DIALOGĄ SU LENKAIS TĘSIANT Spausdinti
Parašė V. Čižiūnas   
Regis, gal jau retas mūsų išeivijoje šviesuomenės atstovas paneigtų dialogo su lenkais reikalą. Atsitiktinio dialogo pradžios būta spaudos skiltyse vos pasibaigus II-jam pasauliniam karui. Suprantama, tik išeivijoje. Abiejų tautų "metropolijos" jau buvo Rytų "išvaduotojų" absorbuotos, savaip priglobtos ir patvarkytos. Abiem tautom laisvas balsas jų gyvybiniais reikalais buvo ir tebėra nutildytas. Tad ir dialogas abiejų tautų sugyvenimo ir ateities perspektyvų klausimais tėra galimas tik išeivijoje, tarp abiejų tautų "atplaišų" (kaip tėvynėse tariami "beati possidentes" mėgsta išsireikšti) rūpesčio ir atsakomybės dalį jaučiančių atstovų.

Mūsų išeivijos periodinėje spaudoje kartas nuo karto atsirasdavo kronikinių pastabų ir kiek ilgėlesnių straipsnių, aptariančių lenkų išeivijos spaudos nuomones apie abiejų tautų kraštuose vykdomą politiką, gyventojų nuotaikas ir pan. Bene svarbiausią mintį apie dialogo galimybes, net ir būtinybę, buvo taręs prof. Z. Ivinskis Aiduose. Dr. J. Girniaus straipsnis apie lietuvių-lenkų dialogo galimybes, išspausdintas Paryžiaus lenkų leidžiamame žurnale Kultūra ir turėjęs atgarsio skaitytojų tarpe, jau buvo nebloga pradžia atviresniam dialogui. Šių eilučių autoriui taip pat teko nagrinėti santykių su kaimynėmis tautomis klausimą straipsnyje "Mūsų politinės vienybės ir strategijos klausimu" (Aidai, 1963 m. Nr. 6, 7 ir 8) ir siūlyti galimomis progomis eiti į sąlytį su nuosaikiais lenkų išeivijos atstovais. Toks esmėje tikrai reikalingas lietuvių ir lenkų intelektualų dialogas šiuo metu tiek tepagyvėjo, kad jis pasirodė galimas kaip tik minėtame lenkų mėnesiniame žurnale Kultūra, leidžiamame Paryžiuje nuo 1947 metų. Šis rimtas žurnalas pažįstamas man nuo 1960 metų vasaros, kai savaitinės viešnagės metu Kraunaičių vasarinėje (Andes, Catskill, N. Y.) buvau perskaitęs keletą ten rastų jo numerių. Juose buvau radęs ir lenkų kavalerijos karininko, buvusio Lenkijos pasiuntinybės Kaune karo attache, Ždltek-Mitkievicziaus atsiminimus iš Kauno laikų. Vėliau (1971-72) Kultūros paskirų numerių gaudavau dėka Bronislovo Micha-lako, ACEN (pavergtųjų Europos Tautų Asamblėjos) lenkų delegacijos nario.

Žurnalas imponuoja savo turiniu ir gausia eile aukštai kvalifikuotų bendradarbių. Jų tarpe bene pro-duktingiausias buvo Juliusz Mie-roszewski (mirė 1976), L. Kolakows-ki, J. Lewandowski, Zb. Byrski, G. Herling-Grudziriski, Cz. Milosz ir kt. Labai uolus lietuvių ir gudų kronikos apžvalgininkas E. Žagiell beveik kiekvienam Kultūros numeriui parūpina žinių iš Lietuvos, seki mūsų išeivijos kultūrinio gyvenimo įvykius ir politinių veiksnių žygius pagal Eltos žinias, pacituodamas kiek ištraukų iš kai kurių išeivijos lietuvių laikraščių.

Kultūros žurnalą pastoviai redaguoja Jerzy Giedroic bene nuo pat jo įsteigimo. Žurnalo leidykla: Insty-tut Literacki — Institute Litteraire 91, avenue de Poissy, Le Mesnil-le Boi, par 78600 Maisons-Laffitte. Paris, France. Žurnalas leidžiamas mūsiškio Lituanus formato knygelėmis po 160 psl., dvigubinant — po 240 psl.
Mūsų išeivijos spaudoje šis žurnalas, be trumpų atsitiktinių kronikos pastabų ir citatų dienraščiuose ir savaitraščiuose, kiek didesnio dėmesio yra susilaukęs Kanados lietuvių Tėviškės Žiburių savaitra^tyje ir Sėjos žurnale. Pastarajame Z. Dai-lidka ir A. Barčius pastoviai seka Kultūros žurnalą ir informuoja savo skaitytojus, pateikdami plačias ištraukas ar sutrumpintus straipsnių vertimus (pvz., A. Barčius "Ką daryti?" iš Kultūros 1975 m. gegužės numerio).

Savo malonią, nors ir nelengvą, apžvalgininko pareigą pradėsiu nuo 1976 m. rugpiūčio mėn. gauto iš dr. J. Girniaus Kultūros 1976 m. balandžio mėn. Nr. 4/343. Šioje knygelėje randame turiningą Česlovo Milošo (Czeslaw Milosz), žymaus lenkų poeto ir romanisto, straipsnį "Romantycznošč" (Romantiškumas), įžvalgiai nagrinėjantį Adomo Mickevičiaus "Dziady" (Vėlinės) poemos mistiką, nesuprastą ano meto racionalizmo ir iškylančio pozityvizmo atmosferoje, nors daugelį jaudinusią ir dabar tebejaudinančią.

Labai įdomus Brukselczyko (Briu-seliečio) slapyvardžiu pasirašančio nuolatinio bendradarbio straipsnis pastovia antrašte "Widziane Bruk-' seli" (Matyta iš Briuselio), kuriuo plakama dviveidė — pataikūniška Prancūzijos ministerio pirmininko Chiraco laikysena ir pasisakymas politinio pabėgėlio Pliuščo adresu.

Pagaliau lietuvį skaitytoją labiausiai vilioja įdomus skyrius antrašte "Truch&y dialog" (Sunkus dialogas), kurio apimtyje pateikiami trys iš eilės, lietuvio ir dviejų lenkų, straipsniai: J. Dainausko "Zgrzytliwe echo przeszlošci" (Irzlus praeities aidas), jau minėto Czeslawo Miloszo "Dziw-na polemika" (Keista polemika) ir Kazimiero Okuliczo "Ostatnie slowo oskaržonego" (Paskutinis kaltinamojo žodis).

Pirmasis, J. Dainausko, straipsnis, redakcijos išnašoje pažymėtas kaip ištisai pateikiamas laiškas, pradedamas autoriaus nuostaba ir pasipiktinimu dėl redakcijos straipsnio "Irzlus praeities aidas" 1975 m. Kultūros 10-ame numeryje turinio. J. Dai-nauskas laiko to straipsnio turinį ir nuotaiką nesuderinamais su žurnalo redakcijos ir bendradarbių reikštais nusistatymais lietuvių-lenkų santykių klausimu. Stebėdamasis redaktoriaus J. Giedroico pareikštu Petro Česnulio, vilniečio lietuvio, kalinto Lenkijos kalėjimuose, atsiminimų knygelės "Nužmogintieji" pasmerkimu, J. D. pasigenda Kultūros redakcijos geros valios panagrinėti minimos knygelės turinį labiau atsidėjus, patikrinant faktus iš lenkiškųjų teismo ir administracijos šaltinių, kurių dabartinėje Lenkijoje nevengta išleisti ir netgi išeivijoje taip pat kiek paskelbta.

Toliau J. Dainauskas išdėsto eilę reiškinių lietuvių-lenkų santykiuose po pirmojo pasaulinio karo, kurie neginčijamai liudiją lenkų dviveidę istorijos interpretaciją sau ir kaimynams lietuviams. Remdamasis eile faktų, J. D. pateikė lenkams šiuos priekaištus: nenorą pažinti ir matyti eilės lietuvių tautos patirtų iš "broliškosios" lenkų pusės skriaudų praeityje, nesugebėjimą jausti ir suprasti analogijos savo pačių skriaudų iš vokiečių pusės su lietuvių skriaudomis iš lenkų pusės ir perdaug paviršutinišką "užmiršimų" siūlymą beužsimezgančiame dialoge.

Antras šio skyriaus straipsnis "Dziwna polemika',' atsiųstas iš Ber-keley, California, parašytas čia paminėto ir mūsų spaudoje kiek pažįstamo Česlovo Milošo laiško forma, kaip atsakymas į J. Dainausko jam pasiųstąjį čia apibūdinto straipsnio nuorašą.

Pradžioje Cz. Milossz pasisako abejojęs, kad jaunosios lenkų ar lietuvių kartos domėtųsi lietuvių-lenkų ginču, kuris priklauso jau praeičiai. Jeigu ir būtų jo poveikyje likusių nuoskaudų, laiko tėkmė su jomis susidorosianti. Juo labiau esąs reikalingas galimai objektyvus ilgalaikio ginčo vaizdas, kuriam J. D. straipsnis savo vienašališkumu galįs būti parankus.

Cz. Milosz pasisako pradėsiąs nuo žodžių ar išsireiškimų, kurie vienai ar kitai pusei yra erzinantys. Tokį autorius randa prielinksnį na (ant), lenkiškai išsireiškiant vietininką "na Litwie" (Lietuvoje), kurį lietuviai laiko pažeminančiu, nes reiškiantį kurios vienos šalies geografinę sritį. Cz. M. įrodo eilę kitų pavyzdžių, kad taip nėra. Panašiai pasisako ir erzinančio lietuvį išsireiškimo "Litwa Kowieriska" atveju, kuris galįs būti vartojamas be jokių politinių tendencijų, kai Vilnius yra Lietuva, o nepriklausomoji 1918-1939 metų Lietuva buvo su sostine Kaune. Žymiai ilgiau autorius sustoja ties J. Dainausko straipsnyje vartojamu "Polacy z opcji" (optuotieji ar optavusieji lenkai) išsireiškimu. Ilgus išvedžiojimus apie kultūrinį ir politinį optavimą savo paties šeimoje ir daugybėje kitų baigdamas, pateikia "klasikinį" savo pusbrolio Oskaro Vladislovo Miloszo (Milašiaus) optavimosi Lietuvai pavyzdį.

Savo straipsnį Cz. M. baigia primindamas istorines aplinkybes, kuriose gimę už etninės Lietuvos ribų poetai, kaip A. Mickevičius, ar kitokie žymūnai laikė save "gente Lituanus, natione Polonus". Priduria, kad pagrindine J. D. straipsnio yda laikąs įkarštį, kuriuo autorius nubraukia daugiakultūrę Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos praeitį, dėl kurios nereikėtų kamuotis.

Trečio to paties dialoginio skyriaus straipsnio "Ostatnie slowo oskaržonego" autorius Kazimieras Oku-licz pat pradžioje prisipažįsta esąs autorium straipsnelio "Irzlus praeities aidas" 1975 m. Kultūros Nr. 10/337, išprovokavusio lietuvį J. Damauską atsiliepti platesniu aštraus protesto straipsniu. Pasisako norįs apginti savo teisę dalyvauti dialoge su lietuviais būdamas "optuo-tuoju lenku", savo tautybę pasirinkusiu iš kultūrinės tradicijos bajoriškoje gudiškosios kilmės šeimoje, atsikėlus ioje XVIII šimtmečio pradžioje į etnografinę Lietuvą. Jam, K. O., ir jo protėviams kultūriškai nesant lietuviais, "lietuvybės pabėgėlio" priekaištas esąs netaikytinas ir nepriimtinas.

Atpasakojęs savo ir kitų politinių draugų nuotaikas I-jo pasaulinio karo pabaidoje, pažiūras į Vilniuje gimusį I-ąjį Hymanso projektą, jo svarstytus konferencijose variantus, apgailestauja faktą, kad, Lietuvai atmetus šį projektą ir lenkams atmetus Pilsudskio projektuotą Vilnijos autonomiją, laimėjęs abiejų ginčo pusių nacionalistinis patriotizmas.
Straipsnio autorių stebinanti J. Dainausko jausminė, pilna neapykantos, dinamika, kurios šaltiniai esą daugiau negu 50 metų praeities įvy: kiai. "Tartum jie būtų vakardienos įvykiai, tartum Lietuva nebūtų realizavusi šiame laikotarpyje savo vyriausio siekio tautai suvienyti — sostinės atgavimo!"

Apgailėdamas nesėkmę Pilsudskio projektuotos laisvųjų tautų sąjungos prieš komunistinės imperijos egresi-ją, K. Okulicz atpasakoja savo paties pastangas švelninti santykius abiejose apmirusios lietuvių-lenkų sienos pusėse, vėlesnius bergždžius neoficialius politinius abiejų pusių pokalbius, nereikalingą Lenkijos ultimatumą ir viltingą pusantrų metų susipratimo laikotarpį.

Baigdamas savo straipsnį, K. Okulicz sprendžia, kad lietuvių-lenkų problemą XX šimtmetyje, ypač jos krizę 1918-22 metais, reikią matyti ir vertinti iš istorinės perspektyvos. Visas tas laikotarpis esąs jau uždaras, ir jo tiesioginio tęsinio nebūsią. Pirmoji lietuvių ir lenkų karta išaugusi jau dabartinėse jų tėvynėse arba išeivijoje. Siūlo palikti jai arba pirmai laisvajai kartai sudaryti savitarpio santykius pagal jų reikalus ar nusistatymus, netemdyti savo karčiais priekaištais ir taip jau nelinksmų jų gyvenimo akiračių. "Sprendžiu, kad galima patikėti common sense tų lietuviškųjų kartų, kad civilizacinio ir meninio indėlio, istorinių lietuvių palikto Lietuvos teritorijoje, nepadarysiančios keršto auka už 'optavusių lenkų' kaltes", — šiais žodžiais baigia savo straipsnį Kazimieras Okulicz.

Visas šis 20-ties puslapių "Trudny dialog" skyrius redakcijos papildytas trumpu dr. Vandos Daugirdaitės-Sruogienės laišku, datuotu 1975 gruodžio 15. Laiško autorė apgaili Kultūros redakcijos netaktą, paskelbus pirmąjį "Zgrzytliwe echo przesz-lošci" (1975 m. 10-ame žurnalo numeryje), kuriuo buvo atnaujintos begyjančios lietuvių-lenkų santykių žaizdos. Pataria ir p. Žagielliui naudoti savo apžvalgoms rimtesnius lietuvių laikraščius, kaip Metmenis, Aidus, Sėją ir dienraštį Draugą. Tikisi, kad Kultūros žurnalas vengsiąs ateityje spausdinti straipsnius, kenkiančius bendram susipratimo reikalui.

Gaila, kad dr. V. Daugirdaitė-Sruogienė savo laiške gerokai nuvertino Tėviškės Žiburius, pavadindama šį laikraštį mažai skaitomu ir nereikšmingų provincionalinių autorių prirašomu. Mano išmanymu. T. Ž. yra pirmaujantis mūsų išeivijos savaitraštis, įstengiantis duoti skaitytojams tai (pvz. diskusiją su Lomžos vyskupu ir pan.), ko kiti laikraščiai vengia ar neišgali. Šališki savųjų vertinimai ir sprendimai svetimoje spaudoje yra žalingi mūsų pačių reikalui.

Dar vienas lietuviui skaitytojui įdomus straipsnis šiame numeryje yra Stanislovo Swianiewičiaus "Pdzne refleksje po Kopenhadze" (Vėlyvos refleksijos po Kopenhagos). Autorius lankęsis 1975 spalio 15-19 Danijos sostinėje vykusiame "Sacharovo vardo apklausinėjime", kaip lenkų delegatas-liudininkas. Straipsnio turinys suskirstytas šiais skyriais: Katyno byla (autorius joje liudijęs), Kalėjimai ir lageriai, Religijos persekiojimai, Tautinės problemos, Lenkai Rusijoje, Psichiatrinės ligoninės, Rengimasis cheminiam karui ir Didžiausia paslaptis: sovietinis žmogus.

Autorius, labai uoliai sekęs visą apklausinėjimų eigą, apgaili, kad apklausinėjimų programoje vyravo daugiausia faktų rinkimas ir žymėjimas, be didesnio dėmesio psichologiniam tų faktų pagrindui.

Tautinių problemų skyriuje pamini kalbėjusių dalyvių tautybes. Ukrainiečius apibūdina kaip geriausiai pasirengusius savo uždaviniui. Tačiau labiausiai paveikusiais visus dalyvius autorius laiko lietuvius liudininkus. Jo žodžius tenka pacituoti: "Didžiausią įspūdį padarė lietuviai kalbėtojai. Buvo jaučiama, kad jie yra kovojančios tautos atstovai. Abu lietuviai liudininkai, Jonas Jurašas ('Jurashas' tekste, V.Č.) — dramos artistas ir Simas Kudirka — jūrininkas, buvo vėliausiai kraštą palikę žmonės. Prieš valią kilo mintis, kad 1863 m. sukilime ilgiausiai kovojo kaip tik Žemaičiai. Lietuviai tam tikra prasme atstovavo ir kitoms Pabaltijo tautoms, kurioms sovietų spaudimas dar didesnis negu Lietuvai: latviams ir estams".
V. Čižiūnas