LIETUVA BR. ADOLFO REGĖJIMUOSE Spausdinti
Parašė LEONARDAS ANDRIEKUS   
K a r a l i a u s M i n d a u g o l a i k a i

Jei ateitų mūsų Tėvas,
Atplasnotų ir paukšteliai,
Žaidę prie Asyžiaus jo delnuos. —
Čia visų skrajūnų karalystė —
Žemė vieversio dainos.

Jam pragydus Saulės himną,
Į ekstazę pultų girios
Rytmetį be liūdesio žymės,
Ir jau niekados nebenutiltų
Dievo šlovei gimusi giesmė.

O pažvelgus jam į dangų,
Išsibudintų ugnelė
Prie Punios, Rambyno, Nadruvos,
Ir jau niekuomet nebeužpūstų
Vėjas amžinos liepsnos.

Jei pakeltų mūsų Tėvas
Laiminimui ranką,
Sutrupėtų kalavijai,
Amžiais susmeigti širdy. —
Čia ramybės neišmeldusių vaidilų
Motina graudi!

Bet, pamatę Asyžietį,
Dievo stigmom nužymėtą,
Meilėn šaukiantį vardais,
Kraujo žemėj taptų broliais
Žmonės, paukščiai ir žiedai . . .
ŠV. DAMIJONO BAŽNYTĖLĖJ ASYŽIUJE

Vėl Nukryžiuotojo šventovė
Tylios ramybės sklidina. —
Prie Viešpaties altorių stoviu
Tik su laukų daina.

Bet Kristaus lūpos veriasi —
Nejaugi į mane kalbės? —
Į pilką lauko vieversį
Iš tolimos erdvės?

O, nežinau, ką pasakys,
Kol dar jo balso negirdžiu.
Tiktai matau gilias akis —
Versmes negimusių žvaigždžių.

Gal Kristus jau manęs nesiųs
Senų bažnyčių atstatyt —
Aš menkas vieversys esu
Didelėje buity!

Gal ir ne man čionai giedot
Serafiškąsias tercinas,
Pamilusiam kitos gaidos
Melodijas senas.

Jos niekuomet dar neaidėjo
Šventų regėjimų laiku;
Jas šiaurėje gainioja vėjas
Po tėviškės laukus.