LIETUVIAMS RAŠYTOJAMS TREMTYJE Spausdinti
(Atviras laiškas)

Kai kurie recenzentai, minėdami mano praeitąjį gyvenimo kelią, nepamiršta visuomenei ir man priminti, kad dar prieš 1939—1944 m. karą buvau keliais atvejais kalinamas Lukiškių kalėjime ir Kartūzų koncentracijos stovykloje. Kadangi šis faktas gali būti įvairiai suprantamas (Vilniaus krašto lietuvių tarpe, kaip ir kitur, būta kelių ideologinių srovių), nuo savęs, aiškumo dėlei, norėčiau pasakyti tik tiek, kad esu buvęs kairiojoj barikados pusėje. Priklausydamas „varsnininkų“ sąjūdžiui, skelbiau kovą ne tik tautinei, bet ir socialinei priespaudai, viešpatavusiai Vilniaus krašte. Gal todėl, o gal išeidamas iš to fakto, kad esu gyvenęs ne N. Lietuvoje, o „anapus“ (Vilniaus krašte ir kurį laiką Lenkijos gilumoje), esu laikomas „nuošaliai lietuvių literatūros arenoje“ (L. Miškinas).

1939 m. rudenį, Raudonajai Armijai okupavus Vilnių, išvažiavau šeimyniniais reikalais į V. Baltgudiją. Vilnių grąžinus Lietuvai ir užsidarius sienai, likau, gyventi S. Vileikoje, kur buvau priverstas eiti inspektoriaus pareigas. Mano uždavinys buvo organizuoti liet. mokyklų tinklą Švenčionių krašte. Pastebėjęs aiškias rusifikacijos tendencijas, padariau raštu Švietimo Skyriaus Valdybai pranešimą, kuriuo įrodžiau, pasiremdamas V. Budrevičiaus (Mirūno) statistika, kad liet. mokyklų tinklas numatomas per mažas; kad net lenkų okupacijos metu Švenčionių rajone būta daugiau mokyklų su lietuvių dėstomąja kalba, negu jų numatoma naujam režimui atėjus. Taip pat neiškenčiau nepadaręs ir kitų kritiškų pastabų „naujosios tvarkos“ adresu. Po to susilaukiau gana žiauraus finalo: 1940 m. vasario mėn. buvau suimtas su „tarnybos baltųjų defenzyvai“ rezoliucija.

Perėjęs Vileikos kalėjimo ir Viatlago taigos košmarą, 1942 m. kaip „buvusios Lenkijos“ pilietis drauge su kitais politiniais kaliniais buvau amnestuotas ir gen. Anderso karių eilėse prasiveržiau į civilizuotąjį pasaulį.

Šios savo nelengvos fizinės ir dvasinės Odisėjos liudininkais kviečiu: visus Vilniaus krašto lietuvius šiapus ir anapus geležinės uždangos; Apvaizdą, mačiusią mane Vileikos kalėjimo celėje ir Viatlago taigoje, lydėjusią mane per Persijos, Irako, Transjordanijos, Palestinos ir Egipto tyrus, globojusią mane Monte Cassino ir Adrijos pakrančių pragare 1944 m. ir Palagiano karo ligoninėje. Liudininku kviečiu taip pat Diplomatų Kolegijos Šefą min. St. Lozoraitį, kurio padedamas išsivadavau iš.visų svetimųjų „globų“ ir atgavau galimybę dirbti tautai.

Manąjį Credo sudaro trys didžiosios laisvės: laisva Tauta, laisvas Žmogus, laisva Kūryba. Jomis tikėjau prieš 15, prieš 10-tį metų, jomis tebetikiu ir šiandien. Jeigu kas nors kokiais nors sumetimais mėgintų jieškoti šešėlių, galinčių šią tiesą užtemdyti, būčiau linkęs laikyti tai nesusipratimu, neišsiaiškintu, praeinančiu momentu.
Šiandien esu pavargęs. Vis dažniau ir aiškiau pradedu jausti jėgų ir sveikatos stoką. Eidamas per Argentinos dirbtuves ir fabrikus, užtikęs nepakeliamus sunkumus ir nelengvai normaliu žmogišku protu suvokiamas ir suprantamas pinkles, į kurias čia yra veliamas kiekvienas, rodąs norą dirbti lietuvių kultūros labui ir negalįs to darbo atsisakyti — noriu būti Jūsų išgirstas.

Esu giliai supratęs bendro veikimo būtinumą Tautos laisvei ir jos kultūrai gelbėti. Todėl reikalauju bendro fronto sudarymo kovai prieš mūsų ir visos Vakarų kultūros priešą.
Visa širdimi esu su Jumis. Jeigu manęs nesuprasite — nekaltinsiu Jūsų. Taip pat nepriekaištausiu, jeigu kuris nors iš Jūsų ir toliau laikys mane „anapus“ lietuvių  literatūros arenoje ir minės skaudžius mano gyvenimo faktus (Gal ir „klaidas“, kurių niekas gal už mane patį labiau ir skaudžiau nepergyvena).

Linkiu Jums ištvermės ir sėkmės sunkiame kelyje, eiti tvirtu žingsniu kovos ir vargo taku ir pasiekti užsibrėžtąjį tikslą. Jei gyvensiu — jo pasiekimu džiaugsiuos drauge su Jumis. Jeigu trauksiuos — iki paskutinės valandos tikėsiu artėjančia aušra.

Buenos Aires, 1949. 8. 11 d.
Jūsų Juozas Kėkštas