Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Eilėraščiai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Bernardas Brazdžionis   
VASARIO DOVANOS

Dar ne vasara — vasaris. Miega pumpurėliai figų.
Ką, bičiuliai, ką, mielieji, ką jums dovanot galiu?
Saują vėjo, kurs kliedėjo, ir pavargo, ir užmigo,
Saują okeano druskos ir mėnulio spindulių.

Dar žiema. Trisdešimt naktį, dieną — penkios (Farenheito),
Ką, sesuo, ką tau, mieloji, prie baltų narcizų ką?
Bus balandis, bus gegužis, nuo žiedų links sodas greitai,
Neš gyvybę daržo vagos Lietuvos šneka šneką.

Dar ne vasara — vasaris. Skyla pumpurėliai figų.
Ką tau, žmona, ką, brangioji, ką tau dovanot galiu?
Saują vėjo, kurs žydėjo, kalijų žieduos užmigo,
Saują džiaugsmo, saują skausmo, saują saulės spindulių.


KASDIEN

Kasdien pasaulis rodosi man kitas,
Kasdien tas pats, tik mes visi kiti,
Tas pats dangus, kaip koris išakytas
Ir mūs jausmai, gėlėm ir gėla apsnigti . . .

O ant širdies vis sninga —gėlės, sniegas —sninga...
Kokia nežemiška viduržiemio kaitra! . .
Ir mylimoji — žemė — apmaudžiai aikštinga,
Kokios kitos šiam kosmose nėra . . .

Kasdien pasaulis keičiasi mums keistas
Tartum kaleidoskopo varsomis —
Mylėtas, keiktas, uždraustas ir geistas,
Pagimdęs mus ir mirštąs su mumis.

IEŠKOM MES PASAULY PILNATIES
Trys variacijos viena tema

1. Žydėjimas

Ieškom mes pasauly pilnaties,
Kartais randam, kartais nesurandam
Ir pabudę vidury nakties
Guodžiamės senų dienų legendom.

Ieškom mes poezijos versmių
Kasdienybėje braidydami po prozą . . .
Iš gyvenimo ir aš, deja, semiu
lr poezijos ir prozos gerą dozą.

Kartais žodis kaip gėlė, o kartais kaip žaizda,
Kartais trūksta ritmo, kartais šilto tono.
Bet ir prozoj pasitaiko kai kada
Rast poezijos, kaip gintaro geltono.

O pabudę vidury gyvenimo nakties
Guodžiamės jaunų dienų legendom.
Ieškome poezijoj pasaulio pilnaties
Ir pavasarių pavasarius surandam!

2. Regėjimas

Mes ieškom pilnaties pasauly,
Tartum aguonos grūdas, mažame,
Mes užsimerkiame prieš sielos saulę
Ir mirštam nusivylę šia žeme.

Mes ieškome savęs kažin kur stratosferų
Aukštybėse, platybėse, o savyje
Auginam geismą alkaną, uvėrų
Ir žmogų nebe žmogų ir, deja,

Žiedais atogrąžų gyvenimas pražysta,
Kai jį prarandame ir kai
Su mirtimi sustojam į akistatą,
Kai mus praauga žolės, medžiai ir vaikai.

O pilnatis yra, yra ir dalelytėj
Šviesos, tamsos, ir ji visa yra
Didybėj mikrokosmoso, ir visa visa lyti
Pabudus širdžiai Dievuje — šviesi, tamsi, tyra.

3. Tikėjimas

Ieškom mes pasauly pilnaties —
Kartais randam, kartais nesurandam,
Nenustojam net vidurnakty vilties,
Net nelaimių neužgijus randam.

Ir kai žemę dengia debesys, kai mirtimi
Žiežula žiema visas gėles apsninga, —
Tikim tėviškės dienų ateitimi,
Tikim Viešpaties valia teisinga.


DIDYSIS AŠ

Žilasis cinike, senasis Darvine, kas už tave seniau gyvena?
Ar revoliucija, ar evoliucija, ar tas teorijas pagimdžiusi gamta?
Dovyde, dainiau didis, kas saldžiau už tavo psalmių meną
Pasaulį guodžia, puolusį po nevilties našta?

"Aš" — tarė žemės vabalas, pamintas
Po mano kojom, — "Aš seniau už milijonus metų gyvenu" . . .
"Saldesnis vėjas", —į Jordano gelmę nerdamas šešėlį, tarė terebintas, —
"Saldesnis vėjas, nešąs Jėzaus žodį nuo Sinajaus klonių ir kalnų" . . .

"Aš", — tarė šito Šimtmečio laboratorijoj suskaldytas atomas, —
"Seniau už mintį tavąją (žmogau, neišmintingą! . .) Dievuje esu esąs". . .
"Šviesa tamsybėse, teisybė neteisybėj", — tarė šventas Tomas, —
"Šviesa, nustelbusi visų žmogaus iliuminacijų ir garbę nacijų ir milžiniškas makrokosmose šviesas" . . .

Ir aidi amžinas atsakymas pasauly,
Ir amžių upės jį per amžių amžius neš:
"Aš — jūsų Viešvats, amžinesnis už milijonų metų stratosferų saules,
Kūrėjas Dovydo, neigėjas Darvino,
Atomą kuriantis, atomą skaldantis
Didysis
Aš",

MAŽO ŽMOGAUS NEKROLOGAS

Žemės sauja. Kelios ašaros. Baigta.
Gimė. Gyveno. Nėra.
Pasimelsk. Ir nedelsk. Ir nueik tu.
Gyvas
Dangų
Dar
Keiktų,
O dabar —jam ir žemė gera.

MINI AUŠRINĖ

Norėčiau išgirsti, norėčiau suprasti
Nors žodį kompiuterių meilės kalbos,
Nakties išskaityti hegzametrų raštą,
Kai širdžiai begarsiai garsai nusibos .

Pavasaris baigė sezoną cum laude
Lakštingalų koloratūros trele,
Ir mėnuo galaktikų tinklą sušaudė
Piomantikos šalta strėle.

Ir nieko! . . . Palengva priprantam prie visko:
Prie ekstra-, prie ultra-, prie x spindulių. . .
Mėlynėje mini aušrinė sutvisko ... — — —
— — — — — — — — — — — —
— — —Prie maxi nakties tik priprast negaliu . . .


RITMO!

Sąmyšy vasalų ir valstybių,
Sąmyšy kaltų ir nekaltų,
Sąmyšy beprasmiškų derybų
Užprotokoluotų ir slaptų —
Ritmo ritmo*

Sąmyšy žmogaus beširdžio proto,
Sąmyšy mirties pilnos gamtos,
Sąmyšy istorijos fokstroto
Ir teisybės netiesa girtos —
Ritmo, ritmo!

Sąmyšy tautų išpardavimo
Jaltoj, Potsdame ir Helsinky,
jau šėtonas bekvatodamas užkimo
Proletariškai: cha-cha . . . chi-chi! .
Reikalauju:
Ritmo, ritmo!

Sąmyšy poezijos ir prozos
Iksų, ygrekų tirštam tvane,
Sąmyšy be sąryšio filoso-
fų ilgam nesąmonių mene -
Ritmo, ritmo!

Sąmyšy kalbų ir memuarų,
Sąmyšy pabėgusių vadų.
Sąmyšy vairuojamų radaro
Žūstančio pasaulio valandą
Reikalauju:
Ritmo: Ritmo!

TEN BUVO PASAULIS

Ten buvo pasaulis, kaip džiaugsmo daina,
Kaip Dievo dienų dešinė kupina,
Ten švietė ir tavo, bename širdie,
Tarytum karalių, kelionės žvaigždė.
Ten buvo . . . Deja, kaip kalnynų aidai
Be poilsio gaus: "Praradai, praradai ..."

"Radau, praradau ..." — tu kartosi kartu
Nykioj ir tuščioj begalybėj naktų.
Ir vien tik versmė tų dienų iš tenai :
Šauks sielą nemirt ir gyvent amžinai.
Ir Dievo dienų dešinė kupina
Lydės, kaip sugrįžusi džiaugsmo diena.

PERMANENTINIS KVIETIMAS DOLCE VISTĄ

Atvyk čionai pavasarį, kai žydi eukaliptai
Ir kūpa oras medumi ir bičių dūzgimu,
Ir be tavęs neteks galvos angolos ir egiptai,
Ir be tavęs kris akcijos ir kainos kils namų . . .

Atvyki šičia vasarą, kai saldžios figos noksta
Ir tu kaip mylimosios lūpas jas skini —
Užmirši pareigas visas, tarnybą, darbą, mokslą —
Atmink: žmogus ne vien tik darbui gyveni.

Atvyki, o biaurus pasaulis te sau tūno
Melų, skolų, korupcijų ir seksų košmare, —
Čia tartum po pirmų griausmų pavasario perkūno
Alsuosime ozono kupina arkadija švaria.

Regėsime galybę Dievo, pirštais nepalietę
Čia mažoje žolelėje, lyg tomuose "Soter",
Vidudienį nunokusi burnon įkris avietė
Ir ant liežuvio galo gervuogė sutirps . . .

Civilizacijos spuogų nubertas ir sulysęs
(Kurs retkarčiais sausus jausmus vyne gal padažai)
Atvyki čia, kai bus ruduo, bus derliaus pilnos lysės.
Ir vitaminais C ir B lūš sodai ir daržai.

Kai saulė leisis už kalnų, atminsim gimtą grumstą
Ir tolimas gubas rugių ir gintaro kviečių.
Sirenos naktį miego, nei saldžių sapnų nedrums tau.
Čia garantuoju far niente ir rankom atvirom
kviečiu!

Aukštų žvaigždžių plazdėjimo čia gaivų garsą gersi.
Ausis ne bytle būgną, žiogą čirpsintį girdės,
Ir būsi gyvas, nerūpės kita gyvybė Marse . . .
Kviečiu ab imo pectore — iš gilumos širdies

Kai šlapdriba, kai darganos prie šaltojo Atlanto.
Kai siaus Kanados vidury poliarinė žiema, —
Čionai žiedai instaiijų ir aisplentai puoš gamtą
Ir palmė vėjyje linguos, ramybę nešdama. — — —

— — — — — — — — — — — —

— Sustoja metai greitesni nei dietas super-somk
Ir nolens volens lipt turi, išlipt kur privalai . . .
Nuo aerodromų kuo toliau, pajusk gyvybės skonį —
Atvyk į Dolce Vistą dar šiandieną, ryt gal bus jau
per vėlai.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai