Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DARBAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė NELĖ MAZALAITĖ-GABIENĖ   
I
Iš erškėčių krūmo išskrido paukštis — atrodė, kad jis nori nusileisti ant rankų tam, kuris vaikštinėjo po sodą.
Bet iš tikrųjų tai nebuvo joks sodas: pelkės ir kimsynai, nevykę kalvos, nusišėrę medžiai ir sausa kieta dykumų žolė, tačiau tam, kuris ėjo pro čia, visų visa žemė buvo gėlynai ir palaimintos lankos. Jeigu paukštis temokėjo tiktai alkanai cypterėti, vis tiek, to keliautojo ausys buvo pripildytos dainų, ir jis klausėsi laimingas, o paskui iškėlė ranką ir paleido paukštį į kitų skraidančiųjų taką — aukštyn.

Ir tuo pačiu akimoju kažkas nukrito nuo erškėčiuoto krūmo, kažkas, ką vėjas vartinėjo po smėlį ir sausą dumblą, — ir tas, kuris, palaidęs paukštį, buvo jau pradėjęs pats žingsniuoti, atsisuko ir grįžo. Nes visais laikais jis buvo kėlęs daiktus ir gyvius.

Ne visada, ne visada! — jis buvo metęs pinigus, o auksas krenta žemyn ar į šonus, ir turtingo pirklio sūnus svaidė brangenybes, kad jos lietųsi vyno šnarėjimu, į kaulelių žaismą vertė sidabrą, į viliojantį juoką, triukšmingas dainas. Ir brangiai mokėjo už žirgą, kuriam tiktai sparnų tetrūko —jis buvo šaunus jaunuolis.
Gi prie žirgo tiko kardas, ir su kardu rišosi garbė, tolimi keliai, kovos, ir grįžimo, pergalės triumfas, ir tai buvo svaigiau už vyną ir meiles — jis buvo drąsus, jis buvo karys, jis buvo.

Bet jis buvo išgirdęs kvietimą. Ir nuo tada jis išmėtė viską, kas jį gundė ir slėgė, — jis paleido kardą į vandens staigią srovę, jis atidavė žirgą berankiui kareiviui, jis nusiėmė brangų apsiaustą ir užklojo šalčio krečiamą elgetą, jis atrišo savo pinigų krepšį taip, kad jie nubyrėtų prie vargingųjų kojų, — viską atidavė, kad kiti gautų. Ir pats buvo išmestas iš turtingo pirklio namų — iš tėvo namų. Jis buvo išsižadėtasis ir vienišas.

Jis keliavo basas ir prastais apdarais, jis ėmė pakeliui išmaldą, numetęs savo išdidumą, jis atiduodavo ir išmaldą alkanesniam — jis pasilikdavo sau kitų panieką ir išjuokimus. Jis buvo nuostabusis elgeta.

Bet argi jis tikrai buvo vienišas? Ar nėjo paskui jį, kaip į šviesą, kiti turtingųjų sūnūs, ėjo kareiviai, ėjo paprasti kasdieniai žmonės, ėjo išrinktieji ir svajotojai — jis buvo sielų rinkėjas, jis lasė jas kaip uogas ir nešė Aukai.
Ir jis buvo atžymėtas Dievo ugnimi, jis žydėjo kraujo rožėmis, penkios žaizdų liepsnos degė ir švietė, o skaudėjimus, o kančias jis maldavo jam vienam palikti —jis buvo turtingas.

Jis keliavo per pasaulį mylėdamas — į keturis žemės šonus jis liejo savo džiaugsmą, kad gyvena žemėje, kad žemė yra sutverta žmogui. Ir kas buvo gražiau giedojęs apie Saulę — viso sutvėrimo vainiką?
Ir į gyvenimą, į tą džiaugsmą sutilpo kiekvienas sutvertasis — jis vadino juos broliais, jis nepaniekino nei vilko, nei barė akmenį, aštriai sužeidusį basas jo kojas, ir kvailą žuvelę meiliai kalbino, ir kalbėjo su paukščiais, ir kėlė ir kėlė puolančius — sielas ir daiktus.

Dabar jis stovėjo ir stebėjo, kaip pro tą kažką, nukritusį iš erškėtyno, ėjo žmonės, jis laukė, kaip jie pastebės, pasilenks ir pakels, ir nušluostys dulkes, ir nusineš besidžiaugdami.

Tačiau praėjo rimtas vyras, ir senutė, ir paauglys, ir vaikas, ir graži dama, ir linksmi jaunuoliai būryje, — visi matė, ir, jei sustojo sekundei geriau įsižiūrėti, skubėjo nusisukti ir ėjo sau. Kartais kitas susijuokė, kitas sutraukė piktai antakius — o buvo ir tokių, kurie paspyrė koja, gi kiti mandagiai aplenkė.
O tas, apie kurį kalbėjome, priartėjo ir atsargiai pakėlė.

Kas gali būti tikras, kad šventasis Pranciškus neištarė švelniai:
— Sesuo knyga.

II
Kai tik atėjo žinia, vyras pajuto tokį neat-pasakojamą smūgį, apie kurį nebuvo niekuomet skaitęs nė iš kitų girdėjęs. Ar gali pasakyti, kad buvai sužeistas į pačią sielos širdį? — galvojo jis, tačiau kitaip nemokėjo to aptarti.

Jis buvo išmėginęs, jis buvo išgėręs daugybę taurių. Jis buvo jauniausias iš savo didelės šeimos, ir taip atsitiko, kad nebuvo namuose, kai užgriuvo antrasis grįžimas — taip jis pasisavino seno savo dėdės evangelinį pasakymą, kad velnias grįžo ir atsivedė septynis piktesnius už save. Tas dėdė ir išvežė jį kartu su savo šeima į tą vilties bėgimą, kad ir laikinai. Dėdė buvo išgyvenęs revoliuciją ten, kur ji gimė, ir žinojo, kaip plinta maras. Kalbėjo jis — tegu nors vienas iš brolio šeimos bus išgelbėtas.

Jis ir tebuvo vienas, kai po ilgų laikų suėjo žinios; jos kiekviena galėjo suardyti akmens širdį, ne tiktai žmogaus: tėvai buvo Sibire, ir viena sesuo — jie negrįžo, jie nebegyvena, ir kitas brolis buvo gimtam krašte — kalėjime, ir kitas brolis mirė garbingiau negu Pilėnuose — jis gynė ir gynėsi miškuose su saviškiais iki mirties.
Žmogus gyveno. Jam atrodė, jog jo pareiga nešti kentėjimą gyvenant, nes jis buvo išrinktas atstovauti tiems mirusiems kitokioj kovoj — būti liudininku. Kiekviena diena šaukte šaukė, kad šitas uždavinys buvo sunkus, nors, jeigu ne, kodėl tiek daug panašių į jį, išvežtų išgelbėjimui į laisvas žemes, traukėsi į šoną ir atsikalbinėjo, kad pavargo, kad neverta, kad — kad nėra ko liudyti.

Žmogus dar kartą tarė sau, jog jis turi užsidėti ir tą naštą, jis turi pakeisti kiekvieną pasitraukusį, ir jam atrodė, kad atlaikys, kiek tiktai bekrautų ant jo naštų. Tačiau šiandien tikra žinia buvo ta, deja, tikra: jo parapijos bažnyčia sudegė. Ji buvo padegta, ji buvo saugojama ne tam, kad nebūtų trukdoma gesinti — ji buvo apsupta, kad niekas negalėtų gesinti. Sudegė, ką ugnis gali sunaikinti, o jos mūro sienos buvo sugriautos buldozerių. Tai jo parapijos žmonės puolė gesinti, tai buvo daug jo parapijos žmonių. Ugnis ir vanduo, ir jo žmonės.

Jis šaukėsi ligos, jis troško numirti. Jis negalėjo suprasti, kaip buvo, kad jo paties skausmai, jo netekimai pasirodė mažesni už parapijos nelaimę. Savo maldose jis priekaištavo ir pyko, jis stačiai barėsi — jis kreipėsi į visus sudegintus altorius, jis atsiminė kiekvieną ten gyvenusį šventąjį ir klausė: — Kodėl jūs nieko nedarote? Štai čia pardavinėja bažnyčias ir stato jų vietoje garažus ir smukles. Kodėl leidžiat paliesti mūsų šventoves, kur niekuomet nebuvo nė akmens išmetama iš sienos, kur Dievo namai yra nepaliečiami, kaip dangus? Ar jūs esate tenai, danguje, ramūs?

Niekur nebuvo aido.
Ir vieną kartą jis pasakojo tiems savo artimiesiems, kurie žinojo, kad jis niekad nemeluoja: sakė, jog nežino pats, ar tai buvo sapnas, ar regėjimas, ar naktį, ar vidurdienį tai įvyko, tiktai jis atsirado prie labai didelio lango. Tai langas, jis aiškiai žinojo, bet nepermatomas skaisčiai mėlynas stiklas, kaip giliausias ežeras, ir uždarytas. Tačiau vyras taip buvo pavargęs, kad net nesirūpino, kas yra už to lango, ir nesidomėjo labai, kai be niekur nieko langas atsivėrė, prasiskyrė į abi puses. Ir pasipylė iš tenai kvepėjimas, šviesa ir muzika. O gal tiktai jis žinojo, kad tenai, kas yra tenai, yra labai laimingi. Labai daug buvo tų gyventojų, ir jie tikrai neturėjo skausmų nė rūpesčių — jie juto, tačiau jam atrodė, jog nuo jų artumos jis vis tiek negali gautė nė atšvaito jų ramybės. Jis stovėjo prie lango liūdnas, kaip ir kiekvieną dieną. Ūmai pasigirdo balsas:
— Tai vėl tu prinešei dulkių!
Vyras apsižvalgė — ne, ne jam tai buvo tarta, ir jis pamatė ir tą, kam balsas priekaištavo: apdulkėjęs rusvai buvo jo drabužis, ir plaukai, net ilga sumazgyta apsijuosimo virvė buvojau nebe skaisčiai balta. Ir žmogus atsiminė, kaip buvo rašęs Anacapri dainius, jog pati Dievo Motina nespėja lopyti sunešiotų ir suplėšytų šventojo apdarų — taip jis nenurimsta vaikščiojęs, darydamas gerus

Šv. Pranciškaus laiškas Br. Leonui, saugojamas Spoleto katedros archyvuose


darbus.
Taip vyras ir vadino jį šventuoju. Taip pat ir kiti yra šventi ir palaiminti. Kai kuriuos jis mėgino atspėti iš jų laikysenos, iš žemėje įsivaizduoto atvaizdo; tiktai negalėjo atspėti to — bet ir jis juk šioje vietoje turėjo būti šventasis — to, kuris vis klausinėjo atėjusį darbininką, vis nesiliaudamas:
— Kada tu nurimsi, Pranciškau? Kur tu kla-joji, kur vaikštai? Joks angelas negali paties suprasti, kai čia reikėtų.
— Kam čia manęs prireiktų, — sako Pranciškus, — amžinajame poilsyje. Bet tiek dar daug aš turiu darbo —jo daugėja kasdien.
— Kokio darbo? — sako antras šventasis, ir Pranciškus:
— Ruošiuosi, kai ateis laikas, statyti bažnyčias.

— Pranciškau, Pranciškau, — linguoja galvą šventasis, — Tu varginai popiežius savo prašymais, tu galėjai lankyti gražiausias katedras, o spyreisi atstatyti mažiausią bažnyčią. Be tavęs pasaulyje pristatė daugybę, gali nurimti.
— Kiekvieną dieną degina ir griauna bažnyčias Dievo priešai, žmonių sielų skandintojai. Bet ateis laikas, tikrai ateis, kai jos bus atstatytos, kai vaikai vėl regės Kalėdų prakaitė les, kai didieji giedos be baimės Viešpačiui. Aš kartais pakalbinu dailininkus ir muzikus, kad jie ruoštųsi, kai reikės šventoves papuošti. Aš pats renku tiktai plytas.

— Plytas? — sušuko antras šventasis. — Štai kodėl tu grįžti dulkinas. Bet kur jas laikai, kur yra tos plytos?
Šventas Pranciškus pabraukė delnu aslą ir pravėrė debesyje duris — ir visi galėjo matyti, kiek nesuskaitomų, begalinių kolonų gražiausių statybos plytų buvo ten sukrauta.
— Kaip nuostabu! — kalbėjo antras šventasis. — Ir neištvėrė smalsumu: — Bet iš kur tu jas gauni, kaip padirbi tas plytas?
Ir šventas Pranciškus tarė:
— Iš žmonių Tikėjimo.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai