Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PRANCIŠKONAI LIETUVOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Antanas Kučas   
VICTOR GIDŽIŪNAS, O.F.M.: De Fratribus Minoribus in Lituania usąue ad definitivam introductionem observan-tiae (1245-1517). Pars I. Romae 1950, I-XX 1-98. (Disertacija).

VICTOR GIDŽIŪNAS, O.F.M.: De initiis Fratrum Minorum de Observantia in Lituania (1468-1600). Extractum ex Archivum Franciscanum Historicum (1970) 63, fasc. 1-2, 44-103.

VICTOR GIDŽIŪNAS, O.F.M.: De vita et apostolatu Fratrum Minorum Ob-servantium in Lituania saec. XV et XVI. Tipografia Porziuncola, Assisi 1975. Ex-tractum ex Archivum Franciscanum Historicum 68 (1975) - 69 (1976), 1-134.

Su šiais lotyniškais veikalais, mokslo darbais, Tėvas Gidžiūnas išėjo į tarptautinę areną, iškeldamas Lietuvos ir lietuvių tautos vardą religinėje ir kultūrinėje misijoje, kurią per daugelį šimtmečių puoselėjo ir tebepuoselėja po visą katalikišką pasaulį pasklidęs Pranciškonų Ordinas.

Savo Mažesniųjų Brolių ordiną Pranciškus įsteigė 1209 absoliutaus neturto pagrindu: broliai gyveno išmaldomis ir savo darbu. Kitais metais (1210) jis gavo popiežiaus Inocento III patvirtinimą. Saulėtoje Italijoje jie galėjo prisiglausti bet kur. Visai kitokios sąlygos buvo kitapus Alpių kalnų, kuriuos pranciškonai perkopė gana greitai. Po 40 metų jie jau atsirado Lietuvos karaliaus Mindaugo dvare.

Įvairių kraštų valdovai ir didikai juos kvietė įsikurti pas save ir aprūpindavo išlaikymu bei privilegijomis. Taip pranciškonai atsirado Austrijoje, Bohemijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje.

Bemaž šimtmečiui praslinkus nuo ordino įkūrimo, Mažesniųjų Brolių tarpe prasidėjo trintis dėl neturto laikymo. Didesniuose miestuose gyvenantieji vienuolynuos (konven-tualai) ėmė laisvėti, o nuosaikesnieji stengėsi laikytis šv. Pranciškaus regulos ir gavo observantų vardą. Observantai kūrėsi mažesniuose Italijos miesteliuose. Jų sąjūdį palaikė uolesnieji broliai, kuriuos sustiprino naujai įstojusieji mokyti švento gyvenimo kunigai: šv. Bernardinas iš Sienos, Jonas Capistra-nus ir kiti. Šv. Bernardinas atgaivino pranciškonišką dvasią ir paruošė observantų įstatus (XV a. pradžioje). Todėl observantai Lenkijoje ir Lietuvoje gavo ir bernardinų pavadinimą.

Tai nenumalšino nesutarimo, nors observantai smarkiai plito Italijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje ir kitur.

Nepavykus reformuoti visos vienuolijos, popiežius Leonas X ordiną padalijo į dvi savarankiškas šeimas (1517), observantams suteikdamas pirmenybę prieš konventualus. Netrukus (1525) buvo patvirtinta ir griežtesnioji pranciškonų kapucinų šeima. Visų trijų šeimų generolai gyveno Romoje. Observantai pasirašydavo O.F.M. inicialais, o kiti turėjo prie tų inicialų pridėti dar sutrumpintą apibūdinimą: Conv. ar Cap. Iš to galima daryti išvadą, kad observantai sudarė pagrindinę pranciškonų šeimą.

Antroji Tėvo Gidžiūno studija nušviečia pranciškonų observantų įsikūrimą Lietuvoje, tiksliau pasakius, Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštijoje, kurią sudarė tikroji Lietuva: Volinija, Podolė, Baltgudija, Ukraina ir kiti rusų kraštai. DLK apėmė didelius plotus nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Tikėjimo atžvilgiu gyventojai buvo įvairūs: katalikai, ortodoksai ir unitai. Tikrojoje Lietuvoje, neminint Mindaugo laikų, oficialiai prigijo katalikų tikėjimas, įsteigus Vilniaus ir Žemaičių vyskupijas (1387-1417).

Prieš pranciškonų observantų atvykimą Lietuvoje veikė 7 pranciškonų vienuolynai, 2 augustinų atgailos kanauninkų ir vienas augustinų eremitų. Du pirmieji Vilniaus vyskupai buvo pranciškonai: Andriejus Vasylius iš Jastrzęmbiec ir Jokūbas Plichta (lietuvių kilmės).

Pranciškonus observantus su popiežiaus Pauliaus II leidimu į Vilnių pasikvietė Lenkijos karalius ir di
dysis Lietuvos kunigaikštis Kazimieras 1468. Į Vilnių atvyko Tėvas Andrius Rey su keletu brolių. Jie buvo įkurdinti prie Vilnelės buvusio vaivados Jono Manvydo rūmuose ir soduose. Vėliau jie gavo donacijų iš prokuratoriaus Stanislovo Daugirdo ir jo našlės Marinos. Pranciškonai buvo įkurdinti ir Kaune. Martynas Goštautas juos įkurdino Tiko-cine. Jo sesuo Aleksandra buvo tretininkė ir ypatinga jų geradarė. Did. Lietuvos kunigaikštis Aleksandras juos įkurdino Polocke, o kunigaikštis Kristupas Radvila juos pasikvietė į Nesvyžių.
Kadangi pranciškonai observantai į Lietuvą atvyko iš Lenkijos, tai ir vadovaujantieji būdavo lenkai, į lietuvius žiūrėję kaip į žemesnius, jiems nesuteikdavo jokių paaukštinimų. Nepatenkintieji lietuviai pranciškonai pradėjo organizuoti atskirą Lietuvos pranciškonų provinciją. Jų sumanymą parėmė Kauno pranciškonų namai, kurie tada priklausė Vilniaus vyskupijai. Savaranki Lietuvos kustodija buvo įsteigta 1518. Nuo tada Lietuvos observantų vienuolynai buvo sujungti į vieną juridinį vienetą. Nors priklausė Lenkijos provincijai, bet gavo daugiau teisių. Tačiau viršininkais ir toliau būdavo skiriami lenkai. Ginčas dėl lietuvių atsiskyrimo pateko net į senatą, kur Vilniaus vaivada ir Lietuvos kancleris Albertas Goštautas

karštai gynė lietuvių teises. Lenkų protestai ir susirašinėjimai su popiežium Klemensu VII baigėsi galutiniu Lietuvos provincijos įsteigimu (1530.V.27).

Kai pačioje Lietuvoje pranciškonai buvo globojami, Polocko pranciškonų namus nuolatos puldinėjo maskvi-niai rusai, kurie net tris ar keturis kartus padegė vienuolyną, bet broliai jį atstatinėjo. 1614 jie nužudė lietuvį Tėvą Bonaventūrą. Gi 1563 jie užėmė miestą, sugriovė vienuolyną, nužudė gvardijoną Tėvą Paulių ir keturis brolius: Domininką, Martyną, Vaclovą ir Adomą (83 p.).

Pranciškonai labai nukentėjo nuo plačiai siautusio maro Lietuvoje 1543, 1551, 1564, 1567, 1570 ir 1572 metais. Išmirė daug žmonių ir juos globojusių pranciškonų. Vilniaus vienuolyne beliko penki, Kaune — vienas, Tikocine — trys: kunigas, klierikas ir brolis. Vos devyni, išvengę maro, negalėjo išlaikyti provincijos. Paskutinis provincijos ministras Antanas, pasitaręs su kitais, nusprendė įsijungti į Lenkijos provinciją (1576). Vilniuje paliko tik kustodas. Lietuvos provincija išsilaikė 46 metus. Ji buvo vėl atgaivinta 1729 m. Milano kapituloje ir pasivadino Lietuvos šv. Kazimiero provincija i 103 p.).

Trečioji Tėvo Gidžiūno studija vaizduoja vidujinį pranciškonų gyvenimų ir apaštalavimų Lietuvoje XV ir XVI šimtmečiuose. Vidujinis gyvenimas yra tvarkomas vienuolijos įstatais ir instrukcijomis. Vienuolynas sudaro religinę šeimą, susidedančią iš vyresniųjų ir pavaldžiųjų, padariusių pagrindinius vienuolinius įžadus: paklusnumo, neturto ir skaistybės. Per atgailą ir apsimarinimą kiekvienas narys stengiasi siekti krikščioniško - serafiško tobulumo.

Vidujiniam gyvenimui priklauso ir narių religinis bei mokslinis išsilavinimas, kuris prasideda su priėmimu į kandidatus ir noviciatą. Atlikę noviciatą, gabesnieji skiriami ruoštis kunigystei, įvairioms vadovavimo pareigoms, moksliniam darbui ir net lektorystei (aukštojo mokslo specialybei). Kasdieniniam gyvenimui tvarkyti yra nustatyta tam tikra dienotvarkė, kur paskirstomi darbai, maldos, apmąstymai, savitvar-dinė disciplina ir apsimarinimai.

Pamokslai ir misijos buvo svarbiausios apaštalavimo priemonės nuo pat šv. Pranciškaus laikų. Ypač tuo pasižymėjo šv. Antanas Paduvietis. Lietuvoje pagrindinis pamokslininkų įkvėpėjas buvo šv. Jonas Ca-pistranas. Kadangi ne visi galėjo būti pamokslininkais, tai jie turėjo žmones patraukti savo maldingumo pavyzdžiu. Pagal regulą pamokslai turėjo būti paprasti, visiems suprantami ir trumpi, skatinantieji žmones prie tobulesnio gyvenimo. Geri pamokslininkai buvo labai vertinami ir atleidžiami nuo mažesnių pareigų (57-61 p.). Aišku, kad pamokslininkai turėjo mokėti vietos žmonių kalbas. Didž. Lietuvos Kunigaikštijoje buvo vartojamos lietuvių, lenkų ir rusų kalbos. Skyriuje apie apaš-talautojus (73-77) autorius pamini visą eilę žymių pamokslininkų, nuodėmklausių ir vienuolynų vadovų.

Dievo ir šventųjų garbinimo skyriuje kiek plačiau vaizduojamos pranciškonų pastangos sužadinti žmonių maldingumą ir jausmu paveikti jų širdis.

Greta Kristaus pranciškonai ypatingai garbino Švenčiausiąją Mergelę Mariją. Taip pat buvo didžiai pagerbiama šv. Ona, Marijos motina, kurios vardu buvo steigiamos draugijos ir statomos bažnyčios. Populiariausieji gi pranciškonų gerbiamieji (garbinamieji) šventieji yra šv. Pranciškus, šv. Antanas, šv. Juozapas ir šv. Kazimieras, Lietuvos patronas.

Savo apaštalavimui praplėsti pranciškonai organizavo tretininkų ir tretininkių draugijas, bažnyčiose į-vedė giedojimus, kuriuos žmonės labai pamėgo. Iš to kilo net posakis: "qui cantat, bis orat" (kas gieda, dvigubai meldžiasi). Valdovų ir didikų remiami, pranciškonai pasistatė gražių bažnyčių: daugiausia gotiško stiliaus. Puošniausia yra šv. Onos bažnyčia Vilniuje. Žmonių pamaldumą ir pasigėrėjimą žadino bažnytinės procesijos, ypač Dievo Kūno šventėse, kurios išliko per daugelį šimtmečių.

Autorius įvairiomis progomis stengiasi surasti šaltiniuose, kur ir kiek buvo lietuvių pranciškonų. Šiuo reikalu jis yra gan atsargus, nes galėjo nemaža būti ir dvikalbių brolių. Tačiau, nepaisant to atsargumo, jis davė daug pavyzdžių, kur lietuvių kalba buvo plačiai naudojama.

Tokioje mišrioje šalyje, kaip Didžioji Lietuvos Kunigaikštija, pranciškonai savo misijoje turėjo daugiau komplikacijų, negu bet kuriame kitame Europos krašte, nes čia susidūrė ne tik kalbiniai, bet ir religiniai skirtumai. Pavyzdžiui, Žemaitijos krikščionybė dar ilgokai nebuvo apėmusi, nes trūko kunigų, kurie žmones apšviestų. Jie laikėsi savo Senoviškų pagoniškų papročių.

Rusų srityse buvo įsigalėjusi ortodoksų religija, šalia kurios atsirado ir katalikybėn palinkę unitai. Tai pranciškonams davė didelį akstiną ortodoksus sugrąžinti į Katalikų Bažnyčią. Popiežiai jų misiją laimino, bet jai daug trukdė katalikų vyskupai ir kunigai, reikalaudami, kad į katalikybę priimami ortodoksai turėtų būti antrą kartą krikštijami .. . (103-118 p.).

Kita katalikybei priešinga banga plūdo iš vakarų Europos. Tai buvo reformacija, kuri rado derlingą dirvą tų laikų aukštesniuose diduomenės (ponijos) sluoksniuose, susižavėjusiuose naujovėmis. Persiėmę liuteranizmu, kai kurie katalikų bažnyčių fundatoriai šalino katalikų kunigus ir bažnyčias pavedė protestantams. Pranciškonai griežtai stojo į kovą prieš protestantų smurtą ir jų klaidas, nors jų turimų bažnyčių protestantizmas nepalietė.

Reformacija Lietuvoje buvo gerokai svetimas elementas: žmonės (ypač liaudis) jos nepriėmė, protestantų užgrobtos bažnyčios būdavo beveik tuščios. Pagaliau ir tarp protestantų nebuvo vienybės: liuteronai grūmėsi su kalvinais. Pranciškonų kova su protestantizmu buvo sėkminga, ir daugelis reformacijos rėmėjų grįžo į katalikybę (119-131 p.).

Baigdamas šių studijų apžvalgą, turiu pasakyti, kad čia suminėti dalykai apima tik mažą jų dalį — vien pagrindinius bruožus. Tėvo Gidžiūno studijos pasižymi ypatingu kruopštumu ir rūpestingu objektyvumu. Jis yra pagrindinai ištyrinėjęs istorinius šaltinius ir atitinkamą literatūrą, atsargiai kritiškas, nepasiduoda entuziazmui nei bendrybėms. Jo įnašas į Lietuvos religinę ir kultūrinę istoriją yra didelis ir sveikintinas. Tikiu, kad autorius su tokiu pat mokslumu nušvies ir kitus šimtmečius iki mūsų dienų.

Tiktai gaila, kad šios studijos mažai prieinamos platesnei visuomenei, ne vien dėl kalbos, bet ir dėl jų nepasirodymo knygų rinkoje. Tačiau malonu priminti, kad Tėvas Viktoras Gidžiūnas plačiai bendradarbiauja Lietuvių Enciklopedijoje ir Encyclo-pedia Lituanica, kur galima pasiskaityti ir apie pranciškonus (LE XXIII, 153-157 ir EL II, 241-246 p.p.) ir Aidų žurnale (1954 nr. 3-4; 1966 nr. 2; 1970 nr. 3-4).
Antanas Kučas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai