ŠIAPUS JŪROS Spausdinti
Parašė B. Ciplijauskaitė   
ONA MIKAILAITĖ: Šiapus jūros. Immaculata Press, Putnam, Conn., 1976. 62 psl.

Dalį šiame pirmajame autorės rinkinyje prisiglaudusių eilėraščių būtų galima pavadinti lyriškais "atodūsiais": tai trumpučiai fragmentai, neretai susideda iš vieno vienintelio sakinio. Juose, lyg bijant ją toliau vystyti, išreiškiama akimirksnio nuotaika. Savo kuklia forma, neieškan-čia rimų nei dėmesį patraukiančių sąskambių, savo paprasta kalba jie lengvai įsipilietina šių dienų poezijon. Autorė nesistengia skaitytojo nustebinti: skersai knygos išlaikomas intymus pokalbio tonas, kuriame kinta tik adresatas. Dažnai dialogas užvedamas su daiktais, parodant, kad autorei visa, kas ją supa, lygiai svarbu. Itin ryškus jos glaudus santykis su gamta ir šiosios smulkučiais įnamiais — kirmėlaite, voru, smilga, Rinkinį praturtina ir jo pagrindinį toną patvirtina pačios autorės piešiniai.

Knyga padalinta į dvi beveik simetriškas dalis: "Šiapus" — 28, "Anapus" — 24 eilėraščiai. Jau dalių pavadinimai nurodo, kad rinkinio ašimi yra kontrastai. Šiapus - Anapus prieš pastatymas aiškintinas bent dvejopai. Pirmasis rinkinio eilėraštis išsakiai kalba apie anapus jūros paliktą tėviškę. Gilesnė kontrasto prasmė atsiskleidžia tik toliau beskaitant: žemės ir dangaus karalystė; laikinoji ir amžinoji tėviške, iš tiesų, skirtingose dalyse sudėtus eilėraščius skiria ne tiek siužetas (beveik visur vidinis išgyvenimas, o ne daikto ar situacijos aprašymas), kiek jo apipavidalinimas. Kontrasto tema itin išryškinama pereinamuosiuose eilėraščiuose iŠ vienos dalies į kitą, tuo pateisinant ir rinkinio struktūrą: slcausmas — džiaugsmas; fleitos — mano dūsavimai; "akimirka" — o kalbama apie nuolat besikartojančius gamtos reiškinius. Tai patvirtina ir pats pirmasis "Anapus" fragmentas "kelionė", kur neduodama jokios konkrečios užuominos, o sugestijuojama tikroji "Anapus" reikšmė. Visai knygai būdingas čia išreikštas ieškojimas ne akimi aprėpiamų apraiškų, o gilesnės, ne materialinės, kartu ir labiau asmeniškos prasmės besislepiančios po išore:
Lyja
Dideliais lašais
Ir lapais,
O aš kišu rudenis
Į kišenius
Ir keliauju —
Antai — į vakarus,
Pražuvusių saulėlydžių ieškoti.
(39 psl.)
Kartais kontrastai kiek per aštrūs: suardomas vientisumas, tačiau nepasiekiamas tikrai naujas, estetiškai pasisekęs efektas: "kraitis", "po audros". (Daug geriau pavykęs baigminis efektas "kiparisuose"). Įdomesnių rezultatų, negu įpynimu grynai prozaiškų vaizdų ar išsireiškimų, autorė pasiekia užbaigtinėmis klausimų serijomis, atveriančiomis gausesnes interpretacijos galimybes kartais net ir nelabai originaliame eilėraštyje, kaip "po lietaus".

Tono ir nuotaikos vientisumas gaunamas intymiais pasisakymais, subtiliu žaismu tarp lyrikos ir lengvo humoro, jausmų, spalvų, plastinių linijų transpozicija vienam įspūdžiui sukurti. Paprastumo, švelnumo autorė semiasi ir iš liaudies dainų — tiek tematinėmis užuominomis, tiek stilistinių efektų, kaip mažybinių formų, reguliarių, beveik paralelinių pakartojimų, ištiktukų vartojimu. Jiems išgauti griebiasi ir liaudies kalbos formų. — Jau K. Bradūnas yra pabrėžęs eilėraščių, kaip "dzūko malda", originalumą:
Kaip plonas, plonas kviečio varpos stiebas,
Kaip sunkiai, sunkiai svyra jo našta —
Ir byra, byra saulės šypsnio vaisius . . .
Gana!
Gana, Dzievuliau mielas!
Rieškučios kiauros
Ir širdis maža.
(18 psl.)

Šeši "Anapus" vaizdeliai skiriami atkurti biblinių moterų figūroms, perkeliant jas į šių dienų, o kartu ir visada besikartojančių jausmų (atseit, amžinybės) pasaulį. Ir čia pabrėžiami dualizmas, kitimo tema: jei "Leah" sako "Aš nebe ta" (46), po jos ei-nati "Rūta" tvirtina "Dangus ir ten ir čia/Tas pats" (47), gi "Magdalena" lieka pereinamoj stadijoj: "Diena nauja,/Tik aš — dar ne" (49).

Daugelyje šių "atodūsių" jaučiamas noras kalbėti tik užuominomis, išlaikyti tam tikrą paslaptingumą, ar jis būtų asmens — "Tu" — ar visos situacijos, kaip "dovanoje". Ši labai paprasta stilistinė priemonė taip pat atspindi šių dienų rašytojų norą priversti skaitytoją galvoti, kurti kartu.

Mažiausiai originalūs — tiek tema, tiek įvaizdžiais, tiek forma — pirmieji rinkinio eilėraščiai, kur dar neįeina intymus autorės jausmas ar savitas, ne iš ankstesnės literatūros paimtas, gamtos reiškinio interpretavimas. Įdomus naujo akcento prasiveržimas iškyla jau trečiajame — "supratau", kur pirmajame posme dar tebekuriamas galvojimu paremtas, beveik objektyviai aprašąs įvaizdis, bet antrajame staiga prabyla daug intymesnis balsas. Kai kuriuose pasigirsta lyg tolimi atgarsiai anksčiau kūrusių poetų. "Girtuokliai" savo žaismingu lengvumu praskamba kaip keturvėji ninku "išmonė", gi bendru priėjimu prie kasdieninių, ne iškilių siužetų — kartais net sąmoningu prozaiškumu — autorė, tur būt, labiausiai artima Šlaitui.

Skiriasi ji nuo daugelio šių dienų rašytojų savo teigiama pasaulėžiūra, tvirtinančiu tonu, nepertraukiamu net klausimų serijomis. Tai itin užakcentuojama paskutiniam fragmente "tikiu", kur nepaliekama jokio dvejojimo, kur išsakomame autorės Credo aiškiai užčiuopiamas jos santykis ne su abstraktu ar teologine dogma, o su žmogišku Dievu, įkvepiančiu kasdieninius jausmus:
Ir aš tada visų pavasarių jėga Imu į aukštį šokinėt, Bėgiot pilkomis gatvėmis, Atrast naujus pasaulius balose — Nepaisau nei žmonių akių, nei juoko. Kas man? —
Juk mano Dievo rudos akys žiūri į mane! (62 psl.)
B. Ciplijauskaitė