V. KRĖVĖS „DANGAUS IR ŽEMĖS SŪNUS“ Spausdinti
K N Y G Ų V E R T I N I M A I

Šio savo seniai rašomo veikalo Krėvė lig šiol buvo spausdinąs tik paskirus fragmentus. Bet iš jų jau buvo galima matyti, kad autorius yra užsimojęs idėjiniu svoriu, vaizduojamais įvykiais, dalykų apimtim ir literatūriniu apipavidalinimu neeiliniam dalykui, nors susidaryti visai ryškų idėjinės ir literatūrinės koncepcijos vaizdą buvo sunkoka. Dabar „Sūduvos“ leidykla išleido pagaliau ištisą pirmąją šio veikalo dalį, pavadintą „Žemės vingiais“. Iš jos jau aiškiau galima suvokti, ką autorius žada mums duoti.

Kaip iš anksčiau atspausdintų fragmentų, taip dabar iš visos pirmosios dalies, tik jau ryškiau, matome, kad čia Krėvė imasi spręsti arba bent atskleisti gėrio ir blogio pradų priešingybės problemą ir pavaizduoti, kaip ši priešamžina priešingybė istorijoj brendo ir koks buvo jos sprendimas.

Šios savo idėjos literatūrinei išraiškai autorius parinko biblinį angelų maištą, kuris dar prieš amžių pradžią išvirsta į gėrio ir blogio priešingybę, o žmonijoj šių pradų susidūrimą ir tos priešingybės sprendimą, atrodo, Krėvė yra užsimojęs vaizduoti Kristaus ir Jo mokslo sukelto sąjūdžio, turinčio lemiamos reikšmės pasaulio istorijoj, rėmuose.

Iš „Žemės vingių“ dar nedaug tegalime įsivaizduoti, kaip autorius prie šios nepaprastai plačios apimties problematikos prieis, nes ši dalis tėra įvadinė. Iš jos mes tegalime suvokti, kokia idėja glūdi viso kūrinio pagrinde ir koks yra istorinis fonas, kuriame turės vykti dramatiškas gėrio ir blogio priešingybės sprendimas. Kartu iš šios dalies jau matome, kad autoriui ši problema rūpi ne antlaikinėj plotmėj, bet istorijoj.

Visas kūrinys pradedamas prologu „Anksčiau, negu amžiai gimė“. Jame kaip tik atskleidžiama jau minėta angelų maišto tema ir jos rėmuose pabrėžiama gėrio ir blogio priešingybė teisingumo ir meilės žvilgsniu; drauge iškyla žmogaus, istorijos bei Kristaus ir Jo misijos prasmė toje koncepcijoje, kokią turi autorius.

Šis prologas prasideda vaizdu po to, kai maištingosios dvasios jau yra nugalėtos ir prieš Dievo sostą dešinėje stovi Jam ištikimieji angelai, o kairėje — susvyravusieji ir nė vienon pusėn nestojusieji. Teisingasis ir Rūstusis kaltina susvyravusius ir reikalauja jiems bausmės, bet Gailestingasis juos užtaria. Dievas susvyravusiųjų galutinai neatmeta, bet lemia jiems eiti į pasaulius, kūnais prisidengus, kentėti, mirti ir, tuo keliu einant, galutinai apsispręsti, ar už Dievą, ar už Jo priešininką, pakėlusį maištą prieš Jį. Gailestingasis prašo, kad ir jam būtų leista eiti su ištremtaisiais ir praminti jiems taką, kuris juos vėl atvestų prie Dievo. Į tai Balsas iš sosto taria: „Tu esi mano mylimiausias Sūnus, kuris atspėji mano sielos pojūčius! Tebūnie pagal tavo norą, kuris yra ir mano noras“. Antrajame prologo vaizde mes girdime Balsą, reikalaujantį, kad numalšintos audros ir chaoso galybė nusilenktų savo nugalėtojui. Bet maišto genijus ir toliau skelbia jam kovą bei varžybas dėl susvyravusiųjų.

Tuo metu jauna saulė sužiba ir apšviečia vos gimusią žemę. Tai pirmoji diena. Ištremtos dvasios, pastebėjusios žemę, leidžiasi į ją, o Balsas iš Tolo skelbia, jog tai jų sunkaus bandymo vieta, bet kad tame kelyje jos nebūsiančios apleistos.

Kaip matome, čia Krėvė kovą tarp gėrio ir pikto įvaizdina, įprastiniais terminais tariant (jų Krėvė nevartoja), kaip kovą tarp dangaus ir pragaro, Dievo ir demono. Žmogus — tai susvyravęs angelas, ir tasai susvyravimas yra jo pirmapradė nuodėmė, ištrėmusi jį iš dangaus ir pasmerkusi kančioms bei mirčiai. Kristus — tai Gailestingasis, kurį Dievas vadina savo mylimuoju Sūnumi, nors savosios Dievo Sūnaus sampratos autorius čia neryškina. Tuo būdu istorija ir jos prasmė šioje koncepcijoje yra žmogaus bandymo ir jo galutinio apsisprendimo metas.

Toliau veiksmas įkeliamas į žemę, į Palestinos šalį, istorinius Erodo Idumiečio valdymo ir Kristaus gimimo laikus. Čia vaizduojamas žadėtojo Mesijo belaukiančios Izraelio tautos nerimas Jo atėjimo dienomis. Šioje dalyje apimamas laikotarpis nuo Kristaus gimimo ligi Erodo mirties.

Po epizodo „Prieaušrio metu“, kuriame duodamas ryškus pavergtos Izraelio tautos nuotaikų ir santykių vaizdas, sudarąs tolimesniam pasakojimui psichologinį bei visuomeninį foną, vaizduojami įvykiai mums daugiausia yra žinomi iš Evangelijų ir šiaip iš ano meto istorijos —Kristaus gimimas, Erodo pastangos surasti gimusį Kūdikėlį, Juozapo su Marija ir Jėzumi bėgimas bei jų gyvenimas (kaip Krėvė vaizduoja) pas esejus, netikro mesijo atsiradimas bei jo sukeltas sąjūdis, Erodo mirtis ir kita.
Taip pat jau šioje dalyje susitinkame su didžiąja dalimi asmenų, minimų Evangelijose ir susijusių su Kristaus gyvenimu. Čia matome ne tik Juozapą, Mariją ir Jėzų, Erodą, ano meto žydų vyriausius kunigus ir tautos vyresniuosius bei mokytojus, tris karalius (Krėvės knygoj — pirklį, astrologą ir kari), bet ir Simoną su kitais Kaparnaumo žvejais, būsimaisiais Kristaus mokiniais ir apaštalais, Jėhuda iš Kerioto, būsimąjį išdaviką, Barabą ir kt.

Pastebėtina, kad, įvykius ir veikiamuosius asmenis imdamas iš Evangelijų, autorius daugeliu atvejų juos vaizduoja ir interpretuoja gana skirtingai nuo Evangelijų. Jau kalbėdami apie prologą matėme, kad autorius ten išvysto jo pirmapradės nuodėmės bei atpirkimo (nors šis terminas Krėvės koncepcijai nevisai tetinka) sampratas skirtingai nuo Šventraščio. Tą patį reiškinį pastebime ir toliau. Sustojęs ties Kristaus gimimu, Krėvė vaizduoja ir nepaprastos žvaigždės pasirodymą, ir Evangelijų minimą trijų išminčių atvykimą, ir piemenų girdimus padangėje nepaprastus garsus, lyg angelų giesmes. Tačiau Krėvė linkęs Visa tai interpretuoti racionalistiškai ir natūralistiškai. Čia (Kristaus gimdymas vaizduojamas su visais šiurpiais moters klyksmais, su vaitojimais ir skausmingomis konvulsijomis ant žemės. Red.), trys karaliai arba išminčiai neatvyksta pagarbinti gimusio Dievažmogio, bet jų — Babilono pirklių — karavanas atsitiktinai vyksta pro šalį. Nuostobūs garsai atrodo esą greičiausia tik karavano skambučių garsai, kurie tik sujaudintoj piemenų vaizduotėj virsta angelų giesmėmis ir t.t. Kad Erodas jieško Kūdikėlio, Juozapui praneša ne daugaus galybės, bet Mirjamos (Marijos) brolio sūnus. O Juozpas su Marija ir Kūdikėliu pabėga ne į Egiptą, bet pas gyvenančią atskirumoj esejų sektos bendruomenę ir čia pasilieka ligi Erodo mirties.
Panašiai skirtingai vaizduojami ir kai kurie kiti veikiamieji asmens. Pvz., Juozapas čia charakterizuojamas, kaip pagyvenęs žmogus, suaugusių vaikų tėvas, nežiūrėdamas žmonių atkalbinėjimų vedęs jauną dar nesubrendusią mergaitę. Simono tėvo Jonos žodžiais tariant, jis visada buvęs nelanksčios sielos, užsispyręs ir atkaklus. Supykęs dėl žmonių kalbų, jis buvęs palikęs savo šalį, bet svetur radęs tik vargą ir, jo priverstas, dabar vėl grįžtąs į tėviškę. Barrabas, kuris, atrodo, identifikuojamas su Evangelijose minimu dideliu piktadariu Barabu, čia vaizduojamas kaip karštos širdies jaunuolis, aistringai jieškąs tiesos. Bet ypač skiriasi Erodas nuo to, kaip jis įprasta vaizduoti. Krėvė jį parodo, kaip išmintingą ir didelių užsimojimų valdovą, helenų kultūros žmogų, kurį tik žydų fanatizmas privertęs imtis žiaurumų.

Tas skirtumas tarp Evangelijų ir Krėvės kūriny Kristaus gyvenimo bei su Jo gyvenimu susijusių įvykių vaizdavimo ir interpretavimo jau ir anksčiau buvo kritęs į akį. JAV leidžiamai „Naujajai Aušrai“ savo laiku įdėjus „Dangaus ir žemės sūnaus“ Kristaus gimimo epizodą, vienas JAV lietuvių laikraštis — netgi liberalinis — smarkiai priekaištavo „N. A.“, kad, būdama katalikiškas laikraštis, spausdinanti tokius nekatalikiškus dalykus.

Dėl to tenka pastebėti, jog kai kurie tų skirtumų nėra esminiai, o mums į akį krintą tik todėl, kad skiriasi nuo mūsų įprastinio tų dalykų vaizdavimosi. Bet yra ir esminių skirtumų, dėl kurių skaitytojas, jieškąs Krėvės kūriny ne tik aukšto meninio lygio vaizdų, bet ir evangelinės tiesos, jos čia ne vienu atveju neras (arba ras iškraipytą. Red.). Tačiau reikia kartu ir pridurti, kad autorius čia nerodo jokios tendencijos Kristų ar krikščionybę nuvertinti, suniekinti ar kovoti su ja. Nors kai kuriuos dalykus vaizduodamas bei interpretuodamas savaip, jis apie visa ką kalba su didele rimtimi, sakytume net su krikščioniška pagarba ir aiškia nuojauta, bei pripažinimu tų dalykų aukštesnės ir nepaprastos, nors iš dalies paslėptos, prasmės. Ši autoriaus dispozicija labai žymiai užtušuoja tą skirtumą tarp Krėvės interpretacijos ir Evangelijų.
Žiūrint grynai literatūrinių šio kūrinio ypatybių, jį tenka skirti prie Krėvės orientalistinių raštų, surinktų „Rytų pasakų“ tome. Tik šiuo atveju vaizduojamas nebe indų ar kitų Rytų tautų gyvenimas ir dvasinis pasaulis, bet Izraelio tautos.

Orientalistinis „Žemės vingių“ pobūdis atsiskleidžia ne tuo, kad čia vaizduojamas Rytų kraštas ir jo gyvenimas. Jame išviršinių Rytų vaizdų su jų gamtovaizdžiu, statyba, jų darbo įrankiais ir namų apyvokos reikmenimis bei kitais panašiais Rytams būdingais dalykais čia labai maža terandame. Lemiamos reikšmės šiuo atveju turi veikalo stilius.
Jau pačiame žodyne susitinkame su gana gausiais hebrajų, arabų ir kitų orientalinių tautų žodžiais, kurie vieni jau duoda kūriniui ganą ryškų orientalinį atspalvį. Juo labiau tas įspūdis sustiprinamas, kad daugeliu atvejų Krėvė net jau mūsų įprastus rytietiškus žodžius vartoja ne mūsų įprastinės formos ir kitus terminus vietoj mūsų įprastinių tam tikriems dalykams, pavz., C h a v a — Jieva, J e h u d a — Judas, J ė š u a — Jėzus, M o š ė — Mozė, parusimai — fariziejai, Mirjama — Marija, Mizrajimas — Egiptas ir t. t.

Bet dar daugiau šį stiliaus bruožą sustiprina Krėvės sakinio ir apskritai sintaksės ypatybės. Krėvės sakinio konstrukcija čia daugeliu atvejų labai žymiai skiriasi nuo mūsų įprastinės kasdieninės ir raštų kalbos, primindama Senojo Testamento, Evangelijų bei kitų hebrajų literatūros paminklų kalbą.

Rytietiškumą Krėvė dar papildo, duodamas tam tikriems žodžiams vaizdinių ir emocinių niuansų, kurių jie turi Rytuose arba specialiai hebrajuose, drauge vartodamas būdingų senovės hebrajams frazių, formulių, metaforinių išsireiškimų, alegorijų bei simbolių ir kitų panašių poetikos priemonių.

Šiomis priemonėmis autorius ir sukuria savo veikale tą orientalinę atmosferą, kuri mums leidžia gyvai pajusti Rytus, ypač Izraelio tautos dvasią, nors optinio vaizdo beveik neduoda. Tuo keliu eidamas, Krėvė savaime nusikreipia beveik išimtinai į žmogaus psichinę tikrovę ir beveik tik pro ją atskleidžia daugelį kitų dalykų. (Epochos bruožai čia matomi taip pat per žmogų). Dėl šitų ypatumų „Dangaus ir žemės sūnų“ veikėjai, net epizodiniai, yra gyvi, su savo įvairiomis aistromis, su rytietiška vaizduote bei pasaulėjauta, su būdingaisiais tautiniais, socialiniais ir epochiniais bruožais.

„Žemės vingiuose“ veiksmo variklis yra ne koks paskiras asmuo, bet Izraelio tautos mesianistinė idėja iš vienos pusės ir tragiškas tos tautos istorinis likimas iš antros. Šitie du priešingi dalykai palaiko paskiro asmens dvasioj ir visuomenėj įtampą, kuri, ypatingai dėl Izraelio tautos temperamento, nuolat prasiveržia vis naujais konfliktais. Šioje veikalo daly Kristus dar nėra išėjęs į viešumą. Todėl tiesioginiu būdu Jis veiksmo dar nevaro pirmyn.

Savo idėjai iškelti reikalingus įvykius Krėvė čia vaizduoja ne ištisiniu pasakojimu, bet rodo juos paskirais vaizdais. Dalis jų yra monologiniai pasakojimai, bet dažniausiai vartojamas dialogas ir tai draminiu pavidalu.

Šitaip, trumpais bruožais, atrodo Krėvės „Dangaus ir žemės sūnų“ pasirodžiusioji pirmoji dalis turinio ir stiliaus atžvilgiu. Žinoma, paskirai paimtą vieną veikalo pradžią nelengva tiksliai įvertinti. Toliau šio tomo dalykai gali įgauti visai kitos prasmės negu dabar atrodo. Bet jau ir dabar mes matome, kad savo naujame kūriny Krėvė vėl parodo savo kūrybinio talento dydį, kuris pasireiškia reto didingumo bei įspūdingumo vaizdais (pvz., prologe) ir meniniu vaizdų tikrumu iš Izraelio tautos senovės. Jei ir ne visiems bus priimtinos kai kurios Krėvės idėjos, jo požiūris į Šventojo Rašto faktus, bet visiems imponuos ne tik autoriaus užsimojimas, jo veikalo nepaprasta problematika, bet taip pat jo kūrybinis pajėgumas, su kuriuo jis atkūrė šiame tome anos tolimos epochos ir taip savitą, tiek nuo mūsiškės skirtingą, Izraelio tautos dvasią.

Redakcijos prierašas. Ta pačia proga norime pastebėti, ar V. Krėvė ne perdaug mėgsta dialogus, kuriuos jis dažnai vartoja draminiu pavidalu (su remarkomis). Tas pamėgimas, virtęs savotiška yda, juk padarė jo Šarūną sunkiai bepaskaitomą, nes veikalą perdaug ištęsė ir praskiedė. Ir „Dangaus ir žemės sūnuose“ — didelio masto kūriny — kai kuriuos įvykius, kurie neduoda dramatinės įtampos (pvz., piemenų epizodas prieš Kristaus gimimą), ar negeriau būtų buvę vaizduoti pasakojimo būdu. Vartojant dialogą išviršiniams už scenos vykstantiems įvykiams bei praeities faktams priminti, t. y. epiniams dalykams, to dialogo prireikia labai daug. Kadangi ir kitose „Dangaus ir žemės sūnų“ dalyse epinis elementas, atrodo, bus stiprus, tai jam epinės priemonės ir tiktų labiau negu dramatinės. Tai liudija ir „Žemės vingiai“. Nors čia dialogai įdomiai orientališkai nuspalvinti, tačiau tos vietos, kur autorius tarp dialogų, kad ir labai šykščiai, įterpia pasakojimą, atrodo gyvesnės.