Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Kaip JAV platinti lietuvių spaudą? PDF Spausdinti El. paštas
Kiekvienam galvojančiam žmogui yra aišku, kad gera knyga, geras žurnalas ir geras laikraštis yra svarbios priemonės ne tik pačiam šviestis ir kultūrėti, bet ir tautiškai stiprėti. Tai ypač svarbu JAV, kur lietuviškumas yra gerokai nusilpęs. O jį sustiprinti per lietuvišką knygą ar žurnalą atrodė lig šiol negalima, nes Amerikos lietuviai, kaip ir apskritai amerikiečiai, skaityti nemėgsta. Šitokia nuomonė kursavo Vokietijoj, kai vienas kitas tremtinys, kuris savo pažįstamiems už padarytą gerą buvo nusiuntęs į Ameriką knygų ir laikraščių, buvo gavęs maždaug tokį atsakymą: knygų ir laikraščių galite nesiųsti, nes mes popierio čia turime. Atrodo, kad šita nuomonė bus netiksli. Vienas mūsų bendradarbių, tuo klausimu rašydamas, duoda ir savo pasiūlymus. Jis rašo:

„Ligi šiol kažin kaip buvo įprasta kartoti, kad Amerikos lietuviai lietuviškų knygų neskaito, todėl ir jų leidyba čia buvo kone visai sustojusi. Tačiau dabar aš esu įsitikinęs, kad, privažiavus tremtiniams, jau reikia kalbėti ne apie skaitymo, bet apie platinimo krizę... Žmogus čia pasiutiškai įkinkytas į darbą. Reikia didelio pasišventimo, ryte 6 vai. išvažiavus iš namų ir vakare apie 6 vai. 30 min. grįžus, dar bėgti į paštą (bet ir jis dažniausia jau būna uždarytas), užpildinėti perlaidas ir t.t., kad gautum kokią nors Chikagoj ar kur nors kitur atmuštą knygą. Tai ryžtasi tik knygos alkoholikai. Bet argi dėl to Amerikos lietuvį galima kaltinti, kad jis knygos neskaito? Juk čia lietuvis po ranka neranda nė vieno lietuviško knygyno ar kiosko. Bet jeigu pati knyga aplankytų jį, po 12 val. grįžusį namo ir besiilsintį, tai jis mielai ją imtų, pirktų ir skaitytų. Čia ir iškyla pats pagrindinis knygos ir žurnalo platinimo klausimas. Kol jis nebus sutvarkytas, nieko rimtesnio padaryti nebus galima.

Lietuviška bažnyčia ir lietuviška klebonija čia galėtų daug padėti. Bažnyčion nueiti, bent sekmadieniais, tikintysis laiko vis dar atranda. Prieš ir po pamaldų visada čia žmonių susibūrimas. Nesant knygyno, jį galėtų pavaduoti klebonija. Bet deja, daug kur ji parapijiečiui šalta. Broliško paprasto kontakto nebėra. Kunigo tipas daug kur valdininkiškas. Nemažoj daly klebonijų svetima galvosena, mielesnė angliška“. Toliau autorius nurodo, kad ne visur taip bloga, ir prieina prie Baltimorės: „Baltimorei šiais atžvilgiais priekaištauti negalima. Kun. Dr. Mendelio ir tautiškai susipratusių seselių kazimieriečių dėka ir klebonija ir mokykla yra virtusios parapijos širdimis. Jau ir seniau visi kultūriniai ir spaudos reikalai parapijos vadovų nebuvo pamiršti, o sulaukus naujų talkininkų iš tremties, ateity turės dar pagerėti. Jau sumanyta bažnyčios prieangy įtaisytį lietuviškų knygų vitriną, kad, išeidami iš bažnyčios, žmonės turėtų progų jų nusipirkti. Pradžiai buvo pabandyta taip su laikraščiu. Tokio „Darbininko“ anksčiau visoj parapijoj savo iniciatyva skaitė tik keliolika žmonių. Dabar, klebono rūpesčiu, bažnyčios prieangy sekmadieniais po pamaldų pastatoma du vyrukai su glėbiu „Darbininkų“. Ir kas sekmadienis jo išperkama ne dešimtys, bet šimtai“.

Iš šito pavyzdžio išvada labai aiški: kiekviena lietuviška parapija, kad ji galėtų išlaikyti lig šiol turėtą lietuviškos tvirtovės vardą, turi turėti spaudos kioską, kuris knygas ir laikraščius pardavinėtų bent sekmadieniais prie bažnyčios. Suprantama, kad tam reikalui turi būti parinktas tinkamas žmogus, kuris būtų klebono ar kito kurio parapijos pareigūno priežiūroj.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai