Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VERGILIJAUS BUKOLIKOS IR GEORGIKOS RUKŠOS VERTIME PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Juozas Zaranka   
PUBLIJUS VERGILIJUS MARONAS:
Bukolikos — Georgikos. Vertė ir pagal originalą heksametrais lietuviškai atkūrė, parašė įvadą ir sudarė žodynėlį dr. Antanas Rukša. Londonas, Nida, 1975, 432 psl.

Vos per vieną dešimtmetį pasirodė spaudoje net du visų tikrai autentiškų Vergilijaus veikalų vertimai į lietuviškuosius hegzametrus (pagal vertėją, ir recenzentas rašo "heksamet-ras", bet normine lytimi yra įsigalėjęs ' 'hegzametras' \ — Red.). A Rukšos Eneida, apie kurią rašiau Aiduose, 1967, Nr. 10, p. 436-443, ir čia recenzuojamos poemos, o Vilniuje (1967 ir 1971) A. Dambrausko. Be to, poetas A. Nyka-Niliūnas paskelbė šiame žurnale (1973, Nr. 7, p. 300-307) trečiosios Georgikų giesmės dalinį (eil. 1-383, tik be eil. 294, iškritusios, tur būt, spaustuvėje) vertimą. Tai džiugus reiškinys, sveikintinas kaip vieno didžiųjų pasaulinio masto klasikų įsipilietinimas mūsų literatūroje.

Be vertimo, šioje knygoje yra pateiktas dar labai platus įvadas (p. 9-191) ir paaiškinamasis vardų ir daiktų žodynėlis (p. 363-427). Pirmoje įvado dalyje dr. A. Rukša trumpai pavaizduoja humanizmo ir Vergilijaus įtaką lietuvių kultūrai, išsamiai išnagrinėja Bukolikas ir Georgikas, antroje duoda hegzametro istoriją naujųjų laikų literatūrose ir ypač mūsiškėje, o trečioje išdėsto vertimo teoriją, kuria vadovaudamasis lietuvi-no Vergilijų.

Kai kurie įvado tvirtinimai atrodo nepakankamai pagrįsti ar net netikslūs. Pavyzdžiui, Bukolikų kalba yra apibūdinama, remiantis Horaci-

jaus teorija apie "callida iunctura" (p. 29). Šiuos terminus Rukša išreiškia lietuviškai "sąmojinga sąsaja". Gal nevisi skaitytojai tokiame vertime susigaudys. Mat, sąmojį suprantame paprastai kita reikšme, kurią pateikia Lietuvių Kalbos Vadovas, kaip "miklų, gudrų posakį, juoką". Tiesa, Dabartinės Lietuvių Kalbos Žodyne jis apibrėžiamas kaip "proto miklumas, aštrumas". Abu paaiškinimai yra teisingi ir vienas kitą papildo. Bet nepriklausomoje Lietuvoje ir laisvojo pasaulio išeivijoj žodis normaliai buvo ir tebėra suprantamas pirmąja prasme, todėl ją ir teduoda LKV, tuo tarpu DLKŽ-e juoko reikšmė dingsta, tur būt, todėl, kad toks sąmojis dabar Lietuvoje paprastai vartojamas kaip ginklas prieš okupantus. Rukšos knyga skiriama diasporos lietuviams, tai "calli-da iunctura", kurioje nėra juokingo elemento, turėtų būti išversta "išmoningu (žodžių) junginiu" ar panašiai. Horacijaus poezijoje jis pasireiškia paradoksiniu žodžių junginiu, kaip, pavyzdžiui, "splendide mendax" — "puikiai melaginga" (odė III 11,35), arba įvairių vieno sakinio žodžių perstatymu bei supy-nimu (t. y. daugiariopu hiperbatu). Šio gerą pavyzdį teikia I 5 odė, kurios pirmame sakinyje yra šeši hiperbatai, o paskutiniame net septyni. Panašių išmonių Vergilijaus kūryboje nėra. Fr. B ome r, rašydamas apie Augusto laikotarpio poetų kalbą (Gymnasium, 64, 1957, p. 1-21), pastebi, kad "tokia calliditas — išmonė tinka greičiau Horacijui negu Vergilijui" (p. 4), ir straipsnio pabaigoje teigia: "Vergilijaus kalbos paslaptis, — visai priešingai negu Horacijui —, glūdi . . . grįžime prie paprasto žodžio ... ir didelės bei paprastos minties" (p. 21). Todėl Rukša (p. 185) be reikalo bando pritaikyti Vergilijui tai, ką tvirtina, apibūdindamas Horacijaus stilių, Nietzsche, kuris verbis expressis pabrėžia Rukšos necituotoje pastraipos pradžioje, kad tokią meninę ekstazę jis patyrė, tik skaitydamas Horacijaus odes (Fr. Nietzsche, Werke, leid. K. Schlechta, Darmstadt, 1960, t. II, p. 1027).

Netikslu taip pat rašyti, kad Vergilijus Bukolikose laikęsis "Daugiau tradicinės piemenų kalbos" (p. 31). Iš tikrųjų ne literatas išsireiškia kaip piemenys, o šie vartoja literatūrinę kalbą (plg. Bomer, cit. str., p. 4). Tik vienas kitas jų žodis yra tarmiškas. Keista, kad vienai iš aiškiausių tarmybių, kaip "cuium pecus" (B. III, 1 ir V, 87), nei Rukša, nei Dambrauskas nepaieškojo atitikmens mūsų tarmėse.

Teisingai rašo Rukša, kad lietuviškoji Mažvydo Katekizmo prakalba nėra sueiliuota hegzametru, bet nelabai įtikina jo siūloma "laisva skie-meninė eilėdara" (p. 97). Paskutinysis Katekizmo leidėjas M. Ročka (Martynas Mažvydas, Pirmoji lietuviška knyga, Vilnius, 1974, p. 71) gal tiksliau pastebi, kad ši eilėdara "iš esmės nėra nei klasikinė, nei silabinė, nei toninė. Tur būt, teisingai ji skiriama prie sintaksinės-intonacinės eilėdaros sistemos, kurią nulemia sakinių struktūra, jų išdėstymas, vienodas sakinio dalių, daugiausia veiksmažodinių tarinių, nukėlimas į pabaigą". Man kyla tiktai klausimas, ar teologijos studentas Mažvydas, dalydamas sakinį į dvi eilutes, kartais nesekė Senojo Testamento psalmių eilučių struktūros.

Dr. A. Rukša, sutikdamas su V. Mykolaičiu ir L. Gineičiu, apibūdina Donelaičio hegzametrą kaip vergiliš-ką (p. 111). Mykolaičiui jis tokiu atrodo dėl dviskiemenių pėdų gausumo, Gineičiui — dėl daktilinių pėdų koncentravimo į eilučių pradžią. Rukša tokio koncentravimo nemato, bet, priimdamas Mykolaičio argumentą, prideda: "Pagrindine Donelaičio heksametro vergiliškumo žyme laikyčiau vyriškas cezūras". Tuo tarpu man, beskaitant Vergilijaus poemas ir belyginant jas su Donelaičio Metais, susidarė įspūdis, kad jų hegzametrai yra smarkiai skirtingi. Kad sprendimas neliktų grynai subjektyvus, bandžiau jį paremti daktilių ir spondėjų statistika abiejų poetų veikaluose. Palyginimui imu pirmąsias keturias begzametro pėdas, kuriose daktiliai gali būti laisvai keičiami spondėjais, tuo tarpu kai penktoji pėda graikų, romėnų ir lietuvių hegzametruose normaliai yra daktilis, o šeštoji — spondėjas. K. Būchner (Realyncyklopadie der Al-tertumswissenschaft, 1955, t. VIII A, kol. 1249, s. v. Vergilius) pateikia šiuos duomenis apie tas keturias pėdas Vergilijaus kūriniuose: I-V eklo-gų šimte eilučių randami vidutiniškai 188 daktiliai (47%) ir 212 spondėjai (53%), VI-X eklogose 204 daktiliai (51%) ir 196 spondėjai (49%), Georgikų I giesmėje 176 daktiliai (44%) ir 224 spondėjai (56%). Eneido-je proporcija irgi panaši: I giesmėje 175 daktiliai ir 225 spondėjai, Vll-oje 179 daktiliai ir 221 spondėjas, XI giesmėje 171 daktilis ir 229 spondėjai. Atseit, Vergilijaus hegzametruose daktilių ir spondėjų skaičius beveik išlaiko pusiausvyrą.

Tuo tarpu Donelaičio Pavasario linksmybėse (eil. 1-100) suskaičiavau taip pat pirmose keturiose pėdose 58 daktilius (14,5%) ir 342 spondėjus (85,5%), o Vasaros darbuose (eil. 1-100) 42 daktilius (10,5%) ir 358 spondėjus (89,5%). Vadinasi, daktilių yra šešis ar net devynis kartus mažiau negu spondėjų. Tiesa, statistika būtų tikslesnė, jei apimtų visus Donelaičio hegzametrus, bet neatrodo, kad ji radikaliai pakeistų daktilių ir spondėjų santykį. Tarp vergiliškosios daktilių ir spondėjų pusiausvyros ir donelaitiškų beveik ištisai spondėjinių eilių skirtumas yra toks didelis, jog šiuo atveju negalima kalbėti apie bet kokią Vergilijaus įtaką Metų autoriui. Tuo pačiu atkrinta ir L. Gineičio argumentas, paremtas daktilių koncentravimu pirmose pėdose. Kokie daktiliai gali koncentruotis, kada iš šimto Pavasario linksmybių eilių pirmosios keturios pėdos 53-ose eilutėse neturi nė vieno daktilio, o Vasaros darbų net 65-ose eilutėse?

Taip pat pasirodo klaidingas Rukšos tvirtinimas apie vyriškąsias cezūras, kaip pagrindinę Donelaičio hegzametro vergiliškumo žymę. (Reikia pastebėti, kad vyriškosios cezū-ros dedamos daktilinėse ir spondėji-nėse pėdose po pirmojo skiemens, o moteriškosios — tik daktilinėse po antrojo skiemens). Vergilijaus eilėse, sudarytose beveik iš lygaus daktilių ir spondėjų skaičiaus, teoriškai būtų įmanoma tiek vienos, tiek kitos rūšies cezūros, bet praktiškai romėnų poetas vartoja beveik išimtinai tik vyriškąsias. Tuo tarpu Donelaičio hegzametruose nėra moteriškųjų ce-zūrų todėl, kad jis, nutoldamas nuo Vergilijaus, o ne juo sekdamas, sukuria eiles beveik be daktilių pirmose keturiose pėdose. Beje, Rukša .vadina moteriškąja cezūra Donelaičio daromą pauzę po trečiosios pėdos spondėjumi, pvz., "Ir žoleles visokias/ iš numirusių šaukė". Bet senovės metrikos specialistams pauzė pėdos gale nėra cezūra, o diairesis (plg. O. Schroederio ir J. B. Hof-manno bei H. Rubenbauerio metrinių terminų žodynėlius). Kadangi graikai ir romėnai tokio diairesio po trečiąja pėda vengė, tai ir šiuo atžvilgiu Donelaitis nutolsta nuo antikinės metrikos taisyklių.

Esant Donelaičio hegzametrui taip smarkiai skirtingam nuo graikų ir romėnų hegzametro, kyla klaysimas, ar mūsų poetas nepereina į beveik vientisai spondėjinį eiliavimą dėl lietuvių kalbos savybių, kaip darė romėnai, kurie dėl ilgųjų skiemenų gausos lotynų kalboje turėjo įvesti daugiau spondėjų, negu jų buvo graikų poemose. Į šį klausimą turime atsakyti neigiamai, nes mūsų kalboje yra įmanomi ne tik spondėjiniai, bet ir grynai daktiliniai (pirmose penkiose pėdose) hegzametrai, kuriais J. Ralys išvertė Odisėją ir dalį Iliados. Nepaneigiant Donelaičio originalumo, galima būtų prileisti, kad jo hegzametrui padarė įtakos kitų moderniųjų kalbų eilėdara. Atrodo, kad rašiusieji apie Donelaičio metriką nepastebėjo, jog jau Martyno Mažvydo bendralaikis, Šveicarijos vokietis Konradas Gessneris (1516-1565), gydytojas, humanistas ir poetas, 1555 metais, aprašydamas lotyniškai "Mit-ridate" įvairias kalbas, cituoja vokiškas eiles, kurių metriką Alekso Preminger'io išleistoji Encyclopedia of Poetry and Poetics (Princeton UP, 1965, p. 127) apibūdina kaip spondėjinį hegzametrą, paremtą kirčiu. Gessner'io knyga, nors ir neseniai perspausdinta, man Bogotoje yra neprieinama. Vis dėlto manyčiau, jog vertėtų patyrinėti, ar Donelaitis, puikiai pažinojęs vokiečių kalbą, negalėjo sukurti lietuviško hegzametro, taip pat vyraujančia spondėjinio ir paremto kirčiu, sekdamas Gessnerio pavyzdžiu.

Trečioje įvado dalyje, skirtoje vertimo principams išaiškinti, Rukša kalba apie metrikos subtilumus, žodžių atranką ir pabrėžia hiperbato svarbą. Nežinau, ar griozdiško enjam-bemento (minties persimetimo iš vienos eilutės į kitą, kuris tarp kitko mūsiškai tariamas turi tik du garsu bendru su prancūziškuoju "enjam-bement' (b ir antrąjį m), nereikėtų išversti lietuviškąja "peržanga", kuri santykiautų su veiksmažodžiu 'per-žergti', kaip 'žarga' su 'žergti* ir 'peržanga' su 'peržengti'. (J. Girdzijauskas savo knygoj "Lietuvių eilėdara, p. 241 prancūzišką "enjambe-ment" verčia visai paprastai — "perkėlimas". — Red.). Pastabos, kurias padarysiu šiai įvado daliai, yra taikomos ir pačiam vertimui.

Labai abejotina, kad kiekvienas retesnis žodis būtų raiškesnis ir skambesnis. Mūsų vertėjui atrodo, jog "kalbant apie šlyną geriau tinka veiksmažodis 'stanginti' negu 'kietin-ti', nes stanginti tegalima tik tęž-tančius daiktus, kaip šlyną, kai kie-tinti galima ir netęžtančius . . . Dėl tos priežasties ... ir vašką geriau, savičiau nusakytume veiksmažodžiu 'težinti' negu 'minkštinti' " (p. 164-5). Todėl verčia jis B. VIII, 80-81 taip: "Šlyną kaip stangina šį, kaip šitą težina vašką/ vien ta pati ugnis, taip mūsų meilė Dafnidą". Bet pažiūrėję, kokiame kontekste skaitomos šios eilutės, randame, jog burtininkė, norėdama patraukti prie savęs Dafnį, vartoja apžavams dvi figūras (o gal du gabalus), vieną molio, o kitą vaško. Servijus, IV šimtmečio Vergilijaus komentatorius, kuriam romėnų magijos ceremonijos ir jų reikšmė turėjo būti gerai žinomos (jo laikotarpio imperatoriai pakartotinai leido įstatymus, skirtus kovai prieš magijos praktiką) aiškina, kad tuo pačiu būdu, kaip ugnis sukietina pirmąją figūrą ir ištirpdo antrąją, taip ir Dafnio širdis turi sukietėti kitoms moterims ir likti švelni jai, burtininkei. Taigi, nors ir teisingos būtų Rukšos pastabos apie šlyno stnagini-mą ir vaško težinimą, sunku tuos žodžius pritaikyti meilės sričiai, todėl gal geriau būtų versti beveik pažodžiui: "Molis kaip šis kietėja, ir šis kaip vaškas minkštėja/ toj pačioj ugny, taip Dafnis meilėj manoj oj". Šis proziškas vertimas išlaiko originalo pirmosios eilutės puseilių rimą tarp "durescit' ir 'liąuescit', nes, kaip vienas italų filologas spėja, rimas, * retas klasikinėje romėnų poezijoje, nurodo, kad eilutė perduoda liaudies magijos formulę.

Be abejo, reikia pasidžiaugti, kad 'kramtą', dažnoka Eneidos vertime kaip 'rūpesčio' pakaitalas, šioje knygoje vos tik vieną kitą kartą beužtinkama (nors iš įvado sužinome, jog tai nėra naujadaras, o poroj parapijų girdėtas žodis, tačiau dėl to 'kramtos' poetiškumas nepadidėja). Sutinku, kad kai kurie bendrinės kalbos žodžiai dėl dažno jų vartojimo lieka lyg ir "nudėvėti", bet ar padidėja vertimo poetinė vertė, jeigu, vartojant tarmybes, vidurdienio kaitra ar karštis pavaduojamas 'kepene pietų' (G.III, 331), arba jeigu 'įsidėmėk' pavirsta į 'mėklinkis' (G.IV, 61), arba jeigu lot. 'stabulum', kaip gyvulių pastogė, Rukšos išreiškiama keturiais žodžiais: 'tvartu', 'gurbu', 'Kūte' ir 'pūne' (Dambrauskas pateikia tris atitikmenis: 'tvartą', 'kūtę' ir 'žardį'), o kaip bičių gyvenvietė, 'aviliu' ir 'stovykla'? Įdomu pastebėti, kad Rukša keičia, berods, visoje Lietuvoje pažįstamą gudišką 'telyčią', nepaisydamas jos giministės su grynai lietuvišku 'teliu', į 'karvytę', bet nevengia slaviškos kilmės (bent taip nurodo E. Fraenkelis savo etimologiniame žodyne) 'pūnės', nežinau kuriame mūsų krašto kampelyje teužtinkamos. 'Aratrum' Rukša verčia 'žagre', 'žambiu' ir 'arklu', o Dambrauskas trylika kartų 'žambiu' ir vos vieną kartą 'arklu'. Ar nebūtų užtekę pastarojo, turinčio tą pačią šaknį, kaip ir lotyniškasis žodis? Jeigu Vergilijus primygtinai keturiose eilutėse vartoja keturis kartus 'carmina' (B. VIII. 6 67-70), tai gal ir vertime Rukšai reikėjo išlaikyti tą pabrėžiamą vienodumą, o neversti 'kerimu žodžiu', 'apžavais' ir 'burtais'.

Toks žaidimas sinonimais gali būti suprastas kaip pasigyrimas lietuvių kalbos, jos tarmių žodingumu (tenka abejoti, ar diasporos lietuvių jaunesnioji karta, gimusi ir augusi didmiesčiuose ir greičiausiai nemačiusi savo gyvenime nei tvarto, nei arklo, galės susigaudyti tarp tiek pakaitalų), bet iš tikrųjų tai jau savotiška neištikimybė originalui. Atrodo, kad vertėjai žodžių gausa norėtų lyg ir pralenkti Vergilijų. Toks noras pasireiškia, kada Rukša paprastą 'mortuos esses' (B.III, 15) — 'būtum miręs' pakeičia drastiškesnių išsireiškimu 'būtum sprogęs' arba neutralų ir net rimtą 'iacentem' (B.VI, 14; plg. romėnų antkapių įrašą 'hic iacet' — 'čia guli') paverčia į humoristinį 'įmigusį bambsant'. Sinonimų ir retesnių žodžių ieškojimas baigiasi netiksliu vertimu, kai vietoj 'uodegos' pasirodo 'stimburys': 'stimburio' taipgi galu krypuodama šluojanti pėdas" (G. III, 59). Pagal DLKŽ-ą, stimburys yra uodegos pašaknys ar visa uodega be plaukų, o čia karvė šluoja pėdas kaip tik savo uodegos plaukais. Nevykusį pakaitalą užtinkame ir Orfėjaus mirties aprašyme: kikonų moterys sudraskė dainių ir išmėtė po laukus jo kūno dalis, bet ir tada Orfėjaus nuplėšta galva tebešaukė savo mylimąją Euridikę. "Frigida lingua. . . vocabat" (G.IV, 525-6) Rukša pakeičia į paniekinantį veiksmažodį: "liežuvis stangus . . . vebleno". Čia daug geriau išlaiko toną Dambrauskas, versdamas: "atšalęs liežuvis . . . šaukė".

Retkarčiais Rukša neįveda sinonimo, kur jis būtų buvęs visai savo vietoje. Pavyzdžiui, labai keistai nuskamba eilutėse apie bulių ir karvę tokie žodžiai: "degina žvilgis/ moteries" (G. III, 215-6). Dambrauskas ir Nyka-Niliūnas vadina ją įprasčiau patele.

Jau Eneidos vertime pastebėjau perdidelį skaičių būdinių, A. Senno vadinamų antrąja bendratimi. Jie gerai tinka hebrajų kalbos infiniti-vus absolutus formai, kai ši turi pabrėžiančią reikšmę, perduoti. Ir iš tikrųjų arkivyskupo J. Skvirecko Šventojo Rašto vertime būdinių yra plg. Išėjimo knyga, XXI, 12 ss.), ir man, pradžiamoksliui šioje srityje, atrodo, kad jų galėjo būti ir apsčiau (pvz., Pradžios knygoje, II, 17, hebrajų 'mot tamut' galima buvo išversti 'mirte mirsi'). Bet lotynų kalboje bū-diniams atitinkamos veiksmažodinės formos nėra, todėl jie Rukšos vertime skamba dažnai kaip bereikalingas (ar tik eilutei užpildyti reikalingas) perdėjimas. Kur Nyka-Nyliū-nas paprastai perduoda Vergilijaus tekstą (G.III, 63): "kai bandai netrūksta/ linksmo jaunimo", ten Rukša rašo: "Bet, kol bandom tebetrykšta trykšte džiaugsminga jaunatvė". Dar daugiau nutolstama nuo originalo gyvulių maro aprašyme, kur romėnų poetas, išskaičiuodamas ligos apraiškas, vartoja grynai vardinius (be vaiksmažodžių) sakinius, o vertime skaitome: "Prakaitas pilas pilte" (G. III, 500 ir s.), arba kai Dūdinius užtinkame dviejose gretimose eilutėse (G.III, 200-201): "ošia ošte" ir "lekia tik žirgas lėkte" (tik čia ne žirgas lekia, o Akvilonas, šiaurys vėjas, šluodamas jūros paviršių).

Pagaliau, tur būt, galima paabejoti, ar pakankamai pagrįsta yra teorija, pagal kurią žodžio ilgumas ar painumas išreiškia juo nurodyto darbo sunkumą (p. 168). Bent man ir mano vaikystės draugams, kai išeidavome į Spraguičio paupio pievas ir ten pasikiškiokopūstaudavome (šis veiksmažodis tuomet buvo mūsų laikomas ilgiausiu ir painiausiu lietuvių kalbos žodžiu), nė į galvą neateidavo mintis, jog atlikdavome didžiausių pastangų pareikalaujantį darbą. O iš kitos pusės, Vergilijus labai retai vartoja daugiaskiemenius žodžius eilutės pabaigoje, kur Rukša talpina 'neapgalimuosius'.

Hiperbatas, t.y. žodžių junginių ardymas ir jų tvarkos pakeitimas, plačiai išnagrinėtas įvade, yra dažnai panaudojamas vertime. Tik čia kai-kur pertempiama styga. Sunkoka be-susigaudyti šiose žodžių pynėse: "Bet gumbinę tu imk, nors prašė dažnai, bet negavo/ Antigenas kurios — ir vertas buvo mylėti, —/ dailią, vienodais gumbais ir variu dabintą, Menalkai" (B. V. 88-90), arba "mūsų sode tave rasotus obuolius mažą — /jus tada teko vedžiot — mačiau su motina raškant" (B. VIII, 37-38), arba "teikis ateit ir kuri, o Minerva, alyvą/ išradai . . (G. L, 18). Tokio žodžių mišinio tikrai nepagirtų nei Baranauskas, nei Krėvė, kurių veikaluose Rukša randa vieną kitą paprastą hiperbatą. Tas pačias eilutes Dambrauskas išverčia įprastine žodžių tvarka. Ji yra gana laisva mūsų kalbos sakiniuose, vis dėlto negalime nepaisyti tam tikrų tendencijų, ryškių dabartinėje kalboje (pavyzdžiui, santykinis įvardis dėtinas šalutinio sakinio pradžioje, ne pabaigoje, pažyminys ne už jūrių marių nuo pažymimojo žodžio ir t. t.).

Paminėjęs šias negausias kiauteles, noriu pabrėžti, kad jos nesumažina didelės Rukšos darbo vertės. Ne tik lietuvių, bet ir kitų kalbų Vergilijaus vertimuose bus sunku surasti tokį ištikimą lotyniškojo hegzametro perdavimą (neužmirštant, žinoma, skirtumo tarp antikinės eilėdaros, paremtos skiemenų ilgumu bei trumpumu, ir modernių kalbų hegzametro, paremto kirčiuotais ir nekirčiuotais skiemenimis). Rukšai pavyksta perduoti vergiliškąsias eiles su jų ce-zūromis, hiperbatais ir perkėlimais (enjambementais). Stengdamasis išlaikyti originalo hegzametro struktūrą, vertėjas nesibijo pasirinkti kartais ir nelabai poetišką retesnį ar tarmišką žodį, kaip sinonimą, pakeisti įprastą lietuvių kalbos žodžių tvarką. Vertime atsispindi visi lotyniškojo teksto žodžiai, o dažnai net ir garsai (plg., pavyzdžiui, G. L, 267 "gruzdinkit grūdus dabar ugny, dabar akmeniu grūskit" su originalo ' 'nunc torrete igni fruges, nunc fran-gite saxo").

Reikia stebėtis, kaip stropiai suieškojo Rukša visus botanikos ar zoologijos terminus lietuvių kalba ir juos paaiškino žodynėlyje. Jie sudaro vieną iš sunkumų norinčiam įsigilinti į Vergilijaus Bukolikas ir Georgikas. Žinoma, jų vertimas kartais nėra absoliučiai tikras, nes nevi-suomet galima nustatyti, kokiam augalui ar gyviui atitiko Vergilijaus vartojamas žodis. Todėl čia tarp vertėjų yra ir nesutikimų. Pavyzdžiui, kai 'saliunca' (B. V, 17) Rukša verčia 'briedgaure' (Linėjaus terminologijoje 'nardus stricta'), Dambrauskas 'nardu', tai italas E. Gerunzi, pastebėdamas, kad nėra žinoma, kokiam augalui tas vardas atitinka, palieka lotyniškąjį žodį dėl jo "bellissimo suono". 'Mala' (B. II, 51) Rukša su Dambrausku verčia 'svarainiais', kaip ir prancūzas E. de Saint-Denis, bet tuo tarpu vokietis Fr. Klingner ir jau minėtas Gerunzi verčia 'obuoliais'. Graikų kilmės žodį 'chelydros' (G. III, 415) Rukša pakeičia 'gyvate', o Dambrauskas palieka 'chelidras'. Bet ar tai nebus mūsų 'Žilvinas'? Jis anksčiau turėjo būti bendrinis daiktavardis, nurodąs žaltį ar vandens gyvatę. Priesaga -inas aiškiai nurodo patiną (plg. šiuos du žodžius su senoviniu 'anginu' ir dar tebevartojamais 'antinu', 'avinu', 'katinu', 'žąsinu' ir t.t.). O šaknis žilv- yra ta pati, kaip ir pirmoji graikų sudurtinio žodžio 'khelydros' dalis (plg. mūsų 'želvę' — vėžlį su tą patį reiškiančiu graikų 'khelys').

Sveikintinas Rukša ir už tikrinių daiktavardžių išlaikymą artimoje originalui formoje. Tik visų mūsų vertėjų vartojamas Taigetas, turėtų būti rašomas Taugetas (ištariant Ta-u . . . dviem skiemenim, kaip ir 'paunksnę'), nes Lakonijoje, kurioje yra šis kalnas, dar ir Vergilijaus laikais 'ypsilon' buvo tebetariama kaip -M-, ką nurodo taip pat ir romėnų poeto seniausieji rankraščiai.

Palyginant Rukšos ir Dambrausko vertimus, tuoj pat krinta į akis jų skirtumas, kurį galėtume trumpai išreikšti taip: pirmasis stengiasi priartinti lietuvį skaitytoją prie lotyniškojo originalo, o antrasis, atvirkščiai, bando Vergilijaus tekstą pritaikyti mūsų dienų kalbai. Dėl to Rukša, saugodamas romėnų poeto stilistines priemones, aukoja joms vertimo aiškumą, o Dambrauskas, ieškodamas aiškumo, atsižada kai kurių vergiliško stiliaus savybių. Ten, kur šių dviejų klasikinių filologų darbo rezultatus galima palyginti su Nykos - Niliūno vertimu, tenka pripažinti poeto pranašumo, kuris pasiekiamas ne tiek prisirišimu prie Vergilijaus eilėdaros (palyginimui duodu pirmųjų keturių pėdų daktilių ir spondėjų santykį trečioje Georgikų giesmėje, eil. 1-100: Vergilijus turi 193 daktilius ir 20" spondėjus, Rukša 242 daktilius ir 158 spondėjus, Dambrauskas 271 daktilį ir 129 spondėjus, Nyka - Niliū-nas 272 daktilius ir 128 spondėjus ar sekimu jo hiperbatų, kurių mūsų poetas beveik nevartoja, o daugiau sugebėjimu subtiliai panaudoti (gal net tikslesniam originalo perdavimui) lietuvių kalbos poetinį žodyną. Bet Rukšai ir Dambrauskui nėra negarbė, jei šiuo atveju jie turi nusileisti vienam iš geriausių dabartinės mūsų poezijos atstovų. Turėtume juos sveikinti, kad, neatsilikdami per toli nuo Nykos - Niliūno, sugebėjo vykusiai atkurti lietuviškais hegzametrais Vergilijaus poemas apie kaimą.

Pridedu porą pastabų apie Rukšos knygos atspausdinimą. Visai nereikalingos ir neestetiškos yra linijos tarp įvado išnašų, kurios paverčia apatinę puslapio pusę į tikras kopėčias. Didelė hegzametrų dalis netelpa vienoje eilutėje. Būtų buvę galima to išvengti, pakeičiant spaudmenis arba knygos formatą. Pridėtame klaidų atitaisymo lape n apsirikimai ištaisyti. Paminėsiu kelis, daugiau trukdančius teksto supratimą: B. III, 84 'mūsų' turi būti 'jūsų'; G. I. 93 'nesipigintų' t. b. 'nespigintų'; G. III. 443 'nuplautas', t. b. 'nenuplautas'; G. IV, B9 'ta' t. b. 'tą'; G. IV 533 'jis' t. b. Ji'-
Juozas Zaranka
(Universidad Nacional de Colombia, Bogota)

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai