Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Neatgailėję žmonės PDF Spausdinti El. paštas
V I S U OM E N Ė


Didelių sukrėtimų metai paprastai pagimdo eilę žmonių, kurie tarnauja visokiems dievams, kurie tačiau netrukus pasijaučia esą visiškoje tvarkoje, tarsi nebūtų su jais atsitikę nieko ypatingo ir tarsi jie būtų švarutėliai kaip krištolas. Tokių žmonių mes turime ir tarp savęs. Ties jais tad ir tenka mums valandėlę stabtelti.

Mesti smilkalo grūdelį į ugnį, degančią prieš Jupiterio statulą, juk buvo menkas dalykas. Nevienas tuo būtų galėjęs išgelbėti savo vietą, savo turtą, savo šeimą ir net savo gyvybę. Ir vis dėlto pirmieji krikščionys to nedarė. Jie verčiau pasirinkdavo pažeminimus, ištrėmimus, kankinio mirtį, bet ano mažučio grūdelio ugnin nemetė. Kodėl? Todėl, kad šis grūdelis — savyje smulkus ir menkutis — buvo stabmeldybės simbolis; todėl, kad anas metimas — savyje niekam iš tikro nekenksmingas — buvos savos religijos išdavimas. Ištikimybę savam Dievui — išviršinę ir regimą ištikimybę — pirmieji krikščionys statė aukščiau už visokias praeinančias ekonomines, politines, šeimines ar kurias kitokias kombinacijas. Ar mes šiuos „užsispyrėlius“ laikome nepraktiškais, negyvenimiškais žmonėmis? Anaiptol! Jie mums yra atsparumo ir ištikimumo pavyzdys. Jie mums yra karžygiai. Jie yra tie pagrindai, ant kurių stovi regimasis Krikščionybės rūmas.

Bet nevisi toki buvo ir anais senais laikais. Ir tuomet atsirasdavo asmenų, kurie smilkalo grūdelį mesdavo į Jupiterio ugnį. Ne todėl, kad jie savo įsitikinimais būtų buvę stabmeldžiai, bet kad jie šiuo savo veiksmu manė galėsią ką nors išgelbėti: save, savo šeimą, savo turtą ar gal net pačią religinę bendruomenę, kurios jie buvo nariai. Kaip Bažnyčia žiūrėjo į šiuos „realistus“? Taip kaip į išdavikus. Trumpas rankos mostas atskirdavo juos nuo Krikščionybės, ir jie ilgus metus, apsivilkę maišu ir galvas pasibarstę pelenais, turėdavo stovėti prie bažnyčios durų, kol atlikdavo atgailą ir būdavo įleidžiami į vidų. Bažnytinės funkcijos jiems ilgai būdavo draudžiamos.

Ar kitaip gali būti ir visuomeniniame bei tautiniame gyvenime? Suklupti žmogui galima. Niekas negali smerkti suklupusio, bet paskui atgailojančio žmogaus. Sakysime: Kas nors 1940 metų vasarą buvo liaudies seimo narys ir balsavo už Lietuvos prijungimą prie Sovietų Sąjungos. Rankos pakėlimas yra menkas dalykas. Bet jis yra tautos bei valstybės išdavimas. Kas nors 1943 metų pavasarį pasirašė kvietimą stoti į vokiečių kariuomenę. Plunksnos brūkštelėjimas yra menkas dalykas. Bet jis reiškia lietuviškojo jaunimo išdavimą į nacių rankas. Kas nors sugautas ir betardomas išdavė savo bendradarbius. Žodis yra menkas dalykas, bet jis reiškia savo artimųjų apgavimą. Kas nors paliko Lietuvoje savo žmoną ar vyrą, o tremtyje ar emigracijoje susijieškojo kitą. Kas nors vedė svetimšalę ar ištekėjo už svetimtaučio. Kas nors išeikvojo valdinius pinigus. Kas nors pasisavino sušaudytųjų žydų turtą. Ir t.t. ir t.t. Sukrėtimų metais tokių įvykių pasitaiko neretai. Mes nesmerkiame šių žmonių, nes nežinome, kaip susiklosto jų sąžinė ir kiek jie jai pasilieka ištikimi. Asmeninį atsakingumą už šiuos veiksmus mes paliekame apspręsti Viešpačiui Dievui, nes tik Jis vienas regi ir vertina žmogaus širdį.
Tačiau mes negalime netarti savo žodžio viešumos atžvilgiu. Mes negalime nepasakyti, kad tokie žmonės minėtais veiksmais išsijungė iš tautinės bei valstybinės bendruomenės; kad jie virto šios bendruomenės išdavikais; kad jie be atgailos negali į šią bendruomenę grįžti. Tai pasakyti yra ne tik mūsų teisė, bet net ir pareiga, kad nesujauktume vertybių ir nepaniekintume ištikimybės jausmo.

Ir vis dėlto regime keistą dalyką. Žmonės, savo žodžiais, raštais, veiksmais paniekinę ir net išdavę lietuviškąją bendruomenę; žmonės, buvę neištikimi lietuviškoms tradicijoms ir viešajai dorovei; žmonės, pataikavę okupantams ir savo rankomis vykdę jų planus; — šitie žmonės šiandien ne tik nesivelka maišų, ne tik nebarsto savo galvų pelenais, ne tik nestovi už lietuviškosios bendruomenės durų, bet, priešingai: jie braunasi į lietuviškosios šventyklos vidų, lenda į pirmąsias vietas, o kai kurie mėgina atsisėsti net ant altorių. Jie laiko save išmintingesniais už tuos, kurie išdavysčių nedarė ir todėl atsidūrė Sibire, kacetuose ar mirė kankinio mirtimi. Vienas iš jų planuoja kultūros žurnalą; kitas organizuoja kultūros fondą; trečias leidžia ir platina religinę literatūrą; ketvirtas renka aukas lietuviškajai bendruomenei ir jos kultūrai; penktas stengiasi išsimušti į politinės partijos priekį ar atsisėsti šalpos organizacijos pirmininko kėdėje. Vadovavę tautinio pažeminimo ar išdavimo darbui, jie ir toliau stengiasi pasilikti mūsų vadais, mokytojais, patarėjais, kultūros šulais, be kurių visuomenė nepajėgtų nė žingsnio eiti lietuvišku keliu. Ir jie tai daro labai įžūliai, manydami akiplėšiškumu pridengti savo kaltę ir drąsą pastatyti atgailos vietoje. Būdami atlaidūs ir kuklūs, mes nieko nesakome jiems į akis ir neišmetame jų už tautinės mūsų šventyklos durų. Tačiau tai nereiškia, kad jų darbus mes užmirštame. Ne keršto prasme, nes keršto dėsnis yra stabmeldiškas. Jų darbų mes nepamirštame atpirkimo prasme: sutepęs sykį savo religinį, dorinį, tautinį ar visuomeninį drabužį.žmogus turi jį išvalyti atgaila ir tik tada būti priimtas į bendruomenės pilnateisius narius. Kol jis to nepadaro, kol jis pats įžūliai braunasi į bendruomenės vidų ir ten vaidina mokytojo ar vadovo vaidmenį, tol jo darbas yra tuščias, nes jį lydi kaltės prakeiksmas, tegul ir tylus, tegul ir niekieno iš viršaus neparodomas, bet visų širdyje jaučiamas.

Todėl mes ir norėtume šiems sykį paslydusiems savo broliams patarti pasekti pirmųjų krikščionių pavyzdžiu: apsivilkti atgailos drabužiu ir atsistoti bendruomenės prieangyje. Ir tiktai po ilgo laiko, kada savo kuklumu, nusižeminimu, atsiprašymu jie bus atpirkę savo kaltę, bendruomenė galės juo įsileisti į vidų ir paklausyti jų žodžių, nes tada jie plauks iš jų atgailėjusios širdies. Žmogaus būklė po nuodėmės yra ne sykį vertingesnė už jo nekaltąją būklę. Šia prasme ir šv. Augustinas kalba apie „felix culpa“. Tačiau tik tokiu atveju, jeigu žmogus atlieka tikrą atgailą. Nuodėmę galima tik išnaikinti, bet jos negalima niekados pridengti arba prieš ją užsimerkti. Kas yra sykį susitepęs, tam belieka vienintelis kelias: atgaila. Kitokios išeities nėra. Besigailinčiųjų ir atgailaujančiųjų žmonių niekas nesmerkia. Klysti ir pulti yra žmoniška. Tačiau yra demoniška puolimą paversti dorybe ir elgtis taip, tarsi nekaltieji būtų naivėliai, o puolusieji išminties, patriotizmo, moralės ir šventumo sostai.

Šv. Jonas Chrizostomas sykį pastojo Konstantinopolio imperatoriui kelią į bažnyčią, nes skandalingas jo gyvenimas buvo padaręs jį nevertą žengti į Viešpaties šventyklos vidų be atgailos. Nenorėtume, kad minėta kategorija žmonių sulauktų vieną dieną irgi tokio pat pastojimo. Jie patys turi susiprasti. Jie patys turi permąstyti savo praeitį ir suprasti savo darbus, kurie, menki savyje, yra dideli savo simboline prasme. Kas sykį metė smilkalo grūdelį Jupiteriui raudonos žvaigždės, hakenkreuzo, Veneros, Mamonos, Judo ir kuriuo kitu pavidalu, tas negali elgtis taip, tarsi jis šio grūdelio nebūtų nė palietęs. Svetimos aukos suodžiai paženklina jo kaktą Kaino žyme, kuri neišdils tol, kol atgailos ašaros ir darbai jos nenuplaus. O kol ši žymė yra, mes prašome jos savininkus palikti tautinės mūsų kultūros šventyklą ir pasitraukti į jos „bobinčių“.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai