ŽMOGAUS KRIZĖ IR KRIKŠČIONYBĖ Spausdinti
Beveik dešimties tūkstančių metų ilgoje istorijoje mes esame pirmasis laikotarpis, kada žmogus pasidarė pats sau problema, kada jis daugiau nebežino, kas jis yra (Plg. M. Scheler, Philosophische Weltan-schauung, Bonn, 1929 m.). Šiais žodžiais Scheleris apibūdina tą tragišką būklę, kurioje yra atsidūręs mūsų dienų žmogus — jis pats nežino, kas jis yra, jis yra praradęs save, nes jis yra užmiršęs tą didįjį Šaltinį, kuriame yra atskleista jo giliausioji esmė ir nubrėžtas jo likimas. Ši giliausioji žmogaus esmė ir likimas yra aprašytas didingais simboliais pirmuosiuose Šventraščio puslapiuose ir čia pat pasakyta, kas yra žmogus, kame yra jo vertė ir kame šitos vertės netekimas. Šitame amžinajame Šaltinyje yra simboliškai užbrėžti visi istoriniai įvykiai ryšium su žmogaus pagrindiniais klausimais ir nurodytas jų sprendimas. Šitame Šaltiny yra nupieštas žmogaus idealus vaizdas. Tačiau kiekvienas amžius turi savąjį žmogaus supratimą palyginti su tuo idealiuoju prototipu; jis turi atrasti jame savo tikrąjį supratimą ir, jei šis supratimas aptemdytas, jį vėl nuvalyti nuo amžių dulkių bei klaidų ir savo pirmykščiame grožyje jį vėl atstatyti.

1. Žmogaus prigimtis. — Iš to Šaltinio tat aiškėja du giliausi esminiai žmogaus egzistencijos bruožai, kurių negali pamiršti jokia antropologija, jei ji nori teisingai išspręsti žmogaus problemą, būtent, žmogaus puolimas ir žmogaus panašumas į D i e v ą. Į šituos du pagrindinius žmogaus egzistencijos bruožus yra atsirėmusi krikščionybė. Tiesa apie žmogaus puolimą yra pagrindinė krikščionybės tiesa, išreikšta gimtosios nuodėmės dogma. Taigi, krikščionybė yra atremta į žmogaus prigimties silpnumą ir nuodėmingumą. Šitas žmogaus prigimties silpnumas ir nuodėmingumas yra priežastimi visai Kristaus tragedijai, jo kančiai ir mirčiai. Šituo žmogaus nuodėmingumo ir moralinio silpnumo iškėlimu krikščionybė parodė didelę gyvenimo išmintį ir.gilų žmogaus prigimties supratimą. Čia krikščionybei gerai patalkininkavo graikų filosofai ir apskritai senovės rašytojai. Jų tarpe pirmąją vietą užima Platonas.

Giliai pažinęs silpnybes ir ydas, Platonas yra davęs daug žmogaus prigimties aiškinimų. Tarp jų ypač svarbus yra tas, kurį jis aprašo savo „Valstybėje“. Čia jis vaizduoja žmogaus sielą, sudėtą iš trijų būtybių: mažo žmogiuko proto, su kuriuo suaugęs didesnis — liūtas (jausmai, aistros) ir pagaliau daugiagalvis slibinas, kurio galvos savaip kraiposi, čia silpnėdamos ir išnykdamos, o kitur vėl iškildamos. Šitas dvigalvis slibinas — tai žmogaus nesutvarkytos žemesniosios aistros ir linkimai. Šitaip žmogaus prigimtį nusakęs, Platonas moko, kad žmogaus uždavinys — ugdyti protą, silpninti slibiną, o liūtą taip nuteikti, kad jis tarnautų protui, o ne slibinui. Šituo žmogaus prigimties supratimu Platonas labai priartėja prie krikščionybės. Todėl kai kurie žmonės jo mokslą laiko savotišku apreiškimu, duotu išminčiams.

Krikščioniškąją žmogaus sampratą paremia ne tik senovės filosofai ir rašytojai, bet taip pat modernioji gelmių psichologija, ypač mūsų dienų gyvenimas. Ši modernioji gelmių psichologija yra atidengusi žmoguje turtingą pasąmonės gyvenimą. Šitoje pasąmonėje ir slepiasi tas daugiagalvis slibinas, apie kurį kalbėjo Platonas, būtent, žemosios aistros, blogieji troškimai bei linkimai, gyvuliški ir net žvėriški siekimai. Jie nuolat graso žmogui, stengdamiesi jį pavergti, jame įsigalėti, suparaližuoti žmogaus valią ir kartais net visai ją sunaikinti. Šių tamsiųjų pasąmonės galių įtakoje žmogus gali visiškai pasikeisti, savo veiksmais prilygti ne tik žvėriui, bet jaustis stačiai velnio apsėstas.
Tai, ką moko krikščionybė, ką yra atidengęs Platonas bei modernioji gelmių psichologija, tai patvirtina ir mūsų dienų gyvenimas. O. Spengler savo: „Vakarų žlugime“ rašo: „Žmogus — plėšrusis žvėris. Ką aš tai sakydamas įžeidžiu? Priešingai, mums reikia džiaugtis, kad ši kilni giminė dar priima mus į savo tarpą“. Jei seniau kas ir būtų mėginęs įsižeisti dėl šitokio žmogaus apibūdinimo, tai šiandien vargu ar tokių atsirastų. Mūsų amžius, pasivadinęs kultūringu, pastatęs daugybę rekordų, yra pasiekęs ir nežmoniškumo rekordą. Prisiminkime tik birželio 14 dienos įvykius Lietuvoje — iš lovų ištrauktus vaikus, moteris, senelius kepinančioje saulėje, suspaustus vagonuose be maisto, be vandens, be guolio. Arba prisiminkime Auschwitz, Dachau, Buchemvald ir kitas žmogaus naikinimo vietoves, kur šalčiausiu apskaičiavimu įvykdyti istorijoj negirdėto baisumo nusikaltimai, ir mums išblės visos svajonės apie žmogaus prigimties kilnumą, kultūringumą bei tobulumą.

2. Krikščionybės reikšmė žmogaus tobulinime. — Taip, žmogaus sieloje iš tikro viešpatauja tamsios chaotingos jėgos, ir žmogus kas akimirksnis yra linkęs pulti į visus nusikaltimus, į visas, kad ir didžiausias, nuodėmes. Užtenka tik nukreipti žvilgsnį nuo šių chaotingų jėgų, jų nevaržyti, duoti joms laisvę veikti pagal prigimties dėsnių mechaniką, ir jos netrukus pavers žmogaus asmenybę žemųjų aistrų siautėjimu. Bet prie šito, iš dalies neigiamo, žmogaus prigimties vertinimo krikščionybė nesustoja. Ji žino, kad žmogus yra ne tik silpnas ir nuodėmingas, kad jo prigimty glūdi didelis pavojus nugrimsti į gryną gyvuliškumą, bet ji taip pat žino, kad žmogus yra P i e v o paveikslas, laisvas savo dvasia, sukurtas Visagalio Kūrėjo, nešiojantis šito Kūrėjo pėdsakus savyje. Atsirėmusi į šitą žmogaus prigimties dvilypumą, krikščionybė apėmė žmogų visoje jo pilnatvėje, atskleidė giliąją jo prigimtį ir šituo būdu rado geriausią kelią į šitos prigimties — žmogaus asmenybės tobulinimą bei auklėjimą. Šitas auklėjimas buvo ir yra dvejopas: iš vienos pusės, stengiamasi varžyti žemąją žmogaus prigimtį, neišleidžiant iš akių šitos prigimties nuolatinės grėsmės žmogui, jo sielos tobulybei. Šitai grėsmei sumažinti buvo naikinamos žmogaus sielos įvairios ydos: nesusivaldymas, neteisybė, rūstumas, neapykanta, kerštas, kraujo troškimas, abejingumas ir nejautrumas svetimai kančiai. Šitoms ydoms naikinti krikščionybė vartojo visas galimas priemones, kartais net mums nesuprantamas. Bet ji suprato žmogaus pasąmonės tamsiųjų jėgų milžinišką galią ir jai atsverti naudojo stipriai primityvaus žmogaus vaizduotę veikiančius religinius simbolius. Pavyzdžiui, vidurinių amžių katedrose buvo piešiamos pragaro scenos, kur velniai dervos katiluose verda nusikaltėlius, bado juos šakėmis bei pila smalą į gerklę. Aišku, kad šitos priemonės buvo ne kas kita, kaip prisitaikymas prie žemo kultūros lygio, kad aukštos tiesos būtų prieinamos ir primityviems žmonėms bei prabiltų į juos suprantama jiems kalba. Aišku, kad kylant kultūrai, atatinkamai turi keistis ir keičiasi religinės priemonės bei simboliai. Tačiau atsiras žmonių, kuriems ir labai švelnūs simboliai dar atrodys perdaug antropomorfiški ir todėl nepriimtini. Čia visada yra galimi konfliktai tarp konkrečios religinės išraiškos ir moderniojo žmogaus sąmonės. Tačiau šitie konfliktai lengvai išsprendžiami: kas pripažįsta aukštesnę Būtį ir žmogaus santykius su ja, tam visada bus aišku, kad šie santykiai turi reikštis žmogiškomis priemonėmis, ir jis visada sugebės prisitaikyti prie šių žmogiškų religijos formų bei jos konkrečių simbolių.

Tačiau krikščionybė nepasitenkino vien tik žmogaus prigimties varžymu ir rovimu jos piktžolių, bet visada atsimindavo, kad žmogus yra Dievo paveikslas. Todėl ji visada stengėsi ir stengiasi šitą Dievo paveikslą žmoguje išryškinti. Šitas procesas, išryškinant dieviškuosius bruožus žmoguje, vyko ištisais šimtmečiais, bet aukštą laipsnį pasiekė viduriniais amžiais. Tada vyko milžiniškos grumtynės dėl išryškinimo Dievo paveikslo žmoguje, o į tas grumtynes buvo įjungta viskas: mokslas, menas, valstybė, net kariuomenė. Šių grumtynių įtakoje išaugo milžiniškos gotinės katedros, tartum negyvoje medžiagoje įkūnytos maldos, kurios, simbolizuodamos dvasios primatą, pakilo virtum namų ir pilių, juos nustelbdamos. Čia viskas buvo koncentruota parodyti tautoms, kad be materialinių ir laikinių vertybių yra dar dvasinės ir amžinosios, kurios yra nepalyginamai aukštesnės ir gyvenimui reikšmingesnės negu pirmosios. Ir, nors labai grubūs, neaptašyti ir nemeilūs buvo primityvieji Europos tautų žmonės, vis dėlto kai kas iš šito krikščionybės mokslo jiems prilipo; jie darėsi švelnesni, dvasingesni. Krikščionybė atskleidė jiems daugelį iki to laiko visai nežinomų vertybių: vidujinį sielos tyrumą, užuojautą silpnesniesiems ir kenčiantiems. Ryšium su tuo atsirado ligoninės, prieglaudos seneliams ir našlaičiams. Lemiamą vaidmenį šitame žmogaus tobulinime atliko vienuolynai, kurie savo dvasinių vertybių branginimu ir puoselėjimu, savo mokyklomis bei krikščioniškojo gyvenimo pavyzdžiais buvo tikrieji ir vieninteliai dvasinės šviesos žiburiai anais tamsiais ir barbariškais laikais. Ir tai krikščioniškoji dvasia, krikščioniškieji idealai, kad ir prisitaikydami prie ano meto grubių aplinkybių, pamažu, kad ir susiaurintai, persunkė visą gyvenimą ir jį keitė iš pagrindų. Šitam viso gyvenimo pakeitimui nušviesti reiktų didesnės studijos. Mums čia užteku, jei pavyktų iškelti keletą šito pakeitimo būdingesnių bruožų.

Pirmiausia krikščionybė pakeitė daugelį anų papročių. Pavyzdžiui, ji išugdė riterio tipą, kuris kovojo jau ne vien dėl pačios kovos ar pergalės, bet ir dėl etinių idealų. Jam buvo nurodytas kovos tikslas — ginti silpnuosius, skriaudžiamuosius ir apskritai kovoti prieš kiekvieną neteisybe.. Žiauriems vidurinių amžių karams bei kovoms šitaip buvo suteikiamas aukštesnis tikslas. Galbūt, mūsų akimis žiūrint, su ginklu rankoje kovoti dėl teisybės, dėl tikėjimo bei kitų dvasinių vertybių atrodo keista ir nesuprantama; gal šitose kovose buvo daug iškrypimų, perdėjimų, piktos valios bei nenuoseklumų, tačiau, sprendžiant apie tai, nereikia pamiršti, kad riterio idealui realizuoti kliūtys taip pat buvo milžiniškos. Ir reikia džiaugtis, kad anose aplinkybėse pavyko prie šito idealo priartėti ir tik vienur kitur jį tobuliau įvykdyti, nes sprąsti reikia pagal pačią idėją ir tobulesnius jos realizavimus, o ne pagal nukrypimus nuo idealo.

Lietuviuose žinios apie vienuolynus, riterių luomą ir apskritai apie vidurinius amžius yra dažniausiai atėjusios iš krikščionybei priešingų šaltinių. Ir, nors jos būtų teisingos, bet vienašališkai aiškinamos, tos žinios sudaro klaidingą vaizdą apie aną visais atžvilgiais labai įdomią epochą. Katalikų istorikų čia laukia didelis uždavinys — atitaisyti tą klaidingą vaizdą, kuris susidarė priešingų krikščionybei pažiūrų įtakoje, nušviesti aną epochą pagal tas aplinkybes, iš kurių jį išaugo, ir pagal tas sunkenybes bei kliūtis, su kuriomis tada krikščionybei reikėjo grumtis. Teisingas vidurinių amžių nušvietimas mums ir todėl reikalingas, kad iš jų išaugo naujieji laikai ir kad daugelis šių dienų kasdieniškų papročių ir elgesio normų kaip tik yra kilusių iš vidurinių amžių. Antai, pagarba moteriai ir jai pirmenybės suteikimas eina tiesiog iš damos kulto, kuris kilo iš Madonos kulto. O tai buvo ne kas kita, kaip Madonos kulto imitacija ir perkėlimas į kasdieniškąjį gyvenimą.

Artiman ryšy su pagarba moteriai yra vyro ir moters santykiai, jų pakėlimas į aukštesnį lygį ir meilės romantikos išvystymas senųjų visai primityvių santykių vietoje. Tai, be kita ko, davė pradžią vidurinių amžių lyrikai ir kitiems literatūros žanrams, kuriuos mes ir dabar dar tebepuoselėjame. Jei Servantes „Don Kichotas“ yra vienas geriausių gilios prasmės literatūros kūrinių, tai tik dėl to, kad nežiūrint jo tragiškojo komizmo, jame iškyla aukštieji riterio idealai, kultivuoti viduriniais amžiais. Jei net mūsų dienomis santykiuose su priešais mes nepripažįstame visų priemonių leistinumo (bent teoretiškai), tai čia dar veikia krikščioniškojo riterio idealo įtaka. Ir jei mums, lietuviams, būtų buvę lemta savo tautos gyvenime ugdyti šį idealą, mūsų santykiai ir konfliktai vienų su kitais vystytųsi dažnai ne tokiomis grubiomis ir vulgariomis formomis.

Bet dar daugiau negu literatūra kitos meno rūšys daug kuo skolingos krikščionybei. Antai, visa modernioji muzika yra išaugusi iš bažnytinės muzikos ir, jei dar kas šiandien ten yra išsilikę kilnaus ir žmogų žavinčio, tai tik iš šito šaltinio. Ir jei muzika, kaip visuotinai pripažinta, yra didelė sielų švelnintoja ir žmonių ugdytoja, tai Bažnyčia savo muzikos turtais yra atlikusi didelį Europos tautų auklėjimo darbą, ypač, kai atsimename, jog daugelis religinių giesmių ar bent jų motyvų yra perėję net į liaudies dainas ir labai plačiai pasklidę. O kas liečia tapybą, užtenka tik pavartyti kokį nors renesanso reprodukcijų albumą, kad būtų aišku, jog daugelio paveikslų temos yra krikščionybės įkvėptos ir kad mūsų dienų grožio idealas — Madona — yra kilęs iš tos pačios versmės — krikščioniškųjų vidurinių amžių. Panašiai tektų pasakyti ir apie skulptūrą. Nors mes čia negalime nagrinėti visų gyvenimo ir kultūros sričių, kurioms krikščionybė įspaudė neišdildomą antspaudą (pavyzdžiui teisės srities visai neminėjome, o mokyklas palietėme tik praeidami pro šalį, nors dabartinė mūsų mokyklų sistema savo pagrinduose yra Bažnyčios sukurta), tačiau to, kas pasakyta užteks, kad galėtume drąsiai tvirtinti, jog krikščionybė yra sukūrusi Vakarų kultūrą. Jos krikščioniškasis pobūdis nėra tik tuščias žodis, bet nesugriaunama realybė iki pat mūsų dienų.

šios kultūros įkvėpėja buvo krikščioniškoji žmogaus samprata, kurią sudarė, iš vienos pusės, žmogaus prigimties silpnumas ir nuodėmingumas. Todėl ją reikėjo tobulinti, kad galėtų išryškėti joj įbrėžti Dievo paveikslo bruožai, — paveikslo, kuris sudaro visų krikščioniškųjų siekimų idealą bei turinį.

3. Laisvė ar žvėries atsipalaidavimas? — Tačiau ilgainiui šitą dieviškojo paveikslo išryškinimą krikščioniškųjų dorybių ugdymu žmogus pradėjo pergyventi, kaip jo laisvės varžymą, jo prigimties teisių paneigimą. Krikščioniškas auklėjimas buvo pradėtas suprasti, kaip žmogaus pavergimas. Todėl pradėta stengtis iš jo išsivaduoti. Krikščionybės nurodytas kelias į žmogaus didybę ir tobulybę buvo paskelbtas klaidingu ir buvo pradėta eiti nauju keliu — laisvės ir savęs teigimo keliu.

Sunku yra nustatyti, kada Vakarų žmogus pasuko šituo žmogiškos laisvės keliu, galbūt dėl to, kad snaudžiantis žmoguje žvėris niekada visiškai nebuvo nugalėtas, tačiau maištingas laisvės siekimas visu ryškumu pasirodė renesanso laikais. Tada kaip tik buvo pradėta kovoti prieš krikščionybę, o ta kova buvo motyvuojama įvairiais ano meto gyvenimo trūkumais bei ydomis. Tačiau visų anų motyvų pagrinde buvo vienas — krikščionybė varžanti žmogų ir jo laisvę. Ir tai buvo tiesa: varžymas tikrai buvo, bet varžymas ne žmogaus dvasios, o žvėries žmoguje. Kaip sakėme, krikščionybė sąmoningai varžė žemuosius žmogaus instinktus, kad jie nenubustų ir nesunaikintų žmogaus asmenybės, kuri buvo ugdoma per ilgus amžius didelėmis pastangomis. Kadangi daugelis, ar tai dėl auklėjimo trūkumų, ar tai dėl istorinių nepalankių aplinkybių pasiliko šalia krikščionybės ir išlaikė savy laukinius instinktus bei palinkimus, tat šie ir pradėjo kovą prieš krikščionybės vykdomą ugdymą, kaip varžymą. Šita kova buvo ne kas kita, kaip pasąmonės tamsiųjų jėgų išsiveržimas žmonėse, jėgų, apie kurias daug kalba modernioji gelmių psichologija, ir kurias Dostojevskis ir kiti rašytojai vaizduoja kaip piktų demonų siautėjimą, siaubingai pasireiškiantį mūsų gyvenimo tikrovėje. Šis tamsiųjų jėgų išsiveržimas ir joms reikalavimas teisių gyvenime buvo pavadintas labai gražiu liberalizmo — laisvės siekimo vardu.

Kad liberalizmo vardu iškilo istorinėj tikrovėj tamsiosios pasąmonės jėgos, o ne laisvai atbudusi dvasia, tai matyti iš labai būdingų liberalizmo išsivystymo bruožų.
Žymiausias liberalizmo atstovas, J. J. Rousseau aiškiai nusakė tuos pagrindus, pagal kuriuos turi eiti žmogaus išsilaisvinimas. J. J. Rousseau užėmė priešingą poziciją krikščionybei, paneigdamas pagrindinę jos dogmą apie žmogaus nuodėmingumą ir auklėjimo reikalingumą, paskelbdamas, kad žmogus iš prigimties yra visai geras, ir kad auklėjimas arba kultūra kaip tik jį gadina. Paneigdamas žmogaus prigimties nuodėmingumą, jis pareikalavo tai prigimčiai visiškos laisvės, iškeldamas pedagogikoj vadinamąjį spontaniškumo principą, pagal kurį reikia duoti auklėtiniams laisvai plėtotis pagal jų įgimtus linkimus, nevaržyti jų ir nekreipti kokia nors iš anksto nustatyta kryptimi. Šis liberalizmas pamažu įsiskverbė į visas gyvenimo sritis, politikoje — neribotų turtų troškimą, pasireiškusį kapitalizmu, su jo besaikiu darbininkų išnaudojimu, kuris savo ruožtu iššaukė marksizmą ir komunizmą. Kai J. J. Rousseau apie laisvę tekalbėjo tik apskritai, Ch. Darvinas jau aiškiai pasakė, kokios laisvės čia siekiama. Jis jau stengėsi neva moksliškai įrodyti, kad žmogus — tik gyvulys, kurį valdo tik mechaniški procesai. Todėl jų varžymas yra beprasmis. Kad daugiau būtų laisvės šitai žemajai žmogaus prigimčiai, Nietzsche paskelbė, kad Dievas yra miręs, ir šituo būdu teoriškai atpalaidavo žmogų nuo visų dorovės normų bei sąžinės kančių. O visą šitą mokslą apvainikavo Klages, skelbdamas, kad dvasia yra žalinga žmogui, kad reikia stengtis iš jos išsilaisvinti ir grįžti i gyvulio būklę.

Kaip atrodo toksai žmogus, kuriam Dievas yra miręs, kuris yra išsilaisvinęs iš visų dorovės normų, atsistojęs anapus gėrio ir blogio ir leidžiąs sau daryti, kas tik patinka, prieš aštuoniasdešimt metų vaizdžiai yra aprašęs Dostojevskis savo „Demonų“ romane, kur visomis dorovės normomis nusikračiusios radikalios revoliucionierių grupės, siekdamos savo tikslų, padaro tamsiausių, tikrą siaubą sukeliančių darbų. O dabar J. Jankus savo „Nakties ant morų“ romane žiauriu realizmu atskleidžia moderniojo žvėries psichologiją. Ir kaip įrodyti, kad viso to negalima daryti, ką daro „Nakties ant morų“ sadistai, jei Dievas yra miręs, jei sąžinės balsas užmigdytas, jei nėra nė vieno tokio galingo, kuris už visas niekšybes ir nusikaltimus galėtų bausti?

O jei šitoks dorovės normas paneigęs žmogus dar turi politinę galią ir atominę bombą, tai jis elgiasi i nieką neatsižvelgdamas. Jei tik jam reikia, jis per kelias minutes gali sunaikinti tūkstančius gyvybių ar net visą žmoniją, nes jo jau nebevaržo jokie varžtai. Ir šitame milžiniškame skirtume tarp žmogaus išviršinės technikinės galybės ir jo moralinės silpnybės yra visų mūsų dienų krizė ir visa gyvenimo tragiką.

Tos didelės krizės priežastis yra ta, kad buvo pervertintas žmogus, nes naiviosios J. J. Rousseau filosofijos įtakoje buvo pasikliauta tik prigimtomis žmogaus galiomis, ugdant žmoguje tik tai, kas jame buvo iš prigimties įdėta ir nesitenkinta pakilti aukščiau jos. Ir jei mūsų dienų pasaulis atsidūrė_ kryžkelėje ir priėjo bankrotą, tai rodo, kad pamatai, ant kurių jis buvo statomas, nebuvo tvirti. Tai rodo, kad buvo suklysta juos pasirenkant, ir todėl dabar reikia jieškoti naujų pamatų, ant kurių būtų galima kurti ateities žmonių gyvenimas. Šitas jieškojimas turi būti ne teorinis, bet praktinis — pasireikšti viso gyvenimo pakeitimu.

4. Į seniai paskelbtos karalystės Šviesą. — Šiandien žmogus nenori gražių teorijų apie laisvę, žmoniškumą, socialinę santvarką, bet jis nori gyventi, jis nori pačia laisve naudotis, o ne vien apie ją svajoti. Šitam žmogaus gelbėjimui yra daug projektų. Vieni, romantikai, ilgisi vidurinių amžių ir norėtų į juos grįžti. Bet jie užmiršta, kad amžinybės negalima įkūnyti šiame pasaulyje, nes čia viskas atiduota istoriniam vyksmui ir nėra tokios žmogiškos santvarkos, kuri amžinai laikytųsi ir kurios nepakeistų jokios laiko aplinkybės. Kiti, vadinamieji humanistai, bando ginti žmogaus laisvę nuo masės diktatūros. Bet jie pamiršta, kad šita diktatūra kaip tik išaugo iš to neriboto laisvės troškimo, kuris yra padėtas į humanizmo bei liberalizmo pagrindus. Šitie du projektai nerealūs, nes pastato mus prieš dilemą: arba šitą žmogų-žvėrį įkalti į retežius, arba atimti jam visokią laisvę ir elgtis su juo, kaip su gyvuliu, arba auklėti jį, išravėti iš jo sielos piktžoles ir išauginti jame visus geruosius daigus su pagelba iš aukščiau. Čia lieka tik du keliai: arba išviršinės prievartos, arba išvidinio tobulinimosi kelias. Pirmuoju keliu eina bolševizmas, antruoju — krikščionybė. Bolševikai yra suradę būdą kaip susitvarkyti su nukrikščioninto žmogaus siautėjimu. Šis būdas — fizinė jėga, žmogaus pavergimas, apkaustymas retežiais. Tačiau šis būdas, jei jis būtų vartojamas, reikštų visos kultūros galą, žmogaus atkritimą į pirmykščią barbarybę ir pagaliau visišką jo žlugimą. Mums lieka tik antrasis — žmogaus išvidinio tobulinimosi kelias, kurį siūlo mums krikščionybė. Tiesa, šis kelias yra sunkus, reikalauja didžiausių žmogaus pastangų, bet jis yra vienintelis ir būtinas. Iš šitos padėties išeidamas popiežius Pijus XI savo enciklikoje „Anas primas“ galingai sušuko: Pasauli, arba grįžk prie Kristaus, arba žūsi! Jis pasiūlė pasauliui eiti šituo išvidinio tobulinimosi keliu ir todėl įsteigė Katalikų Akciją, į kurią pakvietė visų tautų, visokio amžiaus, visų luomų žmones. Šitos akcijos tikslas yra įkūnyti Kristaus karalystę šiame pasaulyje, einant krikščioniškos dvasios ugdymo keliu ir remiant Šitą ugdymą dieviškų jėgų veikimu. Šitoms dieviškoms jėgoms visu platumu sklisti į žmoniją popiežius įvedė Kristaus Karaliaus šventę, kuri yra ne tik katalikiškojo veikimo viršūnė, bet taip pat dieviškų jėgų šaltinis, būtinas šiam veikimui.

Jėga visada imponavo žmogui, ji svaigino daugelį šio pasaulio vaikų. Išdidžiai kalbėjo kadaise Cezaris: „Nebijokite, Cezaris su jumis!“ Kserksas liepė jūrą plakti už tai, kad jo įsakymų neklauso. Vienas Romos imperatorius įsakė strėlėmis šaudyti į dangų, kai tautos šventės metu lijo lietus. Bet ką reiškia šios galybės prieš Kristaus dievišką jėgą? Jis sako: man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Jo galybė persunkia dangų ir žemę ir prieš ją nublunka visos šios žemės didžiūnų galybės.

Pasaulio galiūnai stengiasi pasaulį užkariauti ir pavergti. Kas nežino tokių pasaulio užkariautojų, kaip Aleksandras Didysis, Cezaris, Napoleonas, kuriems pasaulis per mažas atrodė, kad net turėjo verkti, nerasdami ko užkariauti? Buvo ir tokių, kurie gyrėsi, kad jų karalystėj saulė niekada nenusileidžia. Pasaulio užkariavimo mintis yra ypač stipri mūsų laikais. Ji yra didžioji mūsų dienų problema. Viskas pas mus turi būti pasaulinio mąsto: mes siekiame pasaulinio susisiekimo, pasaulinės prekybos, pasaulinės kariuomenės, pasaulinės politikos. Mūsų svajonė — viena pasaulinė kalba, pasaulinė taika ...

O Kristus, nors nebuvo išėjęs už Palestinos sienų, apėmė visą pasaulį. Jame pasaulio užviešpatavimo mintis buvo galingesnė negu mūsų dienų pasaulio užkariautojuose. Šitą mintį Jis įskiepijo dvylikai žvejų, o jie Jo karalystę išplatino po visą pasaulį.

Dažnai pasaulio užvaldymo mintis yra pavojinga. Ji sukelia pasipriešinimų ir sugriauna ištisas karalystes. Napoleonas siekė valdžios per kalnus lavonų; o paskutiniojo karo griuvėsiais paversta Europa ar nėra išdava noro pavergti pasaulį?

Tačiau visai kitaip yra su Kristaus karalystės platinimu. Jos ginklai nėra, kaip pasaulio užkariautojų ugnis, kardas, atominė bomba, bet meilė, dieviškas žodis ir dieviškoji malonė. Pasaulio užkariautojai sėja mirtį, o Dievo karalystės platintojai — taiką ir meilę. Todėl Kristaus karalystės plitime nėra jokio pavojaus tautoms bei valstybėms, bet priešingai, didžiausia palaima. Kristaus karalystės platintojai nenori jokios pasaulio valstybės sunaikinti, nes jie nori jas visas padaryti Dievo karalystėmis.

Visos žmogiškos karalystės sugriūna. Vienuose istorijos puslapiuose skaitome apie jų įsikūrimą, kituose — apie jų žlugimą. Joks pasaulio užkariautojas netikėjo savo karalystės amžinumu; o jei toks būtų buvęs, istorija būtų greitai įrodžiusi jo svajonių klaidingumą. Tik viena Kristaus karalystė tėra amžina. Kada ji atsirado, Romos imperija buvo išplitusi beveik po visą anų laikų pasaulį. O po kelių amžių ji žlugo, bet ant jos griuvėsių įsikūrė pasaulinė Kristaus karalystė.

Pasaulio užkariautojai sužavi minias, tūkstančiai dėl jų aukoja gyvybę. Bet iš tikrųjų daug kilniau aukotis dėl Kristaus karalystės, nes jos realizavime glūdi žmogaus išsigelbėjimas iš barbarybės grėsmės, jame glūdi tautų ir pačių žemiškųjų karalysčių, visos mūsų kultūras bei civilizacijos pagrindų išgelbėjimas. Tik Kristaus karalystės idėjoje yra dar dieviškų jėgų šitam žmonijos gelbėjimui. Sitų jėgų užtenka sukelti dvasinei revoliucijai visoje žmonijoje.

Mūsų dienų krizė yra krikščionybės iš gyvenimo išjungimo, dieviškų jėgų paneigimo žmonijos auklėjime krizė. Išeitis iš šios krizės yra krikščioniškasis sielos auklėjimas dieviškųjų jėgų pagalba. Katalikiškasis veikimas, išreikštas Kristaus karalystės idėja, yra regimasis šito auklėjimo vykdymas istorinėje tikrovėje.


Kaimo bažnytėlė Žemaitijoje