KAZIMIERAS BŪGA Spausdinti
Parašė ST. BARZDUKAS   
Kazimieras Būga priklauso prie pačių didžiųjų bendrinės lietuvių kalbos kūrėjų, dėjusių jai mokslinius pagrindus. Čia jo vaidmuo toks didelis, kad jis kartu su K. Jaunium, J. Jablonskiu ir kitais kalbininkais yra Įtrauktas ir į mūsų gimnazijų lietuvių kalbos programą. Susipažinus su K. Jaunium, reikia arčiau pažinti ir jo mokinį K. Būgą.

1. GYVATOS DUOMENYS


Lietuvių kalbos žodyno įvade, įdėtame I sąsiuvinyje ir pažymėtame 1923 m. gruodžio 5 data, pats Būga suteikia tokių savo gyvatos duomenų:

Gimė 1879 m. spalio 25 (sen. kai.) d. (taigi nauj. kai. lapkričio 6 d) Pažiegėje, Dusetų par., Zarasų aps. Pirmasis jo mokytojas buvo tėvas, iš kurio išmoko elementorių skaityti. Toliau dvi žiemas paskyrė maldų knygoms ir Šiaulėniškiui seneliui: vieną pas Ropolį prie Ziegelio ežero, antrą pas dėdę Mefkašką Mižiuškėse, motinos tėviškėje (Jūžintų par.). 1890—1891 m. žiemą mokėsi Dusetų valsč. mokykloje, kur tuomet „lietuviškai nė žodžio nevalia būdavo ištarti“. 1891 m. rudenį pradėjo lankyti Zarasų aps. mokyklos pirmąją klasę. 1892 m. liepos mėn. paskutinėmis dienomis tėvo vežamas į Petrapilį, -kur nuo 1892 m. rudens iki 1895 m, pavasario išėjo visą šv. Stanislovo bažnyčios mokyklą (tris klases). „Tokiais žygiais nesibaisi prastuolėlis nemokytas sodietis, mano tėvas, be to — nepasiturįs, nes jį džiugina viena mintis — išvysti savo sūnelį kunigu, kuris ne tiktai tėvus senatvėje priglaus, bet ir visus namus sušelps.“ O Petrapily mokslo metams susidarydavo 150 rublių išlaidų gyvais pinigais, ir tėvui tiek sukrapštyti būdavo ganą sunku, nes ūkis tiek pelno tuomet neduodavo. Tad dažnai tekdavo mokslui ir skolintis. Kadangi į kunigų seminariją su trijų klasių mokslu nepriimdavo, Būga pateko dar į šv. Kotrynos keturių klasių mokyklą. Ją baigęs, 1897 m. rudenį įstojo į Petrapilio kunigų seminariją.

Bet seminarijoje Būga teišbuvo tik vienerius metus:

1898 m. rugsėjo mėn. iš jos. išstojo, „tuo užsitraukdamas ant savęs tėvų ir visos giminės rūstybę“. Dabar turi jau savarankiškai pradėti gyventi. 1898—1899 m. žiemą Mosary (Vilniaus vyskupijoje) privačiai rengia į Petrapilio šv. Kotrynos mokyklą du kun. Bernoto brolvaikius. Jo mokiniai egzaminus išlaiko, ir kunigas jam paveda juos globoti, tad Būga vėl grįžta į Petrapilį.

1899 m. pabaigoj už kyšį (retų pašto ženklelių rinkinį) priimamas tarnautoju į meteorologijos observatoriją, kur išdirba beveik ketverius metus.

1903 m. rugsėjo 20 d. Būga iš observatorijos išstoja ir vėl pradeda mokytis. Pasiruošia brandos egzaminams ir juos 1905 m. pavasarį išlaiko eksternu prie Petrapilio V gimnazijos. Tų pačių metų rudenį įstoja į Petrapilio universiteto filologijos skyrių, kurį pabaigia tik 1911 m., nes daug laiko jam atima „Aistiškų studijų“ rengimas spaudai. Baigusį universitetą palieka rengtis akademiškajam gyvenimui prie lyginamosios kalbų mokslo katedros, kuri tuomet buvo prof.Jono Baudouin de Courtenay (Boduėno Kurtenės) žinioje“. 1914 m. nuo sausio 1 d. komandiruojamas dvejiem metams į užsienį tolimesnėms mokslo studijoms. Tačiau kilęs karas studijas nutraukia (Būga, lyg nujausdamas karą, 3—4 dienomis prieš sienos uždarymą sugrįžta iš Karaliaučiaus). Dėl karo ilgam laikui sutrunka ir magisterio egzaminai, kuriuos baigia laikyti vos 1916 m. pavasarį. Tuoj po egzaminų gauna teisę būti Petrapilio universiteto privatdocentu. Nuo 1916 m. liepos 1 d. skiriamas privatdocentu į naujai atidaromą Permės universitetą, o nuo 1917 m. pakeliamas čia ekstraordinariniu profesorium.

Iš Permės į nepriklausomybę atgavusią Lietuvą Būga sugrįžta 1920 m. rugpjūčio pabaigoj. Rudenį pakviečiamas dirbti į Švietimo Ministerijos Knygų Leidimo Komisiją, ir jam pavedama suorganizuoti lietuvių kalbos žodyno leidimą. Čia Būga savo gyvatos duomenų pasakojimą žodyno įvade ir baigia. Neilgai jam beliko ir gyventi. Švietimo Ministerijos buvo pakviestas į Kaune 1922 m. atidaryto Lietuvos Universiteto Socialogijos (vėliau Humanitarinių Mokslų) Fakulteto branduolį. Profesoriaudamas universitete, kartu nepaprastai daug ir intensyviai dirbo prie spaudai rengiamo lietuvių kalbos žodyno. Neatlaidžiai raginamas pradėti spaudimo darbą, Būga 1924 m. pasirodė su I žodyno sąsiuviniu. Bet tai buvo prie jo gyvos galvos ir paskutinis, nes 1924 m. gruodžio 2 d. jis mirė. Jo mirtis lietuvių tautai buvo nelaukta, netikėta ir labai liūdna bei skaudi žinia. Būgos kūnas iš Karaliaučiaus, kur Būga prieš mirtį buvo išvežtas gydytis, buvo parvežtas į Lietuvą ir palaidotas Kauno kapuose. K. Būgos netekimas lietuvių tautai ir pačiam mokslui yra neįkainojamas nuostolis: kaip rašė J. Jablonskis,,,su K. Būga mūsų kalbos mokslas nustoja pagrindinio savo šulo, didžiojo savo tyrėjo. To šulo, drauge su mūsų kalbos mokslu, nustoja ir visas lyginamasis indoeuropiečių kalbos mokslas, daug ką semias iš mūsų kalbos“ (Raštai I 263).

2. K. JAUNIAUS SEKRETORIUS. „AISTIŠKI STUDIJAI“ LIETUVIŲ KALBOS GRAMATIKA


K. Jaunius visai neturėjo valios bet ką rašyti. Pasak paties K. Būgos, „kaip sunku buvo ką spaudai iš Jauniaus išgauti, gali parodyti jo gramatikos spaudimo eiga: nuo 1903 m. iki 1908 m. vasario, vadinasi, per penkeris metus, tesuspėjo jis perveizdėti tiktai pirmuosius 48 paslapius!“ Rusų akademikams P. Fortunatovui ir A. Šachmatovui, sukurstytiems prof. E. Volterio, rūpėjo išgauti spaudai Jauniaus kalbos mokslo raštus, ypač lietuvių kalbos gramatiką ir šnektų aprašymą. Šito siekdami, 1902 m. rudenį jie paskyrė Būgą Jauniaus sekretorium. Būga Jaunių pažino jau ir anksčiau (pirma kartą teko išvysti 1901 m. per vieną Petrapilio lietuvių susišelpimo draugijos vakarą), bet arčiau susieiti tegavo tik 1902 m. pavasarį, nes „pritilpti prie Jauniaus buvo ne-. lengva.“ Iš pradžių ne visuomet ir įsileisdavęs. Tik pasidaręs Jauniaus sekretorium, Būga tapo dažnas, beveik kasdieninis jo svečias ir nenustojo juo buvęs iki jo mirties (1908 m. kovo 9 d.). Būga iš Jauniaus daug gavo, nes Jaunius atvėrė savo mokiniui visą savo žinyną: „Jauniaus mokslas, kurį man jis buvo atskleidęs visoje platumoje, pasirodė man esąs labai įdomus ir slaptingas, išaiškinąs net tamsiausiąsias kalbos raidos ir kilmės slaptis. Labiausiai visa tai buvo slaptinga man — kalbos mokslo naujokui. Visos tos lyginamojo kalbų mokslo slaptys ilgam buvo mane sužavėję.“

Būga surašo visa, ką iš Jauniaus išgirsta, patiria; surašo visą tą Jauniaus mokslą, kurį jis atviromis buvo,.išdėstęs apie lietuvių, latvių ir prūsų kalbas ir visų tų trijų kalbų motiną — kalbą, vadinamąją aisčių prokalbę.“ Būga dirba užsidegęs, ries mato, kad pats Jaunius nebepajėgsiąs „žavimųjų kalbos slapčių paskelbti spaudoje dėl valios susilpnėjimo“ ir nebegalėsiąs „pasaulio kalbininkų tariamųjų klaidų atitaisyti“. 1905 m. surašoma pirmoji „Aistiškų studijų“ dalis, antrajai daliai skiriami 1906—1907 mokslo metai. Kaip pats vėliau šypsodamasis pasisako, norėdamas nustebinti „Lietuvą ir kaimynų šalis“ ir „pamokyti“ pasaulio kalbininkus, Būga 1906 m. gegužės mėnesy neša spaustuvėn pirmąją dalį, bet dėl lėšų stokos netrukus (V. 21) vėl atsiima. „Aistiški studijai“ pasirodo tik 1908 m. kovo mėnesy.

Tačiau Būga greitai pamato, kad jo „Aistiški studijai“ pasaulyje pasirodo „veltui“ : „jie nebesugrąžina nė vieno kalbininko iš tariamojo sunkelio į “tiesos kelią.“ Pats autorius parašo ir 1909 m. lapkričio mėnesy paskelbia „Aistiškų studijų“ kritiką: raštas esąs nevykęs į ir kiaurai klaidingas! Jis pats suka iš „tiesos kelio į šunkelį“.

Ar tiesa, kaip sako Būga savo žodyno įvade, kad Petrapilio Mokslų Akademija iš jo sekretoriavimo gavo maža naudos? Taip, nuo „Aistiškų studijų“ Būga atsisakė. Bet jis suredagavo Jauniaus lietuvių kalbos gramatiką, kurią minėtoji akademija 1911 m, išleido. Vėliau šią gramatiką Būga dar išvertė į rusų kalbą, ir ji buvo baigta spausdinti 1916 m. Būga taip pat iš Jauniaus žodžių aprašė Ukmergės ir Zarasų aps. tarmes. Vadinasi, Fortunatovas ir Šachmatovas savo tikslą iš dalies pasiekė. Tačiau daugiausia naudos iš to sekretoriavimo turėjo pats Būga: Jaunius jį pastūmėjo lietuvių mokslo keliu, praplėtė jo žinias lietuvių kalbos gramatikos šnektų ir žodyno srity. Pasak Vaclovo Biržiškos, yra palikę keli tomai Būgos užrašytų įvairių Jauniaus kalbinių pastabų (1948 m. „Aidai“ Nr. 16—17).

3. ŽODYNO RENGIMAS


K. Būga savo „Aistiškų studijų“ pasirodymą laiko nelaime. Bet ši nelaimė į gera išėjo, nes privertė jų autorių visas jėgas atidėti vienam lietuvių kalbos žodynui. Lemfamaį prie šitokio apsisprendimo yra prisidėjęs ir prof. Jonas Endzelynas: pasirodžius „Aistišfciems studijams“, jis parašė prof. E. Volteriui laišką, kuriame, pagyręs Būgos žinių gausumą ir darbštumą, pataria per Volterį jam mesti Jauniaus sapnus ir sunaudoti savo žinias žodynui.

Žodynui medžiagą Būga jau rankiojo ir anksčiau. Su lietuviškais raštais, tuomet draudžiamais, jam teko susipažinti dar seminarijoje, kur jų gaudavo iš katedros zakristiono Juozo Zaukaus. Iš mokyklos parvažiavęs vasaros atostogų, niekieno neraginamas jau rankiodavo dainas, mįsles, priežodžius“. Tautosakos kūrinius nusirašinėja ir iš įvairių rinkinių. Seminarijoje 1898 m. susipažįsta su tik ką iš spaudos išėjusiais pirmuoju Juškevičiaus žodyno sąsiuviniu ir Jauniaus gramatika (hektografuota). Abu šie raštai nemaža paveikia Būgos sielą,. Nuo 1899 m. rudens jis patampa Petrapilio viešojo knygyno beveik kasdieninis skaitytojas. Čia susipažįsta su dainų ir pasakų rinkiniais, su žodynais, gramatikomis, su kai kuriais Daukanto, Valančiaus, Ivinskio raštais. Kai pradeda lankyti Jaunių, Būga jau turi prisirankiojęs nemaža medžiagos žodynui ir šnektoms. Daug medžiagos susirenka 1901 m.-lapkričio mėnesy parvažiavęs į tėviškę: tuomet Dusetų ir Jūžintų parapijoj surenka apie 150 dainų, 10—12 pasakų, kelias dešimtis mįslių ir retesnių žodžių. Medžiagą renka ir iš savo draugų. 1902 m. biržely jau turi bent kelis sąsiuvinius. Iš jų vasarą žodžius nurašo abėcėliškai į storą knygą. Daugiausia retų ir negirdėtų žodžių duoda Daukanto raštai, jų reikšmę ir prasmę padeda aiškinti žemaičiai draugai dr. D. Bukantas, Gurauskas ir kt., taip pat pats Jaunius.
1902 m. Būga pradeda žodyno medžiagą, rašyti nebe sąsiuviniais, bet kortelėmis. Visų pirma kortelėmis nurašomi Daukanto „Lietuvos istorijos“ ir ,,Gyvatų didžiųjų karvaidų“ žodžiai. Taip pat visa medžiaga, kurios nemaža parsinešdavo iš Jauniaus, tuojau atsidurdavo kortelėse. Tačiau labiau atsideda žodynui tik nuo 1909 m. rudens po „Aistiškų studijų“ nelaimės, o beveik tik vienam žodynui 1912 m., kai gauna iš Mokslų Akademijos suredaguoti ir išleisti Juškevičiaus žodyno II tomą. Iki 1915 m. spalio 28 d. šio tomo korektūroje buvo surinkti 222 puslapiai (iki žodžio kretalas). Bet Būgai neteko šio tomo pabaigti, nes be akademiko Fortunatovo parašo negalima buvo spausdinti net ir gatavų korektūros lankų, o parašą iš jo išgauti buvo nepigu. (Šis Būgos redaguotas tomas tėra išėjęs Petrapily 1923 m.)

Juškevičiaus žodyną beredaguodamas ir bespausdindamas, Būga žodynui daug medžiagos laimėjo iš savo talkininkų, kuriems buvo siuntinėjami korektūros lapai ar net ir rankraščio sąsiuviniai. Iš jų jis pamini kun. P. Sragį, A. Vireliūną,, J. Murką, J. Jablonskį, St. Naginską, J. Šveistį, J. Elisoną, kun. Jazdauską. Tarp 1905— 1913 m. nemaža medžiagos yra surinkęs savo kelionėse po Lietuvą. Jos gaudavo ir Vilniuje iš J. Jablonskio, dr. J. Šlapelio, kan., vėliau prel. J. Laukaičio per Mokslo Draugijos susirinkimus ir kitomis progomis. Vaižgantas J, Tumas yra Būgos korespondentas kalbos dalykams nuo 1902 iki 1913 m. 1914 m. žodynas daug laimi iš Karaliaučiaus universiteto knygyno, kur Būgai teko dirbti beveik keturis mėnesius. 1916—1919 m. žodynui medžiagą renka Permėje profesoriaudamas. Kai Būga 1920 m, grįžo į Lietuvą, jo žodyno medžiaga svėrė jau keturis pūdus (ją parvežė lietuvių taikos delegacija kaip savo turtą, nes rusų valdžia neleido niekam išsivežti jokių rankraščių).
Dabar prasidėjo darbas jau Lietuvoje, Kaune, kur nuo 1921 iki 1923 m. gruodžio 1 d. surinkta 10—13 pūdų medžiagos, kurioj bent keli pūdai yra dubletų, nes tam pačiam žodžiui ir sakiniui tekę dažnai parašyti po kelias korteles. Atiduodant spaudai pirmąjį žodyno sąsiuvinį, buvę maždaug apie 600 tūkstančių kortelių, iš kurių 60 tūkst. nuo St. Dabušio ir 17 tūkst. nuo A. Vireliūno buvo nupirkta valdžios pinigais, apie 10 tūkst. nurašyta iš J. Jablonskio ir kt. Nors Būga Lietuvoje buvo subūręs nemaža žodyno talkininkų, tačiau pati didžioji darbo našta gulė daugiausia ant jo vieno pečių. Švietimo Ministerija buvo pasamdžiusi keturias tam tikras rašytojas, bet iš jų naudos nedaug tebūta, nes jos, kaip sako Būga, savo gyvenime panašaus darbo ne tik kad buvo nedirbusios, bet ir žodyno... „kaip gyvos dar nemačiusios“. Jis pasijutęs laimingesnis dviem tuojau nusikratęs — mažiau likę „pykos ir nervų gadinimo“. 1922—23 m. buvo gavęs vadinamąjį padėjėją, jį dukart tekę mainyti. Iš padėjėjų sakosi susilaukęs jau daugiau paramos, bet ir vėl ne tiek, kiek tikėjęsis... Visuomenės ir ypačiai valdžios raginamas, Būga pradėjo savo žodyną spausdinti, nors jis jam pačiam atrodė ir nepilnas, ir netobulas („šiam mano žodynui pritinkamesnis. būtų ne žodyno, bet žodyno medžiagos vardas“ ). Leido švietimo Ministerija, spaudė Valstybės spaustuvė. Pirmasis sąsiuvinis pasirodė 1924 m. pradžioje, Jame randame pirmiausia įvadą, ir visokeriopų sutrumpinimų ir ženklų paaiškinimą. Taip pat Būga čia išdėsto kirčio ir priegaidės mokslą, kuris turėjo eiti vadovėliu universiteto studentams. Toliau duota pagrindinių žinių apie lietuvių tautą ir kalbą bei jos artimuosius giminaičius. Visai šiai įvedamajai daliai žodyne skirti 62 puslapiai (III-LXIV). Paties žodyno — raidės a — duota 80 psl. (1—80, nuo a iki žodžio a netrauką s). Į savo žodyną Būga dėjo visų pirma gyvosios (šnekamosios) kalbos žodžius, taip pat visų spausdintųjų bei kai kurių rankraštinių žodynų ir šiaip Įvairių raštų bei tautosakos kūrinių rinkinių žodžius. Žodyno turiniu eina visi lietuvių kalbos žodžiai — bendriniai ir tikriniai, lietuviško kilimo ir svetimieji. Todėl šalia akis, alus, Alantas, Alsėdžiai žodyne randami ir tokie žodžiai kaip abrozas, abrūsas, agrozdas, nes, pasak Būgos, svetimieji žodžiai „tėra vienatinis šaltinis kalbos ir kultūros istorijai“ (tik prie kiekvieno svetimos kilmės žodžio santrumpomis yra pažymėta jo kilmė). Žodžių aiškinamoji kalba žodyne nėra viena: vieni žodžiai paaiškinti lietuviškai (pvz. abstinencija — tvardymasis; agurkynė — vieta, kur auga daug agurkų. Aš papuolau pačion agurkynėn; Acys — pavardė ir kt.), kiti vokiškai (adyki ė — Strickzeug), rusiškai arba lenkiškai, dar kiti lotyniškai arba kitaip kaip. Norėdamas paskubinti žodyno įleidimą,, Būga žodžiams paaiškinti daugiausia paliko tą kalbą, kurią rado šaltiniuose. Tokį didelį kultūros ir mokslo-darbą buvo užsimojęs Būga padaryti. Bet mirtis jį negailestingai nutraukė, ir ligi šiol neturime žmogaus, kuris tokiu mastu galėtų jį tęsti. Lietuvių kalbos žodyno išleidimas dešimtmečiams susitrukdė.

4. RAŠYBOS TVARKYMO KELIAIS


Rašybos sutvarkymo — jos gerinimo, lengvinimo, suvienodinimo — reikalas nuo seno lietuviams rūpi. Juo domėjosi visi mūsų kalbininkai, tad negalėjo nuošaly pasilikti ir K. Būga. 1909 m. kalbininkai pasitarę nusprendė parengti tam tikrą rašybos vadovėlį ir šiam darbui atlikti parinko Būgą. Būga, neatspėdamas parašyti ištiso rašybos vadovėlio, 1913 m. išleido savo „Rašybos mažmožius“ (jie taip pat buvo paskelbti ir 1913 m. „Draugijos“ Nr. 76 straipsniu „Dėl mūsų rašybos“ ). Jis nori, kad šitas darbas „nors pradžią padarytų Lietuvos vienybei rašybos dalykuose“.

Kaip atrodo ši Būgos „Rašybos mažmožių“ rašyba, kurios jis laikėsi iki savo mirties ir kurią vartojo savo žodyne, atsisakąs tik nuo vieno mažmožio — ėmęs rašyti mesdamas, vesdamas, ne m ez damas, veždamas?

Nuo vėliau priimtosios jablonskinės, arba vilniškės, Būgos rašyba skiriasi šiais atžvilgiais:

a) Būga nuosekliau yra pritaikęs kilminį pagrindą,: jis rašė ne tik a u g š t a s, b a i g š t u s, si u o g s n i s, bet ir k į l a, b į r a, d į l a, į r a, 1 į į a, r į į a, b ų v a, g r i ų v a, ž ų v a...

b) Būga po b ir p žodžių šaknyse rašė beveik visose mūsų tarmėse aiškiai tariamą jotą: bjaurus, pjauti, spjauti, rugiapjūtė,, to į nerašydamas žodžių priesagose ir galūnėse, pvz.: labiau, svarbiausias, šlapias ir t.t.

c) Prielinksniu vartojo į: nuėjo į dvarą, metė į mane, žiūri į žodžio kilmę, o priešdėliu -i n: i n a r t i, i n d o m u s, i n b ė g t i, i n p r a t ę s, i n n a -gis, innamys, i n r a n k i s, i n vai r u s, i n n e š t i, i n n i k o, i n statymas ir kt. (Vėliau Būga nuo šitokio nevienodo rašymo taip pat atsisakė: ir prielinksnį, ir priešdėlį rašė vienodai: į.)
d) Būga žodyno įvade pasisako, kad jam nėra visai aišku, kur žodis turi būti rašomas kartu ir skyrium. Tokius žodžius kaip p e r g e r a s, nebegeras, visu -geriausias, kuopikčiausias, kuodaugiausia, v i s u d a u g i a u s i a, v i s u p i r m i a u s i- a, nevienas, n e k i e k, nevisi, nevisai... jis yra linkęs. rašyti vienu žodžiu, „nes to, rodosi, reikalauja ir patsai žodžio ištarimas“. Kitus vientisinius draugėn suaugusius žodžius Būga rašo su brūkšneliu jų vidury, pvz.: k a i - k a s, kai-k u'ris, b e t - k a s, tas-pats, v i e-nas-kitas, t a i p - p a t, i š - p a t, t i k - k ą, šiek-tiek, antra-tie k ir kt. Pagaliau visai skyrium rašo be abejo, be to, iš pradžių, iš viso, b e n keli, ne tiktai (ne visi...)...bet... ir kt.

Kad ir kai kuo išsiskirdamas, šiaipjau Būga savo „Rašybos mažmožiais“ prisidėjo prie mūsų rašybos pagrindų galutinio nustatymo. Pvz. jis pasisakė, kad mūsų rašyboje reikia skirti ilguosius balsius nuo trumpųjų: gražus r y tas ir kamuolys ritasi, būtas daiktas ir patogus butas (Wohnung). Šiam reikalui, kaip ir mes dabar, jis vartojo balses y, ū ir i, u. Pasak J. Jablonskio, Būga čia elgėsi „kaip tikras europietis“. Šiuo pagrindu jis vietoj trįs pirtį s, jus, drąsus sūnus, gįsla, skįstas, rųšis rašo trys pirtys, jūs, drąsūs sūnūs, gysla, skystas, rūšis. Su šitokiu rašymu buvo sutikta, ir mūsų rašyba čia pasidarė nuoseklesnė, nes Petras Kriaušaitis (J. Jablonskis) savo Tilžės gramatikoje (1901) rašė trįs, jus, bet pirtys, sūnūs, taip pat gįsla, skįstas, rųšis. Vietoj Kriaušaičio vartotų lyčių gerįsiu, g y v ę s i u, p a si pik t į s i u, p a s ę s i u, s ę s t u, tįsta, t v į s t a Būga rašo g e r i n-s i u, gyvensiu, pasipiktinsiu, pasensiu, senstu, tinsta, tvinsta, ir šitoks rašymas ilgainiui taip pat buvo priimtas. Kaip ir Kriaušaitis, Būga liepiamojoj nuosakoj rašė bėk, suk (K. Jauniaus 1911 m. gramatikoje rašoma b ė g k, sukk), o vietoj esamojo laiko lyčių lūs t a, grįsta — lūžta, grįžta, šitokį rašymą teisindamas lyčių plyš-ti : plyš-1 a analogija (plg. grįž-ti : grįž-ta). Pasak Būgos, nekalbi-ninkų supratimu esamojo laiko darybai čia imamas ne formantas — s t a, bet — ta. Jablonskiui savo rašymo lūšta, grįsta nepavyko apginti, ir šiandien mes, žiūrėdami „lengvumo“, ne nuoseklumo, kartu su Būga rašome lūžta, grįžta, nes ž yra ir šių žodžių bendratyse...Rašybos mažmožiuose“, kaip jau yra sakyta, Būga rašė m e z d a m a s, veždamas, taip pat s p a u z d i n-t i, s k r i z d a v o ir kt. Taip yra rašę ir Kuršaitis, Jaunius, Kriaušaitis... Nors Jablonskis ir buvo įsitikinęs, kad „taip tereikėtų rašyti... ir toliaus“ (plg. Raštų III 62), tačiau šitoks rašymas ilgainiui pasirodė neparankus. Nuo šitokio rašymo atsisakė ir Jablonskis, ir Būga: lytyse mesdamas, mesdavo, įnešdinti jie ėmė rašyti tas pačias priebalses kaip ir bendraty, iš kurios šios lytys yra sudarytos (plg. mesti). Čia taip pat nulėmė „praktiniai sumetimai“, nes šitaip rašyti yra lengviau (plg. mes-ti: mes-dama s ir d a r y -1 i : d a -ry-damas). Atrodo, kad šituo rašybos evoliucijos keliu eidami, toliau visi imsime rašyti ir augštas, b a i g š t u s, s 1 u o g s n i s, bjaurus, pjauti, taip pat pasitobulinsime ir nelabai nuoseklią savo kartu ir skyrium rašymo sistemą. Šita linkme jau yra pasukta naujai parengtame Lietuvių kalbos vadove.

Baigiant čia reikia dar pastebėti, kad Būgos rašybą Lietuvoje buvo priėmęs A. Vireliūnas ir kt. Kaip žodyno įvade pasisako, Būga su prof. Jonu Endzelynu 1911— (3 m. buvo nustatę ją vartoti mokslo raštuose. Jais pa sekė profesoriai Jurgis Gerulis, R. Trautmannas ir kt. Didysis mūsų visų ateities siekimas turi būti pagaliau susilaukti“ visiems vienos rašybos.

5. KALBOS TEORETIKAS IR PRAKTIKAS


K. Būga pirmiausia buvo kalbotyros specialistas teoretikas, tyręs ypačiai baltų, jo vadinamų aisčių, kalbas. Jis čia rūpinosi suvartoti visa, ką gali duoti gyvoji mūsų kalba, jos istorija, įvairūs šaltiniai ir lyginamasis kalbos mokslas. Be teorinių studijų, Būgai visą laiką yra rūpėjusi ir mūsų kalbos praktika. Todėl Būga, ką tirdamas, tyrė plačiai ir giliai. Kaip pastebi dr. Pr. Skardžius, Būga,.pirmiausia rūpinosi patirti mūsų kalbinių reiškinių esmę, jų būdingąsias ypatybes, patyręs jas, stengėsi plačiai duomenimis pagrįsti, suformuluoti ir tik jau paskui jas teteikdavo praktikai (1934 m. „Gimtoji Kalba“, 7—10 sąs.). Šiaip Būga savo sprendimuose ir išvadose yra labai atsargus. Antai, kai Vaižganto „Pragiedrulių“ kalbos kritikas padarė tai kalbai nepagrįstų priekaištų, Būga, gindamas Vaižgantą, pastebėjo, kad ne visa reikią taisyti, kas kartais pasirodo mums taisytina, nes, dalyką, geriau ištyrus, pasirodo, kad visai be reikalo būta įtarta. Abejojamojo arba įtariamojo kalbos posakio ar žodžio, iki neištyrus jo šnekamosios kalbos tarmėse ir senovės raštuose, nereikią tuojau smerkti. Dr. Pr. Skardžius jau minėtame „Gimtosios Kalbos“ sąsiuvinyje duoda visą eilę tokių žodžių, kuriuos kai kurie mūsų kalbos taisytojai, besivadovaudami vien jausmu arba nepagrįsta anologija, buvo.pradėję vyti iš mūsų kalbos laukan. Tai skriauda, riba, sarmata, priepuolis, boba, užmušti, užtekėti, užsigeisti, užgaidas, kūdikis, tik ką, pragyventi, atspėti, liaudis, buitis, keliauninkas, pirmenybė, stebėtinas ir kt. Būga, gindamas šiuos žodžius, „vykusiai įrodė, kad tokių žodžių guT jimas ne tik kad nieku nepagrįstas, bet tiesiog žalingas mūsų kalbai“ (99 psl). Jis teigė, kad kalbininkas, norėdamas rimtai savo darbą atlikti, negali pasitenkinti tik vienu kalbos jausmu — kalbininkui reikia dar ir kalbos mokslo. „Kalbininkas“, rašo Būga, „pasidaro tikras ir rimtas mokslo vyras ne tiek sekdamas mokytojo žodžius, kiek kad savarankiškai studijuodamas kalbos faktus ir sueidamas į platesnes pažines su kitais kalbų mokslo atstovais ir jų raštais“ (cit. Iš GK 99 psl.).
Kaip Būga yra dirbęs savo darbą, tenka parodyti vienu kitu pavyzdžiu. Štai 1908 m. „Draugijos“ Nr. 13 jis įrodinėja, kad reikia rašyti lažybos, ne laižybos. Esą lažybos, lažinuosi yra giminės su aistiška šaknimi laž- „gulti, guldyti; kristi, pulti“ ; prūsai turėję 1 azina „erlegte“, lazta „lova, lot. lectus“, palazinsna „Kapitel, Abschnitt“ ; ir lietuviai saką ložė „guolis“ : rugiai sugulę ložėmis (Dusetos); šią gi^ minystę rodąs ir lenkų žodis z aki a d „lažybos“, išvestas iš veiksmažodžio k laše „guldyti“. Taip pat lažybos yra gyvas žmonių žodis, nes Kvėdarnoje sakoma lažyboms pelnyti, o laižybos, vartojamos Prūsų Lietuvoje, Panevėžio apylinkėje (Ramygaloj, Naujamiesty), esančios tik „tautinės“ etimologijos (Volksety-mologie, Slovorod ludowy) padaras, todėl kaip „sugadintas“ žodis neprivaląs turėti vietos rašomojoje kalboje. Čia pat Būga moka ir su humoru į skaitytoją, prakalbėti: „Lažyboms pelnyti (taip sakoma Kvėdarnoje) susilažinusieji asmenys neprivalo vienas kito l a i ž y t i e s, todėl ir neišpuola lažybų pravardžiuoti 1 a i ž y b o m i s“ (74).

Arba vėl: Būga ten pat gina prietelį ir įrodinėja, kad šis žodis yra lietuviškas, ne skolintas. Esą žmonės, skolindamiesi iš kitų kalbų žodžius, juos saviškai pagal tam tikrus dėsnius prisitaiko prie savųjų žodžių. Pvz. ten, kur slavai taria a, mūsų žmonių tariama o (r a ž: rozas, z ak o n: zokanas), kur slavų yra o, mūsų tariama a (p o g o d a: p a g a d a, 1 o t r : 1 a t r a s) ir kt. Prietelis negalįs būti paskolintas iš slaviško prijatel' ne tik dėl to, kad lietuviškasis žodis po i e neturįs laukiamojo į o, bet ir dėl savo i e vietoje laukiamojo y ar i, nes slaviškasis i lietuviškuose skoliniuose niekados nevirsta į i e, bet tik į y arba j, pvz.: čist: čystas, sila:syla, p i į ak : p i į o k a s ir kt. Jeigu priete1is būtų kilęs iš prijatel, tai iš pi į ak taip pat būtų gimęs ne pijokas, bet p i e k a s. Todėl lietuvių prietelis esąs ne slaviškos kilmės žodis, bet tas pats žodis kaip ir sanskritų p reta r „mylėtojas, Liebhaber“. Brūckneris šį žodį slavišku laikąs dėl jo priesagos — t e 1 —, bet žemaičiai turi žodį r a b y — tel — i s „clava, dubina“, tad ir šis pagrindas atkrintąs. — Šioj vietoj reikia pastebėti, kad naujieji mūsų kalbininkai prietelio neužstoja:,\Kalbos patarėjas“ (Kaunas 1939) pvz. jį sieja su gudų prijatel ir jo vietoj siūlo lietuvišką bičiuli.

Be anksčiau minėtų „Aistiškų studijų, lietuvių kalbos gramatikos, „Rašybos mažmožių“ ir žodyno I sąsiuv. (po mirties išėjo ir II sąsiuv.), Būga dar parašė ir atskirai išspausdino šiuos savo darbus: „Kalbos dalykai“ (Kaunas 1910), „Litvanica“ (Petrapilis 1912), „Kalbų mokslas bei mūsų senovė (Kaunas 1913), „Priesagos — ūn-as ir dvibalsio u o kilmė“ (Kaunas 1921), „Kalba ir senovė“, I d. (Kaunas 1922) ir kt. Taip pat kalbiniais klausimais yra rašęs „Varpo“, „Tėvynės Sargo“, „Žinyčios“, „Dirvos Žinyno“, „Vilniaus Žinių“, „Draugijos“, „Vairo“, „Lietuvos“, „Švietimo Darbo“ ir kt. laikraščiuose bei žurnaluose. Savo straipsnių yra paskelbęs ne tik mūsų „Lietuvių tautoje“, Lietuvių Mokslo Draugijos organe, bet yra bendradarbiavęs ir svetimojoje mokslinėje spaudoje (lenkų Wielka Encykl. Ilustr., rusų Russkij Filologičeskij Zurnal ir kt.).

6. „KALBOS AŠ DAR TOBULAI NEMOKU...“


Pasak dr. Pr. Skardžiaus, K. Būga „buvo tylus, ramus darbininkas, visą laiką domėjosi tik kalbos dalykais, jais rūpinosi daugiau už viską, net už patį save, ir, tuo rūpindamasis, nesigarsino, viešai nesiafišavo, dirbo vienai vienas, atsiskyręs nuo viešojo gyvenimo ir nuo platesnės visuomenės“ (GK). Nelankė nei teatro, nei kino, nei kitų pramogų. Tyliai ir kantriai be galo daug dirbo. Nežinojo poilsio ir pasivaikščiojimo valandų. Nesirūpinimas savimi ir jo mirtį priartino. Per maža juo gyvu buvo ir visuomenės rūpintasi. Ir tik jam mirus, kaip paprastai mūsų gyvenime esti, pamatyta, koks nuostolis mūsų tautai ir lietuvių kalbos mokslui jo netekus...
Būga buvo didelis žmogus, pasaulinio masto mokslininkas. Bet kartu ir toks paprastas, kuklus. Antai žodyno įvade skaitytoją, įspėja, kad skiriamųjų ženklų jis dėlioti nemokąs, tad skaitytojas lai ir nemanąs jų iš žodyno mokytis. Dar daugiau: „Mano kalboje, kurią skaitytojas turi šitame įvade ir kituose mano raštuose, tegu niekas nejieško tobulumo, gražumo ir sklandumo, nes čia viso to neras. Kalbos aš dar tobulai nemoku, stengiuos pramokti. Duok Dieve, kad nors senatvėje išmokčiau!“ Čia pat pasako ir visiems mums įsidėmėtinus šiuos žodžius: „Manau nebūsiant man gėdos, kad mokydamos dar neišmokau, nes gėda tėra tik tam, kuris nemokėdamas ir nesimokydamas tariasi mokąs“.

Lietuvos kelio Būgai neteko jieškoti, į jį iš karto jis Įstojo: jau nuo pirmųjų mokyklos dienų priklausė prie susipratėlių lietuvių skaičiaus. Ketvirtojoje klasėje ir seminarijoje bebūdamas (1896—1898 m.), jis gaudavo jau nekartą susikirsti dėl tautystės su savo mokslo draugais lenkais. Kaip matėme, jis anksti susipažino ir su lietuviškais draudžiamaisiais raštais — jų gaudavęs jau seminarijoje. Šita aplinkybė apsaugojo Būgą nuo įvairių klaidžiojimų ir įgalino greičiau imtis savo tautos kultūros darbo.
Vaizdo pilnumui reikia priminti dar ir tai, kad Būga reikale nesišalino ir visuomenės darbo. Kuri laiką, Kaune jis redagavo „Tautą ir Žodį“, 1901 m. Petrapily nelegalų „Žiburį“, o 1918 m. Tomske „Sibiro Lietuvių Žinias“. Taip pat kelerius metus jis buvo Petrapilio lietuvių susišelpimo draugijos sekretorius ir jos rengiamų vakarų sufleris ir kartu su M. Palionių parengė mėgėjų scenai kelias komedijas — „Dėdė atvažiavo“, „Genaus vėliau negu niekad“ ir kt.

Baigiant norisi pageidauti, kad su K. Būga, kaip ir kitais didžiaisiais mūsų žmonėmis, geriau susipažintų ypačiai mūsų mokslą einąs jaunimais. Būgos pavyzdys jam gyvai parodys, kaip pasiryžimu, tvirta valia ir kietu darbu iš paprasto valdininkėlio galima pasidaryti mokslo vyru ir savo tautos pasididžiavimu bei garbe. O šituo susirūpinti reikia, nes, kaip teisingai yra pastebėjęs A. Maceina, „tauta negali būti didi mokslo srityje, jei nėra didžių mokslininkų“ („Tautinis auklėjimas“ 192). Iš antros vėl pusės ryšium su Būga iškyla ir opi gabiųjų atrankos bei globos problema, mūsų kaip reikiant neišspręsta ir net nemėginta spręsti. Gal Būgos mokslininko nebūtume ir turėję jei juo nebūtų buvę laiku kitų susidomėta ir susirūpinta. Kaip pasisako pats Būga žodyno įvade, jo prieteliai, prof. kun. A..Dambrauskas, prof. kun. P. Būčys, kun. J. Tumas Vaižgantas, buvo aptikę, kad jam rūpima kalbos dalykų, kad jais jo net ir sergama („Tumas — rašo Būga — tai galėjo lengvai patirti iš mano jam rašytų laiškų ir iš vieno kito straipsnio nusiųsto jam kaipo „Tėvynės Sargo“ redaktoriui. Dambrauskas ir Būčys galėjo tą mano ypatybę pastebėti iš manęs paties ir iš pašnekesių su profesorium (tuomet  privatdocentu) E, Volteriu ir Jaunium“ ). Jų paskatintas ir paremtas Būga galėjo mesti savo tarnybą meteorologijos observatorijoj ir vėl grįsti prie nutraukto mokslo.

* * *


Rašant buvo panaudota ši literatūra: 1) K. Būgos sudaryto Lietuvių kalbos žodyno I sąsiuvinis (Kaunas 1924), 2) J. Balčikonio redaguotų Jablonskio raštų I ir III tomai (Kaunas 1934), 3) Pr. Skardžiaus „Kazimieras Būga ir rašomoji kalba“ (1934 m. „Gimtosios Kalbos“ 7—10 sąsiuv.), 4) 1908 m. „Draugijos“ Nr. 13, 5) Vaclovo Biržiškos „Lietuvių rašytojų kalendorius“ (Vilnius — Tūbingenas 1946) ir kt. Taip pat buvau kreipęsis į gimn. mokytoją. Gražiną Būgaitę, gyvenančią tremtyje, kad ji parašytų apie savo tėvelį atsiminimų, kuriuos irgi žadėjau panaudoti šiam savo. darbui. Gaila, kad nepalankios gyvenimo aplinkybės — jos mamytės liga — neleido jai mano prašomo darbo atlikti. Tačiau reikia tikėtis, kad Gr. Būgaitė ateity jau ir neprašoma savo atsiminimų pateiks. Juk kitais, 1949, metais mes minėsime Būgos 70 metų gimimo ir jau 25 metų mirties sukaktį.

1948. 10. 20.