Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ALBINO BARANAUSKO "RUDENYS IR PAVASARIAI" PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VI. Kulbokas   
ALBINAS BARANAUSKAS: Rudenys ir pavasariai, arba Užplynių Pultinevi-čius namie ir svetur. II. Lietuviškos Knygos Klubas. Aplankas V. O. Virkau. 1976, Chicago. 347 psl., 6 dol.

II dalies veiksmas eina daugiausia Lietuvoje. Savitu pašaipininko "pasakoriaus" stiliumi autorius skleidžia vieną po kito gausybę patrauklių Lietuvos gyvenimo vaizdų. Pasiekia net 1863 m. lenkmetį, rusų landžiojimą į sukilėlių dvarus, popų veiklą, lenkystės sklidimą per dvarus. Atkyla į rusiškąją mokyklą, vokiečių sumaningą ūkininkavimą paprūsėje. Šypsosi iš kaimiečių politikos (dėl ko kilo I pasaulinis karas . . .) Čia ir prieškariniai bei vėlesnio laiko valsčiaus tarnautojai, amatininkai bei jų gudrybės, rinkimai į Steigiamąjį seimą, mūsų gimnazija laisvės laikų pradžioje. 16 Vasario kaime, pabėgėliai iš Rusijos; samdiniai, vagys; čia ir ūkio gerinimas, suvalkiečių papročiai (Užgavėnės, Kalėdos), apkalbos, vaišingumas, dėkingumas, vargstančių užuojauta (Jankeliūnas ir Rašimukai). Labai sodrūs bolševikmečio vaizdai: komunistai mūsų kaimiečių akimis, vietinių komunistėlių entuziazmas ir fanatizmas, šnipinėjimas, kaimiečių siaubas, sužinojus apie gresiančius išvežimus; vokietmečio žudynės, "vaizbūnai". Negaišdamas prie tremties Vokietijoje, likusią vietą skiria mūsiškių buičiai Amerikoje: namų pirkimas, kaimynystės santykiai, piršlybos, senstančios dainininkės dalia, buvę kariai — dabar rašytojai, meno parodos ir t.t.

Baranausko veikėjai — tikrovės žmonės, bet dažnas apsiaustas paslapties rūku, neaiškumu, kuris atsiskleidžia kartais tik po ilgo laiko; pvz.: Dževečka, Kukis, Rasimas, pirmasis "vaizbūnas". O toks juodasis ponaitis — tikras fantazijos, pasakiškas veikėjas. Žinia, ir jis gali būti .aikomas dvasine realybe: autorius mus pajėgia juo įtikinti.

Svarbiausi personažai dabar: Pultinevičius, Rokas, Kukis, jo jaunystės draugas, ir Siaurasevičius.

Gana ryškus Pultinevičiaus portretas iš I dalies čia dar atsidėjus retušuojamas. Tai nedrąsokas vienturtis kaimiečiukas, iš esmės nemėgęs mokyklos. Per vasarą prie kaimenės mokyklą iš tolo stebėdavo ne visai draugiška akimi. Ir įkliūva jau pačią pirmąją dieną, prakalbėjęs niunkoje mokykloje į pirmametį Roką Kukį lietuviškai. Rusiuko "dižiur-nos" išgąsdintas, nė nepajuto, kaip alkanam našlaitukui Kukiui atkišo savo "pietus" — aliejaus buteliuką su duona! Mokslo kaimiečiai nevertina! Jo tėvas į mokyklą atvestuosius pirmamečius vadina "avinais" ir sumaišo savo sūnų, kuris sakosi vištų matęs prineštų (mokytojui dovanų), bet avino nė vieno . . . Vėliau Pul-tinevičius turi nutraukti gimnazijos mokslą dėl nesveikatos ir dėl to beveik serga menkavertyste. Bet miestas su savo mokslais iš viso jam neįdomus.
 Paauglys po daugelio metų susidraugauja su dabar siuvėju patapusiu puošeiva Kukiu, iš pradžios dar gaudamas iš jo ausin, kam spoksąs į jo merginą. Draugystė Pultinevi-čiui į gera: atsigauna, jam išdulka svajonės apie pirmosios meilės objektą Danutę Jankeliūnaitę, sekretoriaus dukterį, kurią buvo pamilęs beieškodamas sukeistų kalėdinių pyragų ir kuri, impulsyvi atvirakalbė, čia pat nustatė ir kur jiedu po vestuvių gyvensią . . . Laimės ekstazę pertraukia mintis, kad jo namie laukia su pyragais, ir jis stropus, bailus bernelis, pakniopstomis išlekia. Vėliau tos svajonės jam savaime išdulka, — per jaunas apie tai galvoti, nerodo jokios iniciatyvos, o impulsyviai Danutei į širdį tiesiog įdrimba prašmatnus siuvėjas. Kukiui su Danute susižadėjus, bernaičių draugystė savaime išvesta — nėra apie ką kalbėti. Bet jis tebėra ištikimas draugas: Kukio vedyboms su Danute iširus, perkraus-to jo daiktus į šio nusipirktąją trobelę, nelaimėje jį stengiasi lankyti .. . Pats savo ruožtu, atėjus reikalui (mirtinai sunegalavo tėvas), jis ir veda tą, kurią jam išpiršo. Užėjusiais rusais jis pasišlykšti ir pasibaisi (scena besivežant aviną sutikus ant kelio raitus rusus). Nesutikęs būti dabar viršaičiu, Kukio paakintas būti bešališku naujosios santvarkos kritiku, pasibaisėdamas pasakoja apie gero vokiečio Fukso apiplėšimą (rusai išvežė jo baldus) ir piktinasi, kad kaimynai savo geradario neužstoję. Sukėlęs Kukio pašėlusią reakciją, naivusis "kritikas" atvirai pamato, kokia čia bus laisvė ir darbininkų valdžia. Komunizmui griuvus, jis tebėra ištikimas Kukio draugas ir nori jį gelbėti. Gelbsti ir buvusį policijos viršininką, išvežimams prasidėjus.

Amerikoje, pasirodo, beturįs ir poezijos vertintojo gyslelę (turbūt paveldėtą iš autoriaus); neblogas ir namų pirkimo žinovas bei sėkmingas piršlys. Tik amžinai jam nesiseka su moterimis: tokiai dainininkei Ze-lenkienei jis visuomet pasirodo blogiausiose situacijose. Nepamainomas pasakotojas (anot tos pasakos: žino viską, o ko nežino, pameluoja). Jo kai kurie nuotykiai su "vaizbūnais" gerokai trenkia pasaka. Geraširdis ir paslaugus, bet greitas įžeisti, kai užgauna jo kaimietišką "unarą"; pvz.: jis ne "sodietis", o "kaimietis" (suvalkiečių, gyvenusių vienkiemiais, pasididžiavimas!). Tėviškai palankus jaunesniesiems, — net, jo manymu, "bepročio" vaizbūno menininko jis gailisi. Atsargus ir buklus, moka neįmanomose situacijose rasti išeitį. Kartais jis nušneka per daug inteligentiškai (apie idealią Mingėlos meilę). Mėgsta vaišinti ir išgerti, bet laikosi saiko. Brangina draugystę (suvalkiečiui draugas — kaip giminė ar kaimynas). Pamaldus, bet neda-vatkinas. Gyvas ir spalvingas Pulti-nevičius jau įeis į mūsų literatūrą įdomiu kaimiečio, per visas likimo negandas laimingai išplaukusio, paveikslu. Tai vienas iš tų amžinųjų mūsų artojėlių . . .

Pultinevičienė — geriausia suvalkietės ūkininkės tipas: išmintinga, darbšti, sumani, vaišinga ir gerokai valdinga tiek Lietuvoje, tiek atsiradusi Amerikoje. Atrodo, kad apie jos likimą Lietuvoje ir ištrėmime dar išgirsime.

Pirmosios dalies pabaigoje pasirodęs mįslingasis Kukis čia išauga į pirmaeilę figūrą. Apie jį, kaip paprastai, Pultinevičius pasakoja savo draugams Amerikoje, Skvirel-taune Tai jis baisiausiai nustebina rusiškoje mokykloje Pultinevičių, stačiai pasisakydamas esąs alkanas . . . ir toliau jis vis valgo už tris! Jis ten pirmametis "avinas", anot Pultinevičiaus tėvo. Tai užguitas našlaitis, kurio tėvai žuvo per girtų ūkininkaičių išdykumą — vėžinė-dami per Užgavėnes (toks ten visuotinis buvo paprotys), jie abu tėvus išvertę į pusnyną už 15 verstų nuo namų; pareidami naktį tėvai peršalo ir mirė. Rokas (toks jo vardas) — vargo pelė, baisiai negabus svetimai kalbai, ne toks, kaip kiti vaikai, nesielgia ir nekalba natūraliai, spontaniškai, o viską apgalvodamas. Nevaikiškai prisipažįsta, kad alkanas (didžiausias vaiko pažeminimas, Pul-tiveničiuko galvosena!). Vaikai jį muša, o jis viską nukenčia, visiems nusileidžia. Turbūt, iš tetos davatkėlės įsidėjęs savo jaunon galvelė n Kristaus kančios istoriją, kalba ir elgiasi ne pagal savo metelius. Bet tik ligi laiko! Eidamas iš rankų į rankas, našlaitis patenka pas ūkininką, kurio sūnus niekina jo tėvus. Perširdęs partrenkia ir primuša įžei-diką. Vietoj pelnytos pylos šeimininkas jį išveža Marijampolėn ir paklaidina. Geraširdžio siuvėjo išmokytas siūti (su sąlyga, kad nesiuvėjaus tame pačiame mieste, — tai numatančio suvalkiečio bruožas!), susidaro visai kitas gyvenimo pažiūras ir iškyla puošniu miestelio siuvėju, drįstančiu jau dairytis ir į turtingą ūkininko — valsčiaus sekretoriaus dukterį. Dabar jo pažiūros: "Pasitikėti negalima niekuo. Be pagrindo įtarti nėra taip pavojinga, kaip be pagrindo pasitikėti. Mano tėvai abudu žuvo pačioje jaunystėje vien dėl to, kad vieną kartą be pagrindo pasitikėjo'' (50 p.). Iškilo, kad išmoko kirsti atgal . . .

Dabar Užplyniuose vėl sutinka Pultinevičiiį, kuriam iš karto, palaikęs jį varžovu, kerta į žandą. Atpažinę vienas antrą, susidraugauja, kad Kukis galėtų iš Pultinevičiaus kvosti ką nors apie savo merginą, anksčiau šio mylėtą. Nelaimingai susipainiojęs su gražuole rusaite Rašimaite, tarnaujančia pas sužadėtinės tėvus, viską pats susiardo. Be santuokos jie gyvena palaikėje trobelėje, žmonių atmesti. Rusaitės Nastės brolis apsivogęs turi iš Lietuvos bėgti, išsivesdamas ir Nastę drauge (Rasimas Užplyniuose vėl atsiranda tik rusams užėjus). Kukis 15 metų, užsidaręs nuo viešumos, siuva, nepasirody-damas bažnyčioje, nebendraudamas nė su Pultinevičium; rašinėja korespondencijas į kairųjį Lietuvos Ūkininką. Užėjus rusams, dedasi su jais prieš tą santvarką, "kurioje žuvo jo tėvai". Jis virsta aitriu agitatorium, pateisinančiu visus santvarkos žiaurumus. Kai Pultinevičius dabar par-siradusį ir dideliu veikėju pasidariusį Rasimą pavadina arkliavagiu, Kukis įsiunta. Kaip vaikas su žaislu, džiaugiasi pasiūlymu stoti į partiją (o tai buvo tik rusų komunistų spąstai jo rekomenduotojui Rašimui). Netrukus betgi ima justi, kokia ta naujoji tvarka, kas čia darosi. Tad dabar gina bent idėją. Nebesusitinka su Pultinevičium, kol pats pakliūva į bėdą — rusų komunistai, atšaukę Rasimą Rusijon, ima sukinėtis ir apie jį patį. Po išvežimų raištis galutinai nukrinta nuo akių. Atsiverčia ir į Dievą, pasisako Pultinevičiui, jei žus, kad paliudytų jo grįžimą į tikėjimą. Iš jo akių dabar šviečia laimė ir Šiluma. Užėję vokiečiai jį sušaudo, Pultinevičiui nespėjus užtarti. Guli jis patvoryje, kryžium išskėstomis rankomis, kaip Viešpats ant kryžiaus, kuriuo vaikystėje mėgino sekti . . . Rokas Kukis — vienas tų gyvenimo nuskriaustųjų, kovojusių su likimu, pakliuvusių į lemtingus perversmus, nenustojusių sąžinės, praregėjusių ir atsigrįžusių į jaunystės tikėjimą komunistų. Aiškiomis spalvomis nupieštas, įdomus, patrauklus tos rūšies personažas — ne vieno mūsų komunisto paveikslas.

Mikas Rasimas — taip kaimas sulietuvino Mišą Gerasimavičių — yra stačiatikių popo sūnus. Jo tėvas, po lenkmečio atsiradęs Lietuvoje, uoliai darbavosi caro naudai — platino stačiatikybę (nesėkmingai) ir gėrė (daug sėkmingiau). Pultinevičiaus laikais, tėvui jau mirus, Miša, nesuvaldomas rusiškoje mokykloje padauža, "pedagoginiais sumetimais', mokytojo paskirtas budėtoju ("dižiur-na"), skundžia prakalbančius lietuviškai. Po I pasaulinio karo su seserim Naste nudriskęs parsiranda gimtinėn. Geraširdžio Jankeliūno priglaustas, trumpu laiku pramoksta batsiuvystės (meistras batsiuvys jį pilnu meistru "pakelia", kad juo tik nusipratytų). Batų nesiuva, o imasi pelningesnio "verslo" — vogti (deja, čia ne autoriaus išsigalvota diskriminacija, o mūsų krašte dažnas ruso atvejis). Pagautas su pavogtu Ferencos juodžiu, iš daboklės pasprunka pro policijos nugarą ir su seserim bėga Lenkijon, bet pakliūva Gudijon. Rusams užėmus Lietuvą, jis grįžta komunistų veikėju vėl į Užplynius. Tai dėl jo ankstesnės "veiklos" taip karščiuojasi Kukis. Bet partijos akys siekia toli į praeitį — buvusio arkliavagio ryšius su vietiniais. Jį atšaukia į Rusiją eiti "kitų pareigų" (greičiausiai ten likviduoja, kaip ir Nastę). Dabar paaiški, kad jo būta tik vagies, ne komunisto. Tai dar vienas įsimenantis asmuo iš ankstybųjų naujosios santvarkos veikėjų . . .
Retas, bet realus personažas — Izidorius Džereška (kodėl ne Dzidorius?). Pas ūkininką atvažiuoja ir pasisiūlo už bernuką ūkininkaitis, nepanorėjęs su patėviu gyventi, o įsigeidęs pamatyti pasaulio. Autorius jį taip piešia: "Nė Lietuvoje, nė svetur jam dar niekad neteko sutikti kito žmogaus su tokiomis pasitikėjimą įkvepiančiomis akimis, žvelgiančiomis taip atvirai, o sykiu taip nuolankiomis ir nužemintomis" (112 p.).

Naujasis bernukas buklus, darbštus, teisingas. Tik apylinkėje kažkodėl prasideda vagystės; net ir šunys, garde būdami, neapsaugoja avių. Kada kaimynai neapsikęsdami puola Rudzevičių už laikymą vagies, Džereška nuolankiausiai pasitraukia — nusiperka balose gyvenimėlį, o vagystes kaip ranka atima. Vėliau jis pasidaro sovietiniu tarnautoju Rasimo bendradarbiu (pasirodo, jiedu "bendradarbiavo" ir ūkininkų avis dorodami). Tik ir dabar jis nėra visai nustojęs sąžinės — įspėja vieną kitą prieš areštus (o gal tai tik ateities pramatymas?). — Autorius sugeba taip guviai pasakoti, kad tu nesuprasi, kol ateis laikas, ko vertas jo personažas. Čia, be ko kita, jis vykusiai panaudojo jo krašto kaimiečių įsitikinimą, kad tikrųjų vagių šunys nepuola, kad jie kažkaip sužavi šunis. O dėl tų nekaltų akių — mokykloje bedirbant, tikrai pasitaikydavo sukčių ir iškrikėlių angelų akimis. Tad veidas ar drabužis — dar ne dorovės garantija . . .

Spalvinga asmenybė — Siaurusevičius, su stipriu tikroviniu pamušalu: bus pieštas nusižiūrėjus į vieną to krašto Steigiamojo seimo atstovą, pagarsėjusį savo bernišku elgesiu. Mūsų Siaurusevičius buvo padauža, netikęs ir valkiojosi. Kadangi "nerodė darbe entuziazmo", tai tėvai parinko "ponišką" vargonininko profesiją. Bet dėl savo ožio balso ir ten netiko. Jaunuolis mėgo daug ir patraukliai kalbėti. Tai, užėjus seimų laikams, klebonas jį parinko agituoti už krikščionių demokratų atstovus. Čia jis parodė savo talentą: net pagiriodamas per savo buklumą bei sumanumą sukirto už valstiečius liaudininkus atvažiavusį agituoti dvarininką Špakevičių, tą patį, su kuriuo dabar bičiuliaujasi Skvireltaune. Likimas jam buvo palankus: netikėtai mirus vietiniam partijos kandidatui, iš centro buvo iškištas ir išrinktas Siaurusevičius; tarp kitko pagarsėjęs, kai pietavo Vilkaviškio geležinkelio stoties gėlyne. Ir dabar jis arogantas, niekinamai kalba su kitais, net su pačiu Pultinevičium, o frontininko Pū-teikos pakęsti negali ir stačiai į akis drebia, kam tas ne laiku atėjęs . . . Nors kalba daug, bet apie save ne ką tepasako, nes jis ir dabar "politikas" — turi neišsipasakoti. Pilnas mažų šelmysčių" — per jėgą įkiša savo prekes (turi vištų ūkį), šiukšles meta i kaimyno sklypą ir pan.

Pūteika, nors skundžiasi, kad jo partija visur paskutinė, bet per akis visiems kiša apsidraudimą, kuriuo jis verčiasi; net vestuvių kalboje nuvažiuoja į tą pusę, kad net Siauru-sevičių papiktina. Tai jis stoja už miestiečius, per vokietmetį "prisi-kentėjusius" nuo kaimiečių, oponuodamas Siaurusevičiui, išdėjusiam, kaip miestiečiai apgrobdavę savo gimines kaime sunkiu metu.

Kariuomenės atstovai ir šioje dalyje autoriaus su simpatija rodomi. Kukis Mingėla iš idealizmo nevedė savo sužadėtinės, nes su kitu ji turėjusi būti laimingesnė. Iš mažens f s padauža pokštininkas, jis dabar labai taktiškas, neįkyrus. Dar Vokietijoje parašęs romaną "Kad tu, gude, r sulauktum" — mūsų kariuomenės kalbos, stiliaus, santykių satyrą. Taip pat stipriai kerta ir mūsų istoriniams dabarties romanams — su dievais, milžiniškais lietuvių žygiais ir pan. I ikorius, Mingėlos tituluojamas "vadu" (tur būt, viename pulke tar-!), vykusiai parodijuoja mūsų ekstravagantiškai naujovišką poziciją. Beje, Pultinevičiaus "vaizbūno" išėjimas į menininkus — šaiži modernizmo satyra. Iš menininkų tik dainininkė Zelenkienė, susipratusi laiku nustoti gastroliavusi, kad balsas genda, susilaukia autoriaus švel-nesnio žodžio. Už tai jai Pultinevi-paguodai išperša Tinkorių . . . Simpatinga Jankeliūnų šeima. Teis — ūkininkas ir sekretorius, gailestingas net priešo popo vaikams, leja, nepajėgia padėti savo dukteriai Danutei, kurios sužadėtinį čia pat panosėje pavilioja tarnaitė rusė, kūjis pats pasigailėjo. Impulsyvi, drąsi ir atvira ta Danutė, pilna vienturtės įgeidžių, bet gailisi visų apleisto buvusio sužadėtinio Kukio. Paradoksalus charakteris: plepė be galo ir krašto, kai sprendžiasi jos likimas, ji neatveria lūpų. Ir autorius neužsimena, dėl ko. O gal jos laukė vertingesnis vyras — doras žemaitis policijos viršininkas Damidavičius. Tik likimas abiem buvo negailestingas.

Atmintyje palieka įžūlusis intrigantas ir gandonešis Bidočius. Tai laiminga išimtis vietoj moters, kuriai dažnai mūsų beletristikoje tenka šis vaidmuo.
Iš retų to krašto lietuvių dvarininkų (jie pas mus daugiausia lenkai, vokiečiai ar rusai) turime tik Krepšelį — Krepszel, gerą ūkininką, bet tikrą "titnagą". Jis mokydina sūnų net Pultuske, nes ten pigiau. Sūnus grįžta, užsikoręs lenkę, kuri per lenkmetį išgujo jį miškan kariauti už lenkus. Dažnai pasitaiką vokiečiai, "prūsai" — vis kokie amatininkai, verslininkai ar tvirti ūkininkai. Jie čia prigiję, pasidarę savi ir, tiesa, prisideda prie to kampo ūkio pakėlimo (ypač dvarininkas Fuksas ir jo sūnus). Dorąjį totorių Rokužą jau minėjome. O tremtyje Pultinevičiaus sutiktoji lenkė — rinktinė katalikė ir šoviniste.

Autorius moka sudominti skaitytoją pasakojimą vesdamas taip, kad staiga viskas pasisuka labiausiai nelaukta kryptimi. Pvz., Pultinevičius mano, kad Danutės vedybos su Kukiu neįvyksta dėl meistrų žodžio neiš-laikymo (neįrengė jiems, kaip sutarta, buto), o pasirodo — jaunikį paviliojo tarnaitė Nastė! Arba: Jankeliūnas kvočia, girdo Pultinevičių, tikėdamasis iš Kukio draugo ką išgauti, o iš to išeina — šnipšt. Kartais neatlikti žygiai atrodo būtų buvę svarbesni už padarytus: jeigu Pultinevičius po Jankeliūno kvotimo būtų užėjęs pas Kukį, gal viskas būtų kitaip susiklostę — Danutė nebūtų atsidūrus Sibire, o pats Kukis nebūtų nuėjęs su komunistais.

Ir II dalyje daugybė meistriškų scenų. Štai Pultinevičiukas pirmąkart pietauja mokykloje:
"Jis atsikando duonos, ištraukė susuktos drobės kamštelį ir užsivertė. Vos tik švelnus, kartokas sėmeninio aliejaus skonis atsimušė į gomurį, klasė tapo lyg užburta: pro langus ėmė leistis stambios gavėniškos snaigės, nuo stogo nusikorė ilgos ledo žvakės, suskambėjo pratęstai giedami 'Graudūs verksmai'. Oras pakvipo artėjančiomis Velykomis. Bet vizija tęsėsi neilgiau, kaip pusę minutės (12 p.). Mat, tuo tarpu pirmokas 'avinas' Rokas Kukis apsigalvojęs ištarė:
— O ir mano pilvukas jau daro gur, gur, gur.

Pultinevičius nustėro. Baltaplaukis naujokas turėjo būti nepilno proto. Savo amžiuje Pultinevičiui jau buvo tekę išgirsti įvairių kalbų, gražių ir negražių, bet šitokie žodžiai paaugusio berniuko lūpose atrodė neįsivaizduojami. Kalbėti apie savo alkį svetimuose namuose su nepažįstamais žmonėmis galėjo tiktai elgeta, gi mokyklinio amžiaus jaunuoliui sakyti "mano pilvukas jau daro gur, gur, gur", užuot "noriu valgyt" arba "duokit ką ėst", buvo neatitaisomas savęs pažeminimas" (t. p.) Ir toliau: "Pultinevičiaus nuostaba persimainė
į pyktį.
— Jeigu nori valgyt, tai reik atsinešt savo!
— Kad man neįdėjo.
— Tai pasakyk savo mamai, kad rytoj įdėtų.
— Aš mamos neturiu.
Šito Pultinevičius negalėjo suprasti.
— Neturi? Kodėl neturi?" (13 p. .
Kiti išskirtiniai momentai: generolas ragauja "senutės" (senos degtinės); gertynes su popu Gerasimovu "trumpomis distancijomis" lairm generolas, o pralaimi "ilgomis"; Kukis išeina į siuvėjus ir galantiškus kavalierius; Džereška atvažiuoja pas Rudzevičių; Kukis gina Rasimą ir naująją valdžią; Pultinevičius pas pirmąjį "vaizbūną".

Autorius dažnai geba įsiterpti į pasakojimą, pertraukti, kitaip pakreipti. Bet kadangi jis čia kaip tikras Pultinevičiaus "pusbrolis", tai skaitant visai neįkyru, o kažkaip natūralu, lyg vaikystėje būdavo ilgais žiemos vakarais beklausant senio Motiejaus pasakų kitame Suvalkų krašto kampe. Net peršokimai iš Lietuvos į Skvireltauną, pasakojimo eigos sumaišymas (kartais turi gerai apsižiūrėti, kad sugautum jo siūlą' — ar tai ne mūsų surizgusi buitis nuo bolševikmečio?

O to stiliaus gyvumas! Štai vaikpalaikio Mingėlos (tada dar tik Men-gelio) "vizitinė" šuniukui — į būdą paleistas akmenukas. Arba: pirmamečių "avinų" antplūdis į mokyklą (iš viso tik šeši!). Toliau: "įsipilti po kepure" — įsigerti, Dubėnų "titnagas" — Dubėnų šykštuolis, "at-siversė" — atsilošė, "stoka entuziazmo darbe" — tinginiavimas, "motina smulkiai nemalė" — buvo griežta, "užsiklojo kojomis" — bėgdami krito negyvi, "varnų pralesta skrybėlė" — suplyšusi skrybėlė. Kartais posakis paprastutis, bet koks jausminis turinys! Pvz., Danutė, išgirdus, kaip kepėjas sumainė kalėdinius pyragus, šūktelia: "Tas Bunkarta!" Čia tai reiškia ir nuostabą, ir pasipiktinimą, ir pajuokimą, — ką tik nori.

Gausiai autorius semiasi iš suvalkiečių frazeologijos aruodo. Bet savo žodyno turėtų kartais ir stropiau žiūrėti! Iš vilkaviškiečio turime reikalauti iššluoti: kainavusius, balkio, pasogos, durniau, asmeniškai, apart, tarena (prof. Salys sakydavo, kad tai reiškia "taros" kailį!), perviršijo, užsidėjo svorio, juokėsi dar ir su tikslu pridengti savo sumišimą (91 p.), nieko panašaus. Taip pat verčiau nerašyti: nebuvo apdovanojusi nė kiaušiniu, nė sūriu, labiausia, geriausia, tysančiais. Beje, dialoguose per daug kartojimų.

Visos minėtos temos — iš daiktinės ar dvasinės tikrovės, tolimesnės ar artimesnės praeities bei sustingusios dabarties (benueinančios į praeitį). Įvykiai, vietovardžiai, pavardės išnyra su stipriu tikrovės pamušalu. Personažai išaugę iš daugelio matytų, sutiktų asmenų, draugų, kaimynų ar giminių. Kituose gal sukonkretinta, apibendrinta žmonių eilė. Jie čia gyvi, natūraliai veikia savoje atmosferoje, lyg ežero flora ir fauna. Ta dvasinė atmosfera, kurioje jie juda, gyvena, tai kūrėjo magika. Ir beveik visa, ką autorius čia rodo, sulydyta, įtikinama, įdomu ir reikšminga! Kiek abejonių sukelia Tinkoriaus romano iškarpa — gyvenimo ir literatūros kūrinio šaržas.

Pro autoriaus magišką žodį, pro idilišką tėviškės daržo plaštakę (V. Virkau viršelis) atsišviečia tas pražuvęs pasaulis "kaip Užplynių mėnesiena".
VI. Kulbokas
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai