Mokykla ir valstybė Spausdinti
Š V I E T I M A S

J. E. vysk. P. Būčys (Šiais metais J. E. vysk. P. Būčys švenčia auksinį savo kunigystės jubiliejų. Šią svarbią sukaktį „Aidai“ paminės specialiai. Red.) prieš 31 metus, atsikuriant Lietuvos valstybei, išleido Amerikoje studiją, pavadintą „Apie apšvietą“ (Chicago 1918), kurios mintys nerado, deja, pritarimo anuometinėje politikoje, tačiau pasiliko lietuviškoje visuomeninėje pasaulėžiūroje, kaip nebeišdildomas pradas. Per prof. St. Šalkauskio ir prof. K. Pakšto formuluotus kultūrinės autonomijos pasiūlymus jos įėjo į jaunosios katalikų kartos programą. Vysk. P. Bučio studija buvo šaltinis, iš kurios išriedėjo naujieji mūsų kultūrinės demokratijos sumanymai bei projektai. Todėl nors laiko atžvilgiu ši studija stovi toli nuo mūsų, tačiau savo idėjomis ji yra mums labai artima. Jos leidėjas p. Uosis anuo metu savo žodyje rašė: „Karei pasibaigus, mokyklų klausimas ne vien teorijoje, bet ir praktikoje turės būti išrištas. O kad tasai praktiškas išrišimas lietuviams palengvėtų, dabar, kol laikas, turi jisai mums paaiškėti teoretiškai“ (3 p.). Šie žodžiai visiškai tinka ir dabartinei mūsų situacijai. Bolševikų režimas mūsų mokyklas bus visiškai sugriovęs. Lietuvai atsikūrus, jas reikės statyti iš naujo. Reikia tad šiuo metu bent teoretiškai pasvarstyti, kokiais principais vaduodamiesi mes kursime naujosios Lietuvos mokyklų sistemą, nes grįžti į valstybės primato laikus švietimo srityje mes tikriausiai nenorėsime. Vysk. P. Bučio studija kaip tik ir duoda šiuo atžvilgiu puikių, iš kultūrinės demokratijos išaugusių pasiūlymų. Jie nusmaigsto ne tik gaires mūsų švietimo ateičiai, bet sykiu ir parodo, kokio šviesaus pramatymo ir pažangumo yra jų autorius. Jų tad priminimas tebūna smulkutis įnašas į tą pagarbą, kuria šiais metais lietuviškoji visuomenė apsupa mūsų didįjį Sukaktuvininką.

Pasisakęs savo studijos įvade už priverstinį pradinį mokymą, vysk. Būčys visą savo dėmesį sutelkia santykiams tarp mokyklos ir valstybės išaiškinti. Pirmoje eilėje jis paneigia švietimo supolitinimą, kylantį iš pažiūros, esą vaikas yra valstybės nuosavybė. „Žiūrėjimas į vaikus, kaip į viešpatijos (= valstybės, Red.) nuosavybė, yra vergijos laikų liekana“ (12 p.). Šią liekaną paneigus, nuosekliai tenka paneigti ir politinį švietimo pobūdį: „Politikos įvedimas į mokslą kenkia jam ir mokinius daro viešpatijos vergais. Todėl apšvietą, vedama laisvės dėsniais, turi apsaugoti mokslą nuo politikos“ (15 p.). Bet apsaugoti mokyklą nuo supolitinimo galima tik tada, kai mokykla nebepriklausys politiniams organams: „Mokykla tik tuomet tegali būti liuosa nuo politikos, kada ji yra neprigulminga nuo politiškų partijų, o neprigulminga nuo jų ji gali būti dvejopai: arba apšvietos ministras yra neprigulmingas nuo parlamento arba viešpatija neturi savų mokyklų“ (16 p.). Vysk. Būčys pastebi, kad pirmoji išeitis yra gana pavojinga, nes „paliuosuotas nuo viešos atsakomybės parlamente apšvietos ministras slapčia gali pridirbti begales visokių negeistinų dalykų. Tai yra labai nesveika viešpatijai ir tautai“ (16 p.). Todėl autorius pasisako už antrąją išeitį: „Todėl mes esame įsitikinę, jog mokyklos laisvė reikalauja, kad viešpatija neturėtų savo mokyklų“ (ibd.). Ši tezė yra ginama ir aiškinama visoje studijoje. Kuo tad gerb. autorius remia šį savo pasiūlymą?

Štai kaip vysk. P. Būčys išvysto minėtos tezės pagrindimą. „Ciecoriai iš Rymo į Konstantinopolį parsinešė tą pažiūrą, kad visi viešieji reikalai turi būt po viešpatijos imperatorių valdžia. Bažnyčia pakėlė balsą prieš tą pažiūrą, tvirtindama, kad tikėjimo reikalai, nors jie yra vieši, tačiau nėra po imperatoriaus valdžia. Tą Bažnyčios protestą prieš autokratijos absoliutizmą geriausiai išreiškė šv. Ambrozijus: „Imperatorius yra Bažnyčioje, o ne ant Bažnyčios“. Tačiau Rytuose Bažnyčios pro testas neturėjo tokios jėgos, kaip Vakaruose, todėl Rytuose Bažnyčia pateko po viešpatijos valdžia (35 p.). Bet ir Vakaruose XVI šimtmetyje sustiprėjo taisyklė ,cuius regio eius religio' (kieno karalija, to ir tikyba). Tačiau Vakaruose ta barbariška taisyklė gana greitai žuvo. Jos vietą užėmė tikėjimo laisvės principas. Jis sako: ,Viešpatija neturi kištis i religinius žmogaus įsitikinimus. Ji neplatina tikėjimų nei netrukdo jiems'. Ta sveikoji mintis yra ir Suvienytų Valstijų konstitucijoje. Amerikos konstitucija žengė dar vieną žingsnį pirmyn. Ji įsirašė žodžio ir spaudos laisvės principą. Šitasai reiškia: Viešpatija neturi kištis į žmonių pažiūras ir jų išreiškimus gyvu žodžiu ir spaudoje. Kaip minėtoji Julijono Apostato teisė, susiaurinanti mokytojų teises, turėjo platesnį pamatą, būtent, viešpatijos norą apimti mokyklas, taip ir minėtu du laisvės principu turi bendrą pamatą. Tas platusis jųdviejų pamatas yra niekas daugiau, kaip principas, jog viešpatija turi teisę aprūpinti žmonių kūno gyvenimo reikalus, o neturi teisės kištis į dvasios, pažiūrų ir tikėjimo reikalų aprūpinimą. Tą daro kiekvienas sau arba skyrium arba susitarė, su kitais. Idant tai galėtų įvykti, dabartinis mokslas apie viešpatijas stato dar vieną principą, būtent, draugijų laisvės principą. Visos dabartinės kultūringosios viešpatijos pripažįsta tris laisves: tikėjimo, spaudos ir draugijų. Negalima nepripažinti tų trijų laisvių pamato, būtent, principo, kad viešpatija neturi kištis į idėjų, įsitikinimų, pažiūrų sritį, nes toje srityje viešpatija neturi kompetencijos. Pripažinti jai kompetenciją toje srityje yra vis vien, ką sugriauti dabartinių laisvių pamatą. Nepripažinus gi viešpatijai kompetencijos dvasios ir pažiūrų srityje, negalima jai pavesti mokyklų, nes tos yra negalimos be pažiūrų, ir įsitikinimų. Taigi vardan laisvės pamatų apgynimo mokykla turi būti vien privatė, o ne viešpatijinė“ (25—37 p.). Ir kitoje vietoje: „Viešpatija turi nesikišti į nuomonių įvairybes, nes šiaip negali užlaikyti piliečių teisių lygybės, todėl viešpatijai lieka vienas kelias: neturėti savo mokyklų ir konkurencijos su privatinėmis mokyklomis nevesti. Ne jos tas darbas. Mokyklos tegul eina lenktynių su mokyklomis, o ne su viešpatija“ (32 p.).

Tačiau nors vysk. Būčys paneigia valstybei teisę turėti savų mokyklų, vis dėlto pripažįsta jai tam tikrų uždavinių priežiūros srityje. Visų pirma yra „viešpatijos teisė prižiūrėti, kad jos konstitucija nebūtų griaujama mokyklose“ (38 p.). Toliau, „viešpatija gali ir turi prižiūrėti, kad mokinimo sąlygos nekenktų sveikatai“ (39 p. Taip pat „ji nustato programas ir prižiūri, kad mokyklos jas išpildytų“ (49 p.). Galop „viešpatijinių egzaminų teisė yra būtinai reikalinga“ (59 p.). Jeigu kas sakytų, kad šitomis savo teisėmis valstybė praktiškai pažabos kad ir ne savo mokyklas, tai vysk. Būčys pastebi, kad „gerai sutvarkytoje viešpatijoje ne valdininkas, o teismas sprendžia, ar mokykla pildo ar laužo viešpatijos įstatymus tose srityse, kurios yra viešpatijos žinioje“ (39 p.).

Kitaip sakant, vysk. Bučio studijos pagrindinė mintis yra ši: kadangi valstybė yra nekompetentinga pasaulėžiūros srityje ir kadangi mokykla yra negalima be pasaulėžiūros, valstybė neturi imtis pozityviai tvarkyti švietimo uždavinių, steigdama savas valstybines mokyklas, bet turi šių mokyklų steigimą ir joms vadovavimą pavesti pasaulėžiūrinėms bendruomenėms, pati imdamasi tik priežiūros. Tai mintis, už kurią katalikai kovoja visais laikais, kuria buvo paremti prof. Šalkauskio ir prof. Pakšto kultūrinės autonomijos projektai ir kuri turės būti padėta į būsimąją atsistačiusios Lietuvos švietimo sistemą. Be abejo, daugeliui ši mintis dar ir šiandien atrodys keista, kaip ji keista atrodė ir ano meto Lietuvos valstybės tvarkytojams. Tačiau savo esmėje ji yra neišgriaunama. Todėl šiandien mes ją ir norime iš naujo kelti, nupūsti nuo jos trisdešimties metų dulkes ir siūlyti mūsų katalikiškajai visuomenei kaip gaires būsimajai švietimo politikai.