EUROPOS ŪKIO ATSTATYMAS Spausdinti

Europos ūkio atstatymas turi pagrindinės reikšmės mūsų žemyno ir viso pasaulio ateičiai ir jis tikrai nulems būsimą pasaulio ūkio ir politikos raidą. Šio vyksmo svarba kyla iš ypatingos Europos ūkinės padėties viso pasaulio jėgų pusiausvyroje. Tą ypatingą padėtį sudaro nepaprastai stiprus Europos tautų ūkinis pajėgumas, kuris pasireiškia dideliu ekonominių jėgų sutelkimu gana nedideliame Europos žemyne. Europoje, kuri užima vos 4% (be Rusijos) ir 20% (su Rusija) viso pasaulio žemės ploto, gyvena tik 1/5 viso pasaulio gyventojų (19°/o be Rusijos ir 27°/o su. Rusija). Šis palyginti nedidelis žemynas devynioliktajame amžiuje išplėtojo labai galingą ūkinę veiklą, kuri užtikrino Europai visišką hegemoniją visose ūkinio gyvenimo srityse. Nežiūrint sunkių nuostolių, kokius Europa patyrė 20 amžiaus pradžioje, ji išlaikė tą pirmenybę net iki II pasaulinio karo.

Šią pirmaujančią Europos ūkio būklę geriausiai gali charakterizuoti pasaulinės prekybos apyvartos skaičiai. 1938 metais Europos užsienio prekybos apimtis sudarė 51% visos pasaulio prekybos apyvartos; tuo tarpu P. ir Š. Amerikos siekė 23%, Azijos 15% ir Afrikos bei Australijos 10%. Tai rodo, kokią stiprią poziciją Europos prekyba buvo užėmusi viso pasaulio mainų apyvartose. Ir Europos būklė importo eksporto atžvilgiu buvo labai palanki. Visų Europos šalių importo pusė (1947 m. 47%) sudarė žaliavos ir fabrikatai. Eksporto pusėje matome atvirkščią vaizdą. 3/5 viso Europos eksporto sudarė pramonės gaminiai, 1/4 žaliavos ir 1/6 maisto produktai. Šitie skaičiai rodo, kad Europa yra ūkio vienetas su stipria pramonės persvara, nes pramoninė gamyba užima pagrindinę vietą bendrame ūkyje ir yra visų gyventojų gerbūvio pagrindas.

Šiai ypatingai stipriai Europos pramonės būklei susidaryti lemiamos reikšmės turėjo du veiksniai, būtent: ūkinis Europos tautų patyrimas, t. y. technikiniai išradimai ir darbo našumas, ir pagrindinių žaliavų bei energijos gamyba. Europos pramonės patyrimas buvo nepaprastai didelis. Jis buvo šaltiniu kilti kitų žemynų pramonei, kuri iš Europos sėmėsi žinių ir idėjų savo tolimesnei ūkinei veiklai. Nemažiau svarbus ir antras veiksnys, kuris apima pagrindines žaliavas (anglis, geležį, plieną) ir elektros energiją. Europa, pirmoje eilėje D. Britanija, Prancūzija ir Vokietija, gamino daugiau kaip pusę viso pasaulio anglių, geležies, plieno ir elektros energijos. Tai yra nepaprastai svarbus momentas pasaulio jėgų pusiausvyroje.

Nieko tad nuostabaus, kad po antrojo pasaulinio karo, kuris sunaikino didelę dalį Europos ūkio substancijos, pirmasis Europos tikslas buvo atstatyti savo pašlijusį ūkį, pasiekti prieškarinę gamybą ir pradėti tolimesnę normalią ūkinę veiklą. Nuostabiausia yra tačiau tai, kad ši idėja ir pastangos jai įvykdyti kilo ne pačioje Europoje, bet Amerikoje. Tai aiškiausiai rodo, kad Europos ūkio atstatymas yra ne vien Europos problema. Tai yra taip pat Amerikos ir viso pasaulio problema. Jeigu Europos ūkis merdės stagnacijoje ir nepasieks savo prieškarinio žydėjimo, tai Amerikos ūkis pateks į depresiją ir kiti žemynai taip pat negalės pasiekti normalaus gyvenimo.

I. EUROPOS SUSKILIMAS


Europos ūkio atstatymo klausimą svarstant, iškyla eilė kitų, grynai politinių problemų, kurios turi didelės įtakos į tolimesnę Europos ūkio plėtotę. Viena svarbiausių — mūsų žemyno suskilimas į dvi dalis, įvykęs po antrojo pasaulinio karo. Tai naujas veiksnys mūsų kontinento gyvenime, tačiau ekonominis Europos skilimas nėra naujas reiškinys. Jis buvo nuo pat Europos ūkinės plėtotės pradžios. Skirtumas tik tas, kad iki šiol Rytų ir Vakarų Europos ūkio struktūros skirtumai nedalino mūsų žemyno į dvi priešingas ir tarp savęs kovojančias vieno kūno dalis, bet priešingai jungė jas ir jų ūkinę veiklą derino abiejų partnerių naudai. Šių dienų Europos politinis skilimas yra visai naujas veiksnys, nes jo politinė pusė pavergė ekonominę ir ją nukreipė į visai kitas vėžes.

Prieškariniai Rytų ir Vakarų Europos ūkiniai skirtumai reiškėsi nelygiu indusrializacijos laipsniu. Vieni Europos kraštai buvo ir yra pramonės branduolys, o kiti — žemės ūkio sritys. Pramonės valstybių branduolį sudaro Vakarų ir Vidurio Europos kraštai, ir būtent: Didžioji Britanija, Vokietija, Prancūzija, Belgija, Austrija, Italija, Šveicarija, Švedija ir iš dalies Olandija bei Čekoslovakija. Visi kiti kraštai ekonomistų laikomi žemės ūkio kraštais. Pramonės kraštuose telkėsi absoliutinė Europos pramonės dauguma. Todėl tie kraštai rodo didžiausias užsienio prekybos apyvartas, kurios 1937 metais siekė 82% visos Europos užsienio prekybos apimties. Ypatingai ryškiai šie ūkio struktūros skirtumai matyti, žiūrint eksporto sudėties ir eksportuojamų gaminių kiekių. Pramonės Europa 1937 m. eksportavo fabrikatų už 6,3 milijardus dolerių, o žemės ūkio Europa vos tik už 0,4 milijardus dolerių.

Nubrėžtas Europos ūkio pasiskirstymas į pramonės ir žemės ūkio kraštus buvo ilgos ir natūralios Europos ūkinės raidos išdava. Tuo tarpu politinis Europos skilimas įvyko visai netikėtai ir atsitiktinai, kaip antrojo pasaulinio karo padarinys. Ir čia, labai grubiom sąvokom operuojant, tenka pasakyti, kad politinis ir ūkinis Europos skilimas sutampa. Bet tai yra atsitiktinumas, neturįs jokio ryšio su ūkine Europos raida. Vakarų Europoje persvarą turi minėti pramoninio branduolio, prie kurių dar šliejasi aiškios žemės ūkio valstybės, kaip Norvegija, Danija, Portugalija, Irlandija, Graikija ir Turkija. Rytų blokas turi aiškų žemės ūkio pobūdį, nes į tą bloką įeina tie kraštai, kurie dar prieš šį karą daugiausia vertėsi žemės ūkiu. Prie jų prisidėjo tik pusiau pramoninė Čekoslovakija. Europos ūkio struktūros vaizdas nepasikeis, jei paskirstymo pagrindu paimsime naują politinio skilimo liniją. Šitose sienose Vakarų Europa taip pat turi absoliutinę ūkio gamybos ir prekybos apyvartų persvarą, nors gyventojų skaičius abiejose dalyse, t. y. Rytų ir Vakarų Europoj yra maždaug vienodas, apie 260 milijonų žmonių. (Jei didelis Rytų Europos gyventojų skaičius nuolat didėtų dabartiniu santykiu ir jei tos dalies žemyno kraštai smarkiai išplėtotų savo pramonę, gyventojų veiksnys galėtų suvaidinti labai didelį vaidmenį Europos ūkio ir kultūros ateičiai).

Tuo tarpu šiandien statistika rodo, kad Vakarų Eu- ropos prekyba apima 86% visų Europos šalių bendros užsienių prekybos apimties. Tai jau pakankamai aiškiai kalba apie Vakarų Europos ūkio reikšmę visai Europai ir pasauliui. Todėl, kalbant apie Europos ūkio atstatymą, pirmiausia reikia rūpintis Vakarų Europos ūkio atstatymu, nes jis turi lemiančios reikšmės ir artimiausiais dešimtmečiais dominuos visame Europos ūkyje. Tačiau ir Rytų Europos reikšmė gana didelė, ypač kas liečia Rytų ir Vakarų prekybinius santykius. Dabartinis prekybinių mainų nutraukimas labai sunkiai slegia visą Europos ūkį ir neleidžia jam atsigauti. Tai vienas didžiausių stabdžių bendrame visos Europos ūkio atstatyme.

II. MARSHALLIO PLANAS


Kaip žinia, didžiausia šių dienų Europos ūkinės krizės priežastis yra jos mokomojo balanso deficitas. Tiesa, Europos prekybos balansas visada buvo pasyvus. 1938 metais jis siekė 3,2 milijardų dolerių. Tačiau Europa buvo ūkiškai nepriklausoma, nes prekybos balanso nepriteklius buvo dengiamas pajamomis iš Europos kapitalo investicijų užsieny, iš tranzito prekybos, iš įvairių patarnavimų ir iš turistikos. Per karą Europa nustojo tų papildomų pajamų šaltinių, o jos ūkio našumas dėl karo nuostolių buvo kritęs žemiau normalaus lygio. To pasekoje Europos prekių eksportas nebepajėgia apmokėti jos milžiniško importo pareikalavimo. Importo sumažinimas ir suderinimas su kritusiu eksportu yra Europos tautoms nepriimtinas. Pirma, tai reikštų radikalų Europos tautų gyvenimo standarto sumažinimą, o antra, tai verstų mažinti darbo našumą. Tačiau tai galutinėj sąskaitoj, po kelerių metų, privestų prie didelio mąsto ūkinės katastrofos. Todėl Europos importas turi būti išlaikytas bet kokia kaina. Tai yra pagrindinė sąlyga Europos ūkiui atstatyti.

Europa pati viena šių sąlygų išpildyti negali. Du varginantieji ir ypatingai nuostolingi karai taip pakirto senosios Europos ūkinius pagrindus, kad jos ūkis, jau visai nusilpęs, nebeturi jėgų naujam dideliam šuoliui. Tuo kritišku Europos gyvenimo momentu įsijungė jauno ir gaivalingo Amerikos žemyno pagelba, kuri pradėjo reikštis karo metu „Lend and Lease“ progamos forma. Karui pasibaigus, ta pagelba dar labiau sustiprėjo ir tapo stambiausiu veiksniu pokariniame Europos ekonominiame gyvenime. Įvairių dovanų, kreditų, aukų ir paramų keliu J.A.V. ūkis yra suteikęs Europai iki 1947 metų pabaigos įvairių produktų ir suvartojimo gerybių už 18,2 milijardų dolerių. Tačiau tai buvo tik pirmoji pagelba. Ji siekė sutrukdyti Europos ūkiui gresiančią katastrofą ir pagelbėti pergyventi kritiškąjį momentą. Tačiau Europos ūkiui nerodant greito atsigavimo žymių, kilo susirūpinimas jam pastatyti ant kojų sistemingiau, taip, kad Europa be svetimos pagelbos galėtų apsirūpinti reikalingomis gerybėmis. Tų pastangų pasėkoje gimė garsusis Marshallio planas, arba ERP — European Recovery Programm, — kaip jis oficialiai vadinamas. Jam pradžią davė 1947 metų liepos mėn. 5 dieną Harvardo universitete pasakyta gen. G. C. Marshallio kalba.

Marshallio plano tikslas — atgaivinti Europos ūkį, suteikti jam didelę sistemingą pagelba, kad po ketverių metų jis savarankiškai be svetimos paramos pajėgtų toliau plėtoti savo ūkinę veiklą. To siekiant, visos Marshallio plane dalyvaujančios valstybės susijungė į Europos ūkio bendradarbiavimo organizaciją — OEEC (Organisation for European Economic Cooperation), kuri 1947 metų vasarą Paryžiaus konferencijoj išdirbo programą ir nustatė tikslus, kurie iki 1952 metų vidurio Marshalio plano pagelba turi būti įvykdyti. Amerikos pagelbos dydis pradžioje buvo numatytas 22,4 milijardų dolerių sumai. Reikia tačiau laukti, kad ji bus šiek tiek mažesnė — apie 16—17 milijardų dolerių, — nes J.A.V. kongresas paramą nustato kiekvieniems metams atskirai. Šitos milžiniškos sumos turi būti panaudotos Europos pramonei ir žemės ūkiui atstatyti, kad iki 1952 metų vidurio pasiektų šiuos konferencijos nustatytus tikslus:

a) Javų gamyba turi pasiekti prieškarinį lygį. Cukraus ir bulvių gamyba turi pralenkti prieškarinę gamybą. Taip pat turi padidėti aliejų ir riebalų gamyba.

b) Anglių gamyba pasieks 584 milijonus tonų, t. y. 30 milijonų tonų daugiau negu 1938 metais.
c) Elektros energijos bus gaminama 25 milijonais KW, arba 60% daugiau negu 1938 metais.
d) Plieno gamyba sieks 55 milijonus tonų, t. y. 10 milijonų (20%) daugiau negu prieš karą.
e) Vidaus transporto pajėgumas turi būti taip pakeltas, kad 1952 metais pajėgtų pervežti 25% didesnę važmą negu 1938 m.
f) Visų dalyvaujančių valstybių prekybos laivyno tonažas 1952 m. turės pasiekti prieškarinį lygį.

Nors planas numato visos eilės gaminių gamybos padidinimą, tačiau tai reiškia tik ūkio atstatymą į prieškarinį lygį, nes padidėjusi gamyba turi apmokėti prekybos deficitą, kuris prieš karą buvo dengiamas kitomis pajamomis, ir aprūpinti gaminiais naujus gyventojus, kurių tuo laiku padidės. Tai yra minimalinė programa, kurią Europa turi įgyvendinti, norėdama atstatyti savo prieškarinę padėtį pasauliniame ūkyje.

ERP plano įstatyminė pradžia skaitoma 1948 metų balandžio mėn. 3 dieną, kada J.A.V. kongresas galutinai priėmė „European Recovery Programm“ įstatymą ir paskyrė pirmiesiems metams 5 milijardus dolerių, kurie turėjo būti sunaudoti nuo 1948 m.x balandžio mėn. 3 d. iki 1949 m. birželio 30 d., t. y. J.A.V. biudžetinių metų galo. Taigi ši suma buvo paskirta 15 mėnesių. Įstatymas tačiau leido prezidentui sumažinti paramos laikotarpį iki 12 mėnesių, jei padėtis to pareikalautų. Prezidentas ta teise pasinaudojo ir tuo būdu pirmiesiems ERP metams teko 5 milijardų dolerių suma.

Dabar jau galima susidaryti vaizdą apie tų milžiniškų sumų paskirstymą ir jų įtaką į Europos ūkį.

Pirmiausia tenka konstatuoti, kad pirmieji ERP paskyrimai apėmė daugiausia maisto gaminius ir suvartojimo gerybes. Tai reiškia, kad planas dar nebuvo išėjęs iš pirmosios pagelbos ribų, kurios vienintelis tikslas — padengti susidariusį deficitą. Į metų pabaigą jau siųstos taip pat mašinos ir gamybinės gėrybės, kurios gali tarnauti tiesioginiam ūkio atstatymui. Ši pozicija užėmė jau gana svarbią vietą bendrame paskirstyme ir rodė nuolatinę tendenciją didėti. Tai yra svarbus momentas, nes pirmasis plano tikslas —atstatyti Europos ūkį, o ne lopyti jo biudžeto skyles.

Įdomų punktą ERP programoj sudaro vadinamoji sąlyginė dolerių parama. Jos tikslas — pagyvinti Europos tarpusavio prekybinius mainus ir palengvinti jų dolerių trūkumą, kuris verčia importuoti prekes iš Amerikos ERP ribose ir neleidžia pirktis tų pačių prekių kituose Europos kraštuose, kurie galėtų jas tiekti greičiau ir pigiau. Tos sąlyginės paramos esmė yra ta, kad paskiros valstybės gauna nustatytą kiekį dolerių, iš J.A.V., bet už tai turi leisti kitoms plane dalyvaujančioms valstybėms pirktis įvairų prekių už atitinkamą ekvivalentą savo valiuta. Šituo būdu tų valstybių netto parama iš Marshallio plano šiek tiek sumažėja, o kitų valstybių atitinkamai padidėja. Daugiausia ta teise pasinaudoja Prancūzija, Olandija, Austrija ir Graikija. Šitokia operacija išeina į naudą abiem partneriam. Pirmasis turi teikti prekes, bet už tat gauna palankiu kursu nusipirkti dolerių, o tai yra lygu eksportuoti į dolerio bloką, ko taip siekia kiekvienos valstybės eksporto politika. Tuo tarpu antroji valstybė dovanų keliu gauna prekes, kurios, tiesa, nėra amerikietiškos kilmės, tačiau yra lygiai vertingos.

Pirmųjų ERP metų praktikai yra būdinga, kad 80,5% visų siunčiamųjų prekių sudaro dovanos, ir tik 19,5 % yra kreditai, kurie turi būti ateityje sumokėti. Tai sumažina Europos valstybių įsiskolinimą ir leis išvengti kai kurių sunkumų ateity. Visos lėšos, gautos, parduodant dovanotas siuntas, yra įnešamos į atskirą „Relief“ sąskaitą valstybiniuose bankuose ir yra naudojamos paskirų valstybių pinigams stabilizuoti ir maža dalis įvairioms investicijoms. Paskiros valstybės šitų sumų negali savarankiškai vartoti, bet turi gauti E.C.A. (European Cooperation Administration) sutikimą tam ar kitam reikalui. Šituo keliu norima vaisingiausiai panaudoti susikaupusias sumas ir išvengti nereikalingo dovanotų pinigų švaistymo, kokis yra buvęs Vokietijoje po pirmojo karo, kada už gautus iš J. A. V. kreditus buvo statomi plaukymo baseinai ir remiamos socialinio draudimo institucijos.

III. ATSTATYMO PAŽANGA


Europos ūkio atstatymas yra padaręs iki šiol didelę pažangą. Nors normalios aplinkybės dar toli gražu nėra pasiektos, ir Europa ūkiškai vis dar tebėra ligonis, tačiau bendra būklė yra nepalyginamai geresnė negu prieš metus laiko. Ir dabartinė atstatomojo darbo eiga duoda vilčių, kad po kelių metų Europos ūkis bus visai pagydytas ir jis vėl galės normaliai klestėti.

Pirmiausia maitinimo srity yra padaryta labai didelė pažanga. Visos Europos šalys jau pergyveno tą laikotarpį, kada buvo jaučiamas skaudus maisto produktų trūkumas ir gyventojų maisto dienos koloringumas tesiekė minimumą, reikalingą žmogaus gyvybei išlaikyti. Pastarųjų metų laikotarpy maisto normos, pirmoje eilėje duonos, riebalų ir cukraus, buvo palaipsniui didinamos. Maitinimosi pagerėjimas atsispindi taip pat darbo našume. Nors, palyginus su 1945 metais, Europos darbininkų ir angliakasių darbo našumas yra jau padidėjęs, bet 1938 m. lygio vis dar nėra pasiekęs. Tai rodo, kad maitinimo būklė, nežiūrint pasiektos pažangos, vis dar tebėra nenormali. Ir iš tikro, visos Europos valstybės, išskyrus Šveicariją, vis dar laikosi maisto racionavimo principo.

Per karą Vakarų Europa patyrė žymiai mažesnius nuostolius ir jos ūkio substancija, t. y. fabrikai, pastatai, geležinkeliai, buvo žymiai mažiau sugriauti negu Rytų Europoje. Tačiau sunaikinimai buvo pakankamai dideli ir pareikalavo didelių įnašų ir darbo jiems panaikinti. Pasiekti rezultatai yra labai gražūs. Visose Vakarų Europos valstybėse, išskyrus Vokietiją, jau beveik atstatyti karo veiksmų padaryti nuostoliai. Pav., Italijos geležinkelių tinklas atstatytas 95%, o Austrijos miestų išvaizda atgauna prieškarinį vaizdą. Šis palyginamai trumpame laikotarpy įvykęs griuvėsių panaikinimas dar kartą patvirtino garsųjį John Stuart Millio dėsnį, kuris tvirtino, kad po kiekvieno karo maždaug per 5 metus ūkis atsistato ir atgauna savo pradžios lygį. J. St. Mill to dėsnio plačiau nepaaiškino, o rėmėsi praktikos pastebėjimais. Šis karas ir pokario ūkinė raida tą dėsnį dar kartą patvirtino. Dabartinė Vokietijos būklė to dėsnio taip pat negriauna, nes iki 1948 m. vidurio Vokietijos atstatymas buvo dirbtinai varžomas ir tik po pinigų reformos galėjo pasireikšti. Jeigu valiutos reforma būtų įvykdyta žymiai anksčiau, Vokietijos miestų atstatymas būtų pažengęs nepalygimai toliau.

Kaip žinia visi ilgi ir sunkūs karai sukelia pinigų sistemų dezorganizaciją ir infliaciją. Taip yra buvę viduriniais amžiais, taip atsitiko ir 20-me amžiuje po pirmojo pasaulinio karo, kada visų vidurio ir Rytų Europos šalių pinigų sistemos buvo sunaikintos, o infliaciją padarė milžiniškų nuostolių. Antrasis pasaulinis karas taip pat paliko savo sunkių pėdsakų pinigų organizacijoj. Šį kartą tačiau buvo išvengta didelių klaidų pokario pinigų politikoje. Apsisaugoti nuo infliacijos lemiamos reikšmės turėjo griežta racionavimo sistema ir kova su juodąja rinka. Oficialios rinkos ir pastovių kainų įvedimas yra šio karo ūkio praktikos rezultatas. Nors toji kainų politika nutoldavo kartais nuo realybės ir sukūrė juodąją rinką, tačiau tai buvo vienintelis sėkmingas kelias, kuriuo pinigų politika galėjo pasinaudoti. Šituo būdu buvo išvengta pragaištingų kainų kilimų ir išlaikyta griežta kalkuliacija prieškariniais santykiais, o per karą ir po jo rinkoje pasireiškęs pingų perteklius buvo valiutos reformų susemtas arba padidėjusia gamyba išlygintas. Tik du kraštai, Graikija ir Vengrija, pergyveno viešą infliaciją, o visose kitose valstybėse infliacija reiškėsi vien tik juodoje rinkoje. Net Vokietija, silpniausias šių dienų ūkio partneris, priešingai 1919—1923 metų politikai, sugebėjo išvengti viešosios infliacijos ir per 1948 metų pingų reformą perėjo į pusiau normalias valiutos aplinkybes, kurios skatina gamybą ir yra vienas atstatymo veiksnių.

Šie pasiekti laimėjimai pingų politikoje tačiau tėra reliatyvios reikšmės, nes, vengiant didesnės blogybės, pasilikta prie mažesnės. Iš tikrųjų pinigų sistemos po šio karo išėjo labai susilpnintos: joms visoms trūksta padengimo auksu ir devizomis, ir jos laikosi daugiau valstybių dekretais negu vertybėmis, kurios normaliais laikais sudaro pagrindą pingų vertei. Todėl šiandien pasitikėjimas pinigais nėra didelis: vis bijoma reformų, kurios dar labiau galėtų sumažinti ir šiaip jau labai sumažėjusią pinigų vertę. Be to paskirų valiutų santykiai tarpusavy ir jų mainų kursai yra labai netikslūs ir dažnai nutolsta nuo realybės, kas sunkina užsienio prekybos plėtotę.

Visos valstybės labai susirūpinusios dėl tų neigiamų finansinių reiškinių, nes ūkio atstatymas ir Marshallio plano įvykdymas bus tik tada pasiektas, jei visų kraštų pingai bus stabilizuoti ir sėkmingai sugebės atlikti paskirstymo funkcijas. Nežiūrint įdėtų pastangų, Europos pingų būklė vis dar nėra stipri. Paskirų valstybių pinigai, kaip, pav., Anglijos svaras sterlingas yra padaręs stiprią pažangą, tačiau apskritai dar daug reikia pastangų, kad Europos pinigų sistemos pasiektų normalius mainų kursus ir prieškarinį pastovumą.

Pramonės gamyboj, kuri yra svarbiausias veiksnys atstatyme, yra pasiekti tikrai teigiami ir gražūs rezultatai. Europos pramonė jau atgavo savo prieškarinį gamybos lygį, daugely atvejų jį pralenkė ir rodo tendenciją dar labiau jį didinti. Ypatingai didelė pažanga pastebima 1948 metais po ERP milijardų įsijungimo į Europos ūkį. Anglių, geležies, plieno ir elektros energijos gamyba visose valstybėse, išskyrus Vokietiją, yra parodžiusi didelė pažangą. Kai kur jų gamybos skaičiai pralenkė 1937 m. rezultatus, tačiau apskritai paėmus prieškarinis lygis tose srityse dar nepasiektas. Čia stabdžiu pasireiškia Vokietijos ūkis, kuris prieš karą buvo užėmęs pagrindinę poziciją Europos pramonės gamyboje, o dabar dar toli gražu nepasiekė savo normalaus lygio.

Statybinių medžiagų ir spalvotų metalų gamyba visose šalyse, išskyrus Vokietiją, toli pralenkė prieškarinį lygį ir darniai įsijungė į bendrą atstatymo darbą. Taip pat įvairių fabrikatų gamyboje 1948 metais pasiektas prieškarinis aukštis. Vien tik tekstilės pramonė dar kovoja su dideliais sunkumais ir vis dar negali pasiekti 1938 metų gamybos dydžio.

Svarbiausią vaidmenį Europos pramonės gamyboje vaidina Didžioji Britanija ir jos pažanga. Ji yra užėmusi pagrindinę poziciją šių dienų Europos ūkyje ir duoda gražų pavyzdį visoms Europos tautoms. Nors jos karo nuostoliai dideli, tačiau tauta šiandien gamina 25% daugiau negu 1938 metais, o jos eksportas šiose sunkiose aplinkybėse yra padidėjęs net 42%, palyginus su 1938 metų išvežimu. Anglija yra pasiryžusi šią tendenciją išlaikyti toliau ir gamybą numato didinti iki 135% ir eksportą iki 155% prieškarinio lygio. Tai rodo, kad anglų tauta laiku pamatė jai gresiantį pavojų ir padidėjusių darbo įnašu bei savo vidaus suvartojimo griežtu suvaržymu stengiasi atgauti savo pirmykščią padėtį ir užtikrinti sau atitinkamą pragyvenimo lygį.

Prancūzija negali pasigirti tokiu dideliu darbo įtempimu, kaip Anglija. Paskutiniojo rudens streikai taip pat sulėtino atstatymo tempą. Tačiau apskritai Prancūzija yra gerame kely. Jos gamyba jau yra pasiekusi prieškarinį lygį ir daug kur jį net pralenkusi.

Sunkiausią problemą Europos atstatyme sudaro Vokietija. Jos pozicija prieškariniame Europos ūkyje buvo tokia didelė Ir stipri, kad ir dabar Europa negali apseiti be Vokietijos pramonės. Grynai ekonomiškai galvojant, reiktų visomis priemonėmis skatinti ūkio atstatymą. Tačiau visa tragedija yra ta, kad vokiečių tauta didelį darbštumą ir pasiektą ūkinę jėgą tuojau pat pavartoja blogiems tikslams ir kitoms tautoms pavergti. Ta militarinė, deja, vokiečiams prigimta dvasia verčia viso pasaulio tautas budėti ir prižiūrėti Vokietijos ūkinę veiklą. Nors ši politika yra susieta su tam tikromis ūkinėmis aukomis, tiek Vokietijai, tiek visai Europai, tačiau, ateities mastu žiūrint, ji yra teisinga. Negalima tačiau pasakyti, kad dabar būtų vedama Morgenthau, atseit Vokietijos ūkiško pavergimo, politika. Priešingai, po 1948 metų pinigų reformos prasidėjo platus Vokietijos ūkio atstatymas, o jos ūkis jau yra pasiekęs 75% 1936 metų gamybos dydžio ir rodo stiprią tendenciją pakilti iki normalaus aukščio. Negali būti jokios kalbos apie vokiečių tautos skriaudimą ir ūkinį išnaudojimą, kaip dažnai tenka girdėti ir skaityti. Vokietijai yra duodamos didelės galimybės jos ūkiui atstatyti. Nepaisant didelių nuostolių, kuriuos vokiečiai per karą yra padarę visoms Europos tautoms ir iki šiol jų neatsilyginę, jie dalyvauja, kaip lygiateisis narys visos Europos ūkio atstatyme.

*


Ligšiolinė Europos ūkio atstatymo eiga duoda vilčių, kad mūsų žemyno ekonominis gyvenimas netolimoje ateity visiškai atsigaus ir vėl galės kurti naujas ūkines vertybes: Nors ir tenka girdėti pesimistiškų balsų, kad 1952 metais Europos ūkis dar nebus visiškai savarankus, reikia tačiau tikėtis, kad Europos tautų įnašas ir ERP resursai bus pakankamas laidas numatytiems tikslams pasiekti. Norint tačiau grįžti prie normalių ir sveikų ūkinių sąlygų, Europos tautos turi kietai dirbti ir atsisakyti daugelio gėrybių ir malonumų, kuriais jos galėjo naudotis prieš šį karą. Tik įtemptas darbas galės vėl atkurti visas tas ūkines vertybes, kurias sunaikino Europos tautų sukeltas naikinimas. Tik per patvarų darbą Europa vėl atgaus vadovaujantį vaidmenį pasaulio jėgų pusiausvyroje.


Lietuvos pajūris (foto nuotrauka)