Aidai.eu Apžvalga

JERONIMAS KAČINSKAS — KOMPOZITORIUS

Parašė Izidorius Vasyliūnas

"Izidoriau! Kam apsiėmei rašyti apie mane?!" Tai buvo pareikšta reakcija vieno kultūrinio parengimo metu Bostone, kai poetas Tėvas Leonardas Andriekus medžiojo Aidų žurnalio straipsnį Jeronimo Kačinsko 70 metų sukakčiai paminėti. Tik prieš metus pats į tą "senių" klubą įrašytas, suprantu, kad gal kam ir nemalonu viešai būti pripažintam senu, net 70 metų, ypač kai dar energijos netrūksta savo profesijos darbams ir kai dar pilnas kūrybinių užsimojimų.

O tų kūrybinių užsimojimų Jeronimas Kačinskas tikrai dar pilnas ir pilnas! Spėjo tik užbaigti savo operą "Juodasis laivas" Algirdo Landsbergio libretui, žiūrėk, jau smuiko sonata atsirado. Vasyliūnų pagrota sonata dar aidi čia Bostone mažojoje Jordan salėje, čia New Yorke Carnegie rečitalių salėje, čia Kennebunkporte lietuvių pranciškonų vasarvietėje, o čia jau Berklee muzikos kolegijos pedagogų saksofonų kvartetas ruošia koncertui naują, antrą Jeronimo Kačinsko saksofonų kvartetą, specialiai jam užsakytą. Keturių dalių — I. Fantasy, II. Adagio, III. Presto, IV. Finale — kvartetas buvo pagrotas 1977 balandžio 6. Jį atliko mokytojai Joseph Viola, Robert L. Patton, John La-porta ir Robert Hores.

Vyteniui M. Vasyliūnui išvykus į Vokietiją, Izidorius Vasyliūnas, likęs be akompaniatoriaus, rūpinasi programa vienam smuikui. Jeronimas Kačinskas ir čia greitas bičiuliškai atsiliepti su trumpu virtuozišku dalykėliu "Toccata". Vasyliūnui jis per trumpas, prašo nors kokio preliudėlio prie jo pridėti. Bet šiuo metu Kačinskas jau užimtas, rašo rimtą, stambų simfoninį kūrinį. Be abejonės, tą preliudą jis pridės, kai tik užbaigs savo simfoninį veikalą. O po to ir vėl atsiras naujų sumanymų, naujų impulsų. Ir taip su amžiumi darbai ne tik nesustoja, bet priešingai — spartėja, auga. O kiek tos kūrybos praeityje!

Man pavyko gauti iš paties kompozitoriaus jo kūrinių sąrašą, didelį, bet dar nepilną, su kūrinių atsiradimo datomis. Sustačiau jį chronologine tvarka, ir susidaro imponuojantis vaizdas. Esu nuomonės, kad labai svarbu susumuoti visą kompozitoriaus kūrybinį lobį, todėl tą sąrašą čia ištisai paduodu.
1928 Beržas, chorui.
1929 — Tema ir penkios variacijos, fortepijonui.
1930 — Stygų kvartetas Nr. 1.
1931 — Koncertas triūbai ir simfoniniam orkestrui.

1931 — Stygų kvartetas Nr. 2 (ketvirtatonių sistemoje).
1932 — Nonetas fleitai, obojui, klarnetui, fagotui, valtornei, stygų kvartetui.
1932 — Trio triūbai, violai ir fortepijonui (ketvirtatonių sistemoje.
1934 — Muzika Vydūno dramos "Anga" įžangai, simfoniniam orkestrui ir chorui.
1938 — Muzika A. Gustaičio komedijai "Slogučiai".
1941 — Simfoninė fantazija Nr. 1.
1945 — Esi, dangau, chorui.
1945 — Lietuvos takeliai, chorui.
1946 — Muzika Krėvės dramai "Šarūnas".
1946 — Jau saulutė leidžias, chorui.
1946 — Giesmė į šviesą, simfoninė poema.
1947 — Žvangučiai, chorui.
1952 — Atpirkimo misterija, simfoniniam orkestrui.
1952 — Mišios Nekaltos Palaimintos Marijos Širdies garbei, parašytos karaliaus Mindaugo 700 metų krikšto sukakčiai, solistams, chorui, varinių instrumentų ansambliui ir vargonams.
1956 — Velykų apmąstymai, meditacijos (6 dalys), simfoniniam orkestrui.
1957 — Atspindžiai, fortepijonui.
1958 — Keturios miniatiūros, fleitai, klarnetui ir violončelei.
1959 — Septetas Klarnetui, fagotui, miško ragui (valtornei), smuikui, violai, violončelei ir fortepijonui.
1950 — Pučiamųjų kvintetas fleitai, obojui, klarnetui, fagotui ir valtornei.
1960 — Koncertinė pjesė fleitai ir stygų orkestrui.
1961 — Vilniaus suita, simfoniniam orkestrui.
1962 — Transcendentinės išraiškos, koncertiniam pučiamųjų orkestrui ir vargonams.
1964 — Lento, simfoniniam orkestrui.
1966 — Šv. Stepono mišios, solistams, chorui ir vargonams.
1966 — Trumpa fantazija, vargonams.
1967 — Saksofonų kvartetas Nr. 1.
1968 — Triptikas — Paslaptis, Nerimas, Aušra, sopranui solo ir simfoniniam orkestrui.
1968 — Gintarėlis, chorui.
1970 — Te Deum laudamus, dviem solistam, chorui ir pučiamųjų ansambliui.
1974 — Opera "Juodasis laivas" Algirdo Landsbergio libretui.
1974 — Sonata smuikui ir for-
tepijonui.
1975 — Saksofonų kvartetas Nr. 2.
1977 — Simfoninė fantazija Nr. 3.
1977 — Įžanga, arba Introdukcija, ir Toccata, vienam smuikui solo.

Dar visas pluoštas veikalų be datų. Vargonams "Improvizacijos", "Kontrastai". "Laivai palaužtom burėm" tenorui solo su simfoniniu orkestru. Chorui "Rauda", "Daina", "Gandrai" ar "Ilgą, ilgą pradalgėlę", dar iš Klaipėdos laikotarpio chorų mėgstama daina. Suminėkime žinomesnes religines choro giesmes, kaip "Marija", "Terra tremuit", "Lietuvos Karalienė", "Didis, galingas", "Gimimo giesmė", "Rex Christe" ir kitas. Iš viso mišriam chorui dainų ir giesmių arti 50 veikalų.
Jei pridėsime trumpus biografinius duomenis, bus aišku, kur kuris veikalas buvo rašytas.

1923-1929 Jeronimas Kačinskas studijuoja Klaipėdos muzikos mokykloje. Nuo 1929 iki 1931 jis studijuoja Prahoje, Čekoslovakijoje. Nuo 1932 iki 1938 jis vėl Klaipėdoje, dėsto muzikos mokykloje, vadovauja įvairiems chorams, atgaivina simfoninį orkestrą, suorganizuoja operą, kuri klestėjo iki Hitlerio okupacijos. Nuo 1938 iki 1940 darbuojasi Kaune, paskiriamas radiofono simfoninio orkestro dirigentu. 1940 ir 1941 Vilniaus radiofono orkestro dirigentas, vėliau Vilniaus filharmonijos ir Vilniaus operos dirigentas. 1944 traukiasi į Vokietiją; ten išbūna penkerius metus. 1949 persikelia į Jungtines Amerikos Valstybes. Čia jis vargonininko pareigose Šv. Petro lietuvių parapijoje South Bostone, Mass., diriguoja Melrose simfoninį orkestrą, vadovauja amerikiečių Polymnia chorui, nuo 1967 dėsto Berklee muzikos kolegijoje Bostone.

Grįžtant prie jo kūrybos, štai keletas autoritetingų charakteristikų.
Prof. Juozas Žilevičius Lietuvių Enciklopedijoje rašo: "Kačinsko kūrybos pobūdis: pirmieji kūriniai modernaus polifonijos ir harmonijos stiliaus, vėlesni (jų tarpe didžiuma dainų ir giesmių) atematinio stiliaus. Vėliausioji kūryba yra mistinio charakterio. Nasikartojančios melodijos vystosi per visą veikalą, sudarydamos dažnai nesimetrinę muzikinę struktūrą".

O štai keletas ištraukų iš Algio Šimkaus pareikštų minčių: "Kompozicinį talentą Kačinskas yra parodęs dar Klaipėdos studijų laikais. Prahoje Kačinskas susižavi tų laikų naujoviškomis atonalinės, dvylikato-nės ir ketvirtatonės muzikos sistemomis. Laikui bėgant, jis palaipsniui išvysto nuosavą, mažiau kontroversinį stilių, kuriame, nors neatsisakant naujoviškų sąskambių bei kompozicinių priemonių, vis ryškiau pradeda iškilti jo individualus lyriniai mistinis charakteris ir konstruktyviai logiška veikalo slinktis" (Keleivis, Nr. 17, 1977 balandžio 26).

O štai keletas autoritetingų kompozitoriaus Dariaus Lapinsko minčių, pareikštų ryšium su Kačinsko operos "Juodasis laivas" pastatymu Chicagoje. "Nesiveliant perdaug į muzikinius terminus, apibrėžinėjant jo kūrybą atonaline, aritmine ar abstrakčia, tenka pabrėžti dar kitą būdingą savybę, — kad kompozitorius viską perteikia labai sukontroliavęs. Pas Kačinską viskas yra apgalvota ir nudailinta, kaip marmuro paviršius, nepalikta jokių šiurkštumų ir aštrumų. Ar žvelgsime į Jeronimo Kačinsko ritmą, harmoniją ar melodiją, — nieko nerasime ekstravagantiškai šokiruojančio, viskas yra matematiškai logiška, lyriška ir struktūriniai išbaigta" (Keleivis).

Man asmeniškai teko susidurti su jo kompozicijomis grojant keliais atvejais jo mišias, septetą. Jo smuiko sonata buvo mano išprašyta, kaip lygiai ir naujausias kūrinėlis Toccata su preliudu arba įžanga. Apie jo mišias rašiau antuziastingą straipsnį Kolumbijos Lietuvyje. Vėliau apie tas mišias rašiau Aiduose. Pacituosiu keletą minčių. "Šiose mišiose Jeronimo Kačinsko kūrybiškumas ir jo kompozicinis patyrimas čia atsiskleidžia visu pilnumu. Jis davė religinės muzikos šedevrą, gilų, spalvingą, didingą, santūrų modernia prasme ir vis tik nūdienį ir šviežią, nieko bendra neturintį su atgyventa jau konsonansine harmonija. Jo harmonija moderni, sep-takordinė, bet minkšta ir švelni. Jo melodikoje nuolat jaučiama gregoria-ninio choralo dvasia. Bet jo tematika nieko bendra neturi su tradiciniu tematikos supratimu. Ji niekad nesikartoja, nuolat nauja. Visumoje galima jausti gilią vienumą, besiribojančią mišių tekstu."

Jo smuiko sonata jau įgrota į plokšteles ir turi trumpu laiku pasirodyti kaip lietuvių kamerinės muzikos antrasis albumas (Lithuanian Chamber Music, Second Album). Jo keturios miniatiūros, fleitai, klarnetui ir violončelei, buvo mano išleistos 1966 metais.

Ypatingai reikia pabrėžti Jeronimo Kačinsko bekompromisinę ištikimybę savo kūrybiniam veidui. Ar jis rašytų didelį ar mažą veikalą, dideliam sąstatui ar pavieniam instrumentui, jis visada lieka savimi, kaip jam diktuoja jo kūrybinis instinktas. Tai reta savybė, o kartu aukščiausias kompozitoriaus pažymys. Nes tik su savitu veidu kompozitorius gali būti laikomas tikru kompozitorium.
Izidorius Vasyliūnas

Sukurta: Kretingos pranciškonai