APIE VOKIEČIŲ LITERATŪROS ŽINOVUS IR VERTĖJUS Spausdinti
L I T E R A T Ū R O S   P A R A Š T Ė

Dabartinė vokiečių literatūra - panašiai kaip ir visa vokiečių tauta vegetuoja materialinėj ir dvasinėj nykumoj. Ne mano uždavinys čionai kaltinti ar teisinti šią savuosius kūrėjus ir poetus nuolat paniekinusią tautą, noriu tik sustoti ties vienur kitur mūsų spaudoj pabertomis nuotrupomis apie vokiečių literatūrą ir ties vokiečių poezijos vertimais lietuvių kalbon. Geriau, žinoma, būtų, jeigu netektų kalbėti apie tai, jog verčiant svetimos tautos kūrinius reikia labai daug atsargumo ir pagarbos (ir, aišku, talento) tam darbui, nes vertimo menas reikalauja pirmoje eilėje nesužaloti originalo, o tai yra nelengvas uždavinys.

Antras apgailėtinas reiškinys mūsų spaudoje yra jos darbininkų paviršutiniškas traktavimas įvairių meno klausimų, rimčiau tam nepasiruošus, minėjimas gerai nežinomų vardų (kas ryškėja iš jų straipsnių visumos) ir visiškas supainiojimas meno srovių ir sąjūdžių esmės. Stebėtinas yra mūsų žinovų neatsakingumas, kai jie vienu rankos mostelėjimu pažeria užtikrintus straipsnius ir vertimus, kurie - nekalbant apie jų literatūrinę vertę - perpildyti netikslumų ir nesusipratimų.

Štai 1948 metų „Minty“ vienas žinomas ir talentingas mūsų beletristas, rašydamas apie vokiečių dabartinės literatūros nusigyvenimą, labai ramiai įrikiavo į šiandieninių rašytojų eiles ir filosofą Martin Heideggerį Nesusipratimas? Galbūt. Bet jų per gausu.

„Žvilgsniuose“ įdėtasai Rainer Maria Rilke's IX elegijos vertimas atrodo tik dėliai liūdno nesusipratimo apvainikuotas minėto vokiečių poeto vardais ir pavarde. Neaišku ar vertėjas tarėsi, kad verta Rilke's kūrinį pakylėti genialumo laiptais kiek aukštėliau, ar norėjo iš jo pasišaipyti. Viena tačiau tikra, kad visam skausmingai sudarkytam elegijos vertime tik retkarčiais, ir tai lyg atsitiktinai, randi vieną kitą žodį arba ritminę figūrą, kuri dvelkteli devintu vėju iš originalo. Kad šitie tvirtinimai neatrodytų nukabinti nuo debesies, pacituosime keletą eilučių „vertimo“ ir originalo.

Oi ne, ne laimė, kad, -
Taip per greita, artimu praradimu, pirmgimystė!
Nei žingeidu, anei kad širdimi gyventi tai,
Kas lygiai ir laurmedy būtų buvę.
Bet kad čia būti - daug! Bet kad Visa Čionykščio - Neg ne? - Mūsų reiklus, šita praeinama
Kur mums Čia praeinančiausiesiems, keistai rūpi;
Visa tik kartą, tik tada - niekad.
Ir mes tik kartą, Ne; Ne vėl! Niekad.
Bet taip gyvavus, te tik vien vieną. Bet
Šitąjį kartą! - Žemiškuo būti, regis, lemta.

Oh, n i c h t, weil Glueck i s t,
dieser voreilige Vorteil eines nahen
Verlusts. Nicht aus Neugier, oder zur Uebung
des Herzens,
das auch im Lorbeer waere ... Aber weil Hiersein viel ist, und weil uns scheinbar
alles das Hiesige braucht, dieses Schwindende, das
seltsam uns angeht. Uns, die Schwindendsten. E i n Mal
jedes, nur e i n Mal. E i n Mal und nicht mehr. Und wir auch
e i n Mal. Nie wieder. Aber dieses e i n Mal gewesen zu sein, wenn auch nur ein Mal:
irdisch gewesen zu sein, scheint nicht widerrufbar.

(R. M. Rilke, Ausg. Werke, Bd. 1, 1948, 3. Aufl., 273 pusl.)

Rilke's vidinės ugnies ir poetinės ekstazės kupinas išpažinimas ir kartu toks aiškus ir gilus žmogaus praeinamumo atskleidimas, perverstas per atkūrėjo dvasios žaibovietę, tapo pirmgimio meknojimu. Eksperimentuoti savo kūrybinėmis kaladėlėmis ir žonglieruoti savo pavarde (dažnas žvilgsnietis yra pakankamai talentingas, kad galėtų ir be to apsieiti) niekas negali uždrausti, (tie dvasios šuoliai trisdešimčia metų pavėluoti!), bet kito poeto kūrybai ir vardui reikėtų bent mažų mažiausiai jausti truputėlį elementariausios pagarbos. Rilke's garso nėra tikrai jokio reikalo tokiu būdu „garsinti“. Atskiri nukaltieji to paties vertėjo terminai Rilke's vaizdiniams ir sąvokiniams išsireiškimams sukelia nemažesnį siaubą dėliai savo griozdiškumo ir netikslumo: Visą ją (originale - Welt), pirmgimystė - voreiliger Vorteil, žemiškuo būti - irdisch gewesen zu sein, kam tiekt tiek? - wem es geben?, ištekinė - Saeule. gyventinė -die Erlebbaren, ag po apkepu - Tun unter Krusten ir taip vis toliau, be galo ir be saiko.
Niekas negali peikti, jeigu žvalgomasi į kitų tautų literatūrą („Žvilgsniai“ kovoja ir jieško) - viskas tvarkoj!, bet nebegalima tylėti, kai tasai žvalgymasis pasiekia gana abejotinų čiupinėjimo, tobulinimo ir pasismaginimo formų. Štai kaip atrodo sulietuvintas Kari Wilhelm Eigenbrodt'o eilėraštis: „paprasčiausias, pavadinimas „Raeuber“ paverčiamas įmantriu „Galžudos“, ir tekstas nė kiek nuo šio mosto neatsilieka:

Ir jūs žinot - stovi
Prie malūno volo
pastoliai.
Und es steht, wie ihr wiBt
bei dem Muehlenhang
ein Geruest.

(De Profundis Antologija, 1946, 104 pusl.)

Ir vokiečių poetės Dagmar Niek eilėraštis, perleistas per „Žvilgsnių“ spektrą, atrodo nepalyginamai genialiau:
Weiter, weiter. Drueben schreit ein
Kind. (De Profundis, 266 psl.)

Lyn, tolyn, toli... Vaikas šaukia taip,

arba: Sein Gesicht ist wie Papier zerknittert ...

Veidas jojo - popieris įglebęs ir t.t.

Ką gi gali žmogus daugiau pasakyti? Iš tikrųjų: auksas ir pelenuose žiba!

Vincas Kazokas savo nepalyginamai rimčiau parašytame rašinėly apie Rilkę („Aidai“, 8 Nr. 1947 m. lapkričio mėn.) taip pat įvėlė visą eilę nedovanotinų netikslumų. Tas pačias „Duino elegijas“ aptardamas jis po lakiais apibendrinimais užmiršo palikti nors mažytę vietą tiesai. Jis sako: „Šių elegijų keliais žodžiais nusakyti neįmanoma“. Sutinku. Nesutinku tiktai, kad jis nežiūrint to konstatavimo šią neįmanomybę vis dėlto bando nusakyti. Ir tai keliais labai netiksliais žodžiais:

„Dabar šiose elegijose viskas: Dievas ir žmogus, gyvenimas ir mirtis, gyvulys ir angelas, net lėlė išeina į vieną masinę sceną harmoningoje visumoje. Tai lyg ištisas dešimtmečiais trukusių abejonių ir kančių žmogiškojo likimo vienu galingu atsikvėpimu išsprendimas. Čia jis pagaliau po kankinusio jieškojimo ir skaudžių nakčių prisipažįsta, kad „hier sein ist herrlich!“ ... Ateina Angelas ir stebisi žmogaus darbais. Patsai Dievas yra reikalingas žmogaus.“ Pirmiausia: argi visi išvardinti turiny sutiktieji objektai tėra paprasti atributai ir butaforija (plg. V. K. pasakymą „... net lėlė“)? Nepabrėžus jų simbolinės gelmės neišvengiamai klaidinamas skaitytojas. Be to, paskutiniuose sakiniuose daromoji krikščioniško elegijų sprendimo aliuzija yra - neatsižvelgiant į tai, kad šia klaidą daugelis Rilke's interpretatorių kartojo ir kartoja, visai nesuderinama su paties Rilke's paskutiniuose jo laiškuose aiškiai užakcentuotu atsisakymu (ar tai mums patinka ar ne) krikščioniškos elegijų ir „Sonetų Orfėjui“ interpretacijos.

Sutinku, kad šiems klausimams buvo mažoka vietos paskirta (gal jų geriau tokiu atveju visai neliesti), ir tai būtų šioks toks pasiteisinimas, nepateisinama tačiau, kad Kazokas sumaišo Rilke's knygų pasirodymo eilę ir netiksliai cituoja. Toji „prozos knygelė apie korneto Kristupo Rilkes meilę ir mirtį“, kaip V. K. sako, parašyta ne po rinkinio „Neue Gedichte“ (šis pasirodė 1908 metais), bet devynetą metų anksčiau, būtent 1899 metais. Cituojama VII elegijos vieta „hier sein ist herrlich“, iš tikrųjų atrodo šitaip: „Hiersein ist herrlich.“ (Ausgw. Werke, 267 p.) Pirmasai žodis „Hiersein“ yra labai svarbus visai elegijų sąvokinei gelmei ir jos tiksliam aiškinimui.

A. Tyruolis, recenzuodamas K. Bradūno „Apeigas“, pasiekia tikrai sunkiai nukonkuruojamo netikslumo ir literatūrinių sąvokų sumaišymo. Jis bando Bradūno poezijai taikyti vokiečių ekspresionistinės poezijos išmatavimus. Štai jo sakinys, kur jo daromos netikslios ir todėl beprasmiškos ir neišraizgomos aliuzijos į Rilkę ir vokiečių ekspresionistinę poeziją: „Reikia pripažinti, kad toninei akustinei poezijai to sunkiau pasiekti, ką pasiekia silabiškai magiškoji, tačiau ekstatiškai ekspressionistinei poezijai (kokia didžiumoj yra ir R. M. Rilkės) stinga Goethes, amžinojo moteriškumo principo: ji visą sielą atiduotų daiktams ir išorės pasauliui, kad tik jį savim užvaisintų (ekspresija!). (Žiburiai, 1948 m. XI. 20, Nr. 71/181).

Bet Rilke, kaip tiktai visai priešingai Tyruolio tvirtinimui yra esmingai impresionistinės poezijos atstovas ir savo vidine laikysena ir savo formalinių priemonių panaudojimu; nei vienas vokiečių naujosios poezijos atstovas (išskyrus Hugo von Hofmannsthal) nėra taip nepaprastai pasinėręs išorės pasaulin ir daiktuosna, kaip Rilke. Taip pat jo pasyviai moteriškos prigimties apspręsta vidinė laikysena yra tipingai impresionistinė. Tik „Duino elegijas“ ir „Sonetus Orfėjui“ galima būtų, labai bandrai kalbant, pavadinti ekspresionistiniais ir būtent ta prasme, kad jose Rilke vieton išorės pasaulio apraiškų ir daiktų išsako savo vidaus pasaulį. Empyrinės tikrovės objektai jam čia tetarnauja, kaip simboliai. Rilke's techninės priemonės tačiau ir jo vėlyviausioje kūryboje turi daug impresionistinių bruožų.

Tyruolio klaidos esmė glūdi ne tiek Rilke's kūrybos neteisingam apibūdinime, kiek sumaišyme ekspresionizmo su impresionizmu. Visi požymiai, kuriuos- jis priskiria ekspresionizmui („Išraiškos menas žavisi pasaulio daiktais, deda į juos savo sielą“; „... ji visą sielą atiduotų daiktams ir išorės pasauliui“) yra patys būdingiausi impresionizmo bruožai. Išorės pasaulio „užvaisinimas savim“, deja, nenusako ekspresijos esmės. Jau patys šių priešingų sąjūdžių pavadinimai nusako jų esmę - impresionizmas - Eindruckskunst ir ekspresionizmas - Ausdruckskunst: pirmasai - atsidavimas išorės pasaulio įspūdžiui, antrasai gi - išreiškimas savojo vidinio pasaulio). - Kasimir Edschmid, vok. ekspresionizmo teoretikas, ekpresionistą kūrėją apibūdina taip: „Vor allem gab es gegen das Atomische, Verstueckte der Impressionisten nur ein groBes, umspannendes Weltgefuehl. Iri ihmstand die Erde, das Dasein als eine grose Vision.“ (Soergel, A., Dichtung und Dichter der Zeit, Bd. 2, 1925, 347 p.). Arba, kalbant Hermann Bahr žodžiais, impresionistas mato pasaulį savo kūno akimis o ekspresionistas formuoja jį pagal savo idėją.

Todėl ir Tyruolio palyginimas K. Bradūno nuo šios žemės neatsiejamos ir emocionalinės lyrikos su perdėm intelektualine ir simbolių bei sąvokų plotmėje išliekančia „Sonetų Orfėjui“ poezija („Orfėjiškai rilkiškos ekstazės randame „Tautodailėj“) yra toks pat liūdnas nesusipratimas. Lyginti Rilke's vėlybosios kūrybos abstraktų, beveik sąvokinį žodį su Kazio Bradūno šiltu, žemės kraujo ir alsavimo kupino vaizdiniu žodžiu, reiškia lygiai tą patį, jei sutapatintume dieną su naktimi. Tokiu būdu parodoma, kad nei vieno, nei kito poeto kūrybos recenzentas nėra.supratęs ir pajautęs.