FILOSOFIJA LIETUVOJE XVI - XVIII AMŽIAIS Spausdinti
Parašė PAULIUS RABIKAUSKAS   
R. PLEČKAIČIO STUDIJA

Filosofija Vilniuje ir tuo pačiu Lietuvoje pradėta dėstyti jau 1571 m., t.y. gerus aštuonerius metus prieš universiteto atidarymą, ir buvo dėstoma, galima sakyti, be pertraukos (tiktai 1655-1662 m., kai rusų-kazokų žiaurios invazijos metu neveikė universitetas, nebuvo ir filosofijos) visą Vilniaus universiteto egzistavimo laiką. Pradžioje buvo skaitomas tiktai kas treji metai pasikartojąs scholastinės filosofijos kursas, o 1635 ir 1639 m. įvedus kitus du panašius paraleliai dėstomus kursus ir apie tą pat laiką (pirmą sykį 1642 m.) pradėjus atskirai skaityti moralinę filosofiją arba etiką, buvo pasiekta anuomet universitetuose įprasta filosofijos studijų apimtis. 200 metų laikotarpiu filosofijos Vilniuje sėmėsi tūkstančiai studentų; ten tik jos dėstytojų Vilniaus universitete iki 1774 m. autorius R. Plečkaitis išvardija 205, o studentų skaičius buvo bent 20-30 kartų didesnis.

Lig šiol iš pačių lietuvių neatsirado nė vieno, kuris būtų ėmęsis moksliškai tyrinėti filosofijos senajame Lietuvos universitete istoriją. Šį tą randame lenkų kalba pasirodžiusiuose aprašymuose, ypačiai pačiame Vilniuje gyvenusių ir dirbusių autorių: J. Bielinskio ir VI. Tatarkevi-čiaus. Bet jiems rūpėjo pirmiausia sutelkti faktinę medžiagą, o ne gilintis į filosofijos raidą. Be to, tokioje J. Bielinskio Vilniaus universiteto istorijoje ("Univversytet Wilenski, 1579-1831", : tt, Krokuva 1899-1900) yra daug paviršutiniškumo ir grubių netikslumų. "Belinskis išvardija 31 akademijos filosofijos profesorių, nurodydamas dėstymo metus. Tačiau 10 tų asmenų Vilniaus akademijoje filosofijos nedėstė. Tik 4 asmenų filosofijos dėstymo metai nurodyti tiksliai. O juk Vilniaus akademijoje filosofijos paskaitas skaitė 200 asmenų". — pastebi Romanas Plečkaitis čia aptariamoje knygoje (p. 9). VI. Tatarkevičius savo prieš pusšimtį metų išleistoje studijoje "Mater-jaly do dziejovv nauczania filozofii na Litwie" Krokuva 1926) surinko daug vertingos medžiagos, liečiančios filosofijos dėstymo organizavimą Lietuvoje. Jo sutelktos žinios apie Lietuvoje rankraščiuose išlikusius filosofijos paskaitų užrašus yra svarbus išeities taškas išsamesniems tyrinėjimams. Jis bandė panagrinėti ir vieną kitą pačios filosofijos raidos bruožą, bet dar toli iki pilno vaizdo, iki vispusiškos dviejų šimtmečių laikotarpyje pasireiškusių tendencijų analizės.

Šiek tiek daugiau dėmesio susilaukė logikos mokslo Lenkijoje ir Lietuvoje istorija. Neminint vieno kito, bandžiusio dar pirmoje XIX a. pusėje pažvelgti į logikos mokslo vystymąsi Lenkijoje, plačiau apie tai rašė H. Struwe dviejuose savo veikaluose: "Historya filozofii w Polsce" (Varšuva 1900) ir "Historya logiki jako teoryi poznania w Polsce" (Varšuva 1911), kuriuose jis paliečia logikos vystymąsi ir Lietuvoje. Išsamiai analizuoja įvairių autorių pažiūras, stebi vystymosi tendencijas, bet jo tyrinėjimai remiasi vien tiktai spausdinta medžiaga; jis nenagrinėja gausių logikos kursų, išlikusių rankraščiuose.

Ne taip seniai Lenkijoje pasirodė O. Narbuto monografija "O piervvszym polskim podręczni-ku logiki" (Lodž 1958), skirta lietuvio pijoro Kazimiero Narbuto 1769 m. Vilniuje išleisto logikos vadovėlio tyrinėjimui. O. Narbutas šioje monografijoje plačiai apžvelgia aprašomąjį veikalą ir jo pasirodymo aplinkybes bei kalbamojo laikotarpio visuomeninio gyvenimo Lietuvoje tendencijas, bet, suprantama, teliečia gana ribotą laiko tarpą.

Prof. dr. Romano Plečkaičio (g. 1933 m.) studija Feodalizmo laikotarpio filosofija Lietuvoje. Filosofija Lietuvos mokyklose XVI-XVIII amžiais (Vilnius 1975) yra todėl pionierinė keleriopu atžvilgiu. Ji lietuvių kalba yra pati pirmoji, skirta apžvelgti XVI-XVIII a. Lietuvoje eitas filosofijos studijas ir jų vystymąsi. Kaip nė vienas iš ligšiolinių tyrinėtojų, autorius atsiremia į apsčią archyvuose sutelktą filosofijos paskaitų ir žinių apie jų dėstytojus dokumentinę medžiagą. Jis pirmasis pateikia visai patikimus filosofijos dėstytojų Vilniaus universitete ir kitose Lietuvos mokyklose sąrašus sykiu su svarbiausiomis tų asmenų biografinėmis datomis. R. Plečkaitis yra pasiruošęs šios rūšies moksliniam darbui. Nuo 1963 m. jis dėsto Vilniaus universitete filosofijos istoriją: jis yra irgi nemaža rąžęs Lietuvoje išeinančiuose žurnaluose ir tęstiniuose leidiniuose, kaip "Filosofija", "Problemos" ir kt., ypačiai iš logikos ir psichologijos istorijos. Jis taip pat pirmasis iš lietuvių išdrįso versti I. Kantą (Imanuelis Kantas, "Prolegomenai". Vertė, pratarmę ir komentarus parašė prof. dr. R. Plečkaitis, Vilnius 1972). Žinant didžiojo filosofo gana sudėtingą minties dėstymą ir nelengvą jo raštų kalbos stilių, nesunku įžvelgti, kokių neeilinių sugebėjimų pareikalavo to, kad ir nedidelio, veikalėlio išvertimas.
Čia aptariamą studiją, išleistą Vilniuje 1975 m., autorius buvo įteikęs 1968 m. Vilniaus universitetui kaip filosofijos daktaro laipsniui gauti disertaciją. Vėliau, ruošdamas ją išleidimui, kai kur papildė, kai kur suglaudino, o II dalį iš naujo nuodugniai peržiūrėjo. Nežiūrint kai kurių trūkumų, R. Plečkaičio veikalas yra vienas iš originaliausių ir reikšmingiausių mūsų laikų indėlių į Lietuvos universiteto pirmųjų dviejų šimtmečių veiklos istoriją.

Stamboka, 528 puslapių knyga susideda iš dviejų pagrindinių dalių. Pirmojoje dalyje gvildenama pati filosofijos mokslo Lietuvoje iki XVIII a. pabaigos raida, o antrąją dalį sudaro keturi labai vertingi ir praktiški priedai: 1) scholastinės filosofijos Lietuvoje terminų žodynas, 2) Lietuvos mokyklų filosofijos profesorių sąrašai, — pirmiausia Vilniaus universitete 1579-1774 dėstę profesoriai, 3) apie kiekvieną iš filosofiją dėsčiusių profesorių trumpi biografiniai duomenys, 4) rankraštinių filosofijos kursų, dėstytų Lietuvos mokyklose XVI-XVIII a. ir esančių bibliotekų bei archyvų fonduose, sąrašas.

Filosofijos Lietuvoje iki XVIII amžiaus pabaigos raida Reikėjo daug darbo ir pastangų, norint giliau pažvelgti į prieš du — tris šimtus metų ir anksčiau Lietuvoje studentams dėstytą filosofiją, jos atskirus traktatus, jos raidos požymius. Didžiausią dalį autoriaus panaudotų šaltinių sudaro rankraštiniai filosofijos kurso klausytojų užrašai, kurie ne visuomet lengvai įskaitomi, o dar sunkiau yra juose — be smulkaus turinio ir dalykinių rodyklių — susirasti ir patikrinti ieškomų sąvokų bei problemų aiškinimus. Studijų, nagrinėjančių atskirus rankraščius, kaip ir nėra. Tačiau autorius, atrodo, nepastebėjo, kad vieną Vilniaus universiteto Mokslinės bibliotekos rankraščių skyriuje saugomą logikos kursą (F 3 — 2088), kuris ir šiame veikale porą sykių paminėtas, yra aprašęs ir smulkiai išnagrinėjęs Aleksandras Ki-sielis (A. Kisiel, "Nieznany logik polski XVII stulecia", in Przegląd Powszechny, t. 221, 1939, p. 171-194). Dėl to nepastebėjimo visumos vaizdui nuostolių tikrai nėra, bet visgi tas Kisielio straipsnis būtų autoriui nemaža padėjęs patogiau pasinaudoti rankraštyje sutelkta medžiaga.

Beveik visą aprašomąjį laikotarpį Lietuvoje reiškėsi scholastika. Filosofijos studentų tarpe, tiesa, būdavo nemaža pasauliečių, o dvimetis filosofijos kursas, skaitomas ne universitete, bet kai kuriose kitose Lietuvos vietovėse, būdavo skiriamas išimtinai tik pasauliečiams. Tačiau visi knygoje aprašytieji filosofijos kursų dėstytojai ir išlikusių užrašų tikrieji autoriai yra dvasiškiai ir, išskyrus tiktai vieną kitą, kunigai vienuoliai. Kitiems pasireikšti Lietuvoje gal tuomet ir nebuvo palankių sąlygų. Bet tai nebūtų galėję tęstis du šimtus metų, jei patys pasauliečiai nebūtų susitaikę su jų nustūmimu į pasyvumą.

Tas faktas (kad filosofija Lietuvoje iki XVIII a. galo buvo dvasiškių rankose) paaiškina daug šiaip sunkiai suprantamų ir šiandien net keistai atrodančių dalykų. Šioje knygoje vietomis, deja, nepakankamai išryškinta toji istorinė perspektyva ir per greitai daromos neigiamos išvados. Yra natūralu, kad dėstytojams dvasiškiams galutinis tikslas buvo Dievo pažinimo mokslas — teologija, o filosofija turėjo pasitenkinti teologijos tarnaitės (ancilla theologiae) role. Todėl dažniausiai būdavo tiktai formaliai perteikiama filosofijos sistema, per daug nesigilinant į atskirų problemų vispusišką nagrinėjimą. Per visą tą laiką nerandame Lietuvoje filosofiją dėsčiusiųjų tarpe tokių, kuriuos galėtume pavadinti filosofais profesionalais. Jau pati dėstymo tvarka, tam pačiam profesoriui pavedant skaityti visą dvejų ar net trejų metų filosofijos kursą, panešėjo daugiau į žemesnių studijų pratęsimą negu į akademinio metodo (kokį sutinkame teologijos fakultete) pritaikymą. Užbaigęs tokį vieną trejų metų kursą, profesorius normaliai tikėdavosi pereiti į teologijos fakultetą, aukščiausią mokslinės karjeros pakopą. Pasitaikydavo, kad vienam kitam, užbaigus vieną, tekdavo skaityti antrą dvimetį ar trimetį filosofijos kursą, bet tai būdavo išimtys, ir tuomet paprastai tekdavo keisti mokyklą-kolegiją. Be to, Lietuvos atžvilgiu yra svarbi dar toji aplinkybė, kad, kalbant apie jėzuitus, maždaug nuo XVII a. ketvirtojo dešimtmečio per 100 metų nebuvo pastovių mokslo ryšių su kitais kraštais. Tik rusų ir kazokų invazijos metais keliasdešimt Lietuvos jėzuitų turėjo progos semtis mokslo žinių Vakarų Europoje. Bet ir jie, sugrįžę į nuteriotas ar net visai sugriautas mokslo įstaigas, neturėjo tinkamų sąlygų kūrybiniam darbui; reikėjo pirma susitvarkyti, atstatyti — kitaip sakant, reikėjo primum vivere, dein philosophare. Likusiais XVII amžiaus keturiais dešimtmečiais ir pirmaisiais 30 metų sekančiame amžiuje vos tik vienas kitas iš jaunųjų jėzuitų galėjo užsienyje studijuoti ar šiaip studijų tikslais keliauti. Net Rytprūsių vokiečiai ir Mozūrų lenkai jėzuitai pasitenkindavo išėję mokslus savose Lietuvos jėzuitų provincijos kolegijose arba Vilniaus universitete. Visa tai padeda lengviau suprasti ilgą laiką Lietuvoje polėkių filosofijoje nebuvimą ir tam tikrą — ir ne-vien filosofijoje — sustingimą.

Autorius, užbaigdamas skyrių apie scholastinę filosofiją Lietuvoje, trumpai sužymi jos evoliucijos ir žlugimo etapus (p. 206-207). Su tuo galima visiškai sutikti. Bet negalima priimti jo kitoje vietoje pateikto apibendrinimo: "Jėzuitai atsiribojo nuo pažangių filosofijos įdėjų, stengėsi užkirsti kelią plisti humanistinio laikotarpio idėjoms . . (p. 39). Nežiūrint to, kad autoriui — kaip tai rodo daugybė knygoje sutinkamų vertinimų — idėjos yra pažangios, jei jos priešinasi tam, ko iki tol buvo laikomasi (taip galvojant, logiškai reikėtų laikyti pažangiais visus disidentus), ir XVII-XVIII amžiais randame ir tarp pačių jėzuitų laiko iškeltoms problemoms atvirų protų, neužsidarančių visam, kas nauja, bet nuoširdžiai bandančių tai įjungti į pažinimo ir mąstymo sistemą. Pavyzdžiu gali būti lietuvis J. Kimbaras, kurį autorius iškelia kaip vieną iš pirmųjų lietuvių nominalistų ir kuris — autoriaus manymu — Vilniuje neradęs platesnio mokslinio akiračio ir todėl nuvykęs studijuoti į Gracą, Austrijoje. Ten 1600 m. jis apgynė teoremas apie pasaulį ir jo dalis. Iš J. Kimbaro ta proga paskelbtų samprotavimų esą "seka, jog konkretūs veiksmai, reiškiniai vyksta be dievo valios, pagal gamtos dėsnius" (p. 102). Ir autorius prideda: "K. Markso žodžiais tariant, teologija buvo verčiama skelbti materializmą". Tokia išvada — tipiškas trumpas sujungimas (Kurzschluss — sakytų vokietis). Gamtos dėsnių pripažinimas, reiškinių pagal gamtos dėsnius vykimas nė kiek neneigia Dievo ir jo valios, nes, kalbant apie gamtos dėsnius, lieka iar klausimas: iš kur tie dėsniai? Be to, atrodo, autorius pamiršta, kad Graco akademijai, kur J. Kimbaras gynė savo tezes, vadovavo taip pat jėzuitai, kaip jie vadovavo ir Vilniaus akademijai. Nėra jokių prielaidų tvirtinti, kad J. Kimbaras nebūtų galėjęs ginti tų pačių tezių Vilniuje, jei tik būtų to norėjęs. Be to, šios teoremos buvo išleistos, — vadinasi, buvo pačių jėzuitų patvirtintos. Taigi jėzuitai nebuvo tokie užsidarę naujovėms, ir J. Kimbaras nebuvo joks maištininkas. Labai galimas dalykas, kad J. Keplerio tuo metu Grace buvimas — su juo jėzuitai visuomet palaikę gerus santykius (plg. L. Koch, "Jesuiten-Lexikon", Paderborn 1934, sk. 972-973) — veikė jėzuitų susidomėjimą naujesnėmis teorijomis. Tačiau autorius klysta, prileisdamas, jog J. Kimbaras buvęs J. Keplerio mokiniu (p. 19), nes protestantas astronomas negalėjo dėstyti jėzuitų vadovaujamoje Graco akademijoje. Be akademijos, Grace tuomet veikė dar protestantų išlaikoma gimnazija, kuriame jaunasis mokslininkas 1594-1600 m. ir pradėjo savo pedagoginę veiklą.

Šitoks savo laikui atvirumas nebuvo jėzuitams svetimas net vadinamojoje Romos kolegijoje (Collegium Romanum; šiandien: Grigaliaus universitetas), kuri veikė, taip sakant, ordino vadovybės akyse. Tarp iškilesnių šios kolegijos filosofijos profesorių galima paminėti Džiovanį To-lomėją (Giovani Tolomei, 1653-1725), kuris lotyniškai rašėsi Ptolemaeus (gal ir Lietuvos jėzuitai jį ne kartą savo kursuose minėjo, tiktai studijos autorius, to nežinodamas, jį suplakė su antikos Ptolemėjum?).Paskutiniame XVII a. dešimtmetyje Romoje jis dėstė filosofiją ir 1696 m. išleido stambų veikalą "Philosophia mentis et sensuum, secundum utramąue Aristotelis metho-dum pertractata metaphysice et empirice", kuris susilaukė plataus atgarsio ir, vos dvejiems metams praėjus, žymiai papildytas, buvo naujai išleistas Augsburge, Vokietijoje. Leipcigo akademiniame leidinyje jau 1698 m. apie tą veikalą atsiliepiama kaip apie "sėkmingą Aristotelio ir naujų laikų autorių akistatą" (žr. Actą eruditorum Lipsen-sium 1698, p. 367). Kaip rodo jau veikalo titulas, Tolomėjas stengėsi sujungti spekuliaciją su empiriniu aiškinimu. "Tam tikslui, — rašė jis įžangoje, — bus naudojamasi geometriniu metodu, kuris išmintingai galvojančių vyrų pasisakymu ir praktika laikomas kitose mokslo šakose labai tinkamu; tačiau juo bus naudojamasi nuosaikiai ir, taip sakant, iš dalies . . Tolomėjas rašė šiuos programinius žodžius tuo metu, kai vos prieš kelis dešimtmečius Descartes ir Spi-noza buvo more geometrico sukūrę filosofiją ir kai visi žavėjosi Keplerio, Galilėjo, Nevvtono mechanikos ir astronomijos laimėjimais. Tolomėjo pasirinktas kelias tarsi skelbė amžininkams: imkitės naudingo darbo, liaukitės bergždžiai disputavę. Tolomėjas, žinoma, išliko aristotelikas, bet sykiu jautė laiko reikalavimus, domėjosi naujais


mokslo laimėjimais, juos integravo į spekuliatyvią sistemą. Kad jis nebuvo joks maištininkas ar išsišokėlis, matome iš to, jog jį ypačiai vertino popiežiaus kurija ir 1712 m. pakėlė net į kardinolus. Tai tiesiogiai neliečia Lietuvoje dėstytos filosofijos, bet toks neeilinis, pakartotinai išleistas Tolomėjo veikalas negalėjo likti nežinomas ir lietuviams jėzuitams. Be to, tai vaizdžiai parodo, koks buvo praktikoje jėzuitų ordino nusistatymas ir atvirumas mokslo pažangai.

Per daug jau išsiplėstų ši recenzija, jei bandytume sustoti prie kiekvieno knygos skyrelio. Autorius apžvelgia dviem periodais (scholastinės filosofijos klestėjimas — iki XVIII a. vidurio — ir tos filosofijos žlugimas bei naujųjų laikų filosofijos plitimas Lietuvoje — nuo XVIII a. vidurio) atskiras filosofijos šakas, sustodamas kas kartą prie svarbesnių, ryškiau atsiskleidusių ar išlikusiuose šaltiniuose plačiau nagrinėtų temų. Kaip ir buvo galima laukti iš autoriaus, kuris yra gilinęsis į logikos istoriją, šiame veikale daugiausia vietos skiriama logikos temų analizei (p. 49-118 ir 211-240). Pavyzdžiui, čia rasime ne tik atvaizduotas modalinės logikos išraiškas (p. 70-75), bet ir aptartą scholastinę semiotiką bei loginę semantiką (p. 75-85), apibūdintus žymesniųjų scholastinės logikos atstovų Lietuvoje išlikusius raštus, ypačiai M. Smigleckio (p. 94-101), jau minėto, Grace įgijusio filosofijos daktaro laipsnį lietuvio J. Kimbaro, T. Požeckio, J. Stanislavskio, Z. Kriugerio, K. Vežbickio ir kt. Panašiu būdu, nors ir žymiai glausčiau, aprašoma ontologija, gamtos filosofija ir kosmologija, psichologija, moralinė filosofija, arba etika. Tai pati originaliausia veikalo dalis. Joje apžvelgiami ir būdingesniais atvejais išsamiau panagrinėjami Lietuvoje filosofiją dėsčiusiųjų raštai, kai kurie spaustuvėse spausdinti, bet kur kas daugiau išlikę rankraščiuose, ypačiai paskaitas klausiusių studentų užrašų forma. Kadangi tai daroma pirmą kartą lietuvių kalba, visi šie aprašymai įgauna filosofijos Lietuvoje istorijos šaltinių pristatymo reikšmę. Žinoma, šioje dalyje, kaip ir daug kur kitur visame veikale, jaučiama, jog autorius nėra visai laisvas išsireikšti, kaip norėtų, yra kažkaip varžomas, kažkaip iš šalies sąlygojamas. Primygtinai pabrėžiami ir neproporcingai ištęsiami dalykai, kuriuos galima laikyti 'pažangiais'. O pažangumas tegali pasireikšti tik tada, kai nukrypstama nuo Bažnyčios arba jėzuitų ordino vadovybės nurodytų gairių ir kai dėstomos idėjos atitinka V. Lenino — savaime aišku, ir filosofijos istorijoje neginčijamo autoriteto — kada nors pareikštą nuomonę, kurią būtina priimti kaip dogmą, be jokių įrodymų, be jokių diskusijų (plg. p. 44, 109, 304). Antra vertus, dėl tos pačios priežasties tik trumpai, prabėgomis užgriebiami traktatai, kurie nagrinėja sielos (racionalinė psichologija) ar Dievo natūralaus pažinimo (teodicėja) klausimus. Tiksliau sakant, apie teodicėją ne veikale nė neužsimenama. Autoriaus dėstymas remiasi daugiau faktiniais duomenimis, kurie tačiau ne visuomet turi lygios reikšmės istoriniu atžvilgiu. Aukščiau minėjome lietuvį J. Kimbarą, kuris buvęs 'Vienas iš pirmųjų mūsų nominalistų" (p. 101). Tačiau jo reikšmė filosofijos raidai Lietuvoje, galima sakyti, lygi nuliui. Nėra žinoma, kad jis būtų ką nuveikęs ar parašęs iš filosofijos. O jo 1600 metais apgintos ir išleistos teoremos teliudija, kad tuo metu Austrijos jėzuitai Graco universitete nebuvo priešingi nominalizmui.

Įdomus šiame kontekste ir Vilniaus Antakalnio trinitarų kolegijos dėstytojo Dionysius a. S. Antonio atvejis. Jis paliko keletą stambių rankraštinių filosofijos kursų (logikos, metafizikos, fizikos). Ypačiai fizikos kursas pasižymi problemų gausumu ir naujausių mokslo laimėjimų aprašymais. T. Dionizas buvo garsaus dinaminio atomizmo teorijos šalininko, Romoje matematiką ir filosofiją dėsčiusio kroatų kilmės jėzuito J. R. Boškovičiaus (1711-1787) idėjų šalininkas. Dėl to ir R. Plečkaitis savo veikale jam skiria palyginti daug vietos (p. 276-282, 293-297 ir 300-301). Neneigiant reiškiniui faktinės svarbos, istoriniu žvilgsniu T. Dionizo kursas kažin ar turėjo Lietuvoje kokios nors didesnės įtakos. To kurso klausė maždaug 6-8 studentai, trinitarų ordino klierikai. Parašytas jis liko gulėti archyve rankraštyje. Todėl, manyčiau, netinka apibendrinant tvirtinti, jog jis būtų formavęs Lietuvos jaunuomenę, pateikdamas "kitokį, negu buvo įprasta, fizikinį filosofinį pasaulio supratimą, kai kuriais bruožais artimą dabartiniam" (p. 297).

Autorius labai mažai terado žinių apie T. Dionizo asmenį ir laiko galimą jo kilmę iš Deltuvos (p. 420). Šį tą apie jį galima rasti knygoje: Antonius ab Assumptione, "Monumentą Ordinis Excalceatorum SS. Trinitatis Redemptionis Captivorum provincias S. Ioachim (Poloniae) et S. Iosephi (Austriae-Hungariae spectantia", Romae 1911, p. 74-75, num. 384. Prieš įstodamas į vienuolyną, jis vadinosi Antanas Juozapas Dzialdovskis (Dzialdowski); gimė Dancigo (šiandien: Gdarisk) priemiestyje (in suburbio Hoppombrensi), pakrikštytas 1729.VI.3 Dancige; į trinitarus įstojo (gavo abitą) 1751 m. Lucke studijavo filosofiją, Lvove — teologiją. Vėliau (metai nepažymėti) buvo filosofijos lektorius (lector) Vilniaus Antakalnio kolegijoje, teologijos — Tomašove (šiandien: Tomasz6w Lubelski, Lenkijoje), kanonų teisės ir dogmatinės teologijos — Lvove. Mirė Kamenece (Podolijoje) nuo maro 1770.IX. 15 (kitoje vietoje: IX.14). Toje pačioje knygoje, psl. 202? nurodoma, kad 1758 m. Antakalnio kolegijoje filosofiją dėstė "P. Stanislaus ab Assumptione", o jos klausė 6 studentai. T. Stanislovas buvo pavarde Laniaus-kas (Laniewski), kilęs iš Pružanų (Pružany), Brastos vaivadijoje; gimė 1724 ir mirė 1802 m. Jį reikėtų įterpti tarp kitų Antakalnio kolegijos filosofijos profesorių (p. 400).

Pirmuoju šios rūšies darbu R. Plečkaitis negalėjo visko aprėpti ir visas galinčias iškilti problemas išgvildenti. Filosofijos raidai praeities Lietuvoje tiksliau nustatyti reikėtų išsiaiškinti, kurie iš dėsčiusių profesorių iš tikrųjų turėjo daugiau įtakos kitiems; kitaip sakant, nuo ko priklausė, kuo sekė pavieniai Lietuvos mokyklose dėstę profesoriai. Jėzuitų atžvilgiu, žinant jų visišką dispo-nuotumą ir nuolatinį vietos kaitaliojimą visos ordino provincijos ribose, reikėtų turėti prieš akis visas Lietuvos jėzuitų provincijos kolegijas, kur buvo dėstomas filosofijos kursas, o ne vien kolegijas, veikusias šiandieninės Lietuvos ribose. Yra žinoma, kad šalia Vilniaus universiteto tokia pat trejų metų filosofija buvo dažnai dėstoma Pinsko, Polocko, Varšuvos, kartais ir Braunsbergo, Kražių, Naugarduko ir kitose kolegijose. Tokiu būdu galėjo įvykti, kad kurio nors profesoriaus paruoštu ir kitur dėstytu kursu vėliau sekė Vilniaus universitete filosofiją dėstę profesoriai.

Taip pat reikėtų tyrinėjimo medžiagą imti ir iš kitų dalyką liečiančių šaltinių. Jėzuitų mokyklų tvarkai bei jose išeinamoms programoms geriau pažinti būtina panaudoti neseniai naujai perspausdintus ir vietomis gerokai papildytus "Monumentą Paedagogica Societatis lesu", 3 tomus. Roma 1965-1974 (=Monumenta Historica Soc. lesu, vol. 92, 107, 108) ir visuomet naudingus: G. M. Pachtler, "Ratio studiorum et institutio-nes scholasticae Societatis lesu per Germaniam olim vigentes", 4 tomus, Berlynas 1887-1894 ( = Monumentą Germaniae Paedagogica, Bd. 2, 5, 9, 16). Reikėtų susipažinti su tuo, kas lig šiol kitų jau tyrinėta. Filosofijos raidai Lietuvoje nušviesti praverstų įsigilinti į mūsų kaimynų panašias problemas. Mums, lietuviams, šalia lenkų, artimiausi buvo vokiečiai. Jėzuitų veiklos vokiečių kalbą vartojusiose šalyse istorijoje (B. Duhr, "Geshichte der Jesuiten in den Landern deutscher Zunge", 6 tt, Freiburg-Mūnchen 1907-1928) galima rasti skyrelių, kur kalbama apie filosofijos raidą įvairiose Vokietijos ir kitų šalių kolegijose. Šis veikalas mums naudingas dar ir dėl to, kad jame aprašoma Jėzuitų veikla Rytprūsiuose, kurių įstaigos kadaise priklausė Lietuvos jėzuitų provincijai. Bibliografijoje ir įvairių klausimų nagrinėjime neturėtų būti pamiršti kai kurie bendresnio pobūdžio darbai, kaip, pvz., B. Jansen, "Die Pflege der Philosophie im Jesuitenorden vvahrend des 17.-18. Jahrhunderts", Fulda 1938, arba lenkiška studija W. Wąsik, "Arystoteles w. Polsce", in: Collectanea Theologica, 23 (Varšuva 1952), p. 275-317, kur (p. 282-291) yra net skyrelis, pavadintas "Arystotelizm vvileriski". Dar svarbesnis yra to paties autoriaus veikalas: "Historia filozofii polskiej", I t., Varšuva 1958, kurio neturėjo tylomis praleisti ir R. Plečkaitis. Įdomių užuominų apie Vilniaus filosofijos profesorius galima rasti ir trumpoje studijų apžvalgoje: Jan Czer-kawski, "Problematyka badari nad scholastyką polską XVII wieku", in: Sprawozdania Towa-rzystvva Naukovvego KUL, 19 (1970); išl. 1971), p. 102-105.

Būtų galima dar daugiau panašių ir kitokių pastabų padaryti. Bet visuomet lengviau kritikuoti, kaip prie darbo prakaituoti. Laužant šimtmečiais nepajudintus ledus, neįmanoma viską dailiai ir tobulai paruošti. Visų pirma reikėjo apžvelgti, ką turime, kokią medžiagą tenka nagrinėti. Nesant pakankamų dalinių tyrinėjimų, teko ir analizuoti pačius išlikusius veikalus bei rankraščius, ir bandyti atskleisti bendrus filosofijos raidos mūsų krašte bruožus. Visa tai autorius su dideliu kruopštumu atliko. Tuo atvėrė kelią tolimesnėms studijoms, tobulesnei, gilesnei filosofijos istorijos Lietuvoje apžvalgai. Reikia tikėtis, kad tarp gabių, mašinomis ir technika per daug nesusižavėjusių ir į humanistinius mokslus linkusių jaunuolių atsiras ir tokių, kurie išdrįs kibti į filosofijos istorijos raidos Lietuvoje problematiką. O ir pats autorius, būdamas pilname savo kūrybiniame pajėgume, dar galės ne kartą grįžti prie čie paliestų temų, jas giliau, tobuliau išnagrinėti.

Svarbūs ir vertingi priedai Antroji veikalo dalis, virš 200 psl., skirta keturiems (neįskaičiuojant knygos gale pavardžių rodyklės ir turinio) reikšmingiems ir praktiškiems priedams.

1) "Scholastinės filosofijos Lietuvoje terminų žodynas" (p. 313-392) yra, kaip rodo puslapių skaičius, gana gausus. Jis apima alfabetine tvarka svarbiausias scholastinėje filosofijoje vartojamas lotyniškas formules, kiekvienai jų rasdamas atitinkamą terminą lietuvių kalboje ir pateikdamas jo paaiškinimą. Štai pora to žodyno pavyzdžių: "accidens commune primo intentionale — tiesioginio pažinimo bendras atsitiktinis požymis. Požymis, kuris nėra esminis ir objektui nebūtinas" (psl. 313); "unitas — vienovė (objekte). Vienovė, būdinga objektui, kuris savyje nedalomas, tik kas kitas jį gali suskaidyti į dalis. Skiriasi nuo unio" [vienovė tarp objektų] (p. 387). Jau iš vienoje kitoje vietoje atsitiktinio zondavimo matyti autoriaus tiksli orientacija ir neeilinis jo sugebėjimas lietuviškai taikliai išreikšti nelengvas, kartais subtiliai niuansuotas scholastines sąvokas. Kai kur jam teko pasitenkinti sulietuvinus lotyniškąjį terminą (pvz., praedicabilia — predikabi-liai; ir panašiai: predikavimas, predikamentai; ana-loga — analogai; analogum proprium — savybinis analogas; continuum — kontinuumas, ir t.t), bet didžiausia dalis lotyniškų terminų turi savą lietuvišką atitikmenį. Besklaidant šį žodynėlį, akis užkliuvo už termino causa principalis; jam neduodamas lietuviškas atitikmuo, o tik paaiškinimas. Kadangi tai labai dažnai sutinkamas terminas, reikėtų ir jam surasti lietuvišką atitikmenį, kaip nurodoma kiekvienam kitam su žodžiu causa susijusiam junginiui. Be to, psl. 363, prie žodžio principaliter įsibrovė korektūros klaida; turi būti: "kas veikia savo paties sugebėjimu" (vietoje: "sugebėjimus").

2) "Lietuvos mokyklų filosofijos profesoriai" (p. 393-403). Tai chronologinės profesorių vardų ir jų filosofijos dėstymo metų lentelės, sugrupuotos pagal atskiras tuomet Lietuvoje veikusias mokyklas. Pirmiausia randame išvardintus Vilniaus akademijos filosofijos profesorius. Čia autorius įdėjo daug darbo ir pateikė beveik pilną, su tiksliomis metų nuorodomis sąrašą. Kadangi ir rašantysis šias eilutes yra rinkęs žinias apie tuos pačius profesorius, buvo nesunku visą sąrašą patikrinti. Labai mažai tenka prie jo ką nors pridėti ar patikslinti. 1611-1612 m. dėstęs filosofiją profesorius knygoje vadinamas "Gurskis (Go-sas) Jonas". Tačiau visuose išlikusiuose kataloguose jo pavardė rašoma tiktai 'Gos' arba 'Gossius' ir niekuomet 'Gorski' ar 'Gurski'. Ta pačia Goso pavarde yra buvusių ir daugiau jėzuitų, pvz., 1611-1612 m. teologiją Vilniaus studentams, pasitraukusiems po 1610 m. gaisro į Nesvyžių, dėstė Simonas Gosas (Gos). Todėl nereikėjo Jono Goso padaryti Gurskiu. Yra neaiškumų dėl profesorių, dėsčiusių apie 1648-1650 m. Iš šaltinių žinoma, kad 1648 m. rudenį turėjo pradėti dėstyti logikos kursą Jonas Tarnovskis (Tarnočski), bet keturias savaites prieš akademinių metų pradžią jis mirė (1648.VIII.2; ARSI Lith. 39 II, 219r). Jo vietą užimti pakviestas iš Vilniaus profesų namų Kristupas Chlevinskis. Sekančių metų kataloge apie K. Chlevinskį jau sakoma, kad jis esąs ligonis (infirmus). Pradėtąjį trejų metų filosofijos kursą tęsė Stanislovas Tupikas, 1649-1650 m. dėstydamas fiziką. 1650-1651 m. katalogas neišliko, todėl neaišku, kas tais metais užbaigė K. Chlevinskio pradėtąjį kursą. Reikia manyti, kad tai buvo kas kitas, o ne S. Tupikas, nes vėlesniuose šaltiniuose nurodoma, jog Tupikas filosofiją dėstė 4 metus, tai yra visą kursą Pinsko kolegijoje 1646-1649 m. ir 1649-1650 m. fiziką Vilniaus akademijoje. Todėl psl. 394. 2 eil. reikia pataisyti: "Chlevinskis Kristupas 1648-1649" ir reikėtų po to įterpti: "N. N. 1650-1651".

Ir aplamai paėmus, šis sąrašas galėjo, nieko specialiai nepakeitus, išeiti daug naudingesnis, jei skiltyse, kur nurodomi dėstymo metai, būtų buvę nuosekliai žymėta: pirmoje skiltyje metai, kuriais tas asmuo dėstė sisteminės filosofijos kursą, antroje skiltyje — etikos kurso dėstymo metai. Tokiu būdu iš karto būtų aišku, kas kada dėstė pagrindinį kursą, ir kokia buvo etikos profesorių seka. Dabargi tie du dalykai nuolatos maišomi: pirmoje skiltyje yra įterpta daug vien tik etiką Vilniuje dėsčiusių profesorių, ir antrosios skilties datos gali reikšti sisteminio kurso dėstymo metus. Pvz., psl. 395 matome Jurgį Kropovičių pirma dėsčiusį trejų metų kursą ir apie 15 metų vėliau — etiką. Tai nebetinka Zigmanto Kriugerio atveju, nes jis pirmiau dėstė etiką ir tik vėliau trejus metus pagrindinį filosofijos kursą. Arba turint prieš akis tiktai šį sąrašą, atrodytų, kad 1706 metais trys profesoriai pradėjo dėstyti filosofiją; iš jų vienas, be abejonės, bus dėstęs etiką, greičiausiai Jonas Proišhofas, antras — logiką; bet kam dar trečias tais pačiais metais, jau nebeaišku. Taip pat neaišku, katras iš abiejų, Steponas Puzina ar Kristupas Goršvila, tais metais pradėjo savąjį trimetį kursą. Iš pačių šaltinių visai kas kita paaiškėja. Sistemini kursą logikos paskaitomis tais metais pradėjo Kristupas Goršvila; Steponas Puzina tais ir sekančiais dvejais metais dėstė vis kitiems studentams tą patį etikos kursą; o Jonui Proišhofui teko užbaigti prieš dvejus metus kito profesoriaus pradėtą trimetį kursą, kurio dėstytojas Jonas Henriksonas kaip tik tą vasarą mirė (1706. VIII. 15). Panašiai vien iš šios lentelės kas galėtų atspėti, kad 1725-1728 m. Mykolas Nahzeris skaitė sisteminės filosofijos kursą ir Pranciškus Gžimala tiktai etiką? Jei būtų nuosekliai laikomasi skilčių paskirstymo, čia suminėtais ir kitais atvejais tokios maišaties ir net klaidingų prielaidų (J. Proišhofas — etikos profesorius) nebūtų galėję nė būti.

Būtų buvę taip pat naudinga nurodyti ir tuos atvejus, kada nėra jokios abejonės, jog buvo dėstomas filosofijos kursas, tiktai profesoriaus vardas nėra žinomas. Vieną tokį atvejį minėjome 1650-1651 m. Tikriausiai ir 1654-1655 studijų metais buvo trys sisteminio kurso profesoriai, o lentelėje nurodytas tiktai vienas Laurynas Mežejevskis. Neišlikus tų metų katalogui, galima tik tiek patikslinti, kad vienas iš kitų dviejų filosofijos profesorių buvo Elijas Daunaravičius (Downarowicz), apie kurį nekrologe sakoma, kad jis dėstęs filosofiją Vilniaus akademijoje ir, priešui 1655 m. įsiveržus į Lietuvą, pasitraukęs į Italiją (ARSI Lith. 41, fol. 147v). Jis prieš tai, 1649-1653 m., Romoje studijavo teologiją. Vilniuje dėstyti galėjo tik 1654-1655 m., nes 1653-1654 m. kataloge nurodoma, jog jis ruošiasi grįžti iš Romos. Vėliau jis Vilniuje nebegyveno, tiktai 1669 m. susirgęs atvyko iš Nesvyžiaus gydytis ir mirė pro-fesų namuose Vilniuje 1669.XI.7. Yra žinomas jo veikalas "Homo politicus", išleistas Braunsberge 1664 m. Tokiu būdu psl. 394 reikia papildyti: po Kojalavičiaus Petro įterpti "Daunaravičius Elijas 1645-1655" ir "N. N. 1654-1655". Vienas iš jų turėjo skaityti logiką, antras — fiziką, nes P. Kojalavičius, 1653 metais pradėjęs skaityti pilną filosofijos kursą, mirė jau 1654.VI. 12.

Pozityvus šios knygos bruožas yra autoriaus pastangos išplėsti savo tyrinėjimų akiratį iki visų Lietuvoje veikusių mokslo įstaigų, kur buvo dėstoma filosofija — tiek jėzuitų kolegijų, tiek kitų vienuolijų mokyklų, neišskiriant nė Vilniaus ir Kėdainių kalvinų gimnazijų. Šioms, ypačiai nejėzuitų mokslo įstaigoms tyrinėti neturime daug šaltinių. Dėl to ir sąrašai išėjo kartais fragmentiški, su apytikrėmis metų nuorodomis. Bet šiuo atžvilgiu daug reiškia, kad veikale nurodyti rėmai; vėliau bus galima, pataisant ir papildant, juos tinkamai užpildyti.

3) "Lietuvos mokyklų filosofijos profesorių XVI-XVIII amžiais biografijos ir biografiniai duomenys" (p. 404-490). Tai alfabetine tvarka pateiktos 340 asmenų biogramos. Jose nurodomi tiktai patys svarbiausieji duomenys: gimimo ir mirties (jei pavyko surasti) tikslios datos, išeitos studijos, įgyti mokslo laipsniai, eitos svarbesnės pareigos, išleisti ar rankraščiuose išlikę raštai, ypačiai filosofinėmis temomis. Apie jėzuitus yra apsčiau šaltinių, todėl ir jų biogramos išsamesnės, o aprašant domininkonus, karmelitus ir kitus vienuolius, dažnai teko pasitenkinti asmens vardu ir žinia, kad dėstė filosofiją. Kadangi iš visų čia suminėtų profesorių tiktai maža dalis įtraukta į "Lietuvių enciklopediją" (kuria, deja, Lietuvoje vis dar draudžiama naudotis, net ir mokslo veikalus ar straipsnius ruošiant), todėl šis sąrašas įgyja enciklopedinės vertės. Žinoma, yra tose biografijose kai kurių netikslumų ir net aiškių klaidų, kai kuriuos duomenis būtų galima papildyti. Bet tai dažnai galioja ir pasaulinio garso enciklopedijoms.

Šie biografiniai duomenys liečia tiktai tuos profesorius, kurie yra išvardyti II priede. O ten nurodomos tik tos mokyklos, kurios yra dabartinėje Lietuvos teritorijoje (dvi išimtys: Seinų domininkonų mokykla ir Žodiškių jėzuitų kolegija). Todėl čia nėra žinių apie profesorius, kurie dėstė filosofiją kitose Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės mokyklose ir kolegijose, esančiose už šių dienų Lietuvos sienų, nors jie kartais yra išleidę filosofijos raštų ar šiaip turėję įtakos filosofijos mokslo raidai. Taip pat veltui tarp biografijų ieškotume, sakykime, profesoriaus Osvaldo Kriugerio, apie kurį pačiame veikale pakartotinai kalbama (žr. Pavardžių rodyklę) kaip apie Koperniko sistemos Vilniaus akademijoje gynėją. Jis buvo oficialiai matematikos profesorius, o matematika šiame veikale palikta nuošaliai, nors ji įeidavo į filosofijos fakulteto programą ir buvo dėstoma tais pačiais metais, kaip ir fizika. Suprantama, jog reikėjo ribotis; kitaip veikalas būtų per daug ištįsęs. Bet tas ribojimasis turi ir antrą medalio pusę: nukenčia temos visapusiškas gvildenimas.

Rašantysis šias eilutes nė nebandė atidžiai peržiūrėti ar patikrinti visas šias biografijas. Šen ten stabtelėjus, dažnai teko konstatuoti pateiktų duomenų tikslumą. Yra betgi ir klaidų. Štai keletas iš pastebėtinų. Psl 408: K. Bartoldas gimė 1680.X.28 (ne: XL28) ir mirė 1745.V.24 (ne: 1748). Psl 409: J. Benislavs-kis, priešingai daugeliui enciklopedijų ir biografijų, mirė ne 1806, bet 1812.111.25 (plg. Encyklopedia Ka-tolicka, II, Lublin 1976, 273). Psl 418: A. Delamaras mirė 1735.IV.22 (ne: IX.22). Psl 425: vis dar rašoma, remiantis nepatikimais Vilniaus universiteto rektorių sąrašais, kad J. Gruževskis vadovavęs šiam universitetui 1615-1619 ir 1625-1628. Iš tikrųjų jis ėjo tas pareigas 1618-1625 ir 1641-1643 metais. Kauno rezidencijos viršininku jis nebuvo; kartais jis minimas 1642 m. Kauno rezidencijos atidarymo proga, nes iki tol Kaune veikiantieji jėzuitai buvo jo, kaip Vilniaus akademijos rektoriaus, žinioje. Pirmasis Kauno rezidencijos viršininkas, paskirtas 1642 m., buvo Adomas Sabaliauskas. Psl 435: A. Klingeris įstojo 1620 m. į jėzuitų ordiną, jau prieš tai baigęs filosofijos ir teologijos studijas. 1623-1626 m. jis ne "Collegium Ro-manum studijavo teologiją", bet, kaip rodo katalogai, skaitė ištisą filosofijos kursą Braunsberge. Klaidinga taip pat, kad jis "teologijos studijas užbaigė 1629 Vilniaus akademijoje"; iš tikrųjų jis 1628-1630 m. Vilniaus akademijoje pats dėstė Šv. Raštą ir kontroversijas. Psl 439: Prie duomenų apie L. Krakerį galima pridėti, kad jis mirė 1605.IV.16 Jaroslave. Iš Romos jis grįžo jau 1572 m., todėl filosofiją Romoje studijavo 1570-1572. Teologiją jam teko pagilinti vėliau, jau esant kunigu, tiktai dvejus metus (tur būt: 1587-1589 m.). Akademijos rektorium buvo nuo 1595. X. iki 1600.1. Psl 474: J. Stefanovskis mirė 1606. VII.22 (ne: VIII.30). Psl 479: M. Šatfeldas mirė 1612. IX.27.

4) Pagaliau visiems filosofijos klausimais praeities Lietuvoje besidomintiems yra labai pravartus, nors ir tik sumarinis "Šaltinių" sąrašas (p. 499-512), kuriame sužymėta 152 Lietuvos mokyklose dėstytų filosofijos kursų rankraščiai, dabar saugomi Lietuvos, Ukrainos, Lenkijos archyvuose bei bibliotekų rankraščių skyriuose, ir ilga eilė išspausdintų filosofijos veikalų bei tezių. Ir šiuos sąrašus, be abejo, galima dar papildyti kituose kraštuose (pvz., Rusijoje, Švedijoje, Vokietijoje ir kt.) išlikusiais rankraščiais ar bibliotekose užtiktais spausdintais tekstais. Rankraščių papildymams žinių neturiu, tačiau bibliografiniuose leidiniuose dar galima užtikti vieną kitą, čia nepaminėtą veikalą ar tezių apgynimo programą. Pvz., J. Trypucko, "Polonica vetera Upsaliensia", Uppsala 1958, nurodo dar bent tris Vilniuje apie 1577-1578 m. pasirodžiusius filosofijos tezių leidinius (Nr. 101, 617, 2740), kurių R. Plečkaitis nemini tarp P. Vianai vadovaujant gintų ar disputuotų tezių. Yra taip pat Motiejaus Vilanovskio (Wylanowski) Vilniaus akademijoje 1619 gintos tezės "Solea veritatis philosophicae" (Nr. 2845). Turbūt profesorius Jokūbas Olševskis, kuris 1619 m. baigė dėstyti trejų metų filosofijos kursą, vadovavo ruošiant ir apginant šias tezes, skirtas filosofijos magistro laipsniui gauti. Panašias "The-ses ex universa philosophia depromptae" Vilniaus akademijoje 1587 m., vadovaujant L. Krakeriui, apgynė Valentinas Dombkovskis (Dąbkovius) ir Tomas Ilovskis (Ilovius) (žr. C. Sommervogel,
"Bibliothėque de la Compagnie de Jėsus", II, Bruxelles-Paris 1891, sk. 1618-1619). Bent aštuonis panašius, šioje knygoje nepaminėtus Vilniaus akademijoje XVII - XVIII a. gintų tezių leidinius galima rasti Krokuvoje, Čartoriskių bibliotekoje (vieno toje bibliotekoje mokslo žinių rinkusio doktoranto informacija). — Nebus sunku vėliau šiuos trūkumus papildyti. Tačiau jau dabar daug kas gali patogiai orientuotis apie tai, kas yra išlikę iš senųjų filosofijos kursų ir iškilmingų egzaminų tezių, ypačiai ką galima rasti pačiame Vilniuje.

Prieš užbaigiant, manau, būsiant naudinga dar nurodyti keletą (iš stambesniųjų) klaidų, kurias teko iptariamoje knygoje užtikti. Psl. 21, 21-23 eil. nuo virš.: jėzuitai iš Romos, Vienos ir Prahos atvyko ne
tais metais (suprask, 1569 m.), bet sekančių, 1570 m. liepos 4 d. Psl. 23, 9-8 eil. iš ap.; psl. 24, 3 eil. nuo virš.; psl. 25, 8-4 eil. iš ap.: klaidingai suprasti žemesnieji ir aukštesnieji kursai. Iš tikrųjų "classes inferiores" reiškė visas gimnazijos klases iki retorikos imtinai, "classes superiores" — filosofijos (įskaitant ir etikos bei matematikos paskaitas) kursą, n»oralinės teologijos ('casus conscientiae') kursą ir teologijos fakultete išeinamus kursus. Tai matyti jau iš "Hario studiorum" atskirų skyrelių pavadinimų. Psl. 15. 15 eil. iš ap.: vicerektorius nebūdavo nuolatiniu rektoriaus pavaduotoju, kaip autorius prileidžia. Vilniuje sutinkame vicerektorių tiktai tada, kai, rektoriui mirus ar perėmus kitokias pareigas, būdavo kam nors pavedama laikinai eiti rektoriaus pareigas, kol iš Romos ateis oficialus naujo rektoriaus paskyrimo dekretas, arba kai rektorius turėdavo kur nors ilgesniam laikui išvykti, pvz., į Romoje sušauktą ordino atstovų suvažiavimą. Pirmąjį jėzuitų Vilniuje buvimo dešimtmetį kartais vicerektorium vadinamas jo padėjėjas vienuolyno reikalams, kuris šiaip visuomet tituluojamas "P. Minister". Psl. 25, 3 eil. iš ap.: autorius čia, kiip ir daug kur kitur, daro metodinę klaidą: neskiria vienuolyno vidaus gyvenimo faktų nuo universiteto reikalų. Kiekvienas Vilniaus universiteto pirmųjų dviejų šimtmečių veiklos istorikas turi ypačiai įsidėmėti, jog "Collegii Vilnensis" dienoraščiai, katalogai, Lirterae annuae ir daug kitų šaltinių buvo rašoma ir archyvuose saugoma visų pirma vienuolyno reikalams ir tiktai netiesiogiai — kadangi dalis tų pačių vienuolių dirbo universiteto vadovybėje ar buvo jame profesoriai bei studentai — paliesdavo ir universiteto dalykus. Trūkstant tiesioginių universiteto istorijos šaltinių, labai vertingi yra ir šie netiesioginiai šaltiniai, tiktai reikia į juos žiūrėti ir juos aiškinti taip, kaip jie iš tikrųjų susidarė. Dėl to nėra ko stebėtis, kad, sakysime, Vilniaus jėzuitų kataloguose visai neminimi civilinės teisės profesoriai. Jais negalėjo būti jėzuitai, todėl jiems ir ne vieta jėzuitų kataloguose. Kas kita būtų paskaitų programos arba imatrikuliacijos knygos, jei jos būtų išlikusios; kas kita yra "Laureae academicae" rankraštis ir kiti panašūs šaltiniai. Jų paskirtis — tiesiogiai informuoti apie įvairius paties universiteto aspektus. Psl. 26. 15 eil. iš ap.: "scholasticus primi anni" terminas taikomas ne "mokslo metams", bet jauniems klierikams. Universiteto kontekste toks išsireiškimas neužtinkamas. Kataloguose jis vartojamas jėzuitų novicams klierikams žymėti; jie buvo vadinami "scholastici primi anni" ir "scholastici secundi amu" (tačiau beveik visuomet drauge su žodžiu "novitii") ir reiškė, jog šie novicai jau nuo vienuolinio gyvenimo pradžios ruošdavosi būti kunigais. Jie, būdami noviciate, nelankė universiteto paskaitų, nors nuo 1604 m. noviciatas visą laiką buvo Vilniuje, prie Šv. Ignaco bažnyčios. Universitete studijuoją filosofiją buvo vadinami: I metais — "logici", II metais — "physici", III metais — "metaphysici". Jei prie to dar būdavo pridedamas žodis "scholasticus", juo paprastai būdavo pasakoma, jog tas logikos ir t.t. studentas buvo jėzuitų klierikas. Psl. 26, 8 eil. iš ap.: terminas "pro-fessor" anais laikais nereiškė "rango" ar "titulo". Profesoriais būdavo vadinami ir žemesniųjų klasių dėstytojai, kai kurie dar nė filosofijos nestudijavę klierikai; pvz., "m(agister) Andreas Dyndowicz, Professor Grammaticae" (Katalogas 1630-1631 m., Nesvyžiaus kolegija). Tačiau dažniausiai dėstytojai kurie dar nebuvo kunigai, vadinami "magistri", o kunigai, ką jie bedėstytų, beveik visuomet tituluojami "professores". Taigi, anuomet profesorius — ne rangas, o tik einamoji pareiga. Psl. 34, 4-5 eil. nuo virš.: tokiai kategoriškai išvadai: "Nėra abejonių, kad jėzuitams rūpėjo ne tiek mokslai, kiek politika" reikia šį ordino tikslą aiškiai nusakančių premisų. Autorius, deja, jų nenurodo. Pamini J. Bosgreivo (Bosgrave) pavyzdį ir tendencingai jį interpretuoja, nesiskaitydamas su faktais. Rimti ir tarptautiniame mokslo pasaulyje vertinami leidiniai, kaip "Dictionary of National Biography" (vol. II, London 1908, psl. 883) ir "Dictionnaire d'his-toire et de gėographie ecclėsiastiąues" (vol. IX, Paris 1937, sk. 1317-1318) aprašo J. Bosgreivo iš Vilniaus grįžimą į Angliją. Ne kokios politinės veiklos organizuoti, o tik susilpnėjusios sveikatos pataisyti ir, kaip kunigas, žiauriai persekiojamiems savo tautiečiams katalikams padėti jis leidosi į tą kelionę. Net ir norėdamas jis negalėjo ko nors veikti, nes, vos iškėlus koją iš laivo, buvo suimtas. Kurgi tad jo politinė veikla, kurią autorius su tokiu tikrumu primeta visam ordinui kaip jo "pagrindinį tikslą"? Būtų per ilga komentuoti visus šiame ir sekančiame puslapiuose bei apskritai knygoje tendencingus, propagandinius tvirtinimus, kurie, deja, yra nemažas šešėlis rimtai mokslo studijai. Psl. 48, 5 eil. nuo virš.: autorius keistai išverčia posakį "non est discipulus par cog-nitione magistro (ne mokinys tas, kuris tegali tiek, kiek mokytojas)". Panašus žodžiais ir prasme posakis yra Šv. Rašte (Lk 6,40): "Non est discipulus super magistrum", kuris į lietuvių kalbą verčiamas: "Mokinys nėra viršesnis už mokytoją". Todėl ir minėtąjį posakį reikėjo išversti: "Mokinys neprilygsta žinojimu mokytojui". Psl. 145, 10 eil. iš ap.\ rašydamas "vienuolis, vadinamas Valerijonu Didžiuoju", autorius, matyt, nežinojo, jog tai garsusis kapucinas Valerijonas Magnis (Magni), apie kurį tiek yra prirašyta ir dar mūsų laikais daug rašoma. Pavardė paprastai neverčiama, todėl negalima jo vadinti "Didžiuoju". Psl. 233, 8 eil. nuo virš.: "abbė" prancūziškai reiškia kiekvieną kitokio titulo neturintį katalikų kunigą, o lietuviškai "abatas" paprastai vartojamas, kalbant apie kai kurių senųjų tradicijų besilaikančių vienuolynų viršininkus (lotyniškai "abbas"). Kondiljakas (Condillac) gi tebuvo paprastas kunigas, todėl geriau jo nevadinti "abatu".

Būtų jau per daug įkyru toliau tęsti panašias pastabas ir netikslumų pataisymus, nors jų dar nemaža yra. Tiktai kas nedirba, tas neklysta. O šios knygos autorius dirbo, neturėdamas visų reikalingų rimtam mokslo darbui sąlygų. Iš vienos pusės reikėjo taikstytis prie marksistinių 'dogmų', — kitaip nebūtų buvę nė kalbos apie veikalo išleidimą; iš antros pusės teko patirti aibes sunkumų ir varžymų, kurie tegalimi tiktai ten, kur viešpatauja su žmonių ir mokslo interesais nesiskaitanti diktatūrinė santvarka: jokios galimybės pasiekti užsienio archyvus ir bibliotekas ir rinkti reikalingą mokslo medžiagą, labai ribotas ir bet koks su kituose kraštuose gyvenančiais mokslininkais bendradarbiavimas. Be tų sunkumų ir varžymų veikalas, be abejo, būtų išėjęs daug tobulesnis. Kad jis pasirodė, nežiūrint visokiausių kliūčių, yra didelis lietuvių mokslo ir kultūros laimėjimas. Kaip tik dėl to, kad juo pionieriškai laužiami lig šiol beveik neliesti filosofijos Lietuvoje istorijos ledai, kad jame yra sutelkta daug vertingos medžiagos, ir čia buvo tiek ilgai prie jo sustota ir apie kai kuriuos jo netobulumus diskutuota.