Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Nueita, kelia, apžvelgiant PDF Spausdinti El. paštas
Parašė STASYS BARZDUKAS   
Clevelando lituanistinėj mokykloj ir Kultūros Fonde
JAV Nepriklausomybės šventės išvakarėse, 1949 liepos 3, mus vežęs laivas pasiekė Amerikos krantus. Įvažiavimo dokumentus mūsų ir Staniškių šeimoms sudarė žinomasis Amerikos lietuvių veikėjas inž. Pijus J. Žiūrys, mūsų žmonų giminaitis, tad jis mus pas save į Cleve-landą taip pat parsivežė, jis ir jo žmona mumis rūpinosi ir mus globojo. Darbą geležinkely man parūpino Clevelando Dievo Motinos Nuolatinės Pagalbos lietuvių parapijos klebonas kun. J. F. Angelaitis. Prasidėjo mūsų Amerikos gyvenimo tarpsnis.

Clevelando lietuvių nausėdija (kolonija) 1949 gausiai pasipildė naujaisiais ateiviais, kurių vaikai Vokietijoj buvo mokęsi lietuviškose mokyklose. Reikėjo kokį nors lietuviško mokslo tęsinį dabar turėti ir Amerikoj. Kilo šeštadieninių mokyklų mintis, ir tokią mokyklą taip pat norėjom turėti prie šv. Jurgio lietuvių parapijos. Tuo rūpinosi naujai įsisteigęs Ateities (ateitininkų sendraugių) klubas. Bet priešinosi parapijos klebonas kun. V. Vilkutaitis: esą "čia Amerika, kokių lietuviškų mokyklų jums reikią". Su tokiu galvojimu mes (dr. Ad. Darnusis, I. Malėnas, B. Graužinis ir kt.) nesutikom, tad nenusileidom. Buvome iškoneveikti per pamokslą. Tada išspaus-dinom atsakymą. Kai jį sekmadienį platinau prie bažnyčios, vienas lietuviškos mokyklos priešininkas man smogė kumščiu į veidą. Norėjo taip pat sutraiškyti nukritusius mano akinius, bet pripuolę kiti neleido. Kreipėmės į vyskupiją. Jos įsikišimu mokykla pradėjo veikti. Mokyklą 1949-50 lankė 72 mokiniai, o 1950-51 — 200, 1951-52 — 245, 1952-53 — 260, 1953-54 — 271. Pirmuoju jos vedėju buvo Balys Graužinis, antruoju aš, o mokykloje mokytojavau (su trumpom pertraukom) iki 1976 vasaros, kol mokykla, pritrūkusi mokinių, turėjo rudenį užsidaryti.

Į Ameriką taip pat atvykome, iš Vokietijos atsiveždami Kultūros Fondo idėją. Jis turėjo kultūrą skleisti, ugdyti, remti. Tad 1949 atvykimo
------
Tęsinys iš š. m. Aidų 1, 2, 3 nr.
-------------
metais įsteigėme Clevelando skyrių. Jam 1949-51 pirmininkavo senosios išeivijos lietuvis dr. St. Tamošaitis, 1952-54 — naujoji ateivė A. Au-gustinavičienė, valdybose dirbo dr. Pr. Skardžius, I. Malėnas, J. Daugėla, A. Laikūnas, V. Rastenis, gen. Tallat-Kelpša, taip pat buvau renkamas ir aš. Skyrius reiškėsi gyva veikla: rengėme koncertus, vakarus, šventes, minėjimus, parodas. Naujųjų metų sutikimus, gegužines ir kt. Taip pat buvo įvykdyti du dramos veikalų konkursai, kurių premijos paskirtos A. Škėmai ir St. Lauciui. Stengėmės Kultūros Fondo idėją prigy-dyti visoj Amerikoj, bet kitur skyriai nesisteigė. Į gyvenimą atėjo JAV Lietuvių Bendruomenė, ir tada Clevelando Kultūros Fondo skyrius, kai kurių jo darbuotojų didžiai apgailimas, likvidavosi. Vis dėlto kultūriniame lietuvių išeivijos gyvenime jis švystelėjo pragiedruliu.

Lituanistikos Institute
Lituanistikos Institutas — tai mokslinių tyrinėjimų įstaiga, inkorporuota 1958 rugpiūčio 31 Illinois valstybėje. Jis turi skyrius pagal lituanistinių mokslų sritis. Gavęs prof. dr. A. Salio pasirašytą 1964 sausio 29 kvietimą, buvau priimtas į Kalbos skyrių. Šio skyriaus sąrašuose yra šie mūsų kalbos darbuotojai: dr. K. Alminas, St. Barzdukas, L. Dambriūnas (mirė 19 dr. G. B. Ford jr., kun. W. C. Jaskiewicz, dr. B. Jegers, dr. P. Jonikas, dr. A. Klimas, dr. J. Rėk-laitienė, dr. W. R. Schmalstieg, prof. R. Sealy. dr. A. Senn, dr. Pr. Skardžius (mirė 1975), dr. A. Salys (mirė 1972).

Artimesnė pažintis mane siejo su Saliu, Skardžium ir Dambriūnu, tebesieja su Joniku ir Klimu. Su jais visais esu pažįstamas nuo nepriklausomos Lietuvos laikų. Dr. A. Salys ir dr. Pr. Skardžius mums, lietuvių kalbos mokytojams, kalbos dalykus dėstydavo kursuose, kuriuos švietimo ministerija vasaromis Juodkrantėj ir Palangoj rengdavo žinioms pagilinti. Su jais susidurdavau Lietuvių Kalbos Draugijoj. Jų raštus sekdavau "Gimtojoj Kalboj", "Archivum Philologi-cum" ir kituose leidiniuose. Svetur kartu su dr. Pr. Skardžium rengiau "Lietuvių kalbos vadovą", susitikdavau Clevelande, kur abu pradžioj gyvenome, apie jį esu rašęs "Drauge" ir t.t. Kartu su dr. A. Saliu esu dirbęs Fordhamo universiteto vasaros semestruose, mokytojų ir jaunimo studijų savaitėse Dainavoj. Kai kartą jį aplankiau Philadelphijoj, jis pavaišino savo gamybos midum (vienu stikleliu, ne daugiau, nes toks retas skanėsis!). Jono Kavaliūno pirmininkaujama JAV LB švietimo taryba 1970 sudarė komisija didžiųjų raidžių rašymui tikriniuose varduose svarstyti ir į ją pakvietė St. Barzduką, L. Damb-riūną, dr. P. Joniką, dr. Antaną Salį ir dr. Pr. Skardžių. Dr. A. Salys parengė išsamų 25 psl. projektą (1971 kovo 18). Komisija turėjo du posėdžiu (1971 balandžio 3 ir 1972 sausio 8, abu Washingtone L. Dambriūno pastogėj), bet rasti sprendimus, kurie remtųsi vienodais kokiais mechaniniais kriterijais, taigi būtų visais atžvilgiais nuoseklūs, buvo neįmanoma. Didžiųjų raidžių vienoks ar kitoks rašymas tikriniuose sudėtiniuose varduose tegali būti vien susitarimo dalykas. Tačiau komisijos darbą nutraukė referento dr. A. Salio mirtis. Jis buvo davęs be galo daug pavyzdžių, ir vien dėl jų komisijos darbas būtų buvęs didžiai vertingas. Apskritai dr. A. Salys savo darbui buvo ne tik gerai teoriškai pasiruošęs, bet taip pat turėjo ir aiškių kūrybinių gabumų. Pvz. jis prasikišo savo naujadarų pasiūlymais, kurių nemaža mūsų kalboje prigijo — staigmena, bulvainiai (potato chips), javieniai ir javainiai (cereal), tarša (pollution), teršalai ir užtaršos (pollutants), taršus (polluting), teršinys "kas užteršta", nikis (hobby) ir kt.

Su L. Dambriūnu į artimesnes pažintis suėjau Vokietijoj. Jis čia mielai sutiko peržiūrėti mano "Lietuvių kalbos gramatiką". Taip pat peržiūrėjo mano suredaguotą leidinį "Lietuvių gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros programa ir komentariniai jos paaiškinimai". Amerikoj bendradarbiavau jo redaguojamoj "Gimtojoj Kalboj". Lankydamasis Washingtone, beveik visada jį pašnekinau ne tik kalbos, bet ir kitais įvairiais klausimais. Pasikeisdavome taip pat ir laiškais. Tai aštraus proto, bet mielas bičiulis. Su dr. P. Joniku daugiausia susiduriu įvairiuose suvažiavimuose Chicagoj, nes kitur jį išvilioti nevyksta. Kalbos rūpimais klausimais taip pat retkarčiais pasikeičiame laiškais. Sprendimuose labai atsargus, tad, "prieš kirpdamas, kelis kartus pamatuoja". Jauniausias iš mūsų Lituanistikos Institute yra dr. A. Klimas. Tai jau mano mokinys Prienų "Žiburio" gimnazijoje. Ši aplinkybė didžiai šildo mudviejų tarpusavio santykius. Mokinio ir mokytojo bendradarbiavimo vaisius — "Lietuvių kalbos žodynas mokyklai ir namams", JAV Lietuvių Bendruomenės švietimo tarybos išleistas 1974.

Gimsta Lietuvių Bendruomenė
Nėra tautos, neturinčios savo išeivių. O lietuvių tauta dėl jai nepalankių istorinių aplinkybių (ilgametės carų Rusijos okupacijos ir kt.) išeivių turi neproporcingai daug — svetur mažiausia yra trečdalis tautos. Bet lietuvių išeivijos likimu intensyviau buvo susidomėta ir susirūpinta tik nepriklausomos Lietuvos laikais ir visų pirma privačia iniciatyva. "Lietuvių tautoj ir jos ugdyme" 1933 St. Šalkauskis pvz. rašė: Nesirūpinimas emigracijos reikalais reiškia nenaudingą išmėtymą didelio tautinio turto, kuris, gerai sunaudotas, gali ir privalo suvaidinti tautos gyvenime svarbų vaidmenį.
Rašė tada, kai jau Kaune 1932 vasario 7 buvo įkurta Draugija Užsienio Lietuviams Remti (DULR), kurios uždavinys buvo visokeriopai (moraliai ir materialiai) padėti svetur esantiems lietuviams: žadinti tautinę jų sąmonę, kreipti jų dėmesį į paliktą tėvynę, skatinti dvasiškai liktis savo tautoj ir t.t. Deja, DULR narių skaičius tesiekė apie penkis šimtus, bet draugiją finansiškai rėmė Lietuvos vyriausybė. Tolimesnis žingsnis buvo 1935 rugpiūčio 11-17 Kaune DULR sukviestas Pasaulio Lietuvių Kongresas, įsteigęs Pasaulio Lietuvių Sąjungą. Sąjunga turėjo burti krūvon tiek pačios Lietuvos, tiek užsienio lietuvius dvasinei, kultūrinei ir ekonominei veiklai organizuoti ir plėsti.

Deja, nors Pasaulio Lietuvių Sąjungą steigė keturiolikos kraštų lietuvių atstovai, nė vieno krašto lietuviai Sąjungos linkme aktyviau nepajudėjo. Jai taip pat nepritarė nė Lietuvos vyriausybė. O netrukus, 1939, prasidėjęs II pasaulinis karas Sąjungos organizavimo pastangas ir visai nutraukė. Priklausiau tada prie tų, kurie nei DULR, nei Sąjunga nesidomėjom. Turėjom nepriklausomą Lietuvą ir tarnybas, gavom atiy-ginimus, tad kokie užsienio lietuviai buvo mums tolimas ir svetimas reikalas! Tiesa, mano tėtė Amerikoj turėjo brolį, bet neatsimenu, kad jis su juo būtų bent susirašinėjęs. Mama turėjo brolį ir seserį Veroniką Šatkuvienę ir buvo uolesnė: jos diktuojamas, jai, tai mamos seseriai, rašydavau į Ameriką laiškus, ji siųsdavo dovanų ir kt. Bet tai ir viskas.

Tačiau Lietuvą okupavo bolševikai, ir reikėjo pačiam 1944 m. svetur atsidurti. Dabar padėtis pasidarė reali: tautą naikina okupantas, o jos išeiviją — nutautimas. Pasigirdo gelbėjimosi ir gynimosi šauksmas, kurį ano meto Vliko pirmininkas ir Lietuvybės Išlaikymo Tarnybos valdytojas M. Krupavičius 1950 leidiny "PLB keliu" išreiškė šiais žodžiais:
Tautai daromi nepaprastai skaudūs nuostoliai. Tautos naikinimui sustabdyti reikalinga suorganizuoti galinga ir vieninga jėga. Tai visų pasaulio lietuvių uždavinys. Tai jėgai suorganizuoti Vyriausiasis Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas yra sudaręs Vykdomosios Tarybos Lietuvybės Išlaikymo Tarnybą, kurios svarbiausias uždavinys sudarydinti Pasaulio Lietuvių Bendruomenės organizaciją.

1949 birželio 14 Vlikas paskelbė Lietuvių Chartą, "lyg įpareigojimus kiekvieno lietuvio sąžinei". Taip pat kartu buvo paskelbti Laikinieji PLB santvarkos nuostatai, "lyg pamatas kiekvieno" krašto lietuviams pasistatyti savosios bendruomenės pastatui, savosios bendruomenės organams sudaryti".

Bendruomenės pirmūnų priešaky buvo Vokietijos lietuviai tremtiniai. Jau 1946 kovo 3-4 Hanau stovykloj jie padėjo pamatus Lietuvių Tremtinių Bendruomenei, kurios apylinkės susiorganizavo kiekvienoj tremtinių stovykloj. Bendruomenė įrodė, kad jungimasis tautiniu pagrindu ne tik galimas, bet ir didžiai naudingas visų bendram labui: ji būrė lietuvius vienon tauti-nėn šeimon, rėmė šimtus lietuviškų mokyklų, buvo pajėgi rūpintis kultūriniu gyvenimu, visomis priemonėmis rėmė Lietuvos laisvinimo darbą. M. Krupavičius 1950 galėjo rašyti:
Metams (po Lietuvių Chartos ir santvarkos nuostatų paskelbimo) praėjus, džiugu konstatuoti, kad lietuvių bendruomenės organizacinėje statyboje padaryta didelė pažanga. Jau daugiur vietoj palaidų lietuviškų plytų turime išbaigtą lietuvių bendruomenės organizaciją. Tiesa, nevisuos kraštuos lietuviai per tuos metus yra spėję sudaryti savosios bendruomenės organus. Kai kur tam kliudė įprastinis žmonių konservatyvumas, naujovės baimė ir pasitenkinimas tuo, kas yra. Tačiau tai, kas pasiekta, yra tikra garantija, kad ir tų kraštų lietuviai, kurie lig šiol buvo daugiau stebėtojai, pasivys tuos, kurie yra lietuvių bendruomenės organizavimo pionieriai. . . Juo veikiau visų kraštų lietuviai šiuos bendruomeninius organus sudarys, juo daugiau bus pasitarnauta bendram mūsų tautos reikalui ir mūsų tėvynei Lietuvai.

Mano kelias į Bendruomenę
Jau pačiu savo gimimu esame įvairių bendruomenių nariai: priklausome šeimai, kaimui ar miestui, parapijai, tautai, valstybei, pagaliau žmonijai. Šia proga kalbame apie tautinę savo bendruomenę. Dr. Pr. Skardžius ją laiko santalka, kurią draugėn sieja ilgamečiai istoriniai arba prigimtiniai saitai — kalba, praeitis, papročiai, tradicijos, iš dalies tikėjimas ir kt. Tad tautinė lietuvių bendruomenė gimė kartu su lietuvių tauta. Tačiau ligi šiol ši bendruomenė neturėjo savo organizacijos. Jos organizaciją tesudarėme tik mūsų laikais. Kas organizuotai Bendruomenei būdinga?
Ji siekia jungti, Lietuvių Chartos žodžiais, pasauly pasklidusius lietuvius. Todėl ji atvira kiekvienam lietuviui. Jai taip pat rūpi kiekvienas lietuvis. Taigi šiuo atžvilgiu Bendruomenė yra visuotinė. Kaip teisingai pastebi dr. J. Girnius savo knygoj "Tauta ir tautinė ištikimybė", ji visuotinumo nepraranda ir tada, kai atsiranda nenorinčių jai priklausyti:
Tačiau, nors faktiškai apimdama tik sąmoningąją ir aktyviąją lietuvių išeivių bendruomenės dalį, LB dėl to nepraranda savo principinio visuotinumo ir negali jo prarasti neišduodama savo bendruomeninės prigimties. Bet kuri atskira organizacija rūpinasi tik savo nariais, o PLB rūpestis kreipiasi į visą lietuvių išeivių bendruomenę.

M. Krupavičius nurodė du Bendruomenės tikslus: pagrindinį — išlaikyti išeivių lietuvybę, atsitiktinį — atkovoti Lietuvai laisvę. Iš tikrųjų abu tikslai sueina į vieną — į tautinę gyvybę. Juk sąmoningąja tautine gyvybe remiasi viskas: ir tautinis švietimas, ir tautinė kultūra, ir valstybinė nepriklausomybė, ir tautinis solidarumas. Vadinas, Bendruomenė, vėl J. Girniaus pastebėjimu, apima visų tautinių tikslų visumą:
Nors ir būdama formali organizacija, LB nėra jokio specialaus tikslo organizacija: nei kultūros, nei socialinės globos, nei tautinės politikos etc. organizacija, o drauge ir kultūros, ir socialinės globos, ir tautinės politikos etc. organizacija. Todėl LB veikla principiškai yra nukreipta į visus uždavinius, kurie lietuviškajai išeivijai turi gyvybinės eikšmės.
Bendruomenės organizacinė santvarka grindžiama jos visuotinumu ir atvirumu kiekvienam lietuviui. Vadinas, kiekvienas lietuvis Bendruomenėje turi tas pačias teises ir vienodą balsą. Tai laiduoja demokratija, kuri remiasi teisių bei pareigų supratimu, žmogaus gerbimu, įsitikinimų tolerancija ir taikingų priemonių vartojimu. Demokratijoj kiekvienas pasisako balsavimu. M. Krupavičius teigė, kad Bendruomenė turi būti tokia, kokia yra lietuvių visuomenė. O visuomenė esanti demokratiška. Deja, nepriklausomos Lietuvos praktika rodė didelius demokratijos negalavimus, o svetur jai reikštis sąlygos didžiai ribotos, tad ir bendruomeninė demokratija tegali būti taip pat ribota. Visų pirma Bendruomenė nesiremia politiniu išeivijos pasiskirstymu. Iš to J. Girnius yra padaręs nuoseklią išvadą:
Nors ir telkdama įvairių srovių lietuvius, LB yra bendro darbo dirva, o ne arena srovėms rungtyniauti. Todėl ir visuose LB rinkimuose privalu žiūrėti asmens tinkamumo, o ne jo pažiūrų. Lygiai visi LB vadovybėn išrinktieji privalo žiūrėti darbo, o ne savajai srovei atstovavimo. Todėl LB rinkimai niekam nėra nei "laimėjimas", nei "pralaimėjimas", nes jie tėra žmonių išskyrimas bendram darbui. LB veikloj visi lygiai yra savieji, nežiūrint, kaip kitur būtų išsiskiriamą.

JAV Lietuvių Bendruomenės pirmoji krašto valdyba 1955-58 m.: iš kairės švietimo vad. Ignas Malėnas, ižd. Julius Staniškis, pirm. Stasys Barzdukas, informacijos vad. Juozas Stempužis, kultūros vad. Alfonsas Mikulskis, sekr. Kazys Augulis, vicepirm. dr. Algirdas Nasvytis

Antra, svarbu žiūrėti, kas pačiai Bendruomenei naudinga. O jai naudinga, kad jos organizaciniame gyvenime dalyvautų ko daugiausia žmonių. Tokias sąlygas sudaro demokratiniai jos organų rinkimai. Deleguoti gali keli arba, kaip rodo kitų mūsų institucijų praktika, net vienas asmuo, o Bendruomenės rinkimuose dalyvauja šimtai ir tūkstančiai. Vadinas, visuotinius rinkimus praktikuojanti santvarka yra aiškiai pranašesnė, todėl ir Bendruomenei labiau tinkama. Nedera mesti plataus kelio dėl siauro takelio.

Jautrus Bendruomenės ir draugijų klausimas. Bet jo sprendimą pateikia Lietuvių Charta — savo vietoj Bendruomenė, savo vietoj draugija: "Draugija yra tautinės kultūros veiksminga talkininkė. Lietuvis kuria ir palaiko religines, kultūrines, jaunimo, savišalpos, profesines ir kitas lietuvių draugijas". Santykių klausimą sukonkretina J. Girnius:
Kiekvienai idėjinei ar politinei srovei privalu žiūrėti,
kad jos žmonės dalyvautų LB vadovaujamoj tautinėj kovoj. Kiek jie šioj veikloj sąžiningai ir uoliai dirbs, tiek jie ir pačiai savo srovei šioj veikloj atstovaus. Darbo yra visiems, tik reikia darbininkų. O kas uoliau dirbs, tas savaime įgis ir didesnio autoriteto. Kito kelio autoritetui laimėti demokratinėje LB santvarkoje nėra.

Stai trumpai išdėstytos pagrindinės mintys, tie tikslai bei siekimai, kurie man rodė organizuotos Lietuvių Bendruomenės kelią. Likiminis rūpestis vertė turėti organizaciją, visus jungiančią tautinio išlikimo pastangų. Iš tikrųjų, jei visi savo įnašu prisidėtume, visiems tai nebūtų sunku. Tai rodo kitų tautų, pvz. žydų, airių, kinų etc, bendruomenės. Kodėl nesekti jų išbandytais pavyzdžiais? Vokietijoj Rebdorfo stovyklos buvau renkamas į Bendruomenės suvažiavimus, ir viena turima nuotrauka rodo Lietuvių Tremtinių Bendruomenės 1948 kovo 3-4 atstovų trečiojo suvažiavimo Schweinfurte prezidiumą bei sekretoriatą, kur esu ir aš šalia Pr. V. Rauli-naičio, A. Kalvaičio, St. Rudžio, A. Laikūno ir I. Kazlausko. Bet šu "kūnu ir dvasia" Bendruomenei atsidėti Likimo man buvo skirta Jungtinėse Amerikos Valstybėse.

Bendruomenės pakopomis
Bendruomenės organizavimasis daugiausia kliūčių sutiko Jungtinėse Amerikos Valstybėse. Visų pirma čia lietuvių išeivija buvo pasiskai-džiusi ideologiškai, turėjo savo organizacijas, jomis rėmėsi savo veikloje. Tad M. Krupavičius, organizuodamas Bendruomenę JAV, susidūrė su "abejingumu, delsimu, atidėliojimu ir net neslepiamu nenoru" (P. Maldeikis). Ryškėjo politinis užkietėjimas: "Yra žmonių, kurie į viską mėgsta žiūrėti pro partinę prizmę. Tokie tiesiog negali suprasti, kaip gali būti organizacija, kuri nebūtų nudažyta viena ar kita spalva" (M. Krupavičius). Tai jautė ir kiti: "Jei Pasaulio Lietuvių Bendruomenė JAV plačiu mastu neorganizuojama, tai kaltas tik srovinis nesutarimas" (prel. J. Balkūnas). Todėl JAV Lietuvių Bendruomenės organizavimas prasidėjo ne "iš viršaus", bet iš apačios: kai vadai, M. Krupavičiaus žodžiais, buvo "tuo tarpu nesukalbami", Bendruomenės apylinkės pradėjo steigtis atskirose lietuvių nausėdijose.

Kaip jau sakiau, nuo 1949 gyvenau Cleve-lande. Čia iš pradžių įsisteigė Lietuvių Tremtinių Draugijos skyrius. Amerikos Lietuvių Tarybos skyriuj taip pat jau dirbo tremtinių, gebėjusių į gyvenimą žvelgti platesniu žvilgsniu. Jiems rūpėjo suorganizuoti Lietuvių Bendruomenės apylinkę. Tad skyriaus valdyba šį klausimą svarstė, nutarė apylinkę steigti ir sudarė laikinąjį organizacinį komitetą, į kurį buvome pakviesti S. Laniauskas, J. Leimonas, Br. Snarskis ir kt., na, taip pat ir aš. Amerikos Lietuvių Tarybos skyriaus valdybos nariai I. Malėnas ir J. Daugėla sukvietė mūsų komitetą pirmojo posėdžio, pasveikino ir palinkėjo geros sėkmės. Komitetas savo pirmininku išsirinko mane. Šitaip 1951 prasidėjo mano bendruomeninis darbas. LB Clevelando apylinkė formaliai buvo įsteigta 1952 spalio 26. Iš darbų: išleido M. K. Čiurlionio pianino kūrinių plokštelę (pianistas A. Kuprevičius), rengė lietuvių dienas, Vaižganto, Jablonskio, Būgos minėjimus, spaudos atgavimo 50 metų sukakties šventę, rėmė lituanistinę mokyklą, Čiurlionio ansamblį, Lietuvių radijo klubą, padėjo į vargą patekusiems lietuviams (vienai šeimai vieneriais metais buvo duota 820 dol.). Apskritai buvo atsiliepta į visus iškylančius reikalus, spaudai teikta nuolatinė informacija. Mano pirmininkaujamose valdybose dirbo: K. S. Karpius,
P. J. Žiūrys (abu senosios išeivijos veikėjai M. Dunduraitė, Edv. Steponavičius, F. Eidimtas. St. Rumbutytė, J. Žemaitis, J. Virbalis ir kt.

1955 buvo renkama JAV LB I-oji tar 1955 gegužės 1 rinkimuose balsavo 6916 asmenų, buvo pasiūlyti 95 kandidatai. Kanditavau ir aš. Atsidūriau tarp 27 išrinktųjų. Vadinas, mano darbas LB Clevelando apylinkėj rinkikų buvo pastebėtas ir teigiamai įvertintas. New Yorke 195: liepos 2-3 posėdžiavusi LB I-ji taryba taip pat išrinko mane krašto valdybos pirmininku ir pavedė man sudaryti krašto valdybą. Norėjau, kad joje būtų "įvairaus plauko" žmonių, bet kai kurie pakalbinti atsisakė, tik pik. K. Žukas, neidamas į valdybą, pažadėjo visokeriopą paramą ir žodį garbingai ištesėjo. Pirmoji JAV LB krašto valdyba buvo tokios sudėties: St. Barzdukas — pirm., dr. A. Nasvytis — vicepirm., I. Malėnas — švietimui, A. Mikulskis — kultūrai. J Staniškis — ižd., J. Stempužis — informacijai ir K. Augulis — sekr. 1958 buvo išrinkta JAV LB II-ji taryba, kuri mane perrinko krašto valdybos pirmininku, ir sudariau tokios sudėties II-ją krašto valdybą: St. Barzdukas — pirm., dr. A. Nasvytis ir P. J. Žiūrys — vicepirm., A. Puškoriūtė ir E. Karnėnas — sekr., J. Staniškis — ižd., P. Balčiūnas — švietimui, V. Mariūnas — kultūrai, Vl. Braziulis — informacijai (vietoj pasitraukusio V. Kamanto). Abi valdybos pagrindinį dėmesį skyrė kultūrai bei švietimui, dėl to reguliariai turėjo būti rengiamos dainų ir tautinių šokių šventės, šaukiami lietuvių kultūros kongresai ir kt. Jau 1955 buvo įsteigtas Kultūros Fondas. Buvo įvykdytas dramos veikalų konkursas (jį skelbė PLB valdyba, 1000 dol. premiją skyrė JAV LB krašto valdyba, ją gavo B. Pūkelevičiūtė už "Aukso žąsį"). Krašto valdyba turėjo reguliarius pasitarimus su PLB valdyba Kanadoj (jai pirmininkavo J. Matulionis, vėliau dr. J. Sungaila) ir Kanados LB krašto valdyba (j'ai pirmininkavo V. Meilus). 1961 išrinkta JAV LB III-ji taryba mane išrinko į savo prezidiumą, tapau jo pirmininku (kiti nariai — dr. A. Nasvytis, A. Mikulskis ir V. Kamantas). Prezidiumo uždavinys — šaukti LB tarybos sesijas, joms sudaryti darbotvarkę, skelbti priimtus nutarimus ir kt. Itin nemalonių nuosėdų paliko JAV LB ir Amerikos Lietuvių Tarybos audiencija pas JAV prezidentą J. F. Kennedį 1962 vasario 16, kur taryba apstatė Bendruomenę, skryningavo jos atstovus ir kt. Apie įvykius prezidiumas informavo specialiu "Pro memoria", 1963 rudenį nuvykau į Torontą, kur buvo šaukiamas PLB II-sis seimas, nusiteikęs PLB valdybą ir toliau palikti Kanadoj. PLB seimo T A V LB atstovai jos nenorėjo New Yorko 1958 meti] I-me seime, taip pat nerodė jokios iniciatyvos nė dabar, tad "tevaldo" Kanada su dr. J. Sungaila priešaky! Atsimenu, tada New Yorke kai kurie, dr. P. Kisielius, aš, dar kai kas, pasigavę Amerikos Lietuvių Tarybos pirm. L. Šimutį kvietėme kandidatuoti ir siūlėme PLB valdybos pirmininko vietą, savo talką ir kt., bet Šimutis nesileido nė į kalbas. Ne į šią pusę krypo jo širdis, ji buvo Amerikos Lietuvių Taryboj, Amerikos Katalikų Susivienijime, Katalikų Federacijoj, vadinas, senosiose lietuvių išeivijos institucijose. Daugumas atstovų taip pat tik truktelėdavo savo pečiais, abejodami: dar neaišku, ar kas iš tos PLB išeis, ar ji prigis ir t.t. Kanados lietuviai jau neabejojo, tad PLB I-ji valdyba ir buvo ten išrinkta. Tad teesie ir dabar jų valia!

Bet štai PLB seimo posėdžių salėj V. Adamkus man įteikia J. J. Bačiūno-Bachuno laišką. Bačiūnas rašo: jei aš kandidatuosiąs į PLB naują valdybą, tai kandidatuosiąs ir jis, o išrinkimo atveju taip pat skirsiąs kasmet po 5000 dolerių valdybos veiklai. Tokia staigmena ir tokia naujiena! Siūlymas gundantis: Bačiūnas — senosios išeivijos žmogus, aš — naujosios, taigi derinys viliojantis. O priedo dar ir 25.000 dolerių, tokie pinigai nesimėto. Net su nieku nepasitaręs, sutinku. Kai reikalas išėjo viešumon, pasigirdo priekaištų: Barzdukas parsiduodąs masonui Bačiūnui. Nepatenkinta ir Kanada: Barzdukas ją išdavęs. Ir t.t. Bet žodis duotas, einam į valdybos rinkimus. Kandidatuojame keturi Clevelando atstovai — St. Barzdukas, V. Kamantas, A. Mikulskis bei dr. A. Nasvytis ir J. Bačiūnas iš Tabor Farmos ir esame visi penki išrenkami. Kooptuojame M. Lenkauskienę, J. Staniškį ir PLB Kultūros Tarybos pirmininku dr. J. Puziną. Dabar galime turėti ir reikalų vedėją — juo kviečiamas E. Karnėnas. PLB valdyba savo pirmininku išsirenka Juozą J. Bačiūną, man tenka vykdomojo vicepirmininko pareigos, sekretoriauja M. Lenkauskienė, iždininkas J. Staniškis, visuomeninių reikalų vicepirmininkas dr. A. Nasvytis, švietimo vicepirmininkas A. Mikulskis, jaunimo vicepirmininkas V. Kamantas.

PLB III-sis seimas, įvykęs 1968 New Yorke, PLB valdybos atžvilgiu jau nebebuvo toks vieningas kaip du pirmieji seimai: Pasaulio Lietuvių Bendruomenė stiprėjo, įgijo svorio bei reikšmės, tada rados daugiau pretendentų joje būti. Ėmė taip pat pūsti ir politiniai vėjai. Tad naujos valdybos rinkimai jau buvo karšti. Buvome išrinkti devyni, pareigomis pasiskirstėme šiaip: J. Bačiūnas — pirm., St. Barzdukas — vykd. vicepirm., A. Gailiušis — sekr. ir ižd., M. Lenkauskienė — jaunimo vicepirm., A. Rinkūnas — PLB švietimo tarybos pirm., PLB kultūros tarybos pirm. dr. A. Klimas, visuomeninių reikalų vicepirm. dr. H. Brazaitis, informacijos vicepirm. dr. A. Butkus, finansų vicepirm. dr. V. Majauskas. Bet nelauktai 1969 sausio 23 mirė pirm. Bačiūnas, o 1969 vasario 3 pareiškimu iš valdybos pasitraukė Klimas. Į valdybą buvo pakviesti jos kandidatai A. Laikūnas ir dr. A. Nasvytis. 1969 kovo 15 posėdy pareigomis buvo pasiskirstyta šiaip: St. Barzdukas — pirm., dr. A. Butkus — vykd. vicepirm., A. Gailiušis — sekr. ir ižd., dr. H. Brazaitis — visuomeninių reik. vicepirm., A. Laikūnas — informacijos vicepirm., M. Lenkauskienė — jaunimo vicepirm., dr. V. Majauskas — finansų vicepirm., dr. A. Nasvytis — PLB kultūros tarybos pirm., A. Rinkūnas — PLB švietimo tarybos pirm. Šios sudėties PLB valdyba dirbo iki savo kadencijos pabaigos, iki PLB IV-jo seimo, įvykusio 1973 rugpiūčio 30 — rugsėjo 2 Washingtone.

Taigi Lietuvių Bendruomenės administraciniam darbui atidaviau maždaug 25-rius savo gyvenimo metus: 1951-55 apylinkės valdyboje, 1955-61 krašto valdyboje, 1961-64 tarybos prezidiume, 1963-73 PLB valdyboje. Bendruomenės klausimais bei reikalais daug pats rašiau. Daug posėdžiavau. Daug turėjau visokiausių pasitarimų. Daug keliavau. Susitikau su daugybe žmonių. Įsigijau daug bendradarbių, bet taip pat ir priešininkų bei oponentų. Kai dabar atsigręžęs žvelgiu į šį darbą, matau, kad jame visko būta: malonumo, džiaugsmo bei pasitenkinimo, bet ir nemaža rūpesčių, įtampų, nemigo naktų bei kartėlio. Nieko nesigailiu. Nei tų šviesių dienų bei valandų, kurios kėlė ir guodė mano dvasią, nei tų sunkių momentų, kurie spaudė bei slėgė mano širdį. Tad ir aš pakartoju tai, ką daugelis yra savo gyvenimo pabaigoj kartoję: feci quod potui. faciant meliora potentes, t.y. padariau, ką galėjau, tepadaro, kas gali, geriau. O PLB valdyboj taip pat buvo dirbta ir padaryta nemaža: 1963 buvo pradėtas leisti "Pasaulio Lietuvis", lemiamai prisidėta prie dviejų pirmųjų pasaulio lietuvių jaunimo kongresų 1966 ir 1972 surengimo, organizuotos Tabor Farmoj bendruomenės — spaudos — radijo dienos, rūpintasi mūsų menininkų išvykomis į kitus kraštus, skelbti specialūs metai, pvz. jaunimo, lietuvių švietimo bei šeimos ir kt., šaukti Bendruomenės darbuotojų suvažiavimai, palaikyti ryšiai su Vliku ir kitais lietuvių veiksniais, valdybos nariai (pirm. J. Bačiū-nas, vykd. vicepirm. St. Barzdukas, M. Lenkauskienė, dr. A. Nasvytis, dr. H. Brazaitis) įvairiomis progomis lankėsi kitų kraštų lietuvių bendruomenėse Australijoj, Pietų Amerikoj, Europoj. Man pačiam buvo patikėtas ypač didelis atskiras darbas — tai "Pasaulio Lietuvio'* redagavimas, kuriam atidaviau savo kadencijos dešimt metų ir dar priedo 1973-75 metus PLB valdybos pirm. Br. Nainio kadencijoj. Jo administravimo reikalus sėkmingai tvarkė E. Karnėnas, PLB valdybos iždininkai J. Staniškis ir A. Gailiušis. Bendros visų pastangos davė gerus vaisius: pasauly pasklidę lietuviai jungiasi Pasaulio Lietuvių Bendruomenėj. Didelė vizija tapo tikrove, nors ir spragota, nors ir dar daug ko trūktina. Piūtis UI tikrųjų didelė, o talka vis dar per maža.

Sutiktieji
Jau minėjau nemaža Bendruomenės kely sutiktų vardų. Su kai kuriais kartu dirbau jos valdybose ir tarybose. Malonu pastebėti, kad Bendruomenės paskirtį bei reikšmę suprato tokie senosios lietuvių išeivijos veikėjai kaip prel. Jonas Balkūnas, "ūkininkas" Juozas T. Bačiūnas, dr. M. J. Colney — Aukštikalnis, W. M. Chase — Vl. Čekanauskas, inž. Pijus J. Žiūrys, dr. Steponas Biežis, Kazys S. Karpius, prel. Pranciškus Juras, prel. Ignas Albavičius ir daugelis kitų. Su kai kuriais, pvz. dr. Algirdu Nasvyčiu, muziku Alfonsu Mikulskiu, Julium Staniškiu, Vytautu Kamantų, Milda Lenkauskiene ir kt., Bendruomenės "jungą" nešėme po dešimtį ir daugiau metų. Ir tai buvo tikėjimo Bendruomenės idėja, jos reikalingumu, jos darbu metai. Didelės visuomeninės aukos metai. Tad visus kartu dirbusius daugiausia miniu vis geru žodžiu. Ir atleiskite, kad negaliu apie jus ir jūsų darbus plačiau kalbėti, nors to esate visi verti. Tačiau prie kai kurių turiu stabtelėti atskirai.

Dažnai cituoju prel. Mykolą Krupavičių, nes su jo vardu glaudžiai susijęs Pasaulio Lietuvių Bendruomenės gimimas. Pažįstu jį iš nepriklausomos Lietuvos laikų. Mačiau jį Lietuvos seimų atstovu, žemės ūkio ministru. Girdėjau jį kalbant ir pamokslus sakant. Turėjo gyvą, taiklų ir įtaigų žodį. Pats buvo valingas, ryžtingas, pasitikintis savimi. Demokratas, kuriame taip pat slypėjo vado polinkiai. Dėl to arčiau jo buvusieji jį laikė diktatorium. Visa savo prigimtim politikas, dėl to savo metodais mano dvasiai ir širdžiai tolimas. Bet jį jau svetur didžiai vertinau kaip Bendruomenės steigėją ir darbuotoją. Jis čia daug lėmė bekompromisine savo asmenybe, ir šia proga pakartoju tai, ką jau esu anksčiau sakęs: jei M. Krupavičiaus pirmininkaujamas Vlikas ir nieko kito nebūtų padaręs, tai Lietuvių Bendruomenės sukūrimu pasistatė išliekamos reikšmės paminklą. M. Krupavičius į lietuvių tautos istoriją įeina kaip žemės reformos vykdytojas nepriklausomoje Lietuvoje ir Lietuvių Bendruomenės steigėjas išeivijoje. Bendruomenės reikalais su juo esu kalbėjęs įvairiomis progomis ir laikiau bei tebelaikau jį autoritetu. Kai rūpindamasis lituanistinės mokyklos steigimu Cleve-lande gavau mušti, M. Krupavičius pasveikino mane laišku ir palinkėjo sekti šv. Povilu, o 1959 išleistą savo knygą "Lietuviškoji išeivija" atsiuntė man su įrašu: "Mielam Stasiui Barzdu-kui lietuvybės sargybų vadui JA V-ėse". Buvau ir tebesu jam dėkingas už tokį manęs supratimą ir įvertinimą.

Su prel. Jonu Balkūnu arčiau susipažinau tik JAV ir tai daugiausia Bendruomenės keliuose. Čia bendruomeninę karjerą pradėjome beveik tuo pačiu laiku: jis laikinajame organizaciniame komitete (Loke) New Yorke, aš — LB Clevelando apylinkės valdyboje. Abu buvome pirmininkai, tad turėjome bendrų reikalų ir šnekos. Sutikau su J. Balkūno galvojimu: "Tremtinių šventa pareiga supažindinti jaunesniąją kartą su Lietuvos atgimimu ir laimėjimais. Bet to nepadarys tolindamiesi nuo seniau čia gyvenančių lietuvių(. . .). Juk Amerikos lietuviai niekad ne-sikratė to, kas lietuviška, tik pamažu, nejučiomis nuo to nutolo(. . .). Nelaukime, kad vietiniai ateitų pas tremtinius. Tremtiniai privalo derintis prie esamos aplinkos ir nešti į mūsų gyvenimą tai, kuo juos Lietuva motutė yra apdovanojusi". Tai buvo mintys, abu mudu vedusios į Bendruomenę, apie kurią J. Balkūnas jau 1950 sakė: "Pasaulio Lietuvių Bendruomenei skiriu pirmą vietą, stiprinant JAV lietuvybę". J. Balkūno turima vieta, susidarytas vardas, įsigyta įtaka, didelis judrumas ir iškalbingumas lemiamai prisidėjo pne JAV Lietuvių Bendruomenės prigydymo ir įpilietinimo. Už nuopelnus šios Bendruomenės I-ji taryba pirmojoj savo sesijoj 1955 New Yorke jį išrinko JAV LB garbės pirmininku. 1976, kai JAV LB sulaukė jau 25-rių metų sukakties, J. Balkūnas galėjo pagrįstai džiaugtis: "Organizacija, ištesėjusi 25 metus ir turinti tokį platų tinklą, rodo savo pajėgumą ir syKiu liudija turimą visuomenės pasitikėjimą (. . .). Todėl iš 25 metų perspektyvos vertindamas Jungtinių Valstybių lietuvių bendruomenės organizacijos pradininkų, anuomet susispietusių į vadinamąjį Loką (Laikinąjį Organizacinį Komitetą), anuometines pastangas ir viltis, aš tegaliu džiaugtis, kad mūsų anuomet sėtoji sėkla lig šiol taip sėkmingai ir Amerikos Lietuvai taip vaisingai yra pasitarnavusi". Atlikęs istorinę reikšmę turintį vaidmenį, J. Balkūnas, visuomet optimistas, visuomet giedros nuotaikos ir saulėto sąmojo, nusipelno ne tik pagarbos, bet ir nuoširdžios padėkos.

Apie Juozą J. Bačiūną buvau daug girdėjęs: kad jis plataus masto Amerikos lietuvių veikėjas, kad jis Tabor Farmos vasarvietės savininkas, kad jis "ūkininkas", bet turtingas ir kt. Su juo pirmu kartu susipažinau telefonu. Po vienos JAV LB tarybos sesijos Chicagoj spyriavaus su Naujienomis dėl šios sesijos tendencingų aprašymų. Vieną vakarą man skambina J. Bačiūnas ir taip bičiuliškai sako: brolau, nesą prasmės su Naujienomis kalbėtis, nes joms rūpinti ne tiesa. Pats joms žodį, jos tau — dešimt. Esą gaila paties laiko ir jėgų, geriau neprasidėti, nes nebūsią galo . . .
 Padėkojau už patarimą, kurio paklausiau. Šitaip užsimezgė pažintis. Pasirodė, kad ir J. Bačiūnui rūpi Bendruomenė, kaip ir man. Kad mudu ją vienodai suprantame. Kad abu jos siekiame: "Atrodo, taip pat beveik visi sutariam, kad mums reikia ir vienos, bendros, stiprios pasaulinės organizacijos, kokią turi žydai ir kai kurios kitos tautos. Tokia organizacija mums dabar turi būti Pasaulio Lietuvių Bendruomenė, kurią sudaro atskirų kraštų lietuvių Bendruomenės. Šiai Bendruomenei rūpi, kad viso pasaulio lietuviai būtų vieningi tautiniuose savo reikaluose, kad jie vieni kitus geriau pažintų, kad artimai tarp savęs bendradarbiautų, kad vieni kitus daugiau gerbtų ir kad visi aukotų bent dalį savo pastangų didžiausiam ir visuotiniam siekimui — kad Lietuva vėl būtų laisva ir demokratiška". Šiais J. Bačiūno žodžiais pasakyta labai daug: ir Bendruomenės reikalingumas, ir jos paskirtis bei tikslai. Tačiau jie taip pat rodo, kaip mes dar toli esame iki jos idealo. J. Bačiūnas matė, kad lietuviai išliko ir laimėjo, kai jie "laikėsi vieni prie kitų ir stengėsi eiti kartu su gyvenimu", ir sunyko, "kur neturėjo lietuviško švietimo ir kultūrinio gyvenimo", "kur platesnį tautinį žvilgsnį nustelbė asmeniniai išskaičiavimai bei pramogos". Išrinktas į PLB valdybą ir taoes jos pirmininku, J. Bačiūnas, deja, pasijuto turįs "žargstyti per šiukšlių krūvą", slėgė jį kitų "neutralumas", jis viešai pasisakė prieš sąmoningai skleidžiamas bei toleruojamas negeroves — kovojimą "prasimanymais, įžeidinėjimais ir niekinimais". Pasisakydamas apie šias "šiukšles", jis ir siūlė "jas iššluot laukan, į šiukšlyną, ne į palovę". Ar kas jo klausė?

Švarus ir garbingas buvo J. Bačiūnas, be didesnio išsimokslinimo, bet išėjęs labai gerą "ūkininko" praktikos mokyklą. Iš pradžių jis buvo renkamas į JAV LB tarybą. Nuo 1963 rugsėjo 1 iki 1969 sausio 23 su juo kartu dirbau PLB valdybose. Rinkome jį pirmininku, man buvo skiriamos vykdomojo vicepirmininko pareigos. Laikiau tai gyvenimišku sprendimu, nes J. Bačiūnas savo buvimą valdyboj, kaip jau anksčiau minėjau, siejo su mano darbu. Tuo būdu vienas antrą sėkmingai papildėme. Tai buvo daroma visų pirma Bendruomenės labui. Siekdamas norimo aiškumo, kurį kai kas mėgina temdyti partiniais sumetimais, šia proga cituoju du laišku. 1967.XI.5 J. BaCiūnui rašiau: "Clevelando galimybė galėtų būti vėl ta pati: Jūs — pirmininkas, aš — Jūsų pavaduotojas. Tokia kombinacija, man rodos, ligi šiol buvo gera. Manau, ji turėtų būti gera ir ateičiai. Mudviejų asmenyse laimingai jungiamos abi lietuvių išeivijos — senoji ir naujoji. Antra, Jūs padedate veiklai finansinį pagrindą. Trečia, esminiais klausimais mudviejų nuomonės visiškai sutampa, tad iš bendruomeninio darbo išjungiama bet kokia trintis. Ketvirta, mudviejų kombinacija duoda pakankamai plačią visuomeninę bazę: galima tikėtis, kad būsimo PLB Seimo dauguma už mus balsuos" (kartu išreiškiau kai kurių abejonių dėl asmeninių savo kvalifikacijų). J. Bačiūnas į tai atsakė: "Be Jūsų į PLB valdybą aš nekandidatuoju. Kaip sakiau, kandidatuoju tam tikrais sumetimais. Kas 'pliurpia' apie nepasitenkinimą Jumis, tai bobų pletkai. Nėra kito asmens, kuris tiek buvo ir yra įdėjęs į Bendruomenės gyvenimą kaip Barzdukas. Tie Jūsų priešininkai nėra svarbūs asmenys. Nereikia paisyti. Anglų kalbos nedaug tereikia, kiek moki, pakanka. Nevisuomet nauja šluota gerai šluoja. Nekalbėk, kad kas kitas geriau tą darbą atliks, nes reikia tuo darbu ir gyventi, o kiti to nedarys. Tą gerai žinote". Vėl kandidatavome, vėl buvome 1968 išrinkti. Kam įdomu, galime matyti, kuriais keliais į PLB valdybą abu atėjom ir kaip vienas tapom pirmininku, o kitas — vykdomuoju vicepirmininku. Bendradarbiavimas buvo naudingas, palikęs taip pat šviesių prisiminimų.


Su Leonardu Šimučiu lietuviškų darbų laukuose taip pat susitikau Amerikoj. Daugelio organizacijų pirmininkas, taip pat pirmininkavo Altai. Jis būdavo visados ramus ir išbalansuotas, visados malonus ir mandagus, visados paprastas ir prieinamas. Bet šimtu procentų sutapęs su senosiomis Amerikos lietuvių organizacijomis. Kai 1950 rugsėjo 30 — spalio 1 Katalikų Federacijos kongrese Pittsburghe buvo svarstomas Bendruomenės klausimas, kėlęs, kaip matyti iš protokolo, "karštas diskusijas", tai L. Šimutis siūlė neskubėti ir rūpestingai studijuoti, nes čia, Amerikoj, visos grupės esančios jau susitarusios politikos bei šalpos reikalais dirbti bendrai, o iš Vokietijos atvežtas Bendruomenės projektas nevisai tinkąs Amerikos sąlygoms, ir jo įgyvendinimas susidurs iąs su didelėmis kliūtimis. Tada L. Šimučiui privačiai siūliau Bendruomene daryti Amerikos Lietuvių Tarybą, tik praplėsti jos funkcijas švietimo bei kultūros darbais ir sudaryti sąlygas išsirinkti jos organu-L, Šimutis nepritarė nė tam: tarybą buvę sunku sudaryti, neįmanoma būtų ją dabar reformuoti. Iš tikrųjų joje buvo keistų varžtų, pvz. kad "tik tie tarybos nutarimai yra vykdomi, kurie priimami visų ją sudarančių grupių pritarimu". Tai autentiškas senųjų laikų bajorų veto. Tada Bendruomenė į gyvenimą rado savo kelius. Dirbdamas JAV LB krašto valdyboj ir prezidiume, L. Šimutį, kaip Amerikos Lietuvių Tarybos pirmininką, visados kviesdavau į tarybos sesijas ir kitus LB renginius. Atvykdavo ir pasveikindavo. Šiuo būdu anuo metu bent iš dalies buvo sprendžiama JAV LB ir Amerikos Lietuvių Tarybos bendravimo bei bendradarbiavimo problema. Tačiau sprendžiama tik vienašališkai: niekados negavau kvietimo dalyvauti pvz. tarybos metinėse konferencijose. Santykiai su Vliku buvo abipu-siškesni. Tiesa, ir čia bendradarbiauta ne tokiu plotu, kokio Bendruomenė norėjo ir siekė, bet reikia sutikti su Vliko vicepirmininku Jurgiu Valaičiu, Vliko valdybos vardu dariusiu pranešimą 1972 lapkričio 25-26 Clevelande įvykusiame Yliko seime: Vliko ir PLB valdybos santykiai buvo geri. PLB valdyba turėjo savo ryšininkus prie Vliko — A. Gurecką, B. Raugą ir K. Mik-lą, o Vlikas prie PLB valdybos — J.F. Daugėlą.

Bendruomenės rašto žmonės
Didžiai vertinu Bendruomenės rašto žmones, nes jie paskleidė ir išpopuliarino jos idėją, padėjo statyti jos rūmus. Su jais visais gerai pasižinau, su kai kuriais sieja ir bičiulystė.

Nedidelė, bet labai vertinga bei svarbi knygelė yra 1950 išėjusi "Pasaulio Lietuvių Band-ruomenės keliu". Išleido Vliko Lietuvybės Išlaikymo Tarnyba, jos valdytojas — M. Krupavičius. Turiny: Lietuvių Charta, Lietuvybės sargyboje, Kas darytina lietuvybei išlaikyti, Neaiškumams pašalinti (žvilgsnis į PLB pobūdį), Bendruomenės statuto pavyzdys, Ryšys tarp Lietuvybės Išlaikymo Tarnybos ir PLB organų, Kartotekos taisyklės, Tautos Fondo reikalu ir kt. Rodoma vizija: "Svečiose šalyse išblaškytiems lietuviams susijungus į Pasaulio Lietuvių Bandruome-nę, jei tik bus dirbama, tuojau bus galima pajusti didelį šios lietuviškos organizacijos svorį. Bet. . . jei bus dirbama. Kitur tuo tarpu net bandoma išsisukinėti ir nesijungti Pasaulio Lietuvių Bendruomenėn".

Vaclovo Cižiūno "Tautinį auklėjimą šeimoje" taip pat išleido 1953 Vliko Lietuvybės Išlaikymo Tarnyba, jos valdytojas — K. Zaikauskas. Bendruomenei lietuvių gyvenime čia skiriama ši vieta: "Kokiai organizacijai bevadovautumei, jausk, suprask ir kitus įtikink, kad aukščiausia pasaulyje išsiskirsčiusių lietuvių organizacija yra Pasaulio Lietuvių Bendruomenė, kuriai palenkiamos visos vietinės lietuvių bendruomenės ir organizacijos".
Mykolas Krupavičius 1959 išleido "Lietuviškąją išeiviją". Autorius mano, kad naujausioji paskutiniojo karo pagimdyta lietuvių išeivija atvertė išeivijų istorijos naują lapą: "Ji įliejo į senesnės išeivijos tarpą naujos jėgos ir judrumo, pagyvino ir susistemino laisvinamąją kovą ir sukūrė trūkstamus organus Lietuvai laisvinti ir lietuvybei išlaikyti". Apie Bendruomenę čia sakoma: "Jai įsigalėjus ir neišėjus iš savo paskirties ribų, turėsime stambią ir galingą lietuvybės stiprovę, kuri galės sėkmingiau spirtis galingoms svetimoms įtakoms. Kiekvieno išeivio pareiga PLB remti visomis savo galiomis: ir pinigais, ir savo aktyviu dalyvavimu jos darbuose. O darbas plačiai ir gražiai užsimotas. Jos pradėta veikla lietuvis išeivis gali tik pasidžiaugti" PLB valdyba 1969 metus skelbė Lietuvių švietimo ir šeimos metais. Kad jie paliktų kokius pėdsakus, Vaclovas Čižiūnas buvo paprašytas parašyti knygą, ir atsirado jo "Šeima tautinėje bendruomenėje". PLB Švietimo Taryba ją išleido 1971 JAV Lietuvių Fondo lėšomis. Knygoj visų pirma kalbama apie šeimą, bet šeima taip pat siejama su Pasaulio Lietuvių Bendruomene. Autorius kelia aikštėn nemalonų faktą, kad "šalia didelio masto kongresų, seimų, suvažiavimų ir kitų iškilmingų veiklos pasireiškimų tylus tautinio auklėjimo darbas šeimose ir mokyklose visais laikais buvo minėtų pasireiškimų šešėlyje". Štai kodėl daros ypač aktualu visiems išeivijos veiksniams kovoje dėl kultūrinio išlikimo gyvinti bei derinti visas savo pastangas, "ir to kaip tik turi siekti visų lietuviškųjų šeimų Didžioji Šeima — Pasaulio Lietuvių Bendruomenė". Šiai knygai parašiau įvadinį žodį, autorius man dovanotame egzemplioriuje įrašė jį skiriąs "Brangiam Bičiuliui ir Įkvėpėjui". Malonus įvertinimas.
Juozo Girniaus "Tauta ir tautinė ištikimybė" pasirodė 1961, ir tai buvo knyga, kurioj, kaip pastebėjau įvadiniame savo žody, "lietuviškos mūsų sąžinės šauksmas mums yra perduodamas su visu filosofo analizės įžvalgumu ir lietuvio patrioto tikėjimu". Į Bendruomenės esmę, paskirtį, tikslus, siekimus, darbą ir jo metodus knygoj pažvelgta reikiamu platumu ir gilumu. Prasminga iš naujo pakartoti tai, ką apie šią knygą rašiau 1961 m.: "Sėkmingai kovai prieš nutau-timą yra būtina sukurti gyvastingą lietuvišką aplinką, ir tai yra mūsų kelias į Lietuvių Bendruomenę. Bendruomenės prasmė yra įgalinti kovą už lietuvybę. Šiam tikslui Bendruomenė visus lietuvius telkia draugėn lietuviškos vienybės pagrindu, pirmesnių už visas skirtybes. Ir antra: kad lietuviškasis broliškumas neliktų paprastu sentimentu, reikia jį paversti vieninga veikla.

Bendriesiems tautiniams uždaviniams reikia visų talkos". J. Girniaus knyga duoda atsakymus į visus čia iškeltus klausimus, todėl ji teikta kiekvienam lietuviui, o ypačiai Bendruomenės darbininkui bei talkininkui. Ji tebėra aktuali ir šiandien, po penkiolikos metų po išėjimo. Ją išleido LFB Į Laisvę Fondas lietuvių kultūrai ugdyti. Didžiai branginu egzempliorių su autoriaus įrašu: "Bičiuliui Stasiui Barzdukui su padėka ir draugišku jausmu".
Esu parašęs knygą ir aš pats. Tai "Lietuvis savo tautoje, valstybėje, bendruomenėje". Išleido JAV LB Švietimo Taryba 1973, pirm. Jonas Kavaliūnas. Labai daug įvairios bendruomeninės medžiagos taip pat teikia mano redaguotasis "Pasaulio Lietuvis" (1963-75).
Užsklandos vietoj Tai toks mano ligi šiol nueitasis kelias pačiais stambiaisiais bruožais. Ėjo jis per lietuvių tautą, per Lietuvą, per tautinę bendruomenę. Jį man rodė tautos atgimimo veikėjų nusmaigstytos gairės. Esu laimingas kai kuriuos pats savo akimis matęs ir girdėjęs — dr. Joną Basanavičių, poetą Maironį, redaktorių Aleksandrą Dambrauską — Jakštą, publicistą bei rašytoją Juozą Tumą — Vaižgantą, kalbininką Joną Jablonskį, dr. Joną Šliūpą ir kt. Jie mane traukė savo pavyzdžiu:
Gražu, kai pavasaris, griaudamas ledą,
Pažadina gamtą skaisčiais spinduliais;
Gražiau, kai didvyriai mylėdami veda
Tėvynę naujais atgimimo keliais!

Tad ir tapo savas bei mielas anas maironiš-kas "palaimintas darbas šalies prigimtos". Tiesa, Viešpats Dievas man kokių talentų nedavė. Dėl to lietuviškame gyvenime neskraidžiau ereliu. Bet davė man širdį, mylinčią savo tautą ir jos žemę. Davė jėgų, įgalinusių dirbti. Davė ištvermės, skatinusios tesėti. Putino žodžiais, ėjau kaip keleivis
Į šventąją žemę, tylus piligrimas,
Gimtinės šilainėm ir kloniais,
Laukais ir arimais.

Nė nepajutau, kaip baigiau tuos septyniasdešimt metų. Nesijaučiu per ilgai gyvenęs. Mano savaitės, mėnesiai ir metai prabėgo "vis trūkstant laiko". Tik dabar, kai kasdien kūnas eina sunkyn ir juda vargingiau, jo, laiko, lyg ir daugiau atsiranda. Deja, didelė jo dalis jau eina ne darbui, bet "sveikatai lopyti".
Viešpats Dievas mano dvasią taip pat apdovanojo labai vertinga optimizmo dovana. Tad daugiausia vis žvalgiausi į šviesiąją gyvenimo pusę. Ir žmonėse vis ieškojau to, kas jų dvasioj bei pastangose gera, dora, pozityvu. Tik savo paties kailiu patyręs skriaudų, pamatydavau, kad esama gyvenime ir piktos valios žmonių. Tokių, kurių geriau nesutikti, geriau išsilenkti.

Kitų buvau vertinamas dvejaip. Turėjau priešininkų. Daugiausia partiniai oponentai stengėsi mane menkinti ir niekinti. Jų buvo prasimanyti tokie pavadinimai kaip "barzdukinė Bendruomenė", "barzdukinė vienybė", "komunaras" ir pan. Pagaliau už Lietuvą demonstruojantieji jaunuoliai yra pavadinti "barzdukiniais kūtvėlomis Apsidžiaugiau, kad tokie man priskiriami, nes ir aš esu už Lietuvą. O jei būčiau išdidesnis, tai džiaugčiausi ir barzdukinė Bendruomene, nes tai mane įamžintų išeivijos istorijoj. Deja, tokios garbės nenusipelniau ir nesu vertas.
Tačiau nepalyginti daugiau tokių, kurie man rodė palankų dėmesį. Priėmė mane su mano galimybėmis ir ribotumais. Teigiamai vertino mano siekimus, pastangas ir darbus. Džiaugėsi mano laimėjimais ir nebarė už nepasisekimus. Didelė paguoda ir atrama buvo ši bičiulių, draugų ir visuomenės parama bei atrama. Deja, socialinio privataus gyvenimo beveik neturėjau, nes ir jam trūko laiko. Savo dvasiai paguodos daugiausia ieškojau kultūriniuose mūsų renginiuose — koncertuose, vaidinimuose, dailės parodose, įvairių sukakčių minėjimuose ir kt.

Daug kas teigiamai bei palankiai rnane vertino mūsų spaudoje. L. Dambriūnas apie mane rašė Aiduose, dr. J. Puzinas Darbininke, V. Ro-ciūnas ir V. Volertas Drauge ir kt. Septyniasdešimt metu sukakties proga Pasaulio Lietuvis 1976 birželio numery įdėjo brolio Kazio, sūnaus Arvydo ir kolegos L. DamDriūno straipsnius, Švietimo Gairės 1976 m. 14/18 nr. kolegos Juozo Žilionio straipsnį, Draugo II dalis 1976 balandžio 24 numery V. Rociūno pasikalbėjimą su manim. Daug kas pasveikino. Teeituoju porą gabaliukų. Kun. Stasys Yla:
Esi išvaręs vagą, sukūręs ne "amžino lietuvio", bet skaidraus — budraus, garbingo — darbingo tautiečio-vadovo vaizdą, realų, gyvą, tiesiog apčiuopiamą, lygiai plakamą (kartais) kaip ir panašūs kiti ir tuo dar labiau įrodantį, kad "ne be reikalo".

Į Laisvę red. Vytautas Vaitiekūnas 1976, Nr. 66/103 rašė:
Buv. Jungtinių Valstybių Lietuvių Bendruomenės valdybos pirmininkas, buv. Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdybos pirmininkas ir Pasaulio Lietuvių Bandruomenės garbės pirmininkas Stasys Barzdukas yra gimęs 1906 balandžio 23. Sovietinio siaubo išrautas iš savo darbo natūralios aplinkos ir nublokštas į tremtinio varganą būvį, o vėliau į lituanistui nedėkingą išeivio gyvenimą, jis iš akių nepametė savo uždavinių savajai tautai ir savajai išeivijai. Jis nesišalino jokios pareigybės, jei tik matė, kad ji tarnauja tautos ar išeivijos labui. Savo rūpestingu atsidėjimu lietuviškiesiem reikalam, ypatingai savo uolumu išeivijos lietuvių bendruomenės organizaciją kuriant, Stasys Barzdukas yra tapęs Lietuviu, rašomu L didžiąja.

Suabejojau: ar ne per daug pasakyta? Tačiau faktas, kad man rūpėjo dirbti ir dirbau savo tautai per visuomenę ir bendruomenę. Taigi mai-Šiaus tarp žmonių. Turėjo tad rastis man ir tam tikra vieta. Aišku, negalėjau būti "liepa, ant kurios visos ožkos lipa". Bet mano dvasiai taip pat buvo svetimas ir "komanduojantis viršila". Cituoju du pasisakymus dėl savo asmeninės ir visuomeninės padėties. Dr. Henrikas Brazaitis, bendradarbis PLB valdyboje: "Stasio Barzduko asmenyje lietuvių visuomenė surado išeivių lietuvių simbolį, o jo atsidavimas lietuvybės išlaikymui svetur ir per tai laisvės atgavimo pastangoms turi būti daug kam pavyzdžiu. Žiūrėkime į jo kuklumą ir paprastumą kaip į lietuvių iš-eivybės atstovautoją, bet ne kaip į kažkokį vadą, kuriuo būti jis neturi nei mažiausių ambicijų, nei norų" (Naujienos, 1970 balandžio 25). Juozas Brazaitis, Darbininko redaktorius: "Nemažinant kitų reikšmės, bet atsižiūrint į pasiaukojimo bendruomenės reikalam patvarumą, St. Barz-duką galima vadinti Bendruomenės gyvuoju reiškėju. Jo ir io talkininkų pastangos bendruomene nadarė Daiėgiausiu, gvviausiu ir visuotiniausiu organizuotu vienetu. Jos rado ryšį su jaunesniąja karta, įtraukė ją į bendruomeninę veiklą .. . Jei kiekvienas laikotarpis susiranda sau tinkamiausius reiškėjus, tai pokarinis tremties laikotarpis, kuriame išaugo bendruomenės idėja, tokį būdingąjį reiškėją turi — Stasį Barzduką" (1966 balandžio 29).

Žinoma, yra ir kitokių nuomonių, nes dar negimė toks, kuris visiems įtiktų. Pats į abiejų Brazaičių žodžius žiūriu, kaip į pastangas rasti man gyvenime tokią vietą, kuri būtų arčiausia tikrovės. Savo kambary dabar kaip tik turiu tris padovanotus bareljefus. Rūpintojėlį lietuviškos pirkios, svirties ir berželių fone gavau iš komiteto, kuris suruošė susipažinimą su mano knyga "Lietuvis savo tautoje, valstybėje, bendruomenėje" (komitetui pirmininkavo N. Kersnauskaitė). Kai kurios Clevelando lietuvių organizacijos ir JAV LB Clevelando apylinkė įteikė Vargo mokyklą sukakties proga (valdybai pirmininkavo J. Malskis). PLB valdybos vardu pirm. Br. Nainys atvežė Knygnešį. Trys bareljefai — trys tautiniai mūsų simboliai, kuriais taip pat prasmingai ryškinami mano viso gyvenimo linkmės ir siekimai. Dėl to jie man tokie brangūs ir tokie artimi mano širdžiai.

Kad tapau tuo, kas esu, lemiamai taip pat prisidėjo a.a. mano Žmona Albina, mirusi 1974 vasario 13. Ji buvo ta, kuri ne tik nedraudė savo vyrui veikti, bet jo visuomeninę veiklą rėmė, visaip jai padėjo. Ji namuose kūrė atmosferą, pagal kurią buvo sprendžiama ne "malonu ar nemalonu", bet "reikia ar nereikia". Aukojosi, kad vyras galėtų išvažiuoti, išvykti į posėdžius bei pasitarimus ir kt. Kaip pastebi sūnus Arvydas, "buvom taip auklėjami, kad turi žmogus būti naudingas, reikalingas, kad negyvenama tik sau. Tad buvom skatinami, raginami ir — leidžiami, kad be mūsų neapsieitų". Juozas Brazaitis 1962 Kalėdų sveikinime rašė: ". . . priimki ir mano nuoširdų sentimentą Tau, Poniai, Aušrelei, Arvydui. Jei kyla man kartais rūpestis, kad pats fiziškai nepalūžtum, tai visada su šviesiu džiaugsmu seku, kaip visa šeima harmoninga, reiškiasi lietuviškai ir kūrybiškai". Nuo savęs tegaliu pridėti, kad šeimoj šią harmoniją daugiausia kūrė a.a. mano Žmona ir mūsų trijų vaikų Motina. Vienintelis gyvas mano profesorius dr. Juozas Eretas, 1976 sveikindamas sukakties proga ir linkėdamas dar daug laimingų bei kūrybingų metų, taip pat pasidžiaugė gražia mūsų šeimynėle.

Atsisveikindamas ne tik su savo jaunystės ir viso gyvenimo pajėgiausiais metais, saulėlydy taip pat esu nuoširdžiai dėkingas Apvaizdai, išsaugojusiai mane gyvą bei sveiką nuo visų negandų. Keliais atvejais išvengiau aiškių pavojų. Likau su šeima neišvežtas į Sibirą. Neteko sėdėti už geležinių grotų. Nepatyriau kacetų ir t.t. O kad nepalūžau, saugojo mane pati mano prigimtis ir išmintingi kitų patarimai. Pvz. Juozas Brazaitis 1971 gegužės 7 rašė: "Geriau būtų, kad nereiktų dar daktarų receptais ramstytis. Bet ir tokiom sąlygom — laikykis paviršiuje, saugodamas nervus, lėtindamas tempą ir mėgindamas išmokti pasijuokti net iš savęs . . ."

Taip jau yra: juokis — ir visi juoksis kartu, verk — ir būsi vienas. Mes, lietuviai, per dažnai šitai užmirštam. Aš pats dažna proga nusišypsoti mėginu.


Pabaiga

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai