Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Iš nepriklausomos Lietuvos kūrimo dienų PDF Spausdinti El. paštas
Parašė L. Ramelis   
PETRAS GUDELIS: Joniškėlio apskrities partizanai. I dalis. Jų organizavimas ir slaptoji veikla prieš bolševikus (1918. X1.27 - 1919.111.22). Roma, 1975. 201 psl., 6 dol.
Iš karto pasakome, kad tai didžiai reikšminga knyga. Kukliai parinkta antraštė gali sudaryti neteisingą įspūdį, kad ši knyga liečia tik vieną Lietuvos kampelį keturių mėnesių būvyje. Iš tiesų šioj knygoj nušviečiama, kokiomis sąlygomis kūrėsi nepriklausoma Lietuva. Tai labai svarbus mūsų istorijos momentas. Tačiau jis labai mažai nušviestas. Turime šiek tiek atsiminimų, kur jis paliečiamas, o išsamios studijos savo kalba vis dar laukiame. Nors ir ši P. Gudelio knyga negali pretenduoti į tokią studiją, vis dėlto ji yra itin svarbus įnašas į nepriklausomos Lietuvos susikūrimo istoriografiją. Tiesiogiai šioje knygoje visų pirma telkiamasi į Joniškėlio apskritį, bet drauge metamas žvilgis ir į kaimynines Šiaulių ir Biržų apskritis. Tuo būdu aprėpiama didžioji šiaurinės Lietuvos dalis. Be to, reikia pabrėžti, kad šios knygos autorius savosios temos rėmuose imasi išsklaidyti ir visas tas falsifikacijas, kuriomis sovietiniai autoriai apraizgo nepriklausomos Lietuvos kūrimąsi. O pavergtojoje Lietuvoje okupanto diriguojami istorikai itin daug skiria dėmesio 1918-19 metams, kiek galima miglomis pridengdami ar tiesiog klastodami mūsų tautos laisvės kovas.

Tą pačią dieną, 1919 lapkričio 11, kurią Valstybės Tarybos pavestas A. Voldemaras sudarė nepriklausomos Lietuvos pirmąjį ministrų kabinetą, buvo gyventojams nurodyta sudaryti savivaldybes — valsčių (parapijų) komitetus, kurie iš vokiečių perimtų vietinę administraciją ir organizuotų gyventojų apsaugą (ypač nuo anuomet gausių plėšikų gaujų, kurias daugiausia sudarė iš vokiečių nelaisvės pabėgę rusai). Bet ne taip jau buvo lengva suderinti centrą su provincija, vyriausybę su savivaldybėmis. Kai kurios savivaldybės pasinešė virsti savarankiškomis "respublikomis". Pvz., Šiaulių apskrities valsčių atstovai sudarė tokią apskrities tarybą, "kuriems laikinoji vyriausybė atrodo nepakankamai demokratiška, todėl jos nepripažino ir sumanė sukurti ypatingai demokratišką Šiaulių respubliką" (53). Vyriausybės paskirtieji apskrities viršininkas ir milicijos vadas, negalėdami įsikurti mieste, bandė veikti iš vieno provincijos dvaro. O Biržų apskrityje, suorganizavus valsčių komitetus, nepasirūpinta sušaukti jų atstovus, kad sudarytų apskrities tarybą. Pačiuose Biržuose susidaręs komitetas pasiėmė ir provizorinio apskrities komiteto pareigas. O tą komitetą 1919 sausio pradžioje nuvertė A. Iešmanto, K. Binkio ir kt. vadovaujami eserai (socialistai revoliucienieriai). Vos po savaitės šie "revoliucionieriai" turėjo užleisti vietą bolševikų revkomui (revoliuciniam komitetui).

Joniškėlio apskritis, vokiečių sudaryta iš Šiaulių ir Panevėžio apskričių, apėmė 14 valsčių (nuo Kriukų ligi Krinčino rytų linkme, o pietų linkme iki Pakruojo, Pušaloto, Pumpėnų imtinai). Didesni jos centrai buvo Linkuva ir Pasvalys. Sudarius visų valsčių komitetus, 1918 lapkričio 27 suvažiavę jų atstovai sudarė apskrities komitetą su M. Marma, 1905 m. sąjūdžio dalyviu, priešakyje. Suvažiavimą šaukė Linkuvos gimnazijos direktorius I. Brazdžiūnas, kuris vyriausybės buvo paskirtas apskrities viršininku. Suvažiavimas jo tokiu nepripažino, nes norėjo neutraliai laikytis Valstybės Tarybos ir jos sudarytos vyriausybės atžvilgiu. Audringai suvažiavimas vyko, nes viename iš 14 valsčių — Žeimelyje — bokševikai savo rankose turėjo valsčiaus komitetą. Priėmus rezoliuciją, kad, I. Brazdžiūnui atsisakius nuo apskrities viršininko pareigų, sudaromas apskrities komitetas, bol-ševikuojantieji demonstratyviai paliko salę, bet paskui vėl grįžo. Jie buvo už rusų bolševikų pastatytą V. Kapsuko, o ne Lietuvos vyriausybę.

Rusų bolševikų raudonarmiečiams veržiantis Lietuvon (Vilnių užėmus 1919.1.5, Lietuvos vyriausybė turėjo persikelti Kaunan), kėlė galvas ir vietiniai komunistai. Negausu jų buvo, tik saujelė, bet jiems teikė stiprybės gyventojų gąsdinimas rusų bolševikų atėjimu ir raudonojo teroro pradėjimu. 1919 sausio pradžioje Šiauliuose komunistai sudarė jau savą miesto tarybos vykdomąjį komitetą; "demokratinė miesto taryba neprotestavo" (75), aišku, iš baimės. Biržų eserai taip pat po kelių dienų turėjo perleisti valdžią komunistams. Joniškėlio apskrity lėčiau sekėsi bolševikams valdžią perimti. "Vienur demokratiniai komitetai geruoju perdavė valdžią revkomams, kitur bolševikai įsivyravo, grasindami jėga, Pašvintinyje net per kruvinas aukas" (99). Žeimelio bolševikai pasikvietė net latvių bolševikų, kad Pašvitiny valdžion pastatytų revkomą. Pašvitinio milicininkai buvo su ginklu pasipriešinę dieną anksčiau atvykusiems iš Žeimelio raudoniesiems. Per kautynes sausio 16 buvo nušautas atsargos milicininkas Aleksas Vainauskas — "ne koks bolševikų kolio-jamas buožė, o pasiskolintu šautuvu kovojęs lietuvis varguolis" (93). Tai buvo pirmoji auka kovose su bolševikais, net "ankstyvesnė už Lietuvos kariuomenės pirmąjį (1919.11. 8) žuvusį karį — Povilą Lukšį" (92). Iš Panevėžio atvykusių raudonarmiečių remiami ir pačiame Joniškėly revkomas pagrobė valdžią. 1919. 1.28 "darbininkų ir vargingųjų valstiečių" atstovų suvažiavime išrinkus naują apskrities vykdomąjį komitetą, buvo formaliai užbaigtas valdžios perėmimas į bolševikų rankas.

Prasidėjo lietuvių partizanų pogrindžio veikla. Visai stokodami savų žmonių, bolševikai noromis nenoromis turėjo naudotis ir kitais. Tai padėjo į jų valdžios aparatą įeiti ir "kontrrevoliucionieriams". Buvęs demokratinio apskrities komiteto vicepirmininkas J. Navakas po poros savaičių buvo paskirtas revoliucinio tribunolo tardytoju, ir "tai suteikė jam galimybę tapti centrine slaptos priešbolševikinės organizacijos figūra" (126). Pradėta kurti bolševikinė santvarka greičiau reiškė netvarką, kuri kėlė gyventojų vis didesnį nepasitenkinimą. Kai kur jie ėmėsi viešo bolševikams pasipriešinimo, nors dėl to ir nukentėdami. Tokiomis sąlygomis partizanų veikla buvo itin sėkminga. Atsišaukimai buvo platinami ne tik lietuvių, bet ir rusų kalba, kreipiantis ir į raudonarmiečius. Joniškėlio partizanų veiklos apvainikavimas buvo iš Šiaulių pasitraukusio vadinamojo Žemaičių pulko kareivių suagitavimas sukilti. Vos pats to pulko vadas su saujele kareivių ir apskrities revkomu spėjo galvotrūkščiais pabėgti nuo sukilusių kareivių. Kovo 22, išsilaisvinus iš bolševikų okupacijos, iš naujo valdžią perėmė senasis Joniškio apskrities komitetas.

Šia data, 1919.111.22, išbaigiama šios knygos pirmoji dalis. Reikia pabrėžti dvi išvadas. Pirma išvada: "Joniškėlio apskrities partizanai buvo savarankiškas Joniškėlio apskrities visuomenės sąjūdis". Jie pradėjo kurtis, "neturėdami jokio ryšio su valstybės pagrindinėmis ginkluotomis jėgomis". Jų pirmtakus — atsargos miliciją — pradėta organizuoti "vos porą savaičių vėliau, negu savanorių kariuomenę laisvoje Lietuvos dalyje. Tačiau partizanai susirėmė su bolševikais anksčiau kaip kariuomenė ir ant tėvynės aukuro pirmieji padėjo auką. A. Vainausko žuvimas yra krauju įrašytas to pirmavimo liudijimas" (123). Išsilaisvinus iš bolševikų, šios apskrities partizanai įsijungė laisvės kovon jau kaip valstybinės kariuomenės atskiras batalionas. Apie šio bataliono žygius kalbės jau knygos antroji dalis.

Antra išvada: "bolševizmą atnešė Lietuvon rusai raudonarmiečiai" (98). Jį skleidė "iš Rusijos atsiųstieji, tam tikruose agitatorių kursuose 'išmokslinti' arba Centro biuro instruktuoti ir Rusijoje pasipraktikavusieji pareigūnai, vadinamieji partijos darbuotojai". O kadangi "jie visi laikėsi vienodos taktikos, vartojo vienodus jiems įskiepytus metodus, dirbo pagal vieną šabloną", tai visa, kas aprašyta apie Joniškėlio apskritį, "laikytina būdingu bolševikų veiklai visoje Lietuvoje" (155).

Atsargos majoras P. Gudelis yra pats aktyviai dalyvavęs Joniškėlio apskrities partizanuose, taigi — betarpiškas savo aprašomųjų įvykių liudininkas. Būtų galėjęs pasitenkinti lengvesniu uždaviniu — asmeniniais atsiminimais. Bet jis ryžosi didesniam užmojui — visapusiškai išnagrinėti toje srityje nepriklausomos Lietuvos kūrumąsi. Atsiminimų seriją autorius buvo paskelbęs dar nepriklausomybės metų spaudoje. Be to, buvo sutelkęs daug dokumentų ir surinkęs kitų partizanų parodymus. Visa tai vėliau perdavė krašto apsaugos ministerijos archyvui, iš kurio sukauptąja medžiaga yra naudojęsi ir sovietiniai autoriai.
Rašydamas šią knygą, autorius suvartojo anksčiau savo ir kitų paskelbtuosius atsiminimus, juos dar papildė kai kurių kitų gyvųjų liudininkų parodymais, o taip pat kruopščiai išstudijavo sovietinius šaltinius. Tuo būdu knygoj randame ne tik Joniškėlio partizanų veiklos aprašymą, bet ir įžvalgią analizę, kaip sovietiniai memuaristai bei istoriografai tendencingai "dailina" faktus, dengdami juos miglotomis frazėmis ar tiesiog prasimanydami netiesą. "Kartais ima abejonė, ar Lietuvoje berašantieji iš viso prileidžiami prie archyvų" (157), net ką vienas autorius paskelbia, vėlesnio autoriaus knygoj randi, kad tai buvo melagingi teigimai. Pagrįstai autorius pastebi, kad labai svarbūs yra ir pačių komunistų anuometiniai raštai. "Dabar Lietuvos bolševikai užsispyrę ir sistemingai kala visiems tai, ko visai nebuvo, todėl tie jų pirmų dienų raštai virsta nesugriaunamais dokumentais tikrai tiesai įrodyti" (155). Tokiais dokumentais nemažai knygoj pasinaudota.

Knyga aprūpinta pavardžių ir vietovardžių rodyklėmis (177-183), taip pat duota turinio santrauka vokiečių ir anglų kalbomis (185-201). Kas ne tik liežuviu, bet iš tikrųjų domisi Lietuvos istorija, tas nesigailės šią knygą įsigijęs. Pagrindinis šios knygos platintojas JAV yra Šv. Antano parapijos spaudos kioskas; V. Čižaus-kas, 1984 — 25th St., Detroit, MI 48216.

Ta pačia proga primintina ir anksčiau to paties autoriaus išleista knyga Bolševikų valdžios atsiradimas Lietuvoje 1918 - 1919 metais (Lon-don, 1972, 162 psl., kietu viršeliu 3 dol.). Kritiškai analizuodamas pačių bolševikų dokumentus, autorius šioj knygoj parodo, kad komunistinė V. Kapsuko vyriausybė ne iš "revoliucinio judėjimo" pačioje Lietuvoje kilo, kad negausūs lietuviai bolševikai tebuvo rusų samdiniai, kaip rusų samdinys buvo ir toji V. Kapsuko "revoliucinė Lietuvos darbininkų ir valstiečių vyriausybė", kuri buvo sudaryta Lietuvą pavergti bolševikinei Rusijai. Savo šiai knygai parašytame įvade prof. Z. Ivinskis konstatavo, kad autorius joj davė "apdairų ir vispusišką vaizdą apie mums taip svarbų lūžtvinį naujosios Lietuvos laikotarpį", kad jis, išsijojęs sovietinius šaltinius, juose "drąsiai nurodė grubias klaidas, ryškius perdėjimus, stiprias tendencijas". Ir ši ankstesnė knygutė verta įsigyti.
L. Ramelis


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai