Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
INDIVIDO APSISPRENDIMO LAISVE KRAŠTO ŪKYJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JONAS PABEDINSKAS   
Įvairūs sunkumai krašto ūkio tvarkymo metodams nustatyti

Individo apsisprendimo laisvės idėjos iškilo su XVIII a. ideologais, kurie skelbė politinę lygybę visiems piliečiams. Pradžioje lygybės sąvoka nebuvo taikoma ekonominiam gyvenimui, nes krašto ūkio tvarkymo principai nebuvo įtraukti į to meto pažiūras į valdžią. Mat, tada dar vyravo šimtmečiais išsilikęs galvojimas, jog individo materialinė gerovė yra susieta su jo luomu; žmonės iki tų laikų laikė daugumos skurdą natūralia ir nepakeičiama padėtimi. To meto politinio gyvenimo reformatoriai tikėjo, kad, vien atpalaidavus krašto ūkį nuo valdžios varžtų, jis savaime klestės. Kadangi jų spėjimai greit pasitvirtino, netrukus buvo pradėta propaguoti laisvė ir lygybė tiek politiniame, tiek ekonominiame gyvenime.

Kai XIX a. masinė gamyba sumažino produktų savikainą ir pagerėjo produktų paskirstymas, Anglijoje kilo industrinė revoliucija, duodanti viltį, kad ji daugumai atneš aukštesnį pragyvenimo lygį. Kraštutinumai, kaip vaikų darbas fabrikuose ar nesveikos darbo sąlygos dirbtuvėse, tik vėliau buvo atpažintos kaip blogybės, ypač po to, kai Marksas į jas atkreipė pasaulio dėmesį.

Pramonės ir prekybos klestėjimas be ypatingo valdžios kišimosi į krašto ūkio reikalus Vakarų pasaulyje tęsėsi su trumpomis pertraukomis iki didžiosios 1929 - 33 metų ekonominės depresijos. Jai įsigalėjus, ne viena valdžia jautė pareigą taisyti pairusį krašto ūkį ir ėmėsi žygių išjudinti ekonominį gyvenimą. Nuo tada valdžios ėmė vis labiau kištis į krašto ūkį, norėdamos išlaikyti žemą bedarbių skaičių ir išvengti pramonės produkcijos didesnių svyravimų. Nežiūrint to, Vakarų pasaulyje valdžių kišimasis į krašto ūkį pasiliko ribotas, kadangi II pasaulinio karo sugriauta Vakarų Europa Amerikos paskolų dėka ne tik atsigavo, bet greit pasiekė aukštą pragyvenimo
lygį.

Per filmus ir televiziją žmonės neturtinguose kraštuose ėmė pamatyti, kaip gerai gyvenama kituose kraštuose. Tą pažangą pastebėję, paskutiniais dešimtmečiais žmonės visur pradėjo spausti valdžias, kad jos imtųsi žygių sudaryti ekonomines sąlygas žmonių gerovei pakelti. Daugelyje pramonę bevystančių kraštų valdžios ėmėsi kontroliuoti krašto ūkį ar visiškai jį suvalstybino. Įdomu pastebėti, kad visiškas krašto ūkio perėmimas į valdžios rankas, paprastai susietas su politine diktatūra, tiek Europoje, tiek Afrikoje, išskyrus Rytų Vokietiją, pasižymi tikėtos ekonominės pažangos nepasiekimu.

Susidomėjimas ekonominiais krašto valdymosi metodais valstybėse, pradėjusiose vystyti pramonę, šiais laikais yra labai didelis. Skaitydami šių dienų įvairius krašto ūkiui tvarkyti pasiūlymus, diskutuojamus Vakarų pasaulyje, pasigendame individo apsisprendimo, laisvės principą pritaikant ekonominėje srityje, juo labiau, kad šis principas beveik visuotinai yra taip branginamas Vakaruose kultūriniame, politiniame ir religiniame individo gyvenime. Tuo pačiu metu, ieškodamas būdų pakelti materialinio gyvenimo lygį, ne vienas politikas ar ideologas būna paveiktas gražių kolektyviškų šūkių ir biurokratų sugebėjimo visų vardu daryti sprendimus krašto ūkyje. Tačiau jis pats bodisi kolektyvizmo principu kitose savo gyvenimo srityse. Šitoks nenuoseklus principų pritaikymas įtartinai dvelkia visokiausių ekonominių receptų propaguotojų savanaudiškumu.

Ieškodami efektyvių ir priimtinų būdų pakelt individo materialinei gerovei, nesiimsime č analizuoti krašto ūkio tvarkymosi metodų, o peržiūrėsime, kas ir kaip juos siūlo. Toliau vertėtų atkreipti dėmesį į laisvos rinkos naudą kraštui ir į socialinį teisingumą. Kaip išvada piršis mintis, kad turėtume pasisakyti ne už kolektyvizm : ne už pigius šūkius, bet už išbalansuotą ir produktyvią krašto ūkio tvarką.

Ekonominių idėjų įvairumas ir jų trūkumai
Kadangi esminės krašto ūkio problemos ir sprendimai liečia kiekvieną asmenį, tai suprantama, kad ekonominėmis temomis pasisako visokių profesijų atstovai. Visų sričių specialistai turėtų pasisakyti, ieškodami vienokįų ar kitokių rezultatų. Kadangi tikslai dažnai sutampa, tai turime atkreipti ypatingą dėmesį į metodus tiems tikslams pasiekti. Tų teorijų, sistemų bei idėjų yra daug ir visokių. Žinoma, galėtume tą klausimą palikti tik tų metodų specialistams. Bet ir tai nelengva.

Žvelkime į ekonomistus. Jie geriau sugeba paaiškinti praeities ekonominius įvykius ir jų priežastis, bet ne pasiūlyti tinkamus metodus ar numatyti ateities krašto ūkio plėtojimąsi. Užtenka pasiskaityti vienų metų, nors ir geriausių Amerikos ekonomistų prognozes kitiems metams, kad pastebėtume, jog didelis jų skaičius nepataikė net vienų metų krypties atspėti. Perdaug faktorių veikia krašto ūkį, kad būtų galima tiksliai jo judėjimą numatyti. Kaip krašto ūkį pakreipti pageidautina linkme, turime kelias skirtingų nuomonių grupes ir tarp kvalifikuotų ekonomistų. Kitaip sakant, ir patys gudriausi tarp savęs nesutaria. Mažai žinomas faktas, kad pasaulinio garso ekonomistas Joseph A. Schumpeter, austras, po I pasaulinio karo buvo pakviestas į vieną Vienos banko vadovybę. Po poros metų tas bankas bankrutavo. Tai ką jau bekalbėti apie kitų profesijų atstovus, kurie taip dažnai ir autoritetingai siūlo visokius metodus ir išeitis krašto ūkyje.

Tačiau apie jų pasisakymus reikia kalbėti, nes daugiausia diskutuojama apie teisingą gėrybių pasiskirstymą, darbo žmogaus išnaudojimą, įvairius valstybės uždavinius piliečių gyvenimui pagerinti. Kadangi daugumai žmonių tie klausimai yra svarbūs, nepaisant to, kas juos bekeltų, šie klausimai susilaukia didelio dėmesio, nors dažnai neatsižvelgiama \ siūlomus metodus tiems tikslams pasiekti. Jei ekonomistai turi sunkumų krašto ūkio problemoms spręsti, tai, girdėdami kitų profesijų žmonių receptus ekonominiais klausimais, prisiminkime ir jų trūkumus. Atkreipkime dėmesį tik į tuos, kurie dažniausiai pasisako ir kurių krašto ūkio tvarkos idėjos plačiausiai garsinamos.

Pažiūrėkime į katalikų dvasiškijos pasisakymus krašto ūkio tvarkymo reikalu. Pati Katalikų Bažnyčia niekad nėra savęs identifikavusi su kokia nors ekonomine sistema. Ji visuomet pabrėžė o nepriklausomumą nuo jų. Iš kitos pusės, katalikų dvasiškiai daugelyje kraštų stengėsi ir stengiasi daryti įtakos į valstybės ekonominį tvarkymą. Jų. pareiga yra priminti ir net reikalauti visuomeninės akcijos išlaikyti krikščioniškam žmoniškumui esamoje krašto ūkio santvarkoje. Tas pasireiškia dvasiškių įspėjimais, kad vienų ar kitų grupių prabanga valstybėje tiek nustelbia kitas visuomenės dalis, jog vargšai bedarbiai paliekami kiškoje šios žemės neviltyje. Kitais atvejais dvasiškija atkreipia dėmesį į valstybės įstatymų stoką, kuri leidžia gudresniems ar finansiškai stipresniems asmenims ar firmoms apgaudinėti neišsilavinusius ar neturtingus žmones.

Tačiau yra dvasiškių, kurie individualiai ar per Vatikano organizacijas pasauliui siūlo vienokius ar kitokius krašto ūkio tvarkymosi metodus. Šių laikų akimis žiūrint, Katalikų Bažnyčia ir jos dvasiškija seniau praeityje nėra užėmusi tinkamos pozicijos krašto ūkio tvarkymesi. Per šimtmečius katalikų dvasiškiai savo veiksmais nesiskyrė nuo tuometinių valdovų ar dvarininkų savo nusistatymu dėl turtų ar žemės. Tik kai pasauliečiai iš Bažnyčios atėmė daugumą jos turtų ir žemių, Vatikanas pradėjo skleisti mintį, kad reikia susirūpinti feodaline ar visai laisvo kapitalizmo krašto santvarka ir atkreipti dėmesį į išnaudotuosius bei bežemius. Matyt, dvasiškija savo galvojime per šimtmečius nesugebėjo atsipalaiduoti nuo tuometinio krašto ūkio valdymo sistemos supratimo. Ir šiandien ne vienas modernus dvasiškis krikščioniško teisingumo vardan pasisako už jau gerokai nuvalkiotus kolektyvistų šūkius, siūlydamas jų metodus.

Pavyzdžiui, yra tokių krikščioniškų humanistų, kurie sutinka su marksistais, jog privati nuosavybė yra kliūtis idealiai krašto bendruomenei klestėti. Jie tačiau neranda reikalo prisiminti, jog daugiau nei prieš šimtmetį komunistai, kad pasiektų tos idealios bendruomenės, be kitų revoliucijos siekimų, Komunistų menifeste skelbė: Šeimos sunaikinimas! Net patys kraštutiniai radikalai piktinasi šiuo begėdišku komunistų sumanymu. Kuo remiasi šiuolaikinė, buržuazinė šeima? Kapitalu, privačiu pasipelnymu . Iš to matyti, kad pirmiausia komunistams rūpėjo sunaikinti šeimą, o tam pasiekti jie siūlė iš jos atimti privačią nuosavybę. Nežiūrint to, pasitaiko ir labai išprususių dvasiškių, kurie pasiruošę eiti iš vien su marksistais šiuo klausimu. Vatikano žmonėms pasisakymai krašto ūkio tvarkymo klausimais sudaro dar vieną sunkumą. Norėdamas labai nuodugniai ištyrinėti kokią nors ūkinę padėtį ir atsargiai paskelbti savo patarimus, Vatikanas kartais užtrunka 20 - 30 metų, kol savo mintis paskelbia. Šiais laikais ekonominės situacijos gana greit keičiasi, taip kad tos mintys, liečiančios specifinius metodus, kartais jau yra atgyvenusios.

Pati įtakingiausia šiais klausimais grupė yra politikų, spaudos ir akademikų ideologai — krašto intelektualinis elitas. Joks modernus kraštas be jų neapsieina, ir valstybės veiklos kryptis dažnai yra suformuluojama visuomenės intelektualinio elito. Tarp savęs jie, žinoma, labai skiriasi nuomonėmis. Žmonės, pagauti jų naujų idėjų, tobu-

F. Milts: Mergaitė (Aliejus) Nuotr. Bruno Rozičio

lina savo būtį. Iš kitos pusės, neužmirškim, kad nacizmą, komunizmą ir eilę kitų nevykusių politinių bei ekonominių sistemų žmonijai davė tas pats intelektualinis elitas. Sunku kartais iš pradžių atspėti, kokia įgyvendinta ideologija bus naudinga kraštui. Mat, ideologui nestatomi tokie pat reikalavimai, kaip kitiems žmonėms. Muziko idėjos lieka niekais, jei jos nepagrojamos. Jei architekto pastatas nepastatomas, jo projektas yra visai bereikšmis. Kas gerbtų dailininką, jei jis nors ir detaliausiai atpasakotų grandiozinį paveikslą, bet pats nesugebėtų tapyti ar nebūtų tokio, kuris tokį paveikslą galėtų nutapyti. Ideologui tereikia turėti gerą iškalbą. Iš jo nereikalaujam .savo paties idėjų įvykdymo ar įrodymo, kad jos įgyvendinamos. Užtat jų turime apsčiai ir visokio plauko. Tačiau atrodo, kad keli bendri charakterio bruožai visus juos lyg ir jungia. Tai būtų jų dėmesys tik savo reiškiamoms nuomonėms ir savų idėjų pastatymas virš žmonių laisvės ir norų. Tam pailiustruoti imkim tik sovietų siste-matiškas žmogžudystes, kurios tęsėsi dešimtmečiais. Daugumas Vakarų intelektualinio elito ne-nkėjo tuo, kas Rusijoje dėjosi. Milijonai nebenorėjo grįžti į sovietų "rojų" — tai buvo per mažas jiems įrodymas. Tūkstančiai galėjo savo nukankintų rankų žaizdas parodyti — intelektualams nebuvo įdomu, nes tai būtų sunaikinę jų idėjas. Kravčenko ir Koestleris vaizdžiai aprašė sovietinį terorą, bet kai kurie Vakarų ideologai net neatkreipė į tai dėmesio. Laimė, Solženicynas dabar prabilo jų kalba, ir pagaliau nemažai to elito galų gale juo bent susidomėjo. Tuo tačiau jie parodė savo aukščiausio laipsnio aroganciją: jei faktai ar idėjos nepristatomos jų intelektualinėje plotmėje, jie neverti ideologų dėmesio . . .

Taip pat nesuprantama, kaip kultūrinės apsisprendimo laisvės didžiausi gynėjai visai nekreipia dėmesio į kitas žmogaus viešojo gyvenimo sritis. Prisiminkime beveik viso Vakarų pasaulio intelektualų protestus, kai Sovietų Sąjunga Čekoslovakijoje pakeitė sušvelnėjusį Dubčeko režimą u kultūrinį čekoslovakų gyvenimą ir vėl pamynė po kietu diktatūros batu. Kaip ir daugeliu atvejų, vadovaudamiesi savimeile ir nusistatymų siaurumu, Vakarų intelektualai tesirūpino tik Čekoslovakijos kultūriniu elitu. Nieko beveik nebuvo prisiminta apie fabriko darbininko, mažažemio, tarnautojo ir kitų profesijų žmonių norą turėti ap-
rendimą ne tik kultūriniame, bet ir materialiniame gyvenime.

Kitais atvejais komunistas ideologas, stovėdamas prie bulvių lauko, mėgins praeivius įtikinti, jog, vadovaudamiesi marksistiniais dėsniais, pasieksime aukščiausio bulvių produkcijos našumo. Gal jis naivus, bet jis daug nuoširdesnis už Vakarų ideologą, kuris labai guanai nusprendžia, kad ideologinėmis teorijomis bulvių neužauginsi, ir laukia derliaus nuėmimo. Tada su pakeltu balsu reikalauja, kad derlius būtų pasiirstytas taip, kaip jam atrodo geriausia. Akademikai dažnai simpatizuoja ekonominėms programoms, kurios garantuotų gerą gyvenimą universiteto profesūrai ir sudarytų sąlygas intelektualinio gyvenimo klestėjimui, neatsižvelgdami į daugumos piliečių norus, reikalavimus ir krašto finansinį stovį. Iš viso ideologai neretai siūlo įvairius krašto ūkio tvarkymosi metodus iš profesinės ar asmeniškų polinkių savimeilės.

Daugeliu atvejų lietuviai ideologai savo galvojimu irgi panašūs į savo tarptautinius kolegas. Pavyzdžiui, kalbėdami apie žemės ūkių tvarkymą, aiškina, kad šių dienų kolchozai yra efektyvesni už buvusius mažesnius ūkius ir kad Lietuvoje iš viso būtų geriau turėti didelius, tikriausiai valdžios, ūkius. Tokia žemės ūkių sistema būtų produktyvesnė. Tai tikriausia tiesa, bet iš jų tačiau neteko pastebėti nė mažiausio susirūpinimo, ar žemės ūkio žmonės norės dirbti dideliuose ūkiuose — kolchozuose. Kaip sakyta, ideologui eilinis žmogus ir jo norai stovi antroje eilėje. To, savaime aišku, negali būti tikroje demokratinėje santvarkoje, kur eilinis pilietis balsavime turi tokį pat svorį, pasisakydamas už savo ekonomines pažiūras, kaip ir gudriausias specialistas, atiduodamas balsą už savo pasiūlymą.

Prekybininkai ir pramonininkai, žinoma, turi daugiausia tiesioginio patyrimo krašto ūkio veikloje. Bet kadangi jiems pirmiausia rūpi jų vedamų firmų uždarbiai, tai jų patarimai dažnai būna savanaudiški. Kai kurie, siūlydami tautinės pramonės plėtimąsi, nori, kad užsienio prekėms būtų uždėti aukšti muitai. Toks naujų pramonių apsaugojimas kartais yra pateisinamas, bet laikui bėgant, kai nėra konkurencijos, visas kraštas dirbtinai aukštomis kainomis išlaiko neproduktyvias pramones arba per didelius pramonininkų uždarbius. Kitais atvejais pramonininkai, siekdami savo firmai didesnių uždarbių, dažnai mažai dėmesio kreipia į krašto gamtą ir reikalauja, kad valstybė, apsaugodama ekonominę pažangą, leistų jiems teršti krašto aplinką. Jų firmų interesai kartais nesutampa su daugumos piliečių siekimais. Prekybininkų ir pramonininkų žodis ūkio tvarkymosi reikalu dėl jų patirties šioje srityje turėtų būti rimtai priimamas, bet kartu su reikiama kritika.

Trumpai dabar sustokim prie didžiausio eilinio žmogaus draugo ar priešo — pagal tai, kaip krašto politinis - ekonominis gyvenimas sutvarkytas. Tai biurokratas — valdininkas. Biurokratas tampa žmonių draugas tada, kada jis ne vien tik krašto valdžiai tarnauja, bet ir nuoširdžiai kiekvienam piliečiui patarnauja ir jam padeda išlaikyti savo asmeninę apsisprendimo laisvę. Biurokratas — valdininkas gali pasidaryti didelis piliečio priešas, kai ims diriguoti, įsakinėti ar planuoti asmenišką žmonių gyvenimą. Tai dažnai įvyksta tada, kada valdininkams duodama planavimo — sprendimų galia. Tokiu atveju keli asmenys valdžioje daro sprendimus, argumentuodarni, kad jie tai daro, norėdami gero kiekvienam individui. Tokia biurokratų valia prileidžia, kad krašto pilietis yra arba nesubrendęs, arba nevertas daryti sprendimų, liečiančių savo gyvenimą. Tuo būdu piliečiai aiškiai suskirstomi tariamai į dvi grupes: valdžios žmones, kurie žino, ką daro, ir į likusius eilinius asmenis. Jei kas palaiko šitokį galvojimą, tas atsisako tikros demokratijos, kurioje eilinis pilietis turi teisę apsispręsti už tai, ko jis nori, o ne ką specialistas — biurokratas, kad ir gera valia, kitiems primeta. Pasaulyje yra visokių biurokratų. Vienur jie kyšius ima, o kituose kraštuose valdininkai pasižymi savo paslaugumu ir kompetentingumu. Lietuvoje, atrodo, valdininkai buvo laikomi lyg viešpačiais. Toks nusiteikimas bus paveldėtas iš caristinės Rusijos. Tada valdininkas buvo caro vietininkas su didele galia įsakinėti lietuviui. Užtat nepriklausomos Lietuvos metu tie, kurie dirbo valdžiai, jautėsi lyg kokio caro tarnyboje, o ne krašto piliečių. Caro išmokyti lietuviai dažnai su kepure rankoje ateidavo pas valdininkus, lyg jie būtų jų valdovai. Laimė, gana didelio Lietuvos valdininkų idealizmo dėka jų pozicija valstybėje nebuvo perdaug piktnaudojama. Apskritai paėmus, atrodo, jog nesvarbu, kokio plauko yra valdininkas — ar kairysis, ar dešinysis, ar centrinis — juo didesnė biurokrato jėga, juo mažesnė eilinio piliečio apsisprendimo laisvė bet kokioje viešojo gyvenimo srityje.
Pastebėkime taip pat, kad tiek gerų intencijų dvasiškiai, tiek visokio nusistatymo ideologai dažniausiai duoda patarimus vien tik, kaip krašto gėrybes teisingai paskirstyti. Beveik nesigirdi pasiūlymų, kaip jų kiek galima daugiau pagaminti, kad visiems jų būtų. Kolektyvistų idėjų paskatinti, kai kurie kraštai nacionalizavo visą eilę pramonės sričių, perduodami valdininkams jas vesti. Vieniems geriau, kitiems prasčiau sekasi tokioj sistemoj tvarkytis, bet pradžia buvo padaryta ne kolektyvistų valdininkų, o privačių firmų. Jie tų pramonių nesukūrė, nes tvarkingas ir atsakingas naujų pramonių įkūrimas pareikalauja daug komplikuotesnių pastangų ir sugebėjimo Kad kolektyvistams nesiseka pradėti pramones, tai parodo Afrikos naujųjų kraštų nesėkmė toje srityje. Jie, mat, neturėjo ką iš kitų atimti, o patys nesugeba naujo pradėti.

Laisvos rinkos nauda kraštui
Jei ekonomistai neatspėja, dvasiškiai nepataiko, pramonininkai savanaudiški, ideologai nepatikimi, o valdininkai netinka šiame reikale, tai kas pagaliau turėtų nustatyti, kaip krašto ūkis turi plėtotis ir augti? Ogi kiek galima laisvesnė kapitalo, pramonės ir prekybos rinka. Tai nereiškia, kad ji turi būti visiškai laisva, kaip ją seniau kapitalistai kad skelbė ar kaip dabartiniai dešinieji liberalai ją norėtų turėti.
Pagal daugumos piliečių poreikius krašto valdžia turėtų iš anksto nustatyti tokiai rinkai veikti gaires. Jei ir prileistume, kad dauguma prekybininkų yra sąžiningi piliečiai, užtektinai jų yra suktų; dėl to, neturint tinkamų įstatymų, nesąžiningieji greit praturtėtų ir savo ekonomine galia pradėtų valdyti visą eilę pramonės sričių, tikriausiai nuskriausdami padorius prekybininkus ir vartotojus. Mokesčių pagalba valdžia taip pat turėtų riboti paveldėjimus ir spekuliavimo situacijose pasiektus uždarbius. Krašto vadovybė turėtų nustatyti atitinkamas gaires valdžios patarnavimams, kurie išlaikomi iš mokesčių. Auklėjimo institucijų išlaikymas, sveikatos ir pensijos aprūpinimas, susisiekimo priemonių įvedimas ir panašūs patarnavimai visuomenei geriau tiktų būti valstybės remiami ar tvarkomi. Prieš užsimodama panašiems patarnavimams pravesti, vyriausybė turėtų nustatyti, kiek ir kokio lygio tokių patarnavimų visuomenė gali turėti. Tų patarnavimų apimtis ir kaina turėtų atitikti krašto finansinį pajėgumą. Šalia tokių valdžios patarnavimų tačiau būtina leisti ir privačiai iniciatyvai reikštis, nes bet koks monopolis — tiek valdžios, tiek privatus — išjungia konkurenciją ir dėl to vartotojas nukenčia. Vienas didžiųjų mitų ekonominėje srityje yra galvojimas, kad valdžios patarnavimai vartotojui visados pigiau kainuos, nes ji nepasilaiko sau uždarbio.
 Praktika parodo, kad vartotojui pigiau kainuoja, kada yra konkurencija tarp valdžios ir privačių patarnavimų, arba tarp privačių firmų. Jei konkurencijos nėra, patarnavimo lygis dažnai smunka, o jo išlaikymo kaina kraštui nenormaliai kyla.
Vieną kartą nustačius pramonei ir prekybai gaires, valdininkai kraštui tarnautų kaip tų nuostatų saugotojai, bet nesileistų į pramonę ar prekybą su per mokesčius surinktais piliečių pinigais. Rimčiausias tam argumentui pagrindas būtų tas, kad privatus kapitalas ar prekių judėjimas turi lyg atskaitomybę laisvai rinkai, kuri yra kontroliuojama eilinio piliečio — vartotojo. Laisvoje rinkoje pramonė ir prekyba išlaiko eiliniam piliečiui atskaitomybę ta prasme, kad vartotojas nustato, kas rinkoje turi pasisekimą ir paklausą, o kas ne. Jei privatus kapitalas investuojamas į pramonę, kuri per brangiai moka už darbo jėgą ar gamina žemos kokybės produktus, ar tie produktai per brangūs ir dėl to neparduodami, tokia pramonė žlunga ir jos vieton atsiranda kita, arba rinka automatiškai nustato, kad jai tame krašte nėra vietos. Valdžios įsteigtos pramonės aplamai neturi atskaitomybės laisvai rinkai, užtat tuo pačiu jos neturi atskaitomybės nė eiliniam piliečiui. Valdžia gali steigti ir išlaikyti pramones, kurios neišsilaikytų, jei būtų privačiose rankose, bet tas išlaikymas tiesiogiai kainuoja krašto piliečiams.

Taip yra kolektyvistų sistemoje. Užtat dėl visiškos valdžios kontrolės okupuotoje Lietuvoje duomenys, kuriuos paskelbia dabartinė valdžia, kad ir atitiktų esamą padėtį, visai neduoda ekonominio vaizdo, jei Lietuvos krašto ūkis taptų nepriklausomas nuo Maskvos. Neaiškus yra naujai įsteigtų pramonių bei sukolchozintų ūkių našumas, nes investavimo, žaliavos, darbo jėgos ir produktų kainos yra politiniais - partiniais sumetimais nustatytos. Situacija tuojau pasikeistų, jei lietuviai turėtų daugiau laisvės pasirinkti, kur jie norėtų dirbti, ką studijuoti, kam pinigus taupyti, kur valgyti, ką gaminti ir t.t. Užtat net apytikriai negalėtume iš kolektyvistų duomenų sužinoti, ar kai kurie Lietuvos produkcijos sektoriai išsilaikytų, jei jiems laisvoje krašto rinkoje reikėtų mokėti kitokias kainas už darbo jėgą. Dar sunkiau yra gaminių kainas palyginti su kainomis pasaulinėje rinkoje. Be tokio palyginimo joks laisvas ir modernus kraštas negalėtų numatyti, kokių turi galimybių savo krašto ūkį ugdyti ir kelti kiekvieno savo piliečio gerovę.

Pailiustruoti skirtumams tarp valdžios ir privačios iniciatyvos kaip mažą pavyzdėlį galime paimti restorano įsteigimą. Jei jis įsteigiamas privačių žmonių, jiems reikės pasiskolinti arba sutaupyti pinigus užmokėti už įrengimus. Savininkai atsargiai nustatys, kokio dydžio ir grožio tas restoranas turės būti, nes juo daugiau pinigų
pasiskolins, juo daugiau nuošimčių reikės mokėti — tai kapitalo atskaitomybė rinkai. Savininkai ieškos darbščių ir patikimų darbininkų, kurie bus patenkinti žema alga, nes restorano darbas nereikalauja didelio sugebėjimo. Savininkai turės gerai sekti, kiek jie užmoka už produktus, taip kad patiekalų kainos būtų priimtinos, kad dėl mandagaus patarnavimo ir skanių valgių užtektinai vartotojų ateitų į restoraną ir kad šis neštų pelną. Pelnas ne tik reiškia savininkams pinigų įdėjimą į jų kišenes, bet taip pat yra įrodymas, jog šis prekybos vienetas laisvoje rinkoje taip tvarkosi, kad turi vartotojų — eilinių piliečių pritarimą ir yra gerai administruojamas. Tad jis ir visam kraštui naudingas.


Kas atsitinka su valdžios įsteigtu restoranu. Pirmiausia valdžia pasiima iš sumokėtų mokesčių piniigus, už juos niekam nemokėdama. Kadangi
pinigai nekainuoja, gali pastatyti didelį ir gražų restoraną, kuris gali būti per didelis ar per gražus, bet tai valdžios planuotojams mažiau svarbu. Esame girdėję kalbant: ar ne gerai, kad valdžia tą restoraną tvarko — daugiau moka darbininkams, restoranas gražesnis už privačius ir parduoda už pigiau. Mes dažnai užmirštame, kad ne valdininkų dėka tas restoranas gražesnis, bet todėl, kad pinigai buvo gauti iš eilinių piliečiu;. Kad daugiau darbininkams moka, tai todėl, kad vartoja pinigus, surinktus per mokesčius. Kitaip sakant, nėra atskaitomybės laisvai rinkai, ir mes nežinome, ar tas restoranas naudingas kraštui. Dar vienas minusas tokioje situacijoje yra ir tas, kad tokia valdžios prekyba nemoka kraštui mokesčių.

Kaip vienoki ar kitoki krašto ūkio tvarkymo metodai veikia praktikoje, turime nemaža pavyzdžių. Atrodo, kad valstybės, kaip Vokietija, Amerikos Jungtinės Valstybės, Kanada ar Australija, kurių valdžios yra mažiausiai tiesiogiai veikusios pramonėje ar prekyboje, savo eiliniams piliečiams yra sudariusios geriausias ekonomines sąlygas. Tai nereiškia, kad tokioje Amerikoje nėra trūkumų jos tvarkymosi sistemoje. Tie trūkumai labai matomi, kai, pavyzdžiui, palygini Amerikos krašto sveikatos aprūpinimą su Vokietijos sistema toje srityje.

Dėmesys socialiniam teisingumui
Paskutiniais dešimtmečiais tarp katalikų imama skatinti krašto ūkį tvarkyti taip, kad būtų įgyvendintas krikščioniškas socialinis teisingumas. Daugeliu atvejų tiek metodai, tiek tikslai šiuo klausimu skiriasi tarp įvairių kraštų, nes jie turi skirtingas problemas. Ieškant tobulų krašto ūkiui tvarkyti metodų, verta atkreipti dėmesį į krikščioniško socialinio teisingumo principus, kurie kelia tam tikrus reikalavimus visam kraštui, kad jo piliečiai turėtų pakenčiamas darbo sąlygas, sveikatos aprūpinimą ir padorų darbininkų traktavimą. Kiti tuo nepasitenkina ir nori, jog tarnaujantieji kolektyviai dalyvautų firmų pelne, įmonių valdyme bei žemių naudojime, tuo būdu teisingiau pasiskirstydami tarp savęs darbo vaisius.

Savo žemės reforma Lietuva buvo tapusi kone pavyzdžiu šioje srityje, tik, gaila, neužtektinai pasaulyje išgarsintu. Panašių programų dar ir dabar reikia visoje eilėje kraštų, ypač Pietų Amerikoje. Jų reikia ir kituose kraštuose. Bet kaip ir kiti klausimai, susieti su ekonomika, socialinis teisingumas nelengvai išsprendžiamas, jeigu mums rūpi teisybė toje socialinėje gerovėje. Siekiant visų gerovės, svarbu išvengti "elgetų lygybės", kuri egzistuoja tokioje sistemoje, kur, pasidalijus esamą turtą, tolimesnis menkas naujų gėrybių gaminimas kraštą metų metais užgniaužia visuotiniame neturto stovyje.

Iš viso, ieškodami krikščioniško teisingumo, turime laikytis nuoseklumo. Jei socialinio teisingumo vardan būsime pasiruošę smulkmeniškai ekonominį gyvenimą diktuoti krašto piliečiams prieš jų apsisprendimo teises, tai būkime taip pat pasiruošę pritaikyti "kultūrinį teisingumą" bei "religinį teisingumą" ir eiliniam piliečiui diktuoti visose jo gyvenimo srityse. Komunistai ir nacionalsocialistai yra daug nuoseklesni tokiame galvojime už Vakarų tik ekonominio - socialinio teisingumo šalininkus. Pastarieji dažnai reikalauja tokių tvarkymosi metodų, kurie atimtų asmens apsisprendimo laisvę piliečio ekonominiame gyvenime, o laiduotų jam laisvę politinėje, kultūrinėje ir religinėje srityje. Galime čia įtarti, kad teoretikai ir spaudos žmonės savanaudiškai propaguoja laisvę savo interesų srityje, ignoruodami daugumos piliečių norus. Iš kitos pusės, jei apsisprendimo klausimas principiškai išjungiamas visose srityse, tai socialinis teisingumas gerai išsprendžiamas, kaip tai buvo nacių Vokietijoje. Įdomu taip pat pastebėti, kad daugumas Vokietijos piliečių 1938 m. mažai bekreipė dėmesio į kultūrinę ar religinę individo apsisprendimo laisvę. Panaši situacija atrodo yra dabar Jugoslavijoje. Socialinis teisingumas atrodo nesunkiai pasiekiamas ar fašistinėje, ar nacionalsocialistinėje, ar komunistinėje diktatūroje. Bet jei apribojame apsisprendimo laisvę tik ekonominėje srityje, tai kyla klausimas, kieno naudai tai daroma. Eilinis pilietis turi turėti panašias teises į materialinę laisvę, kaip ir intelektualas ar aplamai pilietis, kuriam tik rūpi, kad suvaržytas krašto ūkis išlaikytų ir leistų visai laisvai klestėti kultūriniam, politiniam ir religiniam gyvenimui. Tuo pačiu, jei krikščionys mąstytojai siūlo socialinį teisingumą, stipriai suvaržydami asmens apsisprendimo laisvę ekonominėje srityje, tai jie turi būti pasiruošę taip pat stipriai apkarpyti piliečių laisvę kitose srityse vardan sielos išganymo, kuris bent krikščionims yra daug svarbesnis nei bet koks socialinis teisingumas. Laikytis tų pačių principų visose viešojo gyvenimo srityse yra sunku, nes noras padėti artimui perša mintį jam neduoti apsispręsti, o sudaryti (dažnai reiškia — kontroliuoti) krašto veiklos sąlygas, kurios jam duotų politinį, kultūrinį, religinį ir medžiaginį minimumą. Šiokį tokį šių sričių minimumą mes beveik galėtume jau dabar pripažinti sovietinių biurokratų valdomoje Lietuvoje. Verta taip pat pastebėti, kad Skandinavijos kraštuose, kur jau senokai nemažai vadinamųjų socialinio teisingumo programų buvo įgyvendinta, jos buvo pravestos humanistų agnostikų pastangomis, o ne krikščioniškos etikos puoselėtojų. Nelengvesnis klausimas krikščioniui, kur statyti socialinį teisingumą savo vertybių skalėje. Vien moraliniu žvilgiu žiūrint, ne vienam kartais kils klausimas, kaip pasisakyti nevedusių moterų vaikų išlaikymo klausimu. Socialinis teisingumas reikalautų nekaltus vaikus paremti, tuo tarpu dorovės žvilgiu atrodo netvarka, kai valdžia savo sistema ne tik palaiko, bet dar skatina vyrui ir moteriai gyventi nevedus ar moteriai auginti vaikus, kelių vyrų sugulėtus.

Krikščioniško socialinio teisingumo puoselėtojai turėtų prisiminti, kad šv. Povilas nereikalavo vergijos panaikinimo, vyrų ar moterų teisių lygybės, nesiūlė ekonominių reformų, bet siūlė keisti žmogų, per kurį pasikeičia ir ekonominė tvarka. Kitaip sakant, krikščioniškas žmogus, laisvai apsisprendęs, turi siekti socialinio teisingumo kaip individas, o ne biurokratų priverstas.

Siekiant išbalansuoto ir produktingo krašto ūkio
Krašto ūkio problemos skiriasi tarp valstybių pagal jų ekonominį išsivystymo laipsnį. Kraštuose, kurie tik pradeda pramonę vystyti, visuomenė nėra pajėgi išlaikyti daug kainuojančių kultūrinių ar socialinės pagalbos programų. Bet ir tokiu atveju verta aplamai nusistatyti, kiek galima paremti dvasinio - kultūrinio gyvenimo puoselėjimą. Ypač lietuviai esame iš netolimos patirties pergyvenę, jog žemės ar pramonės valdymas buvo staiga kitų perimtas, o lietuviams tiek Sovietų Lietuvoje, tiek egzilyje savas liko tik kultūrinis turtas.

Čia materialinio progreso šalininkams reikia neužmiršti, jog kraštas be kultūrinio avangardo ir be kiekvieno piliečio dvasinės pažangos išugdo tautą perdėm susirūpinusią medžiaginiu perteklium ir be noro dvasiškai tobulėti.

Aktualus turėtų būti ir socialinis teisingumas, kurio pasigendama net neviename šiaipjau turtingame krašte. Jei tačiau socialinis teisingumas išsigimsta į socialistinį kokeltyvizmą, užgniaužia privačią iniciatyvą ir atiduoda biurokratų kadrams krašto ūkį tvarkyti, tai jis nebėra naudingas nei visam kraštui, nei individualiam piliečiui. Ypač tie, kurie vadovaujasi krikščioniškąja etika, turėtų savo krašto ūkio tvarkymosi ideale išbalansuoti visą eilę paralelių ar net priešingų faktorių, veikiančių krašto ekonominį gyvenimą. Neturėtų būti dvilypės vertybių skalės: viena kultūrinėje plotmėje, duodant piliečiams pasirinkimo galimybes, kita ekonominėje srityje, jam uždedant bereikalingus valdžios biurokratų varžtus. Nustatytina gairės privačiai iniciatyvai kapitalo ir prekybos rinkoje taip, kad individo apsisprendimo laisvė būtų gerbiama, bet kartu būtų išvengiama kitų išnaudojimo. Vardan artimo ar Kristaus meilės nereikia per valdžios biurokratus ir įstatymų leidijus primesti krašto piliečiams nei kultūrinių, nei ekonominių programų, pirma neatsiklausus daugumos noro. Betgi reikia piršti daugumai apsispręsti už dvasinės - kultūrinės pažangos ir socialinio teisingumo gaires krašto ūkyje. Kai kalba eina apie žmonių medžiaginės gerovės pagerinimą, reikia neužmiršti, jog nelogiška diskutuoti vien tik gėrybių pasiskirstymą, nekreipiant dėmesio į tinkamus kapitalo angaža-vimo, gėrybių produkcijos bei jų pristatymo metodus. Prisimintina, jog privati nuosavybė ir iniciatyva daugumai piliečių yra vienas iš jo laisvo apsisprendimo faktorių šioje žemėje, taip kad jų stoka gali jį padaryti vergu daiktų pasaulyje. Pastebėsime, kad išbalansuoto krašto ūkio planavimas yra itin sunkus, kada norima sūdanti sąlygas tiek individui, tiek visuomenei siekti užsibrėžtų tikslų visose gyvenimo srityse. Garsusis krašto ūkio planavimo žinovas John Maynard Keynes, nors ir propaguodamas kontroliuota bendrą ekonominį gyvenimą, atkreipė ypatingą dėmesį į individo apsisprendimo laisvės reikalingumą. Kada kitas iškilus ekonomistas Friedrich von Hayek 1940 m. išleido knygą "Kelias į baudžiavą", išdėstydamas argumentus prieš valdžios planavimą, vedantį į individo pavergimą, Keynes simpatizavo tai jo baimei, nors nuo planavimo neatsisakė. Keynes tada jam rašė: "Aš sakyčiau, jog mes nenorime, kad nebūtų planavimo arba kad jo mažiau būtų, sakyčiau, jog būtinai jo daugiau norime. Tačiau toks planavimas turi vykti bendruomenėje, kur kiek galint daugiau žmonių tiek vadovybėje, tiek tarp pasekėjų visiškai sutinka su Jūsų moraline pozicija. Nuosaikus planavimas bus nepavojingas, jei tie, kurie jį vykdo, savo galvojime ir širdyje vadovaujasi tuo moraliniu principu. Kai kurie jų taip jau ir daro. Bet nelaimei yra nemaža dalis tokių, kurie nori planavimo ne tam, kad būtų naudojamasi jo vaisiais, bet todėl, kad moraliniu požiūriu jų idėjos yra priešingos Jūsų idėjoms ir siekia tarnauti ne Dievui, bet velniui".

Šio straipsnio tikslas ir buvo atkreipti dėmesį į tą, ką Keynes vadina moraline pozicija, pagal kurią mums turi rūpėti kiekvieno piliečio teisė į tokį gyvenimą, kokį jis sau pasirenka, neišskiriant ir ekonominės jo siekimų srities. Sąlygos tokioms apsisprendimo galimybėms kai kuriais atvejais pasiekiamos su valdžios pagalba. Šitas principas neužmirštinas ypač tiems, kurie, vadovaudamiesi krikščioniška etika, visą eilę vertybių stato aukščiau už individo apsisprendimo laisvę. Nelogiška tačiau įvesti šią vertybių gradaciją į viešąjį krašto gyvenimą tik ekonominėje srityje. Dažnai peršama mintis, kad geriausiai tarnausime Dievui ir artimui valdininkų elito diriguojamame kolektyviniame krašto ūkyje. Valstybinis kolektyvizmas, kad ir labai gudrių biurokratų vadovaujamas, betgi dar neparodė sugebėjimo pažangai politinėje, kultūrinėje ar religinėje srityse. Abejotina, ar jis nors ir su geriausiomis intencijomis ar aukščiausiais moraliniais tikslais bet kada galės padoriai tarnauti žmogui ir ekonominėje srityje.

Pasisakykim užtat už gerai išbalansuotą krašto ūkį, kur daugumos visuomenės pagrindinės vertybės būtų išlaikomos viešajame gyvenime, bet kiek galint mažiau apribojamos individo apsisprendimo galimybės.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai