Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
BAŽNYČIA IR VALSTYBĖ ŠIANDIEN LIETUVOJE IR LENKIJOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. Labutis   
Istorinis katalikybės vaidmuo Lietuvoje ir Lenkijoje yra labai panašus. Abu kraštai dėl absoliutinės katalikų gyventojų daugumos vadinami katalikiškais. O betgi nūdienė ir visa pokarinė abiejų kraštų padėtis šiuo atžvilgiu tiesiog nepalyginama.

Lietuvai buvo primesta visiškai į vietos sąlygas neatsižvelgianti svetima Sov. Sąjungos santvarka, nuožmiai sprendžianti valstybės ir Bažnyčios santykius pagal aklai kopijuojamą Rusijos stačiatikiams pritaikytos politikos pavyzdį. Visai kitaip Lenkijoje, kur katalikams neteko pergyventi stalininio, chruščiovinio ir pochruščiovinio tikybos persekiojimo bangų, kaip Lietuvos katalikams. Net ir sunkiaisiais pokario metais Lenkijoje veikė katalikų universitetas Liubline, buvo leidžiama katalikų spauda. Lenkijos komunistinė vyriausybė ir partija ne tik toleravo, bet ir skaitėsi su katalikų dvasine vadovybe ir viešąja nuomone; nebuvo nutrauktas lenkų katalikų šviesuomenės tęstinumas. Su Gomulkos atėjimu į valdžią katalikų gyvenimo sąlygos toliau gerėjo. Nors šiandien Varšuvos santykiai su Vatikanu ir nėra tokie, kokių abi pusės pageidautų, jei nesikištų Maskva, visa tai Lietuvos katalikams atrodo kaip neįvykdoma svajonė. Jeigu kas nors iš dabartinių partijos viršūnių Vilniuje pamėgintų garsiai pasisakyti už tokį lenkiškojo socializmo modelį ir siūlytų juo pasekti, tai tokiam veikiausiai tektų pasinaudoti valdišku gydymu kurioje nors sovietinėje psichiatrinėje ligoninėje.

Vis dėlto kaimyninė Lenkija yra socialistinė valstybė, valdoma komunistų, priklausanti tai • pačiai Maskvos valdomai socialistinių šalių sandraugai. Todėl net ir uoliausi mask-vinio komunizmo adeptai Lietuvoje negali būti visiškai abejingi tam, kas vyksta kaimyniniame krašte. Savaime kyla klausimas: jei tai galima Lenkijoje, kodėl gi negalima Lietuvoje? Kaip pateisinti tos pačios marksistinės teorijos tokį griežtai skirtingą vykdymą panašiomis istorinėmis dviejų kraštų visuomenės sąlygomis, kokios yra iš anksčiau susiklosčiusios Lietuvoje ir Lenkijoje?
Tokius klausimus dar labiau suaktualino paskutiniai įvykiai Lenkijoje. Kai pernai gruodžio mėnesį Lenkijos vadovaujanti partija paskelbė nauiLi konstitucinių pakeitimų projektą, katalikų vyskupai tuojau užprotestavo prie kai kurias pasiūlas. Lenkijos primas kardinolas Wy-szynskis savo pamoksle, pasakytame Varšuvos šv. Jono bažnyčioje, noro-dė, kad atsakomybė už visą tautos likimą negali būti perleista tiktai vienai kuriai nors tautos daliai, tebūnie ji susitelkusi ir į vadovaujančią partiją.

Panašiai, kaip Lenkijos katalikų dvasinė vadovybė, pasisakė ir 57 įžymūs lenkų mokslininkai bei rašytojai, keli šimtai universiteto profesorių ir studentijos atstovai. Lenkijos mokslų akademijos nariai teisininkai sukritikavo valdžios pasiūlą įrašyti konstitucijon straipsnį apie vad. draugiškų santykių su Sov. Sąjunga nenutraukiamumą, nes tai reikštų formalų Lenkijos valstybinio suverenumo apribojimą.

Kard. Wyszynskis viešai pritarė tokiai teisininkų nuomonei ir pakartotinai iš sakyklos priminė, kad vyriausybės pareiga puoselėti tokius tarptautinius santykius, kurie nevaržytų krašto kultūrinio savitumo ir ūkinės nepriklausomybės. Sausio 18 Lenkijos primas Šv. Kryžiaus bažnyčioje Varšuvoje pareiškė savo įsitikinimą, kad lenkų tauta niekad nepriims materialistinės filosofijos, ir įspėjo tuos, kurie, anot jo, mėgintų jėga primesti tautos būdui svetimą pasaulėžiūrą, kad jie "patys sau kapą kasa". Kiek anksčiau toje pačioje bažnyčioje kard. Wyszynskis savo pamoksle pabrėžė, kad šeimos — kiekvienos sveikos visuomenės svarbiausios ląstelės — šaknys slypi tautos dvasinės kultūros gelmėse, o lenkų tautinė kultūra neperskiriamai susijusi su katalikybe.

Viešus kardinolo pareiškimus plačiai atkartojo užsienio spauda, ir nieko jam dėl to neatsitiko. Galime lengvai įsivaizduoti, kas būtų atsitikę, jei tuos pačius žodžius būtų iš sakyklos kurioje nors Vilniaus bažnyčioje pakartojęs nūdienės Lietuvos vyskupų kolegijos pirmininkas.

Lenkijos seimo komisija, ruošusi konstitucinių pakeitimų projektą, atsižvelgė į katalikų dvasinės vadovybės ir viešosios visuomenės kritiką ir sušvelnino savo pradinius pasiūlymus. Žinoma, tai buvo tik žaidimas žodžiais. "Paklusnus" seimas patvirtino viską, ko reikalavo partija. Keli dviejų neva katalikiškų sąjungų atstovai, išrinkti bendrame sąraše su komunistais, pernelyg negausūs, kad turėtų kokios nors įtakos seimui, ir toli gražu neišreiškia tikro Lenkijos katalikų visuomenės svorio seime. Tačiau kardinolo Wyszinskio ir lenkų intelektualų vieša vyriausybės kritika, svarstant konstitucinius pakeitimus, aiškiai rodo, kad komunistų valdomoje Lenkijoje yra trupinėlis žodžio ir nuomonės laisvės, apie kurią šiuo metu komunistų valdoma Lietuva nė svajoti negali.

Kada gi iš Vilniaus šv. Jono bažnyčios sakyklos galės suskambėti autentiškas Lietuvos katalikų balsas Zagarėn nutremto vyskupo Julijono Steponavičiaus lūpomis?
Dr. J. Labutis

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai