Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIŲ FOTOGRAFŲ IŠEIVIJOJE PARODA 72, '73, 74, 75 PDF Spausdinti El. paštas
Parašė K. Daugėla   
Lietuvių fotografų Amerikoje organizacinio subūrimo nuopelną, be jokios abejonės, tenka priskirti kun. Algimantui Keziui, S.J.

Žinome, kad spausdintas žodis, ar tai būtų į knygą įrištas, ar žurnale bei dienraštyje įrikiuotas, neapsieina be pastovaus palydovo — fotografijos, kurios autorius turi progą skaitytojui parodyti savo sugebėjimus. Kiek ir kokio pajėgumo fotografų turi lietuviai savo tarpe, tiksliau nežinojome iki 1972 metų, kada kun. Kezys Chicagoje vykusio II Pasaulinio lietuvių jaunimo kongreso proga surengė pirmąją lietuvių foto menininkų, profesionalų bei mėgėjų, darbų parodą. Pasirodė, kad sėkla buvo mesta į vešlią dirvą. 50 išbarstytai gyvenančių fotografų atsiuntė 282 nuotraukas. Lankytojų ir spaudos atsiliepimai apie parodą buvo tokie palankūs, kad kun. Kezys parodų rengimo kruopštų darbą tęsė 1973, 74 ir 75 metais. Būdamas L. F. archyvo vedėju, kun. Kezys nusprendė, kad "tuos darbus reikia užfiksuoti leidinyje, nes kitaip visi matyti vaizdai parodoje greit dingtų iš žmonių atminties ir istorija nieko apie juos nežinotų". Kiekvieną naują parodą atidarant, lankytojams buvo pateikiamas rinktinių fotografijų rinkinys su vienodu pavadinimu — "Lietuvių fotografų išeivijoje paroda", pakeičiant tik metus: '72, '73, '74.

1976 metais balandžio mėn. susidaręs organizacinis fotografų branduolys iš kun. Kezio perėmė didelę parodų ruošimo ir jų leidinių leidimo naštą, ir "Paroda '75" bei 1976 metų V-toji iš eilės fotografijų paroda buvo paruoštos naujo Lietuvių foto klubo narių.

Vartydami pirmuosius keturis skoningai išleistus fotografijų rinkinius, randame tikrai gražią autorių rinktinę. Be profesionalų — K. Izokaičio, A. Urbos, U. Juodvalkio, M. Budrio, J. Dovydėno — randame įgudusius kompozicijos menininkus — kun. A. Kezį, A. Grigaitį, "cheminės fotografijos" išradėją M. Ivanauską ir savo nuosekliu dalyvavimu visose parodose pasižymėjusius
— J. Vaičiūną, D. Variakojytę, K. Daugėlą. Gaila, kad mūsų senesni fotografijos veteranai, Augustinas ir Maželis, nepraturtino visų parodų savo dalyvavimu.
Rengėjų nustatyta jauniesiems amžiaus riba — iki 30 metų — parodė stiprų fotografų prieauglį, reikalingą bet kokiam organizaciniam veikimui ateityje. Aplenkiant vyresniuosius, kai kuriose parodose tik šitai fotografų grupei buvo skiriamos piniginės premijos. Į pirmąsias keturias parodas buvo pristatyta apie
1200 nuotraukų iš kurių 355 buvo išspausdintos minėtuose keturiuose leidiniuose.
Kalbant apie mūsų fotografų sugebėjimus, tenka bent prabėgom išsiaiškinti, ko mes ieškome geroje nuotraukoje, kuri nuo pat fotografijos proceso išradimo pradėjo sverb-tis ir dabar yra pilnai įsitvirtinusi kitų menų tarpe.

Kompozitorius, skulptorius, dailininkas prie savo kūrinio gali praleisti neribotą laiką. Jis gali jį keisti, visiškai perdirbti, pabaigti arba palikti niekuomet nebaigtą. Fotografo darbo vaisius yra momentinis. Aparatas fiksuoja sceną greičiau ir tiksliau, negu akis sugeba pamatyti. Gaunamas filmo negatyvas, kuriame tiksliai perduota pilkumų skalė prasideda nuo visiško baltumo ir baigiasi nakties juodumu. Pozityvinė skaidrė duoda nesuskaitomą niuansų apimtį iš visų vaivorykštės spalvų. Vaizdas, kuriame matomos smulkiausios detalės, yra mozaikos pobūdžio: smulkus, tikslus ir lengvai pagadinamas retušavimu, perdėtu išdidinimu arba klaidingo proceso panaudojimu.

Bet tai yra tik techniškoji nuotraukos pagaminimo stadija. Ją fotografas apvaldo dirbdamas arba baigęs atitinkamą mokyklą. Jo pastangų derlius bus greičiausia mechaniško instrumento pagamintų atsitiktinai geresnių ar blogesnių nuotraukų rinkinys.

Gerą nuotrauką fotografas turi matyti, jei yra laiko, ir justi, jei tai yra momento įvykis, prieš mygtuko nuspaudimą. Galvodamas apie gerą nuotrauką, fotografas gali atsirasti problemų labirinte. Parinktą objektą fotografuodamas, jis pastebės, kad nuotraukos kompozicija ir turinys pasikeis su kiekvienu mažu aparato pajudinimu ir šviesos šaltinio kryptelėjimu. Filtrų panaudojimas, objektyvų keitimas, filmo parinkimas, ryškinimo metodas, popierius ir jo apšvietimas — vis tai klaustukai, į kuriuos nuotraukos autorius turi atsakyti, į dienos šviesą išleisdamas savo gaminį. Todėl, dėl gausybės techniškų problemų fotografavimas gali virsti ne kūrybiniu procesu, bet įrankių ir medžiagų išmėginimu. Fotografas tampa mechaniku, ieškančiu atsakymo į techniškus klausimus. Jis keičia aparatus, apsikabinėja brangiais elektroniniais šviesos šaltiniais ir matiki iais, o su draugais kalba tik apie naujai įgyto teleobjektyvo stiprumą. Toks asmuo, benaudodamas fotografijos techniką, yra jos pavergiamas. Dėl to mėgėjas ir mažiau įgudęs profesionalas teisingai pasielgs pasirinkęs tokius įrankius, su kurių naudojimo technika yra lengvai susipažinęs. Jis galės visą dėmesį nukreipti į nuotraukos turinį.

Grįžtant prie "lietuviškos" fotografijos keturiuose "Parodos" leidiniuose, iš karto krinta į akis temų judrus įvairumas. Jaunatviškas šokinėjimas nuo vieno objekto prie kito, persunktas nesibaigiančia vaizduote, netelpąs jokių reikalavimų rėmuose. Prieš 50 metų ir anksčiau buvo galvojama, kad gera nuotrauka turi būti dailininko darbo imitacija. Leidiniuose iš 355 nuotraukų užtinkame vos keletą tokių imitacijų mėginimų. Vėliau, fotografijai žengiant savitu keliu, atsirado nauji, vadinamosios "saloninės" nuotraukos reikalavimai, pagal kuriuos autoriaus darbas buvo įspraudžiamas į nustatytų reikalavimų rėmus. Nuotrauka, nepaisanti tų reikalavimų, atsirasdavo krepšyje. "Parodos" fotografijose tokių stagnacinių taisyklių nesilaikoma. Ypač jaunieji autoriai į nuotraukų kompoziciją žiūri kaip į pagalbinę priemonę temai išvystyti.

Amerikos fotografijos meistras E. Weston yra pasakęs, kad kompozicija yra ne kas kita, kaip "labiausiai įtikinantis objekto pamatymo būdas". Šia smarkiai suprastinta kompozicijos definicija daugelis lietuvių fotografų naudojasi pateiktose nuotraukose. Į jas žiūrint, reikia sutikti, kad kompozicijos taisyklės negali būti nei pastovios, nei visuotinės. Kompozicija negali pakeisti vaizduotės, kūrybingumo ir asmeniško fotografo originalumo, kurį matome daugelio autorių darbuose.

Iš visų "Parodos" fotografų išskirtini tie, kurie parodose dalyvavo svečių teisėmis, nesivaržydami dėl premijų. "Parodos" iniciatorius kun. A. Kezys, S.J., pats tiksliausiai aptaria savo nuotraukas šiais žodžiais:
"Paveikslo forma mane žavi daugiau negu turinys". Amerikiečiai jo temas įrėmina į du žodžius: "geometriškas pasaulis". Si trumpa definicija pasako, kad kun. Kezys ne tik mato būsimajai nuotraukai temą ten, kur kiti nieko neįžiūri, bet tai temai suteikia tikslų (užtat "geometrišką") apipavidalinimą — formą. Jis tai daro fotografavimo metu, paruošdamas negatyvą nesudėtingam laboratorijos procesui.
Alg. Grigaičio nuotraukose dominuoja plati vaizduotė ir svari mintis. Visa tai, suderinant su pažangia laboratorijos technika, iškelia Grigaitį į fotografijos meistrą, tiksliausiai panaudojantį tą techniką nuotraukos turiniui pagilinti.

Vaizduotės turtingumu niekam nepasiduoda profesionalas K. Izokai-tis. Juo nuotraukos krypsta į komercinės reklamos sritį, kur pasiūla yra tokia didelė, kad tik menininkas su lakia fantazija ir išradingumu gali išsilaikyti gausių konkurentų tarpe. Toks yra K. Izokaitis.

J. Dovydėno nuotraukos verčia žiūrovą susimąstyti. Jo reportažinėse grupėse matome žymių žmonių ir eilinių piliečių veidus. Visi jie, lyg įrėminta iškarpa iš didelės minios, bet kiekvienas su savotiška veido išraiška, savaip reaguojąs į vykstančią gyvenimo dramą. Išėjęs į gamtą, Dovydėnas neatsiskiria nuo realizmo. Žiūrėdamas į jo nuotrauką, stebėtojas neatsitrauks nesuvokęs tematinės minties.
1975 metų "Parodoj" su penkiomis nuotraukomis pasirodo jaunas profesionalas Uosis Juodvalkis. Jei į fotografiją įvestume "modernizmo" sąvoką, Juodvalkis būtų geras tos krypties atstovas. Temos minčiai sustiprinti jis nesivaržydamas apsilenkia su senesniais kompozicijos reikalavimais. Naudodamas plataus kampo objektyvą, Juodvalkis nesiskaito su objekto proporcingumu, tuo būdu versdamas stebėtoją matyti tai, ką jis nori parodyti. Gi antraeilės svarbos objektai yra to paties objektyvo atitolinami arba padaromi bereikšmiais drąsiu nuotraukos api-piaustymu.

Dalis Alekso Urbos temų yra tokios, prie kurių eilinis fotografas neprieina. Darbas Playboy žurnalui jam atidarė duris į tokią sritį, kurioje pornografija dažnai nusveria fotografinį meną. Džiugu, kad Urba, parodęs didelį išradingumą tų temų parinkime, išsilaikė nesuklupęs jų prezentacijoj. Jo abstraktinės atspindžių nuotraukos turėtų būti spalvų Šedevrais. Deja, balta-juoda spaudoje galime tik spėlioti apie tą grožį.

Aukščiau aptartų fotografijų įtaka jauniesiems ir pradedantiesiems pasireiškia ne pamėgdžiojimu, bet paskatinimu, ieškant savų kelių. Jie šokinėja nuo nedrąsaus temos vystymo iki kraštutinio manierizmo, siekdami vieno tikslo — parodyti žiūrovui tą pasaulį, kuriame mes visi maišomės, bet kiekvienas jį savaip matome. "Parodos" leidiniuose šios jų pastangos yra vaizdžiai išreikštos.

Reikia tikėtis, kad tolimesnis parodų ruošimas ir rinktinių lietuvių fotografų nuotraukų spausdinimas tęsis ir tobulės. 1976 metų parodon į teisėjus buvo pakviesti Chicagos Kameros klubo nariai. Šis teisėjų parinkimas yra sveikintinas. Ne dėl to, kad mes neturėtume savųjų tarpe pajėgių žinovų, galinčių gal net geriau atlikti tas pareigas. Tų pačių asmenų nuomonės, atrenkant nuotraukas, gali nejučiomis sukurti metų metais pasikartojančias taisykles. Šito, be abejo, nei patys rengėjai nenorėtų.

Piniginės premijos iš dalies padeda apmokėti investuotas į aparatūrą ir medžiagas išlaidas. Betgi ši parama pasiekia tik mažą išrinktųjų skaičių. Svarbesnį už piniginį fotografo atžymėjimą reikia laikyti "Parodos" leidinio, pasiekiančio platesnę visuomenę, atspaudimą. Jei premijoms sukaupti pinigai būtų investuoti į kelių rinktinių spalvotų klišių pagaminimą, pats leidinys atrodytų turtingesnis. Nereikėtų po baltai juoda premijuota nuotrauka skliausteliuose pažymėti, kad ji yra "spalvota", paliekant neatsakytą svarbiausią klausimą: o kokios yra tos spalvos? Gavęs raštišką atžymėjimą su teisėjų parašais, vieta ir data, laimėtojas išsaugos jį ilgiau negu piniginę premiją.

Visų "Parodų" nuotraukos yra be pavadinimų. Povilas Karpavičius, Lietuvos fotografas veteranas, vadovėlių apie fotografiją autorius ir dėstytojas, yra pasakęs, kad "nuotrauka be pavadinimo — kaip daina be žodžių". Su juo reikėtų bent iš dalies sutikti. Geras pavadinimas gali paaiškinti ir sustiprinti nuotraukos mintį, bet dažnai nevykęs pavadinimas nupigina autoriaus pastangas. Kun. Kezys ankstesniuose savo fotografijų leidiniuose metrikuoja nuotraukas, prie knygos prijungdamas sąrašą, kuriame atsakoma į tris pagrindinius klausimus: kas fotografuota, kur ir kada. Tokia informacija būtų naudinga žiūrovui ar skaitytojui ir pačiai nuotraukai.
K. Daugėla


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai