Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS POEZIJA PDF Spausdinti El. paštas

INDIVIDUALIZMO ATGIMIMAS IR ĮSIGALĖJIMAS


III. SĄJŪDŽIAI PO „KETURIŲ VĖJŲ“


„Keturi Vėjai“ (Apie „Keturius Vėjus“ ir keturvėjininkus A. Nyka-Niliūnas rašė straipsny, kuris buvo išspausdintas „Aidų“ Nr. 24. Taigi šis straipsnis apie individualizmo atgimimą yra ano tęsinys) savo gyvenimu ir pagaliau mirtimi paruošė dirvą naujai, geriau susikristalizavusiai, poetų kartai ir patys herojiškai mirė lietuviškos poezijos fronto pirmose linijose. Mirė jie todėl, kad jų kovos priemonės, kaip paprastai tokiais atvejais atsitinka, buvo dažniausiai fiktyvios — geri norai, entuziazmas ir begalinis noras kurti.

1. Piūvis (1928—1929). Pirmoji nauja kregždė buvo literatūros žurnalas „Piūvis“. Po didelių kovų, literatūros gyvenime laikinai ramybei viešpataujant, būrelis literatūros mylėtojų, tiesiog šios rūšies alkolikų — Motiejus Miškinis, Petras Juodelis, Jonas Kuosa-Aleksandriškis (Kossu-Aleksandravičius), Antanas Miškinis ir dar vienas kitas — susibūrė aplink šį naują žurnalą. „Piūviui“, o tuo pačiu ir jo bendradarbiams, charakteringiausia žymė — besąlyginė literatūros ir apskritai kultūros meilė. „Piūvis“ neskelbė jokių revoliucijų, bet pačiu ramiausiu būdu stengėsi kiek galint giliau įsiskverbti į literatūros gelmes, nagrinėti estetines bei formalines problemas.


Šis ramus ir pozityvus žurnalo nusiteikimas aiškintinas labai paprastai. „Keturi Vėjai“ įrodė, kad didelis triukšmas tinka išjudinimui, revoliucijai, bet ne pozityviai kūrybai. Dėl to turbūt naujajame žurnale visi klausimai nagrinėjami be galo rimtai, profesionališkai, surandant įdomią perspektyvą ir visiškai naują požiūrį. Tai „Piūvio“ metodas. Žurnalo ideologijos charakteringiausiu bruožu laikytinas lietuviškosios kultūros formų bei šaltinių jieškojimas. Jam mažai rūpėjo srovės, bent tokioj formoj, kokioj jos pas mus reiškėsi. Pjūvininkai pirmiausia iškelia ir atkreipia dėmesį į visus didelius pasaulio literatūros talentus, nežiūrint kokiai srovei ar epochai jie bebūtų priklausę. Tipinga pjūvininkų dvasios ir siekimų išraiška yra dviejų mūsų poetų, Jono Kuosos Aleksandriškio ir Antano Miškinio, poezija, galima sakyti, tobulai realizavusi „Piūvio“ formalinius, estetinius bei tautinius siekimus.

2. Granitas ir Linija. „Piūviui“ sustojus, katalikiškos krypties būrelis, kurio branduolį sudarė „Šatrijos“ draugovės literatai, vadovaujamas Juozo Keli u o č i o , išleido literatūros almanachą „Granitą“ (1930). Granitininkų tarpe dominavo nuosaikiųjų vokiečių ekspresionistų tipo poetai, kurių žymiausi — Bernardas Brazdžionis, Petras Karuža, Stasys Anglickis, Gražina Tulauskaitė ir kiti. Teoretinių straipsnių davė Jonas Grinius, Ignas Skrupskelis, Juozas Keliuotis ir kiti. Šio sąjūdžio siekimus apytiksliai išreiškia leidinio redaktorius J. Keliuotis, ilgesniame straipsnyje išdėstydamas granitininkų estetines formalines ir apskritai literatūrines pažiūras, kurioms charakterizuoti, be abejo, geriausia tiktų bergsoniškas kūrybinio dinamizmo terminas. J. Keliuočio pažiūros, tačiau, nebuvo labai charakteringos patiems granitininkams, kurių didžioji dalis buvo gryni literatai, o pats Keliuotis daugiau linko į kultūros filosofiją ir kultūrines problemas apskritai. („Granito“ teišėjo tik vienas sąsiuvinys, tačiau jo dalyvių dalis, daugiausia poetai, vėliau leido žurnalą „Liniją“. Red.)

3. Naujoji Romuva (1930—1940). Šis žurnalas išėjo vietoj „Granito“, to paties Juozo Keliuočio redaguojamas, panaudojant ir „Granito“ antrajam numeriui ruoštą medžiagą. „Naujosios Romuvos“ kultūrinė ir estetinė bazė buvo platesnė. Ją būtų galima pavadinti savotiška pjūvininkų ir granitininkų idėjų sinteze. Tame žurnale taip pat dalyvavo ne tik granitininkai, bet ir visiškai kitokių pažiūrų žmonės. Jo bendradarbių tarpe taip pat matome ir pjūvininkus J. Kuosą-Aleksandriškį ir A. Miškinį.
„Naujosios Romuvos ideologijai nustatyti labai gerai tinka jau mūsų pavartotas kūrybinio dinamizmo terminas. Jos ideologiniu dvasios tėvu laikytina bergsoninė filosofija. Šio žurnalo kryptyj pasireiškia visos pagrindinės minėto filosofo tezės. „Naujoji Romuva“, kaip ir Bergsonas, skelbia kultūrinį dinamizmą, kūrybinę evoliuciją, vitalinio polėkio būtinumą, tikėjimą į laisvę, nepasitikėjimą eksperimentu ir dvasinę autonomiją. Tarpusavio santykiavimo, ryšių sudarymo ir psichologinių tyrinėjimų srity propaguoja intuicijos ir intelektualinės simpatijos metodą. „Naujosios Romuvos“ dažniausiai cituojami autoriai — Marcei Proust, Charles Baudelaire, Andrė Gide, Henri Bergson, Albert Thibaudet, Dostojevskis, Ro-main Rolland, Charles Peguy — taip pat atskleidžia vieną šio žurnalo krypties atspalvį.
Vėliau „Naujoji Romuva“, stengdamosi apimti platesnius lietuviškos šviesuomenės sluoksnius, t. y., plėsdama savo bazę, nukrypsta į savotišką kultūrinį eklektizmą, aišku, nenukrypdama nuo savo pagrindinės linijos. Naujaromuvinis entuziazmas, energija ir dinamizmas suvaidino labai reikšmingą Lietuvos kultūrinio gyvenimo revoliucionieriaus bei išjudintojo vaidmenį.

Dar vienas didžiųjų „Naujosios Romuvos“ nuopelnų yra mūsų kultūrinės veiklos pasukimas aiškiai vakarietiška kryptimi. „Naujoji Romuva“ griežtai kovojo su slaviškosios kultūros persvara, aišku, jos nepaneigdama, bet siekdama tam tikros pusiausvyros bei jieškodama naujos kultūrinės bazės naujam lietuviui. Kaip tik dėl to šitame žurnale galėjo tilpti ir Vaižgantas, ir Krėvė, ir Jakštas, ir Sruoga. Principe „Naujoji Romuva“ kultūrinio lietuvio tipo pagrindu ėmė lietuvį giliausia to žodžio prasme, linkusį į individualizmą ir lyrinę kontempliaciją, papildydama jį vakarietišku dinamizmu, kitaip sakant, Dobilą ir Vaižgantą jungdama su Bergsonu.

„Naujosios Romuvos“ poetai savo estetine pasaulėžiūra nesudaro tokios kompaktiškos visumos, nes poezijoje individualinis momentas gal ryškiau negu kitose srityse dominuoja. Dėl to „Naujosios Romuvos“ poeziją galima būtų pavadinti lietuviškuoju individualizmu. Formos prasme beveik visi poetai yra integralinės formos šalininkai, nelinkę į išorines revoliucijas bei kraštutinumus.

Be literatūros, „Naujoje Romuvoje“ formavosi ir naujoji Lietuvos menininkų karta, išaugusi pocėsanneinės epochos menininkų idėjų poveikyje. Tasai žurnalas ištisą dešimtmetį buvo visų pažangiausių meninių grupių tribūna. Naujaromuvių sąjūdžio didžiausi priešai buvo slavofiliškai nusiteikusi senosios kartos inteligentija, negalėjusi pakelti naujos kūrybingos šio žurnalo dvasios ir labai aiškaus lietuviškumo.

4. Trečias Frontas (1930—1931). Jei „Piūvis“, „Granitas“ ir „Naujoji Romuva“ pasisakydavo už individualinę poeziją, tai „Tretysis Frontas“ buvo nusiteikęs priešingai. „Trečią Frontą“ išleido 1930 m. kairiųjų literatų sambūris, pasivadinęs Rašytojų Aktyvistų Kolektyvu. Jų leidžiamos literatūros gazietos, „Trečio Fronto“, branduolį sudarė marksistinės pasaulėžiūros literatai.

Nagrinėjant trečiafrontininkų atsiradimo priežastis ir mėginant surasti veiksnius, išauginusius šį literatų sambūrį, jų būtų galima surasti net keletą. Literatūriniu šaltiniu pirmoje eilėje laikytini „Keturi Vėjai“, nors trečiafrontininkai patys kratosi šios giminystės. Toliau, SSSR literatūra. Idėjiniais jų tėvais bei auklėtojais laikytini: šiauliškės „Kultūros“ žuralas ir vis didėjanti saloninio marksizmo įtaka mūsų intelektualų sluoksniuose, ypač universitete, — įtaka, kuri vėliau buvo pavadinta kultūrboiševizmo vardu.
„Trečio Fronto“ avangarde buvo šie literatai: Kazys Boruta, Bronys Raila, Antanas Venclova, Jonas Šimkus, Petras Cvirka ir Korsakas-Radžvilas. 1931 metais prie trečiafrontininkų prisidėjo ir žinomoji poetė Salomėja Bačinskaitė-Nėris.

Savo deklaracijoj trečiafrontininkai rusų mėgiamą matrosą pakeičia lietuvišku bernu, paimtu iš K. Borutos poezijos, kuris „eina apsimovęs savo darbo klumpėm užkariauti savosios žemės, teisės ir laisvės“. Trečiafrontininkai reikalauja aktyvumo, skelbia kolektyvizmą ir literatūros srityje iškelia ir pabrėžia utilitarinį principą, kuris yra pirmoji taip vadinamojo socialistinio realizmo fazė. Savo forma trečia-frontininkus būtų galima pavadinti kairiaisiais ekspresionistais. Poezijoj jie žymesnių rezultatų nepasiekė, žinoma, jei neskaitysime Kazio Borutos ir Salomėjos Nėries, kurie mažą ką bendro kūrybiškai su šiuo sąjūdžiu teturėjo.

„Trečią Frontą“ likvidavus jį pakeitė „Prošvaistės“ almanachas.

Visų aukščiau suminėtų ryškesnių sąjūdžių, kovojusių už naują poezijos formą, griežčiausias priešas, kaip ir „Keturių Vėjų“ periode, buvo Adomas Jakštas, puolęs ir kairiuosius ir dešiniuosius naujovininkus. Putino ir Sruogos poetų karta šių sąjūdžių atžvilgiu laikėsi nesuinteresuoto neutralumo politikos. Kai kuriuos kraštutinumus jie prie progos paironizuodavo, bet niekur į atvirą kovą neišeidavo.

Mūsų aukščiau aptarti žurnalai turėjo didelės reikšmės naujosios poezijos evoliucijai. Tačiau, iš kitos pusės, jie buvo daugiausia tik tribūna ir poetų formavimęsi lemiamu balsu, galima sakyti, nedalyvavo. Atskiri poetai susidarė nuosavas individualines sroves, pagal kurias jie čia ir bus nagrinėjami.

IV. INDIVIDUALISTINĖS POEZIJOS RENESANSAS


1. Jonas Kuosa-AIeksandriškis. 1930 metais išėjusi Jono Kuosos-Aleksandriškio (Kossu-Aleksandravičiaus) pirmoji poezijos knyga Eilėraščiai, buvo pirmas didelis naujausios lietuvių poezijos žygis, sudaręs pagrindinį poetinio atsinaujinimo postą, atnešusį su savim visus antrojo Nepriklausomybės dešimtmečio poezijos elementus bei užuomazgas.

Visas Jono Kuosos-Aleksandriškio gyvenimas ir kūryba yra glaudžiai susiję su Lietuvos tautiniu, valstybiniu ir kultūriniu iškilimu. Jis yra charakteringiausias jos trumpo aukso amžiaus poetas ir kritikas (ne literatūros, bet apskritai).

Aleksandriškis gimė 1904 m., t. y., pačiose 1905 metų revoliucijos išvakarėse. Kai savanoriai, anot Antano Miškinio, pėsti keliavo į laisvės kovų laukus, Jonas Kuosa-AIeksandriškis pėsčias išėjo į Kauną mokytis, į tą patį Kauną, kurį jis taip mylėjo, matė išaugant, kuris taip pat yra vienas geriausių mūsų nepriklausomo kultūrinio, politinio bei ekonominio gyvenimo laimėjimų ir nepasisekimų liudininkų. Gal dėl to Kaunas ir užims, palyginti, tiek daug vietos naujausioje mūsų poezijoje.

Gyvendamas ir mokydamasis, tarnaudamas ir rašydamas, Aleksandriškis aktyviai dalyvavo kultūriniame gyvenime. Savo gausiuose straipsniuose, kurie vėliau buvo surinkti ir išleisti atskiroje „Dievų ir Smūtkelių“ knygoje, jis kovoja su negudriais valžios žygiais, su mūsų kultūrinėse institucijose įsigalinčiais slaviškais variagais. Aleksandriškis ginčijasi su Balčikoniu, gailisi, kad mirė Tumas-Vaižgantas, ir kad nebebus kam Lietuvoj tiesaus ir laisvo žodžio pasakyti.

Aleksandriškio gyvenimo momentus čia prisiminėme, norėdami paryškinti jo ir jo kartos visokeriopą ryšį su Nepriklausomos Lietuvos epocha. Juk tai buvo pirmoji karta, kuri be jokių sąlygų tikėjo Lietuva, kratėsi romantiškai mickevičinio patriotizmo ir niekino tūlus mūsų konjunktūrinius patriotus, laikiusius užsienio bankuose pinigus ir dvarus svetimose šalyse. Tai buvo karta, kuri savo likimą rišo tik su Lietuvos likimu.

Bet dabar eikime prie poezijos. Kaip minėjome, jau pirmoje „Eilėraščių“ knygoje pasirodo visi plataus ir gilaus Aleksandriškio talento elementai ir naujosios lietuvių poezijos pagrindinės tendencijos. Poezijos skaitytojai buvo nustebinti ne tik šio poeto naujo žodyno bei atnaujintos tematikos, bet ir naujos formos.

Aleksandriškio formalinis naujumas rėmėsi ne išoriniais efektais, bet vidinio pasaulio formų autentiškumu bei originalia išraiška. Jei ankščiau poetus, o tuo pačiu ir poezijos skaitytojus, kankino konvencionalizmo ir šablono liga, tai Aleksandriškio poezijoje jos nė žymės nebėra. Atsisakydamas konvencionalinėmis priemonėmis žudyti savo emocijas ir savo vidinio pasaulio ritmą, Aleksandriškis susikūrė tik jam pačiam tinkamą reiškimosi ekvivalentą, t. y., originalią formą. Nevartodamas senų poetinės magijos formulių, Aleksandriškis iki minimumo sumažino neišvengiamą atstumą, kuris lieka tarp idėjos ir formos, jų tarpe pastatydamas beveik lygybės ženklą. Dėl to kiekvienas jo žodis buvo meninis kūnas ir kraujas, jei taip galima iš viso išsireikšti. Šiuo požiūriu jis buvo revoliucionierius, lietuviškajai poezijai suteikęs naujai ištryškusiu šaltinio gaivinančio skaidrumo. Pakeisdamas formą, poetas nepadarė keturvėjininkų klaidos — svetimomis išmoktinėmis formomis reikšti savo jausmus — ir laimėjimas buvo užtikrintas.

Aleksandriškis, kaip sakėme, nesiekia tematinės revoliucijos, jis pasilieka, galima sakyti, prie tų pačių temų, kaip ir senieji mūsų poetai (peizažas, asmeniniai išgyvenimai, tautos kančia ir likimas), bet jis taip atnaujina ir atgaivina šias temas, kad tiesiog nebegalima jų pažinti. Atnaujindamas tematiką, Aleksandriškis iš esmės pakeitė ir formą, kaip integralinę poezijos dalį. Žodis jo poezijoje atgauna pirmykštę emocionalinę jėgą ir betarpiškai kalba į skaitytoją. Taip pat jis įveda didelį skaičių visai naujų žodžių, neturėjusių iki šiol pilnų pilietinių teisių mūsų lyrikoje.

Technikinės formos ir poetinių išraiškos priemonių atžvilgiu „Eilėraščių“ rinkinys taip pat sudaro epochą. Kas kūrinėlis, žiūrint iš 1930 metų perspektyvos, yra tikra rimo ir ritmo revoliucija. Visi šio rinkinio dalykai pilni dar iki šiol nevartotų asonansų, išlaisvinusių lietuviškąją poeziją iš nuobodaus maironinio rimo nelaisvės ir iš įprastinio ketureilės strofos supratimo. Iliustracijai paimkim vieno geriausių Maironio eilėraščio ketureilį ir porą Aleksandriškio strofų.

Maironis:

Užmigo žemė.
Tik dangaus
Negęsta akys sidabrinės,
Ir sparnas miego malonaus
Nemigdo tik jaunos krūtinės.

Aleksandriškis:

Yra tokios akys, kaip rudenio
Kad gervių ištiesti kaklai,
Ir tokios kaip saulė vidudieny
Šiltos; ir šiltos kaip stiklai.
(Akys)

Rami naktis, nutilusi
Pasibaisėtina! Ak, ai man,
Ten pulkais tik dega, tik pilasi
Ir krinta lietumi kaip deimantai
(Rugpiūčio naktis)

Iš šių palyginimų matyti, koks didelis šuolis padarytas. Vietoj klasiškosios ritminės schemos, Aleksandriškis naudojasi laisva, nesuvaržyta strofa, kurios eilučių ritmas nebesiremia griežtu skandavimu, bet vidaus tarimo logika ir vidiniu skambėjimu. Tačiau principe Aleksandriškis pasilieka klasiškosios formos rėmuose, nesilaikydamas tik kai kurių jos dogmų. Akių palyginimas su rudenio gervių ištiestais kaklais rodo, koks milžiniškas žingsnis padarytas palyginimo, kaip poetinės priemonės, evoliucijoje.
Tematiškai, kaip jau minėjome, labiausiai išryškinti peizažo, asmeninis ir tautos likimo motyvai. Asmeninių jo eilėraščių pagrindinė spalva yra tikrumas ir nuoširdumas. Juose poetas yra kraštutiniškai atviras. Jo meilė nebėra romantiški simboliai, įsivaizduotos pasakos, bet sunki ir konkreti kančia. Jam neįdomu duoti objektyvų meilės aptarimą. Geriau jis sutinka pasipasakoti, kaip jam buvo „gal šešiolika, o jai gal metais tik mažiau“, kokios buvo tuomet mėnesienos naktys ir kaip
Davė išmaldą akys sutikusios Gražiai, kaip pasakoj apie guldeną Ir taip numestuos brangiuos skatikuose Žydėjo laimė, laimė neišguldoma.

Kitur jis savo asmeninę tragediją lygina su didžiosiomis pasaulinės literatūros šios rūšies tragedijomis. Dėl to neretai pasirodo nelaimingasis karalius Lyras, iki beprotybės mylinti Ofelija, Liūdno Vaizdo Riteris ir jo nepasiekiamoji Dulcinėja iš Tobozo, universaliniai personažai, tikri poeto kančios ir idėjos broliai.

Peizažiniuose šio rinkinio eilėraščiuose poetas irgi visiškai naujas. Retai kur peizažas tapomas dėl paties peizažo. Tai greičiau poeto dalis, pasilikusi vaikystėje gimtajame tėviškės gamtovaizdyje, nuolatos atgyjanti ir tarytum atnaujinanti poeto žaizdas bei fatališką meilę jam. Dėl to j'i peizažai toki skausmingi ir nykūs. Kai kur peizažas yra asmeninių poeto išgyvenimų fonas, kaip sakysim, eilėraščiuose „Einu šalin“, „Savaip gražus“, „Antai tenai“ ir t. t., kurie priklauso prie pačių geriausių „Eilėraščių“ periodo kūrinėlių.

„Lygumų skyriuje“ poetas sielojasi savo tautos likimu ir istorinėmis jos kančiomis. Kontempliuodamas gimtąjį peizažą, jis prisimena prūsus, gyvenusius miškų platybėse, herojiškai kovojusius su svetimaisiais ir nužudžiusius Adalbertą Vaitiekų, atėjusį sudrumsti tylos. Šiuose eilėraščiuose išsiskleidžia autoriaus patriotinė ideologija. Aleksandriškio patriotizmas yra integralinis, t. y., gyva, esminė jo egzistencijos dalis. Ji reiškiasi kiekviename jo žodyje ir siekime. Nieko nebėra šitame patriotizme romantiško, to, kas mūsų aušrininkams buvo neišvengiama būtinybė. Tai yra visiškai laisvo ir nepriklausomo žmogaus patriotizmas. Neužtinkame niekur pas mus taip populiaraus valdiško žodinio patriotizmo, už kurį paprastai mokama alga, dalinami ordinai ir kitoki žemiškosios garbės ženklai. Kai kur poetas reiškia gilų tikėjimą savo tautos ateitimi ir kūrybinį entuziazmą:

Išvargai tu prie pamotės
Ilgesio metus,
Bet dabar tau laimės plotis
Ir saldumas kaip medus ...

Mes tau aptversim rūtų darželį,
Vai tai prie pačio mes patvorėlio,
Mes tau išpiršim šelmį bernelį,
Prie vieškelėlio ten, karčiamėlėj.

Nieks nematė tavo grožio,
Pamotės namuos;
Mes tau dilgių, mes tau rožių —
Žodelius mes tau mamos.

Pasipudruosi skruostus ir smakrą
Ir pabarstysi akių vosilką.
Mes išbučiuosim krūtis ir kaklą,
Nuglamonėsim liemenio šilką ...

Ne, mes duosim puikų miestą —
Gatvių du šimtu,
Kad čia purvas nepaliestų,
Einame tenai kartu.

Tave nuvesim, tave įkursim
Ant žalių marių mėlyno krašto,
Ten tavo dalią dalužę bursim
Iš vivingriųjų pasakų raštų.
(Išvargai tu)

Šitame fragmente ryškiai, tiesiog programiškai, matosi nepriklausomybės periodo kartos siekimai.

Kitur Aleksandriškis prabyla skausmingos kritikos žodžiais, kuri tik šiandien iškyla visu savo prasmingumu. Poeto buvo tiesa. „Ėjau laukais“ eilėraštyje jis sako:

Dar andai pasakas, dainas ir raudas kūrei,
Giedojai be gaidų, rašei be popieriaus,
Grožėjaisi šilais ir laukais, ir jūrom ...
Praėjo tie laikai... Turi jau operą.

Provincija? ... Ko jai? Ir šiandien tyli ji
Sulinkusi lauke be aimanos ...
Ir laimės jieško, tik ne čia, Brazilijoj,
Lyg tėviškė ne jos, o tenorų palaimintų.

Viešpatie, atimk iš manęs visas profesijas,
Atimk iš manęs — aš jų nenoriu,
Palik tik vieną man profesiją —
Profesiją tenoro.

Tuomet pragėręs balsą ir tėvynės meilę,
Aš būsiu tėviškei brangus ir nepamainomas,
Priminsiu jos vargą — žinia — tik prie kokteilio
O tėviške, o tėviške, kur einame?

Aleksandriškio kriticizmas nėra poetinė priemonė. Jis yra tiesioginė išraiška to skausmo, kurį jis patyrė, matydamas surusėjusių tenorų mindžiojamą ir išnaudojamą, savanorių krauju nupirktą žeme.. Ne paslaptis, kad tūlas tenoras, kuris šiandien antru kartu dainuoja svetimiesiems, per vieną vakarą uždirbdavo daugiau, negu pilkas lietuvis per dešimti metų (? Red.), ir buvo tėviškei brangus ir nepamainomas. Tačiau kritika poetui yra persunkus dalykas, o kita vertus, poetas — ne prokuroras, anot Antano Miškinio. Sekančiame rinkiny Aleksandriškis, pamatęs, kad jo niekas nebeklauso, pakryps į savo individualių išgyvenimų sritį, o mūsų abejose citatose išreikštas mintis toliau plėtos kitas poetas — Antanas Miškinis. Aleksandriškis, turbūt, pajuto, kad, toliau kritikuojant, ir jį galėtų ištikti Baranausko likimas, o gyvenimo smulkmenos palaužtų kūrybinį žodį.

Baigiant apie „Eilėraščius“ reikia priminti, kokią didelę įtaką turėjo Aleksandriškio naujovės. „Eilėraščiai“, vėliau prisidėjus kitiems rinkiniams, išaugino ištisas armijas poetų. Jie nepaprastu greitumu multiplikavo įvairiomis pamėgdžiojimų formomis Aleksandriškio motyvus, žodyną, sąskambius, žinoma, dažniausiai juos suprofanuodami.
Antrajame „Imago Mortis“ rinkiny (1934 m.) Aleksandriškis pasuka grynai asmeninės poezijos kryptimi. Peizažo, tautos likimo bei kritikos temos laikinai išnyksta, belieka tik asmeninis motyvas, transformuotas, pagilintas ir suuniversalintas. Knyga yra be galo kompaktiška, sakytum, vienas kūrinys, padalintas į mažesnes dalis, reiškiančias poeto išgyvenimo etapus.

Kodėl poetas atsisakė kritikos? Pirmiausia, jis jautė, kad konkreti tikrovė yra pakankamai nešvari, kad galėtų supurvinti kiekvieną kilniausią idealą. Dėl to šitame rinkiny jis pasirodo naujuose pavidaluose, maža ką bendro turinčiuose su kasdienine realybe. Tiesiog kritikavęs ir pavargęs bekritikuodamas, šioje knygoje Aleksandriškis užsideda iliuzorinius Don Kichoto šarvus ir, aukštai iškėlęs jietį, išjoja abstrakčios teisybės jieškoti bei savo damai amžinos garbės parnešti. Norint jieškoti simbolių (o poetas juo tolyn, juo labyn krypsta į simbolizmą), šaunaus higaldo ir jo nepasiekiamosios damos vaizde būtų galima įžiūrėti dar ir poeto bei jo tėvynės idealo santykių simbolinę transpoziciją.

Pradėjęs rinkinį nuostabiu „Pastoralės“ eilėraščiu, per visą knygą praeina įvairiuose pavidaluose. Vienoje vietoje jis save norėtų palyginti su nugalėtu ir iš ringo išmuštu boksininku, kuris, perblokštas, sako: „Kumščiavaus dėl juoko...“ Tik tam, kad paslėptų savo skausmą. Kaip pirmajame rinkiny matėme, poetas tikrai dalyvavo sunkiose bokso rungtynėse, kovodamas su nepalyginamai už jį galingesniais priešais — kasdienybe ir likimu.

„Imago Mortis“ rinkinyje asmeninės gaidos aiškiai dominuoja. Ankstybesnieji motyvai visiškai išsijungia, užleisdami vietą sunkiam pesimizmui. Šito nukrypimo ir pesimizmo priežastis poetinėje formoje Aleksandriškis yra atskleidęs eilėraštyje „Ženkit“:

Ženkit, mano graudžios, mano nykios eilės,
motyvu „mais oū sont les neigęs d'antan!“,
Eikit mano jambai, eikit ketureiliai,
Iš niekur į niekur, nevilties kraštan!

Tėviške, aš niekad tau neįsipyksiu:
Tujen negi verkti — juoktis atėjai.
Sielvartai nemarūs širdyje palikit
Ir nebegadinkite jūs ūpo jai.

Ir pagaliau šitame pačiame eilėrašty jis yra išsireiškęs: „Tai manoji lyra, kaip kareivio kapas, jau be žado bus“. Kareivis kovoja, miršta už idealą ir, matydamas jį supurvintą, deja, nebegali prabilti.

Be abejo, buvo ir daugiau šio asmeninio pesimizmo priežasčių. Tik ką duotas aukščiau mūsų aiškinimas gyvenimiškai gal ir netikslus. Negalima įsivaizduoti žmogaus, kuris būtų niekas kitas, kaip tik herojus. Poeto asmeniniai išgyvenimai čia taip pat buvo suvaidinę ne mažą vaidmenį, o taip pat ir pesimistinės, fatališkai liūdnos Charles Baudelaire poezijos įtaka. Tai taip maždaug poeto patriotinis sielvartas „Imago Mortis“ rinkinyje pavirto į universalinį liūdesį.

Šitokį liūdesį Antanas Baranauskas kadaise apibūdino kaip liūdesį, nežinia dėl ko. Aleksandriškio liūdesys, būdamas kartu ir lietuvio lyrinis ilgesys, yra taip pat daugelio nusivylimų bei suklupimų išvada, likiminis pesimizmas, maitinamas žmogiškos egzistencijos prasmingumo klausimų. Tik kūrimo valandą prabėga pro akis iliuzorinės vizijos, viskas trumpai minutei nušvinta, bet po to gyvenimas dar labiau patamsėja. Kraštutinę baironiško pesimizmo išraišką randame eilėraščiuose: „Ak, kaip gera man“, „Prietema“, „Cnock-out“ ir „Fuga in As-moll“.

Formos atžvilgiu „Imago Mortis“ žymi naują etapą. Šioje knygoje mažiau formalinių eksperimentų, užtat daugiau pusiausvyros ir organiško idėjos su forma sutapdinimo. Rinkinį Aleksandriškis baigia vienu pagrindiniu savo šedevru, „Iš ūkanoto, rūškano rudens“, kuris neišnykstamai skamba atminty:

Iš ūkanoto, rūškano rudens
Paklydęs gervių sielvartas skardėjo.
Ir gaila man tų metų ir vandens,
Kur šita ūkanų tyla tekėjo.

Pakvimpa sopuliu tada pietai,
Sparnus tada ištiesia mintys mano,
O dykumose kliedi apie tai
Išvargęs, ilgas metų karavanas.

Bet rūškano rudens šalta drėgmė
Tolydžio vis manon krūtinėn smelkias —
Ūkanų nebepramuša giesmė,
Nepramuša akių apkvaitęs alkis.

Ir tik prisimenu, tik daug menu:
Menu pavasarį ne vieną kvapnų. —
Grakščiai prabėga stirnos — daug dienų,
Ir taip prabėga giedras mano sapnas...

Rūškanas ruduo. Nieko nematau,
Tik ant gėlių jaučiu, kad viskas baigias.
Rengiuos tartum didžiausi džiaugsmą tau
Rudens tyloj papasakot, Solveiga,

Kaip tąsyk gerves nunešė pietai,
Kaip tąsyk skausmas ūkana skardeno;
Ir pasaką pasekti apie tai,
Kaip tyruose sutirpo karavanas ...

Trečioje „Intymių giesmių“ knygoje Aleksandriškis vėl grįžta į „Eilėraščių“ tematiką ir nuotaikas. Tik šiame rinkinyje poetas nebėra toks konkretus, bet paskendęs į save, daug sunkiau suprantamas. Iš paviršiaus žiūrint, nekomplikuoti klasiškos formos eilėraščiai slepia savyje sunkiai suvokiamas mintis. Poetui nebeįdomu, ar kas jį supras, ar ne. Nuo šio rinkinio jo poezija darysis vis labiau uždara. Šia proga pažymėtinas faktas, kad, nors skaitytojai visą Aleksandriškio poeziją priėmė atviromis širdimis ir ją pamėgo, ne visada suprato poeto simbolių gilesnę prasmę. Juos pagaudavo ir fascinuodavo sugestyvinė ir labai tiesioginė jo žodžio jėga, bet nevisada jie pajėgdavo giliau įsiskverbti. Vis dėlto su pagrindu poetas ne kartą skundėsi nebuvęs tinkamai suprastas. (Plg. eilėr. „Recenzija“.) Jo poezijoj visada pastebimas antrasis — ezoterinis planas, kuriame glūdi paslėpta jo poezijos esmė.

„Intymių Giesmių“ rinkiny, lyg šmėkla, vėl iškyla tautos likimo motyvas. — Vienas pačių reikšmingiausių šio rinkinio eilėraščių, mūsų nuomone, yra „Septynios Psalmės“. Savo pobūdžiu jis yra lyg ir antroji „Pastoralės“ stadija. Šitame eilėrašty poetas davė stiprų kosminių konvulsijų regėjimą, simbolizuojantį visko skendimą į naktį, paskutinį čiurlioniškojo R e x žodį. O „Septyniose Psalmėse“ šis regėjimas virsta mistiškomis figūromis, ezoterinėje formoje simbolizuojančiomis tautos likimines kovas. Visa formalinė šio eilėraščio jėga ir sugestyvumas prabyla į mus šiais beviltiškais žodžiais:

Viešpatie, eilės tirpsta, jėgos mąžta
Ir ryja juos ten šitos marių gelmės!
Tu nepasieksi niekad marių krašto,
Septyni sopuliai, septynios psalmės!

Tai vakaro, ne mano žaizdos gyja,
Ne vakaro, tai mano kraujas alma...
Širdin įsmigę aštrūs kalavijai,
Septyni sopuliai, septynios psalmės.

Antrajame „Pralaimėjimo gando“ skyriuje ir trečiajame „Ulialiūmės kapo“ skyriuje vėl dominuoja asmeniniai motyvai. Ir čia Aleksandriškis duoda pagrindinius šios nuotaikos šedevrus: „Našlaitis“, „Karavanas“, „Šilainė“, „Rutina“, ir „Fedrą“. Stabtelėsime tik ties „Fedrą“. Tai yra tos nuotaikos eilėraštis. Jame Aleksandriškis praskleidžia kažin kokį mums nežinomą ir tobulą džiaugsmą. Mums ir nesvarbu žinoti konkrečias to džiaugsmo priežastis, tik įdomu pažymėti, kad tai yra amžinas nekintančios formos džiaugsmas. „Fedroje“ Aleksandriškis maždaug pasiekia aukščiausią savo poezijos ribą. Dėl savo turtingos instrumentacijos šis kūrinys šalia „Septynių Psalmių“, „Karavano“ bei „Elnio“, yra vienas tobuliausių bei muzikaliausių rinkinio dalykų.

Ketvirtame knygos skyriuje vėl visiškai aiškiai pirmauja tautos likimo motyvas. Nors poetas čia ir maskuojasi, pavadindamas skyrių „Tik be kita ko“ (o gal tai tik ironija), tuoj pastebi, kad šie klausimai tebėra viena skaudžiausių poeto žaizdų. Jis nebegrįžta į vulgarios kasdienybės kritiko postą ir reiškia tik savo sunkų skausmą:

Kai negirdžiu jau Algirdo skaudžių trimitų,
Kai nematau jau Vytauto pulkų —
Su sielvartu gulu, su juo keliuosi rytą
Ir sunkiai paliktus kanklius velku.

Ne, nes aš bijau sunykti mūsų kasdienybėj,
O žygius juk regėjimuos mačiau.
Saulėleidy Nemunas kaip ašara sužibo,
Bet patys kankliai skamba vis kurčiau.
(Vaidilai)

Mums šiandien, be abejo, tragiškiausiai skamba „Vorkslos“ eilėraštis, kuriame Aleksandriškis sako: „Tavimi, Lietuva, vis niekas netikėjo, tavimi niekas netikės.“ Poetas, matė, kad šilčiausiose Lietuvos kūno vietose gyveno tie, kurie niekada ja netikėjo. Poeto tragedija sunki, nes jis, kaip pradžioje minėjau, priklauso prie tos kartos, kuri be sąlygų ja tikėjo ir savo likimą rišo su jos likimu.

Ketvirtasis ir paskutinysis Nepriklausomoj Lietuvoj išleistas (jei neskaitysime 1940 m. išėjusios „Poezijos“, apimančios visus rinkinius) Aleksandriškio eilėraščių rinkinys buvo „Užgesę chimeros akys“. Formos atžvilgiu ši knyga turi daug bendrų bruožų su „Intymiomis giesmėmis“, tik forma čia jau yra visiškai griežtai klasiška. Šia kryptimi poetas žengė paskutinį žingsnį. Kai kuriuose eilėraščiuose žymu net formos persvaros prieš turinį, ko anksčiau nebuvo galima pastebėti. Tai labai aiškiai matyti „Lakštingaloj“ bei „Ratelių ir variantų“ skyriaus rondeau formos trumpuose eilėraščiuose, kuriuose Aleksandriškis iš tiesų pasiekia Charles d'Orlėans grakštumo („Pavasaris“, „Santa Croce“) ir Francois Villon nuoširdumo („Ratelis“, vienas didžiausių mūsų poezijos šedevrų). Griežta klasiškoji forma Aleksandriškio poezijai suteikė daug puošnumo, skulptūrinio reljefingumo ir spindėjimo. Patys eilėraščiai tapo šaltesni. Jausmas iš jų nebesiveržia per kraštus, bet amžinoje savo formoje spinduliuoja, kaip rūpestingai nušlifuotas brangakmenis įmantrioje kristalo taurėje, prieinamas tik rafinuotam skaitytojui:

Net pilnatis žalsvam skliaute sustingo,
Perlas paristas stiklu —
Ištryškusi tyra lakštingala
Pabėrė džiaugsmo išteklių.

Atėjo pasaka naktis į šilą
Viršūnių aidu išdidi,
O treliai skverbiasi į tylumą —
Taip laimėn veržiasi širdis.

Atėjo pasaka, ir mes ją matėm —
Trapi voratinklio gija ...
Iš desperacijos: — Anatema! —
Kuždėjo krisdama skuja.

Atėjo pasaka į žalią naktį,
Atėjo pasaka į mus —
Nuversti sunkų karsto akmeni,
Versme atverti troškimus,

- Atėjo pasaka ir mus ištiko,
O versmės niekad neišdžius,
Nes džiaugsmas liejasi į nykumą,
Nes plaka daugelis širdžių.

Į šitą šilo pasaką, į žalią,
Į šitą džiaugsmą įsiliet
Ir eit pušų spygliais, šakelėmis,
Lyg ta lakštingalos čiurkšlė.

O nieko, nieko pasakai nestinga —
Dėl ko tu, ašara, rities?
Šaltinio krištolas, lakštingala
Ir džiaugsmas liejas iš nakties.
(Lakštingala)

Šiame kūriny pasiektas aukštas meninio nesuinteresuotumo laipsnis. Poetas čia yra absoliučiai vienišas savojo pasaulio gelmėse, mažai beliečiamas aplink jį vykstančios žemiškosios komedijos ar tragedijos. Dvasioje tik nusivalymo džiaugsmas, ir kančios terminas čia nebeturi kasdieniškos prasmės.

„Užgesusių chimeros akių“ rinkinio pradžioje randame „Katarsio“ eilėraštį, kurį aiškino beveik visi Aleksandriškio poezijos nagrinėtojai. Iš tikrųjų šis eilėraštis turi poezijos rakto charakterį. Tai yra nelyginant kokia labai kondensuota poetinė išpažintis, iš kurios paaiškėja poeto pasisakymo prasmė ir didelė misija: „Kad tau antru kart kentėt nebereiktų to paties sunkaus gyvenimo kančios“. Poezija yra poeto kraujo auka.

Didesnę šios knygos dalį užima „Luna-Parkas“, arba viena žmogaus gyvenimo diena. Šis kūrinys yra pats universaliausias ir objektyviausias visoje poeto kūryboje. Tai nebe asmeninis ar patriotinis, bet visuotinis sielvartas. Šitose poemos nuotaikose pavaizduota viena kasdieniškiausių pilko (o juk visi žmonės pilki) žmogaus dienų. Jos fone poetas rodo save ir apskritai žmogų universalinės tuštumos akivaizdoje keliaujantį į naktį, („Intymių Giesmių“ rinkinio eilėraštis „Kelionė į naktį“ galėtų tikti šios poemos įžanga), besisukanti karuselėje, jieškanti draugų, šilumos ir pagaliau prieinanti ironiškos išvados:

Ar ne ten, ne žemėj geso
Šypsenos veiduos?
Kas už tikslą, kas už prasmę
Laimę atiduos?
(Luna-Park)

Ir lieka tada vienintelis inertiškas kirmino mostas — kvietimas:

Skersgatvis iš lėto merkias —
Dar gūdžiau ...
Miela, eikim Luna-Parkan
Pasidžiaugt...
(Prisikėlimas)

Tai toks šiurpus yra žmogiškas prisikėlimas. Aleksandriškis „Luna-Parke“ yra tikrai baisus pesimistas. Tokiu jį daro nesulaikomas visko blukimas. Jeigu jo „Imago Mortis“ sielvartas buvo kartu ir milžiniško nerimo bei troškulio rezultatas, tai čia jis yra beviltiškas, be išeities. „Luna-Parke“ jis priartėja prie šių dienų egzistencialistų ir duoda tikrai tragiškai beprasmės, kažkieno žemėn nusviesto žmogaus vienos gyvenimo dienos vaizdą. „Luna-Parkas“ yra nauja, daug bendresnė ir universalesnė „Imago Mortis“ rinkinio sielvarto fazė.

1940 metais išėjo rinktinė Aleksandriškio poezijos knyga, sumuojantis eilėraščių rinkinys, apimąs visas keturias šiame straipsny aptartas knygas. Kai kurie eilėraščiai šiame rinkiny yra taisyti. Mūsų nuomone, šitie taisymai nevisur nusisekę. Tiesa, sunku šiuo atveju būti objektyviam. Dauguma ištaisytų eilėraščių kadaise buvo išmokti atmintinai. Gal dėlto ir sunku dabar prisiderinti prie naujosios redakcijos. Ir taip yra ypač su „Pastorale“, „Našlaičiu“, „Kūrimo valandos“ pabaiga ir kitais.

J. Kuosai-Aleksandriškiui mūsų poezijos renesanso epochoje, kuri prasidėjo maždaug 1930 metais, tenka viena pačių pirmųjų vietų. Šiandien dar mažoka perspektyvos, kad galėtume pilnai nustatyti šio poeto reikšmę. Negalima nustatyti dar ir dėl to, kad ir šiandien poeto plunksna duoda tokios jėgos eilėraščius, kaip „šv. Sebastijonas“, „Vėlinės“, „Platanai“, „Draugams“, „Kur nubėgot jūs, mano jaunos dienos“. Tačiau jau šiandien visiškai aišku, kad be Aleksandriškio mūsų poezija nestovėtų tokioje aukštumoje. Taip pat jau dabar galima tvirtinti, kad Aleksandriškis savo kūryboje plačiausiai apėmė ir tobuliausiai išreiškė Nepriklausomybės epochai charakteringas mūsų tautines, kultūrines bei estetines aspiracijas.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai