Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVOS STUDENTAI MARBURGE XVII IR XVIII AMŽIUJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė POVILAS RĖKLAITIS   
Viduramžiais Marburgas (Marburg an der Lahn) garsėjo kaip šv. Elzbietos veikimo, mirties (1231) ir jos stebuklingo kapo vietovė. Šv. Elzbietos kapo saugojimą 1239 m. perėmęs Vokiečių Ordinas čia turėjo svarbią savo karinės organizacijos bazę.1

Universitetas Marburge buvo įsteigtas 1527 m. reformacijos įkarštyje Hesseno landgrafo Pilypo (Landgraf Philipp der Grossmuetige 1504-1567).2 Praėjusių metų vasarą sukakus 450 metų nuo universiteto įsteigimo, Marburge buvo suruošta visa eilė įdomių sukaktuvinių parodų, skaityta viešų paskaitų ir išleista keletas su šita sukaktimi susietų leidinių; sykiu iškelta apverktina dabartinė universiteto padėtis.3 Ta proga buvo prisiminti buvusieji gausūs Marburgo universiteto ryšiai su įvairių tautų mokslininkais ir rašytojais, kurie Marburge studentavo arba profesoriavo ir, kitur nusi-kėlę, sulaukė pasaulinio garso.4 Nedidelę, bet kruopščiai paruoštą parodėlę sudarė dabartinis Marburgo slavistas prof. Hans Bernd Harder apie buvusius Marburgo universiteto studentus ir profesorius, kilusius iš Vokietijos prarastųjų provincijų — iš Prūsijos, Pomeranijos, Silezijos — ir iš kraštų, kurie su šiomis provincijomis ribojosi — iš Livonijos, Lietuvos, Lenkijos, Čekijos, Vengrijos.5
Į Marburge studijavusius Lietuvos studentus,, atrodo, lietuvių istorikai tuo tarpu plačiau nebuvo atkreipę dėmesio.6 Sąrašus Marburgo studentų iš Lenkijos, Lietuvos, Prūsijos, Pomeranijos ir Silezijos iki 1620 m. pateikė neseniai savo viename darbe lenkas Hubicki.7 Pagal Hubickį, jau 1527 m. — universiteto įsteigimo metais — Marburge studentu įsirašė "Ioannes Coloniae Wilnauus". 1608 m. įsimatrikuliavo: "Generosi Alexander et Geor-gius Narussenvicii Fratres Litvani. Reinholdus Eggert Litvanus Praeceptor", 1613 m. — "Alexan-der Kaueczinski Lithuanus". Daugiau studentų iš Lietuvos užsiregistravo 1615 m.: "Hector David Sycinski Eąues Litvanus. Gregorius Zotok Eąues Litvanus. Georgius Blinstrub Otsonsky, nobilis Litvanus. Christophorus Rudomina nobilis Litvanus. Cernelius Winholdus Wilnensis, Litvanus".8 To laikotarpio studentų, pasivadinusių "Polonus", "Borussus" (prūsas), "Livonus", buvo daugiau.

Galbūt, kad vienas kitas studentas iš Lietuvos užsirašė lenku. Įtartinai atrodo, pvz., "Iohannes Ma-kovius Polonus" (1610) ir "Samuel Makousky Polonus" (1618): ar nebuvo juodu garsiojo Nesvyžiaus geografo ir grafiko Tomo Makovskio sūnūs? T. Makovskis, nors gyveno Lietuvoje, taip pat rašėsi "Polonus".9

Matome, kad nuo 1527 m. universiteto įsteigimo iki 1608 m. lietuvių Marburge nebuvo užregistruota: lietuviams Marburgas kaip studijų vieta tuo metu dar nebuvo įdomus. Padėtis Marburge pradėjo keistis, kai universiteto įsteigėjas Hesseno landgrafas Pilypas mirdamas 1567 padalijo Hesseną tarp savo keturių sūnų. Tie visi keturi broliai drauge buvo įpareigoti išlaikyti evangelikų - liuteronų universitetą Marburge. Šio potvarkio buvo dar laikomasi, valdant "Oberhesseno" landgrafui Liudvikui, bet jam 1604 m. mirus bevaikiui, ir jo valdytoji sritis — "Oberhessenas" — buvo padalyta: Giessenas pateko į Hessen-Darmstadto šeimos linijos valdžią, o Marburgas į Hesseno-Kasselio. Šio pastarojo valdovas landgrafas Moricas (Landgraf Moritz von Hessen), būdamas kalvinas, t. y. evangelikas - reformatas, 1605 m. pašalino iš Marburgo universiteto evangelikų -liuteronų profesorius ir Marburgą pavertė ev. reformatų universitetu. Imperijos teismas šį landgrafo Morico veiksmą paskelbė neteisėtu ir tvarkai atstatyti 1624 m. imperatoriaus kariuomenė okupavo Marburgą. Reformatų profesoriai buvo išvaryti. Vis dėlto vėliau po ilgų kovų, kurių metu Marburge universitetas kurį laiką net visai neveikė, Hesseno-Kasselio landgrafų įpėdiniams pavyko 1653 m. Marburge legalizuoti ev. reformatų universitetą, kuris tokiu liko beveik du šimtmečiu. Tik XVIII amž. vidury nustota universiteto programose griežtai laikytis ev. reformatų principų.10

Taigi, kai XVII amžiaus pradžioje Marburgo universitetas patenka į ev. reformatų rankas, juo susidomi Lietuvos kalvinai, kurių globėjai anuomet buvo Biržų Radvilai. Studentai iš Lietuvos, kurie nuo 1608 m. atvyksta Marburgan, buvo ev. reformatai — Kalvino mokslo išpažinėjai — ir Marburgo universitete studijavo teologiją pasiruošti aukštesnėms Lietuvos kalvinų bažnyčios dvasininkų pareigoms. Yra duomenų prileisti, kad šį kelią Lietuvos ev. reformatų studentams į Mar-burgą praskynė pats kng. Kristupas II Radvilas (1585-1640), Kristupo I Radvilo Perkūno sūnus. Dar jaunas būdamas, Kristupas II 1601 m. su 9 palydovais ir 8 tarnais atvyko į Leipcigą ir įsirašė studentu Leipcigo universitetan.11 Atrodo, kad sekančiais 1602 m., galbūt per vasaros atostogas, Kristupas II Radvilas lankėsi Marburge bei Kasse-lyje ir užmezgė ryšį su dideliu kalvinizmo pro-pagatoriumi Hessene landgrafu Moricu. Dabar prof. Harderis atrado Marburgo valstybiniame archyve 1602 liepos 7 laišką, rašytą tada dar gyvenusio ir Marburgą valdžiusio landgrafo Liudviko Senojo landgrafui Moricui apie laukiamą atvykimą Pomeranijos hercogo Pilypo Juliaus drauge su kng. Kristupu II Radvila.12

Tuo metu landgrafas Moricas ev. reformatų teologus dar ruošė specialioje akademijoje Kasse-lyje, bet po 3 metų — 1605, kaip minėta, jis universitetą Marburge pavertė ev. reformatų aukštąja mokykla. Nuo 1608 m. jau atvyksta šioje mokykloje studijuoti reformatų jaunuoliai iš Lietuvos. Patys pirmieji atvyko broliai Aleksandras bei Jurgis Naruševičiui, kurie matrikule pažymėti kaip kilmingi — "generosi".13 Jie buvo studijavę Karaliaučiuje ir mokėjo vokiečių kalbą. Betgi jų atvykimas Marburge sukėlė riaušes. Broliai Naru-ševičiai, kilmingi bajorai ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždininko - ministro sūnūs, Marburge buvo priimti su ypatinga pagarba: Marburgo medicinos prof. Mikalojus Braun paėmė juos savo globon ir apgyvendino gerame name netoli rotušės. Marburgo universitetas, virtęs kalvinų - reformatų mokykla, buvo labai suinteresuotas pritraukti studijoms aukštųjų luomų studentų iš užsienio. Tačiau nepaprastas kilmingųjų užsieniečių atvykimas (su tarnais) ir universiteto vadovybės jų protegavimas galėjo nepatikti kai kuriems vokiečių studentams. Susimokęs studentų būrys tuoj išdaužė langus tų namų, kur buvo apsistoję Naruševičiai. Senatui dėl šitų veiksmų pradėjus kvotą, kitą naktį į kovo 7 d. (1608) susitelkė dar didesnis būrys — arti 300 studentų, kurie ne tik rėkavo ir langus daužė, bet, apsiginklavę šautuvais ir ietimis, grasino svečius užmušti. Tik prof. Brauno drąsaus įsikišimo dėka pavyko demonstrantus nuraminti. Prof. Brauno kitą dieną landgrafui parašytas raportas yra išlikęs. Nors kaltininkai buvo nubausti, bet broliai Naruševičiai dar tą patį mėnesį Marburgą paliko.14

Prof. Harderio nuomone, aprašytosios riaušės kilusios dėl Marburgo studentų socialinės kilmės pasikeitimo.15 Tačiau kilmingųjų Marburge studijavo ir anksčiau, o pačių riaušininkų tarpe taip pat buvo kilmingų (nobiles), kaip prof. Brauno rašte pažymėta. Hubickio nuomone, riaušės kilusios ne tiek dėl svečių iš Lietuvos favorizavimo (ir jų kilmingumo), kiek dėl jų elgesio, nes jie kaip naujokai nesilaikė tuometinių vokiečių studentų papročių, dalyvaujant vad. "Pennal-Schmaus" ir "Dischrūckung".16 Apie 1600 m. pasirodę šito vad. "penalizmo" (nuo vok. "Pennal" — naujokas) papročiai leido studentams naujoką maltretuoti ir išreikalauti iš jo "išsipirkimą" — pinigų bendriems išgėrimams; tik po tam tikro laiko studentas "penalas", iškentėjęs kolegų maltretacijas, buvo priimamas pilnateisiu nariu į studentų bendruomenę.17 Naruševičiai, kurių dievobaimingumą, dorą ir paklusnumą prof. Braunas savo rašte labai pabrėžė, atvykę Marburgan, atrodo, laikėsi atokiau nuo studentų bendruomenės ir jos, tiesa, gerokai grubių papročių. Tai ir sukėlė studentuose pasipiktinimo audrą.
Šis incidentas su broliais Naruševičiais apskritai Lietuvos studentų keliavimo studijuoti Marburgan nesustabdė. Pagal prof. Harderį, kuris Marburgo matrikulas ištyrė, laikotarpyje tarp 1527 ir 1633 metų Marburge studijavo iš viso 10 studentų iš Lietuvos, kurių 9 tenka ev. reformatų -kalvinų laikotarpiui ir tik 1 ev. liuteronų. Iš kitų rytinės vidurio Europos dalies kraštų studentų šiame laikotarpyje buvo daugiau, pvz., iš Lenkijos 55, Vengrijos 50, Čekijos 48, Livonijos 20.18
Kai vidurinėje Europoje siautėjo baisus trisdešimties metų karas (1618 - 1648), Lietuvoje bent iki 1654 m. buvo palyginti daugiau ramūs laikai. Tais metais etnografinės Lietuvos srityje šalia Biržų susikūrė antras ev. reformatų centras Kėdainiuose. Kristupas II Radvilas, grįžęs iš studijų Vokietijoje, 1614 m. vedė Stanislovo Kiškos dukterį Oną, gaudamas Kiškų Kėdainius. Būdamas nuo 1615 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lauko etmonas, Kristupas II Radvilas sėkmingai išstūmė švedus iš šiaurinės Lietuvos 1625 m. ir atsidėjo kultūros darbams pamiltuose Kėdainiuose. Prisiminkime jo 1627 m. Kėdainių miestui suteiktą naują konstituciją ir jo sutartį su Vilniaus vysk. Eustachu Valavičiumi 1627 VIII 28. Sia sutartimi Kristupas II Radvilas laisva valia atsisakė nuo reformatų laikomos senosios, dar gotikos laikais statytos, Šv. Jurgio bažnyčios, grąžindamas ją katalikams. Šis žingsnis buvo sykiu ženklas pradėti statyti naują didelę ev. reformatų bažnyčią, kuri buvusi užbaigta 1631-53 m. Šis imponuojantis ant kairiojo Nevėžio kranto pakilumos baltuojantis pastatas yra pati didžiausia ef. reformatų bažnyčia Lietuvoje, su pagrindu vadinta "Lietuvos kalvinų katedra".19 Šventovės architektūrinės for-

Marburgas prie Lahno apie 1620 m. Bendras vaizdas pagal M. Meriano raižinį. Viršuj kairėj Hesseno landgrafų, dešinėj Marburgo miesto herbai. Ant kalno Hesseno landgrafų pilis. Žemiau pilies kairėj miesto parapinė bažnyčia (su vienu bokštu), nuo jos kiek žemiau kairėj ir dešinėj buv. trijuose vienuolynuose talpinosi universitetas. Visai žemai dešinėj šv. Elzbietos bažnyčia (du bokštai), prie jos Vokiečių Ordino pastatai.

mos originaliai jungia tradicines Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytsės architektūros formas su Radvilams būdingo renesanso klasikiniais elementais. Bažnyčios kriptoje buvo padėti Kristupo II Radvilo (miręs 1640 Svėdasuose), kitų Radvilų giminės narių bei ev. reformatų bažnyčios Lietuvoje vadovų puošnūs metaliniai karstai.20 Šalia ev. reformatų bažnyčios Kristupas II Radvilas 1625 m. Kėdainiuose įsteigė ev. reformatams gimnaziją, kuri turėjo turtingą biblioteką, gerų mokytojų, tarp jų vokiečių ir škotų. Gimnazijos mokiniai, išmokę klasinių kalbų, buvo paruošiami ev. reformatų dvasiškių pareigoms, ypač universitetinėms teologijos studijoms užsienyje.21 Panašią gimnaziją Kristupas II Radvilas įsteigė Slucke 1626 m.

Pastovesnių sąlygų Lietuvos studentams studijuoti Marburge reformatų-kalvinų teologiją susidarė XVII a. pabaigoje. Tiesa, po trisdešimties metų karo Marburgo universitetas, nors 1653 m. legalizavęsis kaip reformatų-kalvinų aukštoji mokykla, jau nesulaukė gausesnio studentų antplūdžio iš užsienio. Jėzuitų vadovautoji priešrefor-macija Vengrijoje, Čekijoje, Moravijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje išvystė stiprią veiklą e v. reformatų bei ev. liuteronų bendruomenių nenaudai. Daug visokios žalos padarė maskviečių ir švedų invazijos 1654-61. Didžiųjų reformatų globėjų biržiš-žiškių Radvilų šaka išmirė.22 Didikų sūnūs jau nebevyko studijuoti užsienin. Bet ev. reformatų-kalvinų bendruomenės Lietuvoje, nors suvargusios, tebeegzistavo, ir joms toliau buvo reikalingi kunigai ir mokytojai. Kadangi ryšiai su kitų kraštų reformatais nenutrūko, Lietuvos reformatų vadovybė pradėjo ieškoti pagalbos užsienyje, iš kur neužilgo sulaukta dėmesio vargan patekusiai ev. reformatų bažnyčiai Lietuvoje. Karaliaučiaus ir Frankfurto prie Oderio universitetuose buvo įsteigtos stipendijos ev. reformatų studentams iš Lietuvos; tuo pasekė ir Marburgas.23

Prie stipendijų įsteigimo Marburge ir kitur


Kėdainių ev. reformatų bažnyčia (Napoleono Ordos piešinys, darytas 1875 VIII 30)

reikšmės turėjo žemaičių bajorų Minvydų šeimos ryšiai su reformatų globėjais užsienyje. Jų biografijos mums leidžia atsekti stipendijų įsteigimo lietuviams artimesnes aplinkybes. Samuelis Minvydas (1602 — apie 1654-69), Kristupo II Radvilo globotinis, buvo Naujamiesčio reformatų bažnyčios kunigo Jono Minvydo sūnus. S. Minvydas studijavo užsienyje, nors V. Biržiška jo Karaliaučiaus, Frankfurto prie Oderio ir Leideno universitetų studentų sąrašuose neradęs. Lietuvoje jis buvo ev. reformatų superintendentu. Kartu su kun. Jonu Božimovskiu jis parašė ir 1653 m. Kėdainiuose išspausdino tris ev. reformatų tikybinius veikalus
— katekizmą, maldaknygę ir evangelijų ištraukas
— lietuvių kalba.24 Šito Samuelio Minvydo duktė ištekėjusi už Lietuvos reformatų kun. Adrijono Chilinskio ir buvusi motina žinomo šv. Rašto vertėjo lietuvių kalbon Samuelio Boguslavo Chilinskio, kuris dirbo ir mirė Londone.25 Samuelio Minvydo sūnus Mikalojus Minvydas (miręs 1688, turbūt Biržuose) atrodo taip pat buvo studijavęs užsienyje, kur išmokęs vokiečių ir anglų kalbų. Tai paiškintų, kodėl Lietuvos ev. reformatų taryba Kėdainiuose kaip tik jį nutarė išsiųsti į užsienį su specialia misija. 1663 m. Mikalojus Minvydas išvyko į Londoną, kur rūpinosi rinkliava Lietuvos reformatų bažnyčios naudai ir savo seserėno Chilinskio šv. Rašto vertimo leidimu; anot V. Biržiškos, M. Minvydas turėjęs ten žiūrėti Chilinskio šv. Rašto vertimo korektūrą, taigi mokėjęs gerai lietuvių kalbą.26 Grįžęs Lietuvon, 1664-68 M. Minvydas dirbo prie Raseinių ev. reformatų bažnyčios. Raseiniuose gyvendamas, atrodo, jis važinėdavo į Karaliaučių, kur buvęs rūmų pamokslininku, vėliau taip pat mokytoju mažametės kng. Boguslavo Radvilos, Brandenburgo kng. elek-toriaus vietininko Karaliaučiuje, dukters Liudvikos Karolinos Radvilaitės (1667-1695), kuri, 1681 ištekėjusi už Brandenburgo markgrafo Liudviko, rėmė Lietuvos e v. reformatus. Perkeltas į Kėdainius, M. Minvydas tvarkė archyvą, ėjo pamokslininko ir Žemaitijos superintendento pareigas. 1679 m. paskirtas Užnerio superintendentu, persikėlė į Biržus. 1680 m. M. Minvydas buvo įpareigotas rūpintis nauju ev. reformatų "Kancijolo" išleidimu ir išspausdinimu "Agendos" lietuvių kalba Karaliaučiuje. 1681 m. Lietuvos ev. reformatų sinodas vėl įpareigojo M. Minvydą kelionei į užsienį, kad ten pravestų rinkliavas naujo šv. Rašto lietuvių kalba išleidimui. Jau 1681 m. M. Minvydas buvoja Londone, kur padaro priesaiką, kad jis pats bus šv. Rašto vertėjas ir leidėjas, o visus surinktus pinigus panaudos jo išleidimui arba lietuvių studentų studijoms užsienyje. Prašy-

Lietuvos ev. reformatų bažnyčios superintendento Mikalojaus Minvydo laiško iš Biržų, dat. 1685X1128, išlikusio Marburge, pabaiga su parašu. (Iš prof. Harderio studijos)

mą rinkliavai palikęs Canterburio arkivyskupui, Minvydas grįžo į Biržus. 1682 m. Minvydas gavo smulkias direktyvas darbui leidžiant šv. Raštą: nustatyti paskutinę vertimo redakciją, atlikti korektūrą, cenzūrą ir spaudos priežiūrą. Šv. Rašto leidimo reikalu M. Minvydas korespondavo su Anglija ir Karaliaučiumi iki savo gyvenimo galo.27 Apsunkintas kunigo ir pasiuntinio užsienin pareigų, M. Minvydas nepaliko lietuvių literatūrai įnašo, nors buvo lietuvių kalbos žinovas.28

Sėkmingiausias Mikalojus Minvydas buvo stipendijų reikaluose. Kelionės užsienin metu 1681 m. M. Minvydas buvo sustojęs Berlyne, kur iš Brandenburgo elektoriaus kng. Friedricho Wilhel-mo, kurio sūnus Liudvikas kaip tik buvo vedęs Liudviką Karoliną Radvilaitę, išrūpino 6 stipendijas Lietuvos ev. reformatų studentams Berlyno Joachimstalio gimnazijoje ir Frankfurto prie Oderio universitete. Gavęs iš kng. elektoriaus rekomendacinių laiškų, Minvydas po 3 stipendijas išrūpino ir Heidelbergo bei Marburgo universitetams.29 Stipendijų Marburge reikalu M. Minvydas lankėsi Kasselyje, kur iš Hesseno landgrafo Karolio (Landgraf Carl 1670 - 1730) gavo žodinį pažadą stipendijoms trims studentams iš Lietuvos.30

M. Minvydo misijos dėka jau 1682 VIII 25 į Marburgą atvyko trys studentai, kuriuos universiteto matrikulas pažymi šitaip: "Johanes Pater-son Lithuan(us) Cajodunensis" (iš Kėdainių), "Florianus Svida Lithuanus Sluccensis" (iš Slucko) ir "Johannes Siviecicki Lithuan(us) Sreszolis (?)". Atvykę turėjo gyventi savo lėšomis, nes tik 1682 XII 12 landgrafas, išpildydamas savo pažadą Mikalojui Minvydui, paskyrė šiems studentams stipendiją: po 20 talerių ir nemokami pietūs. 1683 m. studentai prašė stipendiją padidinti, nes paskirta suma per maža pragyventi.31 Landgrafo 1683 III 10 įsakymu stipendija pakeliama 40 talerių. Mikalojus Minvydas, kaip Lietuvos ev. reformatų bažnyčios superintendentas, atsiunčia Mar-burgan 1685 XII 28 Biržuose datuotą padėkos raštą, kuris kartu su jo antspaudu išlikęs Marburgo valstybiniame archyve.32 1686 m. Marburgan atvykęs "Johannes de Has Nobiles Lituanus", neturėdamas stipendijos įkrito į "sunkią melancholiją", kaip pažymi teologijos prof. Samuel Andreae savo 1686 IX 1 rašte landgrafui, prašydamas ir šitam lietuviui paskirti stipendiją.33

Po Mikalojaus Minvydo mirties (1688) Lietuvos ev. reformatų bažnyčios superintendentu buvo kėdainiškis Tomas Ramsay. Jo pastangomis 1698 m. Marburgo trys stipendijos ev. reformatų studentams iš Lietuvos buvo patvirtintos kaip nuolatinė institucija, t. y. jos buvo garantuotos ir po landgrafo Karolio mirties (1730). Be to, landgrafo sesuo, Danijos karalienė atskiru 1701 VI 30 diplomu įsteigė Marburge vad. "Beneficium danicum" studentams ev. reformatams iš Lietuvos sušelpti.34 Ir šiai stipendijai pradžią davė Lietuvos ev. reformatų vadovų M. Minvydo ir T. Ramsay prašymai. Abi stipendijos buvo 1822 ir galutinai 1838 m. panaikintos. Vis dėlto, pagal prof. Harderį, laikotarpyje tarp 1682 ir 1824 iš viso 83 studentai iš Lietuvos pasinaudojo šiomis "lietuvių stipendijomis". Beveik visi Marburgan atvykę studentai jau anksčiau buvo kiek studijavę Karaliaučiuje, Frankfurte prie Oderio ar Berlyne. Apie 4/5 jų studijavo teologiją, 1/5 teisę ir tik vos keli gamtos mokslus.35 Apie visos šios Lietuvos užsienio studentų grupės tautinę ir socialinę kilmę, jų Lietuvoje nuveiktus darbus bažnyčios ir šiaip kultūros srityje bus galima kalbėti, kai prof. Har-deris paskelbs savo tyrinėjimus numatytoje knygoje.

Iš Lietuvos studentų Marburge pavardžių, kiek jų žinome iš literatūros, matyti, kad lenkiškos pavardžių formos dominuoja: Bernacki, Bor-zymowski, Krainski, Šwięcicki ir t.t.; kelios pavardės yra lietuviškos - bajoriškos: Blinstrub= Blinstrubas, Rekuč=Riekutis, Rymwid=Rimvydas. Winholdus=Vingaudas, Naruszewicz=Naruševi-čius, Narutis; kelios vokiškos: Eggert, Has, Byth-ner; škotiška pavardė: Paterson (Peterson). Škotų taip pat kėdainiškių Ramsay ir Gordon pavardės.

Marburgo valstybiniame archyve išliko Jokūbo Gordono padėkos 1739 m. laiškas, pasirašytas: "Jacobus Gordon, Superintendent Ecclesiarum Re-formatorum per Ducatus Samogitiae Verbi Di-vini Minister in c. Caiodunensi primarius Curator Alumnum".36 Škotų kolonija Kėdainiuose XVII-XVIII a. reformatų bendruomenėje, atrodo, suvaidino nemenką rolę. Vysk. Motiejus Valančius savo "Žemaičių vyskupystėje" apie kėdainiškius škotus

rašo: "Toj nelaimingoj gadynėj nekurie persekiojami škotai, pametę savo tėviškę, atspruko į Žemaičius atvangos ieškoti ir įsikūrė Kėdainiuose. Pavardes jų, kalvinų bažnyčios knygose 1637 m. užrašytas, šias skaitom: Anderson, Arnett, Bennet, Gonout, Guthbert, Dzemson, Davvidson, Dunkan, Dieplem, Forbez, Forsay, Gordon, Grey, Halliburton, Homilton, Hey, Joram, Ingliss, Knox, Kravvent, Lewingston, Molleson, Peterson, Romsay, Ross, Scharp, Sandelelo, Skromfer, Simpson ir by-ton. Tie svečiai, apginami ir visu kuo nuo Kristupo ir Jonušo kunigaikščių Radzivilų aprūpinami, padaugino mūsų šaly kalvinus".37 Didžiojoje kalvinų bažnyčioje Kėdainiuose, anot Valančiaus, pamokslininkas lenkas skelbė Dievo žodį lenkams, vokietis vokiečiams, o "trečias englikas, 1638 m. iš Anglijos žemės atvykęs, teigė pamokslus škotams, angliškai temokantiems".38 Kaip matome, studentai besiruošią studijoms užsienyje, pačiuose Kėdainiuose anuomet turėjo gan geras sąlygas pramokti germaniškų kalbų.




1. Povilas Rėklaitis: Marburgo praeitis ir Lietuva. In: Draugas, Chicago, 1956.VIII.22, šeštad., Nr. 223, II dalis, p. 5.
2 Marburgo universitetas laikomas seniausiu protestantų universitetu pasaulyje — pirmuoju iš Liuterio reformacijos iškilusiu, sekantis buvo Karaliaučiaus universitetas, įst. 1544 m. Betgi vienais metais senesnis už Marburgą buvo ev. liuteronų universitetas Silezijos mieste Liegnitz (dabar lenkų Legnica), įst. 1526, kuris tačiau tik 3 metus veikė — jau 1529 m. užsidarė. Plg. Gustav Hamann: Aelteste protestantische Schule der Welt. In: Ober-hessische Presse v. 21.6.1977. Jubilaumsbeilage Philipps-Universitat Marburg 450 Jahre 1527-1977.
3. Šiandien Marburgo universiteto žymi dalis yra komunistų kontrolėje. (Plg.: Bilanz einer Reform. Denkschrift zum 450jahrigen Bestehen der Philipps-Universitat zu Marburg. Hrsg. vom Hochschulverband. Osnabrūck 1977. 512 psl. straipsnių rinkinys). Daug profesorių atsisakė pareigų ir išsikėlė kitur, likę yra komunistų belaisviai. Būdingas į Lozaną — Šveicarijon išsikėlusio teisės prof. F. Šturmo pareiškimas spaudai ("Warum verlasse ich die Philipps-Universitat?" In: Oberhessische-Presse v. 3.9. 1977). Prof. Šturmo liudijimu, teisės ir filosofijos fakultetuose viešpatauja komunistų teroras. Profesoriai, kurie nesilaiko marksistinės linijos, komunistų primušami, jų paskaitos trukdomos. Universiteto administracija terorą toleruoja ir slepia, profesoriams net uždraudė apie terorą viešai rašyti. Marburgo universitete šiandien ruošiami kadrai komunistų revoliucijai Vakarų Vokietijoje ir visame pasaulyje. Jau šiandien žymi dalis Hesseno valstybės teismo organų palaiko komunistus. Ši padėtis neatsirado staiga. Jau 1961 m., kai atvykau į Marburgą, buvo galima pastebėti simptomus, kurie rodė, kuria kryptim eis universitetas. Tuo pačiu laiku pasaulio spauda sistematiškai skelbė klaidinančias žinias apie Vakarų Vokietiją. Yra ir lietuvių žurnalistų, einančių britų ir amerikiečių pėdomis, piešiant Vokietijos iškraipytą vaizdą. Kai 1966 m. išdrįsau "Europos lietuvyje" dezinformaciją koreguoti skaitytojo laišku, pavyzdžiui, pranešdamas apie padėtį Marburgo universitete, lietuviai, man netikėdami, reagavo įžeidžiančiai, nors rašiau kaip betarpiškas liudininkas, gyvendamas prie pat universiteto ir studentus stebėdamas kasdieną.
4. Pvz., Marburge studijavo M. V. Lomonosovas — Maskvos universiteto kūrėjas XVIII a., rusų rašytojas Boris Pasternakas, gavęs Nobelio premiją. Pačiame Marburge labiausiai prisimenamas buvęs Marburgo univ. prof. Emil von Behring, daug nuveikęs infekcinių ligų gydymo srityje. Garsi Marburgo filosofijos mokykla: H. Cohen, P. Natorp, F. A. Lange, R. Stammler, E. Cassirer, Nicolai Hart-mann, kurie čia dėstė, kaip ir meno istorikas Richard Hamann. Marburgo garsenybių sąrašas, ypač fizikos, chemijos ir medicinos sričių, būtų per ilgas šio straipsnio temai ir rėmams.
5. Leidinys parodai: Marburger Professoren und Studenten aus Ostdeutschland und Osteuropa. Mit 12 Abb. Hrsg. von Hans-Bernd Harder. Marburg Lahn. 35 psl. Paroda buvo atidaryta 1977 VI 29 J. G. Herder-Instituto bibliotekoje.
6. Rapolas Krasauskas: Studentai lietuviai užsienio universitetuose XV-XVIII a. (LE, XXIX, 1963, p. 64-66) nurodo: Adolfas Šapoka, Kur senovėje lietuviai mokslo ieškojo (Židinys, Kaunas 1935, nr. 10-11); Vaclovas Biržiška, Lietuvos studentai užsienio univ. XV-XVIII šimtmetyje (rankraštis).
7. Wlodzimierz Hubicki: Uczniowie z Polski na studiach chymiatrii w Marburgu w latach 1609-1620. In: Studia į materjaly z dziejow nauki polskiej. Ser. A. Historia nauk spolecznych. Zesz. 12. W-wa 1968, p. 79-103. Sąrašas p. 99-103.
8. Plg. Hubicki, o. c, p. 99, 102 ir 103.
9. Apie Tomą Makovskį žr. mano straipsnį LE XVII, 1959, p. 146-148 su bibliogr. T. Makovskis galbūt ir buvo kilimo lenkas. Tačiau atrodo, kad įsigyvenęs Lietuvoje Makovskis, kaip rodo jo raštas prie garsiojo kng. Radvilo Lietuvos žemėlapio, turėjo nemažai Lietuvos patriotizmo.
10. Plg.: Kari Hoeber: Das deutsche Universitats-und Hoch-schuhvesen. Kempten u. Mūnchen 1912, p. 130.
11. Plg. LE XXIV, 1961, p. 387. Plati biografija: Edward Kotlubaj: Galerja niešwiezska portretow Radziwillowskich. Vilnius 1857, p. 83-94.
12. "Schreiben des Landgrafen Ludwig d. A. an den Landgraf Moritz vom 7. Juni 1602, in dem er die envartete Ankunft des Herzogs Philipp Julius von Pommern-Wol-gast und des Fūrsten mitteilt" (Staatsarchiv Marburg). Pilypas Julius įrašytas į Marburgo matrikula 1602 (Harder: Marburger Professoren, o.c, p. 21), bet kng. Radvilo pavardės nėra.
13. Hubicki, o. c, p. 102.
14. Hubicki, o. c, p. 81-82 duoda prof. M. Brauno reliacijos pilną vertimą lenkų kalba. Prof. Harderis Naruševičių bylai savo parodoje išstatė sekančių dokumentų nuotraukas: "Bericht der Universitat vom 8. M ar z 1610 ūber die Vorgange der Litauer u. Polenstreites. Bericht der landgraflichen Rate in Kassel vom 12. Marz ūber den Litauer-und Polenstreit. Abschieds- u. Dankschreiben der Studenten Aleksander Naruszewicz u. Mathias Stanislaus Drohojowski an den Landgrafen Moritz v. 18. Marz 1610".
15. Harder: Marburger Professoren, o. c, p. 21.
16. Hubicki, o. c.„ p. 82, išn. 6.
17. Paul Ssymank: Von Studenten, Magistern und Professoren. Leipzig 1935, p. 38.
18. Harder: Marburger Professoren, o.c., p. 20.
19. Jonas Yčas: Das Kultunverk des Hauses Radziwill in Kėdainiai (Festrede, gehalten am 4. August 1929 in der ev.-reformierten Kirche zu Kėdainiai anlasslich der 300jahr-feier. In: Deutsches Genossenschaftskalender fūr Litauen. Kaunas 1930, p. 100-105.
20. Bažnyčios rūsio su Radvilų karstais apžiūrėjimo aprašymas karstų užrašų tekstai žr. Peliksas Šinkūnas: Kėdainių miesto istorija. Kaunas 1928, p. 15-16 ir 71-72 su 1 pav. Šiandien bažnyčia — sporto mokyklos salė, "bažnyčios rūsiuose įrengta Radvilų šeimyninių kapų ekspozicija", plg. Kęstutis Trečiakauskas: Kėdainiai. Vilnius 1974, p. 77. Ev. reformatų jau 1923 m. Kėdainiuose buvo tik 21 asmuo, plg. Šinkūnas, o. c, p. 38.
21. Apie Kėdainių e v. reformatų gimnaziją žr. Šinkūnas, o. c, p. 22-28.
22. Žr. Radvilų giminės genealoginę lentelę prie: ]6rgJacoby: Boguslaus Radziwill — der Statthalter des Grossen Kur-fūrsten in Ostpreussen. Marburg Lahn 1959.
23. Hans-Bernd Harder: Die Marburger "Litauerstipendien" vom 17. bis 19. Jahrhundert. In: Alma Mater Philippina. VVintersemester 1969-70. Marburg 1970, S. 15-18 su 4 pav.
24. Vaclovas Biržiška: Lietuvių bibliografija. I. Kaunas 1924, sk. 26-27, Nr. 64 ir t.t; Vaclovas Biržiška: Alek-sandrynas. I. 1960, p. 293; Knygos lietuvių kalba. I. 1547 - 1861. Vilnius 1969, p. 262. Nr. 732 ir t.t.
25. Ladas Tulaba: Šv. Rašto — evangelijų vertimai į lietuvių kalbą. In: Aidai, 1977, Nr. 6, p. 258.
26. Išspausdintus Chilinskio Šv. Rašto lankus M. Minvydas, lankydamasis Londone antrą kartą (1681), atidavęs makulatūrai, plg. V. Biržiška: Aleksandrynas. I. 1960, p. 349-50.
27. Plačiausią M. Minvydo biografiją, panaudodamas iš dabartinių Lenkijos ir Lietuvos archyvų surinktus naujus duomenis, kurių nėra Aleksandryne, dabar paskelbė Stanislaw Tvoorek (Polsk. Slow. Biogr. W-wa 1976, t. 21-2, zesz. 89, p. 316-317).
28. Aplinkybės labai kalba už tai, kad Mikalojus Minvydas buvo redaktorius Liudvikos Karolinos Radvilaitės lėšomis išleisto elementoriaus "Pradžia pamokslą Del Mazu Wey-kialu. Karalauciuyi 1680", kurį V. Biržiška priskyrė Sa-mueliui Bitneriui. Dabar tuo abejojama: "... palyginus knygelėje esančius Naujo testamento pasakymus su S. Bitnerio versto Naujo Testamento tekstu, matyti, kad vertimas dauguma atvejų skirtingas . . . Atrodo, kad aprašomojo elementoriaus — katekizmo parengėjas yra tas pats asmuo (ar asmenys), kurie parengė leidinio Kniga no-bažnistes krikščioniškos antrąjį, 1684 m. leidimą" (plg. Knygos lietuvių kalba. I. Vilnius 1969, p. 51). Tas parengėjas galėjo būti Mikalojus Minvydas.
29. Stipendijų M. Minvydas išrūpinęs ir Olandijoje (Aleksandrynas. I. 1960, p. 293.
30. Pagal Harderį (Marb. Litauerstipendien, o.c, p. 17 landgrafo pažadą dėl stipendijų M. Minvydas Kasselyje gavęs 1680, tad išeitų, kad M. Minvydas jau 1680 buvo išvykęs užsienin ir laiškas dėl kelionės Londonan šv. Rašto leidimo reikalu iš Kėdainių jam buvo nusiųstas užsienin.
31. Šio prašymo originalas išliko Marburgo valstybiniame archyve.
32. M. Minvydo laiško nuotrauka buvo išstatyta parodoje "Marburger Professoren und Studenten". Originalas Marburgo valstybiniame archyve. Žr. taip pat Harder: Die Marburger Litauerstipendien, o.c, p. 15.
33. Prof. Andreae laiško nuotrauka buvo išstatyta parodoje "Marburger Professoren und Studenten", originalas valstybiniame archyve.
34. Landgrafo Karolio sesuo Charlotte Amalie buvo Danijos karaliaus Kristijono V žmona. Stipendijos diplomas išliko Marburgo valstybiniame archyve, fragmentinę nuotrauką paskelbė Harder: Die Marburger Litauerstipendien, o.c. p. 16.
35. Harder: Marburger Litauerstipendien, o.c, p. 18.
36. Jokūbo Gordono laiško nuotrauka buvo išstatyta parodoje "Marburger Professoren und Studenten", originalas Marburgo valstybiniame archyve.
37. M. Valančius: Raštai. II. Vilnius 1972, p. 378.
38. Ten pat, p. 382. Pamaldos lietuvių kalba buvo bažnyčioje prie Radvilų dvaro.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai