VYTAUTO ALANTO "ATSPINDŽIAI ŪKANOSE" Spausdinti
Parašė Pr. Visvydas   
Vytauto Alanto rašytojiškas kėlias yra platus ir, ačiū Praamžiui, ilgas. Šalia publicistikos, dramaturgijos ir stambių romanų Alantas rašo ir noveles. Pirmas rinkinys, "Artisto širdis", pasirodė 1930 m. Lietuvoje. Antras — irgi Lietuvoje (1934), trečias — Vokietijoje (1946), du rinkiniai — Anglijoje (išleisti Nidos 1954 ir 1970). Taigi autoriaus kelionės į smulkiąją prozą tęsiasi jau beveik pusšimtį metų. Dabar, pasirodžius parinktų novelių tomui "Atspindžiai ūkanose,, (1976), galima vienu perskaitymu susidaryti bendrą Alanto novelistikos vaizdą.

Knygos pradžioje autorius nurodo, iš kurių rinkinių parinktos novelės. Jos čia suskirstytos į tris skyrius "ne pagal temas, bet pagal vietas, kur jos buvo parašytos". Pavyzdžiui, Vokietijoje rašytoms duodamas sąmojingai būdingas pavadinimas "Už suplyšusių užuolaidų".

Savo publicistikoje ir prozoje Alantas reiškiasi kaip konservatyvus, tautine dvasia persmelktas rašytojas. Jis nė kiek nebando slėpti savo žavėjimosi tauriu, pirmapradžiu, nesuteptu lietuviškumu. Tai jo romantiškoji gairė, šviečianti stambiuose romanuose "Šventaragis" ir "Amžinas lietuvis". Vis dėlto novelių knygoje tautiniai idealai lyg ir paliekami ramybėje, ir didžiuoju veiksmo varikliu tampa erotika, valdanti vyrų ir moterų likimus. Moters grožis ir patrauklumas lemtingai įkvepia vyrą gyvenimui arba jį pražudo. Suprantama, tai tradicinė no-velistų tema; Alantas nieko naujo joje neišranda, tik aistringai jos laikosi nuo pat pirmojo kūrinio "Paryžietė" iki paskutinio "Padangių karuselė".

Alantiškuose lyčių santykių pavaizdavimuose nerandame to sudėtingo psichologinio skvarbumo, kuriuo pasižymi dabarties proza. "Atspindžių ūkanose" autoriaus psicholo-gizmas remiasi tradicine žmonių santykių nuovoka, kreipiančią dėmesį labiau į psichės veiksmų rezultatus, negu į sudėtingus jos procesus. Antraip sakant, autorius angažuojasi veiksmingam paviršiui, o ne paslaptingai gelmei. Todėl pasakojimo dinamikai novelėse tenka svarbus vaidmuo: istorija pradedama gyvu "in medias res" būdu, nedelsiant užmezgiama fabula, išryškinama meilės būsena, nusakomi veikėjai. Veikėjai nėra pasyvūs ar tuščia-burniai: jų dialoguose, ypač dažnuose samprotavimuose, žėri neeiliniai aforizmai.

Regis, su šiais rašytojiškais privalumais galima pasiekti aukštą pasakojimo lygį. Deja. .Alanto istorijose, kad ir įdomiai sudėtose, žmonių santykių pusiausvyrą ir autentiškumą neretai sužlugdo autoriško neutralumo stoka. Jo dorovinė tautinė ir visuomeninė) linija prasikiša ten. kur iš tiesų turėtų mirgėti vien žmogiškas audinys. Atsiranda nereikšmingos retorikos. Dėl to. žinoma, "kalta" miesčioniškoji pusė. kurią autorius daug kur kaip tik ir vaizduoja. Ir tas su ja susijęs mums įprastas aukšto mokslo ar aukšto meno garbinimas tartizmo kultas-. Šios apraiškos prašosi satyros dažo. bet autorius šia linkme palyginti santūrus. Jo herojus Sereikis ("Ūgly Lithuanian"^ prieš žmonos blogį tesugeba šiauštis tik slaptu ir nelabai juokingu plūstažodžių sąrašo skaitymu.

Artizmas, ambicijos, tuščios svajonės, garbė, kvepalai, flirtas, priesaika, ištikimybė, neapykanta, kerštas — šios ir panašios žmonijos raukšlės yra lengvai pastebimos gyvenimo kūne, bet jas tiksliai apibūdinti, suindividualinti ir jų opas operuoti sugeba tik šaltakraujis chirurgas su rašytojo plunksna.

Iš Lietuvoje sukurtų pasakojimų išsiskiria trys novelės: "Gintariniai karoliai", "Elziutė" ir "Daržinė". Jose pajuntamas mūsų klasikams (Žemaitei. Biliūnui. Vaižgantui. Krėvei^ įgimtas pastabumas kaimo buičiai. Jo dėka Alanto sąlytis su gyvenimu yra ir glaudesnis, ir nuoširdesnis. "Gintariniuose karoliuose"" regime samdinės pusmergės Varutės iliuzijų gimimą ir sudužimą. Nekaltas įsimylėjimas į karolių virtinę atneša mergaitei žmonių pajuoką ir pražūtį. Čia gintaro žibesys simboliškai nuskaidrina gyvenimo skurdą ir tamsą, tačiau grubioje aplinkoje ilgėliau išsilaikyti nepajėgia.

Stovyklinį gyvenimą liečiančiuose pasakojimuose (parafrazuojant Alanto cituojamą Napoleono posakį) dažnai vienu žingsniu peršokama iš komizmo į tragizmą arba atvirkščiai. Kas gali patikėti, kad rimtas teisėjas Valentinas Gulbinas ("Gyvenimas miniatiūroje"/, kuris novelės pradžioje ramiausiai ado kojines ir galvoja apie savo Lietuvoje likusią šeimą, pabaigoje išsikraustys iš proto ir nušoks nuo tilto? Tik dėl to, kad jo stovyklinio kambario naktibalda įnamis, įtardamas savo žmoną, nužudo klaidingą meilužį: tikruoju gi meilužiu yra pats Gulbinas. Žiupsnį humoro randame apsakyme "Sužvejotos brangenybės", kur pavaizduoti kūrybingo skulptoriaus ir jo žmonos vargai su įžūliais ar donžuaniškais stovykliniais įnamiais. Daug nereikalingo patoso, tiesiog tuščiažodžiavimo sukišta į bombardavimo siaubą pavaizduojantį gabalą "Teisybė atostogauja". O gal autoriui rūpėjo Ri-kanto palyginti komiškai skambančias meilės išpažintis Reginai tuoj pat atsverti žiauria tikrove, kai po subombarduotu namu žūna žmonės ir Rikantas herojiškai išgelbsti tą pačią abejingą Reginą?
Skyriuje "Prie Mišigano ežero",

Šalia amerikinę išeivių buitį vaizduojančių pasakojimų, skaitome tris ilgesnius kūrinius apie Lietuvos tolimą ir artimą praeitį. "Karalaitė Gaudimantė" siekia valdovo Traidenio laikus. "Raganos teismas" (spausdintas Devintoje Pradalgėje) skirtas baudžiavos laikų raganavimo prietarams pavaizduoti. Kerštaujanti dvarponė Barbora Roginskienė, savo giminaičio sulenkėjusio prelato talkinama, bando nubausti už "raganavimą" dorą jaunutę pavaldinę Liuciją. Iš visų ilgų apsakymų, atrodo, geriausiai yra pavykęs "Renesansas Žemaitijoje". Kūrinio kompozicija lanksčiai įvairi (vyksta pasakojimas pasakojime), laiko ir erdvės elementai puikiai suderinti; atmosferą gaubia anuomet Plungės gimnazijoje egzistavęs romantizmas; charakteriai alsuoja svajingu lyrizmu; net ir užsklandoje matome romantišką gestą.

"Viskas galėjo ir kitaip susiklostyti" vaizduoja vokiečių okupacijos metą Vilniuje: fronte kariaujančio karininko žmonos neištikimybę, jos globėjo vertelgos veidmainiškumą, klastą, vyro pavydą . . . Novelėje yra gražių vietų, bet įtikinamumą didžia dalimi pakerta bereikalinga retorika pradžioje ir perdėm pristulbinanti pabaiga. Aplamai, Alanto miesčioniškos meilės istorijose linkstama į teatrališką įspūdį.

"Ūgly Lithuanian" yra vienas iš stipriausių amerikinę lietuvių šeimos buitį vaizduojančių apsakymų, tiek psichologine, tik socialine prasme. Prieš mus iškyla tikras blogio įsikūnijimas — poniškumu ir rasizmu persisunkusi Ieva Sereikie-nė. Ji beatodairiškai kišasi į savo vyro ir vienintelės dukters gyvenimą, "tvarkydama" pastarosios ateitį. Pavydas ir kerštas ją pastumia prie žiaurių apkalbų ir veiksmų, kurių inercijoje sužlunga ir jos pačios jaukus pasaulėlis. Gyvenimo ironija skelia antausį Sereikienei: jos duktė Kunigunda pabėga iš namų ir išteka už juoduko pastoriaus.

Alanto novelių realizmas, su savo lietuviškomis aktualijomis, nekomplikuotais, į aistras pasinešusiais veikėjais ir skaidria, paprasta kalbos išraiška, yra įdomus lietuviškam skaitytojui. Juo labiau tokiam, kurio sąmonei nėra svetimi nei lietuvių tolima praeitis, nei nepriklausomybės metai, nei pokario stovykliniai vargai, nei emigracinė kūrimosi pradžia.

Knygos pavadinimas "Atspindžiai ūkanose" savotiškai lyg ir nusako Alanto stilistikos pobūdį: ūkanas — kai kada išpūstoje retorikoje ir situacijų melodramatiškume, atspindžius — pasakojimo energijoje, konfliktų užuomazgose, kalboje. Sunku pasakyti, su kuria gyvenimo gaida autorius jaustųsi geriausiai: ar labiau susitelkęs ties lyrizmu, ar ties komizmu, ar ties tragizmu. Novelių rinktinėje jis nenutolsta nė nuo vienos.
Pr. Visvydas