ICCHOKO MERO KALBA, PRIIMANT LRD LITERATŪROS PREMIJĄ Spausdinti

Icchokas Meras (V. Maželio nuotr.)

Gerbiamosios ir gerbiamieji bičiuliai!
Stoviu štai priešais jus, be galo jaudindamasis, Chicagoje, toli nuo Vilniaus ir nuo Jeruzalės, bandydamas žvilgterėti į save iš šalies.

Ir matau greta savęs dvi moteris, jums nematomas. Viena — Miriama Merienė, žydė. Ji pagimdė mane ir nuvedė, didžia motiniška meile apgobusi, per ankstyvąją vaikystę, kol kelio neužstojo žvyrduobė. Kita — Bronė Dainauskienė, beraštė lietuvė moteris, šešių vaikų motina. Ji, apglėbusi mane abiem rankom, paslėpė nuo piktų akių, atplėšusi mane nuo žvyrduobės, pagimdė iš naujo septintuoju savo vaiku ir nuvedė paslapčiom tolyn gyvenimu iki ankstyvosios jaunystės.

Kelmės žvyrduobėje guli motina, pagimdžiusi mane. Kelmėje, septyniasdešimt penkerių metų sulaukusi, gyvena mano antroji motina.

Į Kelmės sinagogą eidavau kažkada su tėvu melstis.
Paskui, dar vaikas būdamas, meldžiausi Kelmės bažnyčioje.
Ganiau bandą Kelmės dvare, prie trijų pušikių, ties kuriomis sušaudė motiną, ir mačiau, kokia nenatūraliai aukšta ir žalia žolė išaugo ant žvyro.

Kelmės kapinėse, lankydamas savo mirtimi mirusį Dainauską, pmeidavau pro keletą vienodų kapų, — juose gulėjo tie, kurie šaudė prie pušikių.

Kelmė išmokė mane žvelgti į gyvenimą lietuvio akimis ir neužmiršti, kad esu žydas. Kelmė yra mano Lietuva ir mano Jeruzalė.

Tame turbūt glūdi viskas: mano santykiai su žydų tauta ir Izraeliu, mano santykiai su lietuvių tauta ir Lietuva, mano vieta literatūroje ir kūrybiniai siekimai. Tame — aš, žmogus ir rašytojas, — paprastas ir sudėtingas, aiškus ir prieštaringas, kaip ir tos dvigubos šaknys, maitinančios mane.

Ne savo rankomis save tokį sulipdžiau. Esu realus, nors gal ir keistas mūsų epochos produktas. Ir jeigu tikrai turi kiekvienas žmogus savo angelų sargą, tai mane lydėjo ir gal tebelydi du angelai, — vienas Jehovos vardu, o kitas — vardu Dievo, kursai yra trijuose asmenyse.

Gal todėl, kai rašau apie žydą, galvoju apie rusą, latvį ar čeką, o kai rašau apie žydą ir lietuvį, galvoju apie žmogų.

Mūsų amžiuje, žiauriais mūsų laikais, dešimtys milijonų žmonių buvo sunaikinti fiziškai. Šis procesas tebesitęsia, o jį lydi ir sąlygoja žmogaus dvasinio prado niokojimas. Technologija, įvairiausių krypčių ideologinės teorijos, sudaiktindamos absoliučiai viską, stengiasi sumenkinti žmogaus dvasią, atimti iš jo paskutinį, vienintelį vidinį papuošalą — iliuziją, be kurios išnyksta mūsų egzistencijos viltis ir beviltiškumas, aiškumas ir paslaptingumas, realumas ir transcendentiškumas.

Išnyksta mūsų egzistencijos prasmė.

Matyt, šių minčių vedamas, parašiau "Striptizą", bandydamas gal ir piktai, gal kartais ir erzinančiai, o gal ir su meile apnuoginti žmogų ir jo sielą.

Aš laimingas, kad šios mano pastangos susilaukė aukšto įvertinimo, atnešusio "Striptizui" pripažinimą, o jo autoriui — pirmąją lietuvišką literatūrinę premiją. Ačiū!