Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
IŠ MEMUARINIŲ KNYGŲ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Alaušius   
2. VI. Požėlos jaunystės atsiminimai

VLADAS POŽĖLA: Jaunystės atsiminima.!. Redagavo Pranas Čepėnas. Išleido ALSS (socialdemokratų) Literatūros fondas. London, 1971. 355 psl., 4 dol.

Ši knyga liko ligi šiolei nepaminėta per apgailėtiną neapsižiūrėjimą. Verta ji skaitytojų dėmesio dėl pateikiamos medžiagos apie tą kartą, kuri gilino tautinį mūsų atgimimą ir rengė tautą valstybinei nepriklausomybei, o vėliau pati kūrė laisvą gyvenimą. Taip pat šią knygą daro simpatišką tai, kad joj pasiekiama pusiausvyra tarp autobiografinio ir visuomeninio momento. Tokia pusiausvyra, galima sakyti, tiesiog matuoja atsiminimų vertę.

Vladas Požėla (1879-1960) buvo vienas ryškiųjų savo kartos atstovų — socialdemokratų veikėjas, Steigiamojo seimo narys, 1926 m. M. Sleževičiaus kabinete vidaus reikalų ministras, savo profesijoj — iškilus advokatas.

Jaunystės atsiminimus sudaro šeši skyriai. Jų plačiausias skirtas mokslo metams (p. 9-109). Su įdomumu jame skaitome apie lietuviškąją moksleiviją Mintaujos gimnazijoj XIX a. pabaigoj (autorius ją baigė 1900). Ši Latvijos gimnazija gana gausiai telkė lietuvių mokleivių — ligi 200. Mintaujiečiai lietuviai moksleiviai jau nuo seniau buvo įsijungę į tautinio atgimimo sąjūdį, 1890 įsteigdami slaptą Kūdikio draugiją. V. Požėlos atsiminimai pateikia žinių ir apie šią draugiją, ir apie savo bendrabučio lietuviškąjį būrelį, ir apie plačiai išgarsėjusį 1896 metais mokinių pasipriešinimą kalbėti prieš ir po pamokų pravoslaviškas maldas (10 moksleivių dėl to buvo pašalinti iš gimnazijos), ir vėlesnį lietuvišką bruzdėjimą. A. Smetonos, J. Tūbelio, vilniečių veikėjo A. Rymo ir J. Šlapelio, dr. K. Jokanto ir kitų autoriaus mokslo draugų vardai savaime liudija apie Mintaujos gimnazijos vaidmenį mūsų švietimo istorijoje.

Svarbūs atsiminimai ir apie žandarų rotmistro Vonsiackio 1900 sudarytąją lietuvių inteligentų (vad. dr. L. Vaineikio) bylą dėl draudžiamosios spaudos skleidimo. Per 50 žmonių buvo ton bylon įvelti ir apie pusė jų nubausti tremtimi, tarp jų J. Jablonskis, G. Landsbergis-Žemkalnis, gydytojai L. Vaineikis, Rokas (ne Jonas, kaip 136-me puslapy klaidingai rašoma) Šliūpas, J. Alekna, F. Janušis, adv. St. Lukauskas su žmona, kun. Pr. Janulaitis ir kt. Tai vienas stambiųjų kovos dėl spaudos apizodų.

Atlikęs dvejų metų (1901-03) tremties Smolenske bausmę ir pats atsiminimų autorius, grįžęs ėmėsi organizuoti socialistines kuopeles, vėliau pavadintas Draugo organizacijos vardu. Šiai organizacijai atsiminimuose paskirtas atskiras skirsnelis.

1905 metų sąjūdžiui skirtuose puslapiuose VI. Požėla aprašo savo revoliucinę veiklą Šiaulių ir Panevėžio apskrityse, pateikia įspūdžių iš Didžiojo Vilniaus seimo, papasakoja apie V. Kapsuko išlaisvinimą iš Suvalkų kalėjimo (1906), o vėliau jų abiejų įvykdytą poeto Kl. Jurgelionio išleidimą laisvėn iš Vilkaviškio kalėjimo.
Pradėtos studijos Tartu universitete, vieneriems metams (1910) patekimas į Kauno kalėjimą (tuo pačiu metu, kai ten kalėjo adv. VI. Stašinskas, gyd. Pr. Gudavičius ir kiti antrosios dūmos atstovai), grįžimas į Tartu ir, jau I pasauliniam karui prasidėjus, persikėlimas Maskvon užbaigia šiuos Jaunystės atsiminimus.

Labai gaila, kad autorius nebe-pratęsė savo atsiminimų į tuos metus, kur jis galėjo būti vienintelis patikimas liudininkas — kaip V. Kapsuko bolševikinės "Laikinosios revoliucinės vyriausybės reikalų vedėjas 1919 metais. Šiuose atsiminimuose autorius tebepasakoja apie susitikimą su V. Kapsuku 1914 metų pradžioj. Tuo metu V. Kapsukas, grįžęs iš Sibiro tremties, jau žavėjosi bolševikų "pozicijos aiškumu". Požėla tada Kapsuko paklausė: "Kelintas jau toks aiškumas?" Sulaukęs atsakymo, kad "tik pirmas", turėjo jam priminti, jog tai jau "bene ketvirtas" pozicijų keitimas (265). Autoriaus žodžiais, jis nemėgo Kapsuko ir tarp jų nebuvo draugystės, nors su juo gyvenime ir susidurdavo. Ypačiai buvęs nemalonus Kapsuko įprotis "niekinti savo priešininką", plūsti "šlykščiais likvidatoriais", "tikrais socialpardavikais", nors ir neturint tam jokio pagrindo (267). Kai Kapsukas parsidavė rusų bolševikams, tai Požėla 1919 m. ne su raudonarmiečiais pasitraukė, bet pėsčias grįžo į nepriklausomą Lietuvą, nes buvo likęs lietuvis patriotas.

Vlado Požėlos Jaunystės atsiminimai išleisti jau po autoriaus mirties (Australijoje 1960). Tad prie atsiminimų pridėti ir du straipsniukai apie autorių, vienas — R. Skipičio ir Pr. Čepėno, antras — El. Reisonienės.
Kiek darbo į šiuos atsiminimus įdėjo redaktorius Pr. Čepėnas, tik jis pats galėtų pasakyti. O kad nebuvo taip paprasta šiuos atsiminimus paruošti spaudai, galime spėti iš pastabos prie antrojo skyriaus — apie dr. L. Vaineikio bylą, jog autorius "apie tą bylą paliko sunkiai išskaitomus užrašus. Kas pavyko išskaityti, čia ir pateikiame" (110). Šiaip ar taip, tai gera atsiminimų knyga.
Alaušius

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai