Eilėraščiai Spausdinti
Parašė MIRGA GIRNIUVIENĖ   
I
Šią vasarą —
Išvertė šaligatvius
Vienuma berniukų išdidi.

Jų ištikimybė svajom
Kelia nerimą širdy.

Tik man jų pasikeitę žvilgsniai
Kalba nedorai.
Tai išniekintų sapnų
Kerštingi sukurtieji lūpų geiduliai.

O
Kas švelniai pamylės
Tokią mane?


II
Po matracu paslėpiau aš ilgesį nakčia,
Kurį mama išskaičiusi suplėšė
Ir gailestingai prakeikė mane.

Nugrimzdau aš Arktikos dugnan,
Kur žuvys ramios vienumoje plaukia.
Joms niekas nesvarbu, taip kaip ir man.

O jei kažkas, pamatęs pažaliavusią mane,
Vis tiek pamiltų, tapčiau žmogumi vėl,
Tik jei jis negrįžtų niekada.

Aš išeisiu ilgą naktį pasislėpti po medžiu.
Jis drąsiai žiūri į žvaigždes, nors geria vandenį iš žemės,
Iš čia, kur aš glaudžiuosi, iš šaknų.



Edmundas Arbas — Šeima
Spalvota grafika


POETAS

Žmonės, tartum laikas, viską prasmėmis aplieja,
Tačiau seniai tu šito paveldo atsižadėjai.
Pats tu nežinojai, kam ta atkakli ištikimybė.

Smelkės žvilgsnis į tylos marias, į pirmą pažinimą,
Džiaugsmingą, iš po žemės tekantį irimą.
Tačiau nelemta tau tik mėgdžioti, it laikas, amžinybę.

Virpa pumpuras sugniaužtas ir staiga įširsta.
Savo tėviškę randi —Daiktų Žydėjimu ji virsta.

EILĖRAŠČIAI APIE VYRUS

I
Duris belaikes užkerėję buvo vasariniai mudviejų žaidimai,
Prasivėrė jos staiga į mandagių svečių ir viešnių minią.
Tu nusigręžei, lyg stengdamas iš kambarių kažką atminti,
Nes visada nauji draugai pažeisdavo nekaltą tavo išdidumą.

Visur, kur tik užeisi, jautrios sienos susitrauks į kietą plokštę;
Naktį prisiminsi jų sučiuoptą savo įžūlumą susirietęs.
Šimtais ant slenksčio tavo išėjimų pažymėta,
Šimtais tau ant pečių delnų uždėta.

Bejėgiškai seki savus žodžius, kitų prasmėm prabilusius,
Taip sekdavai tėvus, kurie draugams išduodavo gėdingą mūsų savitumą. Naktimis atklysta iš svetur bežadis tavo balsas pašaipus, o gal gailus,
Tarytum sausas vėjas, ieškantis pribrinkusių erdvių klusnumo.


II
Jis, kaip ir mano tėvas, nė kartą nepravirko
Nors jau ir tada, dar ją supdamas ant rankų,
Kaip Žilvinas, pramatė išdavimą
Ir rijo šauksmą "Būk mano! Būk mano!"
Kaip tą jūrą, besiveržiančią iš gerklės.

Bet, deja, išdavimai mūsų nepražudo.
Jis kartais stabteli, ir žvilgsnis smelkiasi į ją,
Lyg stengdamas trapios minties nykimą sulaikyti.
O, tas virpėjimas prieš staigų supratimą! — ir, vėliau, prieš mirtį.
Taip žuvėdra suplasnoja prieš skridimą. "Vėje, vėje!"

Bežaisdama ji klausosi tylos, ir atsiranda
Kažkas kieto ir sunkaus, be motinos, it pasakos, tikrumo.
Tik vaikas gali tą pajust verkimą,
Kurs išaižo veide, tartum bangos smiltyse, raukšles,
Ir suvokti jį tegali tik tėvai. Taip turi būti — tai laiko svetimumas.

Štai vėjas, ir lyg po atodūsio plyšys laike.
Taip visada prasideda grįžimas žemėn mirtingųjų,
Pamačius vėją tėvo akyse, jinai staiga supranta,
Jog, jo verkimo persunkta, vis vien jam negalės naudinga būti,
Nė antkapiu jam būti negalės. "O, kas verks su manim?"
Tai žuvėdra klykia, praradus vėją. Tai vėjas kaukia, grįžęs žemėn.