DR. JONAS BASANAVIČIUS — LIETUVIŲ MOKSLO DRAUGIJOS STEIGĖJAS IR UGDYTOJAS Spausdinti
Parašė JONAS PUZINAS   

Įvadinės pastabos
Rodos, dar netolima praeitis, o pernai balandžio 7 d. sukako 70 metų, kai Vilniuje buvo įsteigta Lietuvių mokslo draugija ir vasario 16 d. minėtas penkiasdešimtmetis nuo mūsų tautinės sąmonės žadintojo, lietuvių tautos atgimimo tėvo, kovotojo dėl Lietuvos laisvės, Vasario Šešioliktosios akto signataro dr. Jono Basanavičiaus mirties. Dideli šio mūsų didžiojo tautos vyro darbai, atlikti lietuvių tautos praeities problemų narpliojimo srityje, didžiulis įnašas įdėtas ir mūsų tautosakon, bet vienas iš akivaizdžiausių jo kultūrinių vertybių telkimo vaisius — įsteigimas Lietuvių mokslo draugijos (LMD) ir vadovavimas tai organizacijai ištisus du dešimtmečius. Ta draugija labai daug prisidėjo prie Lietuvos mokslo ir kultūros ūgio, todėl pravartu kiek platėliau žvilgterėti į jos nuveiktus darbus.

Ankstyvesnės pastangos mokslo draugijai steigti
Aušrininkai, ypačiai "Aušros" įsteigėjas dr. J. Basanavičius, puikiai suprato mokslo reikšmę atgimstančiai Lietuvai. J. Basanavičius jau 1879 m., dar būdamas Maskvos universiteto studentu, kėlė mintį steigti lietuvių mokslininkų draugiją. Šis klausimas ypačiai suaktualėjo, kai 1880 m. Tilžėje buvo įkurta "Litauische Litterarische Gesell-schaft", kurios tikslas buvo rinkti medžiagą apie bemirštančią lietuvių tautą. Ši draugija, kad ir turėjo lietuvišką vardą, bet buvo grynai vokiška. Todėl didis lietuvių bičiulis Jurgis Sauerveinas - Girėnas, "Lietuviais esame mes gimę" autorius, 1882 m. klaipėdinėje "Lietuviškoje Ceitungoje" (Nr. 12) rašė, kad prūsų lietuviams, norint išsaugoti savo gimtąją kalbą, būtina steigti sekmadienines mokyklas lietuvių kalbos mokytis ir kurti "mokslo draugystę", kuri neštų šviesą į Lietuvą, leisdama populiarias lietuviškas mokslo knygas ir t.t.

Į tą J. Sauerveino straipsnį tuojau atsiliepė J. Basanavičius toje pačioje "Lietuviškoje Ceitun-goje" (1882 kovo mėn., Nr. 15). Čia duosiu keletą būdingesnių ištraukų (citatų tekstai rašomi dabartine rašyba, bet žodžių ir gramatikos formos nekeičiamos). J. Basanavičius straipsnio pradžioje pabrėžė, jog nesą ko tikėtis, kad mūsų kaimynai vokiečiai, lenkai ar rusai rūpintųsi lietuvių kalbos ir tautybės išlaikymu:
Visi mūsų kaimynai, jei tik primanytų, tai mūsų kalbą šluote iššluotų! Vokiečiai mus į vokiečius per savo vokiškas iškalas verčia, maskoliai geidauja, idant mes maskoliais taptume, o lenkai susiriesdami mus gundo nuog jų nesiskirti, kalbėdami, jog lietuvinikai ir lenkai — tai vis vien, ir jog lietuvinikai turi to-dėlei lenkais taptie . . . Šiandie kožna giminė svieto, kad galėtų, tai viena kitai akis išknaibytų, nes to mat reikalauja jųjų aukštoji politika (sukčystė) .

Toliau J. Basanavičius ragina tautiečius paremti steigiamą mokslo draugiją pinigu:
Skatiko nesigailėkim: jei kalba išliks gyva, išliks ir Lietuva, kalbai išnykus — nebus Lietuvos, nebus lietuvinikų . . . Neužmirškime, broliai, jog po Dievo ir mūsų tėvu daugiausia turime mylėtie savo tėviškę Lietuvą; palikimą mūsų garbingų prosenių, mūsų garbingą brangią kalbą turime godoti ir sergėti.
Netrukus į J. Sauerveino ir J. Basanavičiaus straipsnius atsiliepė ir Jonas Šliūpas. Jis "Lietuviškoje Ceitungoje" (1882, Nr. 31 ir 32) rašė, jog atėjęs laikas visiems įrodyti, kad lietuvių kalbos šaknys dar nesugedusios, kad jų dar nėra pakandęs svetimas kirminas; reikią parodyti, kad ir lietuvių dvasia neatlyžusi, kad pergalėtojai ties Žalgiriu dar nesiramstą lazdomis ir nemaną be kovos žengti į kapą. J. Šliūpas jau nurodo būsimos draugijos tikslus, nusako narių pareigas ir kt.
Ir 1883 m. "Aušroje" (Nr. 4, p. 89-92) įdėtas "Aušros" redakcijos straipsnis apie tokios mokslo draugijos reikalingumą ir naudingumą. Straipsnyje Apie insteigimą Lietuviszkos mokslu bendrystės (draugystės)", redakcija, nurodžiusi lietuvių kalbos išlaikymo svarbą, nusiskundžia, kad mūsų inteligentija nesanti susiorganizavusi:
Darbininkų turime nemažai, pajėgos ir ne taip menkos, tik Lietuvos mokslingi vyrai išsisklaidę po visus pasviečius, tankiausiai viens apie kitą nieko nežino, o tūlojo darbai per tai dėl kitų nepažįstami. Be vienybės ir tas mažas Lietuvos mylėtojų pulkelis negali tiek dėl savo genties gero padaryti, kaip kad būtų savo pajėgas suvieniję.

Nurodžius pavyzdžius čekų, serbų-vendų, kroatų, kurie, susibūrę į mokslo draugijas, labai daug padeda toms tautoms atgyti, tvirtinama, kad nuo įsteigimo "Lietuviškos mokslų draugystės" prigulės visa Lietuvos ateitinė", kad ji "atneš mums patiems ir visai mūsų giminei neiš pasakytiną naudą!" Planuota, kad pradžioje draugijos būstinė galėtų būti Ragainėje, prie "Aušros" redakcijos, o vėliau, kai rusai leis tokiai draugijai veikti jų valdomame krašte, draugija galėsianti persikelti į Kauną ar Vilnių. Atsišaukimas baigiamas šiais žodžiais: "Gruntavokime 'Liet. mokslų draugystę' — ji Lietuvą ir mūsų brangią kalbą nuog prapulties atvaduos!" ("Aušra", 1883, Nr. 4, p. 92).

Ta mintimi ir dr. J. Basanavičiaus paruoštais "Mokslo draugystės" įstatais pirmiausia pasinaudojo prūsų lietuviai, 1885 m. vasario mėn. Tilžėje įkurdami "Birutės" draugiją. Tai nebuvo mokslo, bet savišvietos, mokslo populiarinimo draugija, kurios susirinkimuose kalbėta apie lietuvių kalbą ir kitokius lietuvių reikalus. Draugijai vadovavo Jurgis Miksas, dr. Vilius Bruožis, dr. J. Sauerveinas, Donas Zaunius, sj., Martynas Jankus, J. Lapinas, K. Voska, J. Vanagaitis.
Ir J. Šliūpas, nuvykęs į JAV, 1886.XII.22 Baltimorėje įsteigė "Lietuvių mokslo draugystę", kurios tikslas buvo platinti apšvietimą ir mokslą lietuvių kalba, gaivinti lietuvybės meilę. Draugija spausdino ir platino mokslines ir šiaip naudingas knygas, padėjo steigti lietuviškas mokyklas ir šelpti lietuvius, siekiančius aukštesniojo mokslo. Draugija turėjo ir savo skyrių (kuopų) Pennsylvan|ijoje: Plymouthe, Shenandoah, Pittsto-ne, Mahanoy City, Philadelphijoje. Draugijos organu buvo "Apšvieta" (1892-1893) ir "Nauja Gadynė" (1894-1896). Draugija nustojo veikusi 1896 m.

Šliūpinei draugijai užgesus, 1896.XI.24 Tomo Astramsko iniciatyva Pennsylvanijoje įsteigta "Tėvynė s mylėtojų draugija", kuri, veikdama daugiau kaip šešiasdešimt metų, paliko ryškių pėdsakų Amerikos lietuvių kultūriniame gyvenime. Draugija išleido daug vertingų knygų, jų tarpe Vinco Kudirkos raštus, dr. Vandos Daugirdaitės-Sruogie-nės "Lietuvos istoriją ir kt.

Tačiau J. Basanavičius, dar begyvendamas užsienyje, nenustojo rūpinęsis lietuvių mokslinės draugijos steigimu, ypačiai skirtos etnografiniams dalykams tyrinėti. Tuo reikalu J. Basanavičius savo straipsnyje "Ar ne reikalinga mums 'etnografiška' draugystė?" 1902 m. "Varpe" (Nr. 2, p. 43-45) šiaip rašė:
Kada 1883 m. pasirodė "Aušra", tuomet sunku dar buvo tikėtis, jog atgyjimas mūsų apmirusios tautos pradės teip sparčiai paakiui eiti ir kad 18 metų praėjus atsiras reikalas kalbėt apie įsteigimą ypatingos draugystės, apie kurią čion taps rašoma. . . Laikui bėgant, atsirandant ir mūsų tautoje vis daugiau dvasiškų pajėgų, rodos tad vėl mums reikėtų užsiimtie dabartės realizacija panašios "mokslo" draugystės, kuri, kaip patsai gyvenimas rodo, labai būtų mums reikalinga ir, rasi, su laiku galėtų didę atgabent naudą lietuviams. Viena iš seniausių ant žemės kultūriškų tautų, žalia atauga didžiausios senovėje trakų tautos, lietuviai, rodos, ne iš savo pačios kaltės toli atsiliko užpakalyje kitų Europos tautų, už mūsiškę kurkas jaunesnių kultūroje.

Nurodęs tokios draugijos steigimo būtinumą. J. Basanavičius nurodo ir steigsimos draugijos tikslus:
1. tardymas kalbos ir jos dialektų; 2. rinkimas dainų ir jų melodijų; 3. rinkimas pasakų įvairiausio turinio vietinėse tarmėse; 4. rinkimas senoviškos "žinystės' liekanų, burtų, "niektikėjimų", apžadėjimų, tautiškos vaistininkystės ir t.t.; 5. aprašymas "krikštynų", svodbų. šermenų, laidojimo būdo ir visų kitų gyvenimo apeigų. 6. aprašymas apeigų, švenčių įvairiausiose metų dienose ir kt.; 7. aprašymas įvairiausių žaidynių, šokių, puotų ir t.t.; 8. rinkimas vardų ir pavardžių žmonių bei geografiškų vardų (upių, kalnų, apgyventų vietų ir t.t. 9. aprašymas bei apipiešimas lietuviško namo, ūki-ninkystės padarų, muzikališkų instrumentų ir t.t.; 10 rinkimas bei aprašinėjimas senoviško bei šiolaikinio drabužio, moterų parėdo ir t.t.; 11. rinkimas visokių


Lietuvių mokslo draugijos komitetas Vilniuje 1911-1912 m. Iš kairės į dešinę: J. Kairiūkštis, A. Smetona, J. Balčikonis, A. R. Niemi, Z. Žemaitis, J. Basanavičius, M. Biržiška, Ant. Vileišis, J. Šlapelis ir Jonas Vileišis.

lietuviškų išdarbių, padarų tautiškajam muziejui; 12. rinkimas rankraščių bei knygų apie Lietuvą.

Taigi, naujoji draugija turėtų užsiimti: "a) tardymu dvasiškos bei medegiškos Lietuvių kultūros; b) išleidinėjimu ypatingo organo talpinimui surinktos raštiškos medegos ir c) prirengimu su laiku etnografiško muziejaus bei tautiškos bibliotekos. Draugystę pramint galima būtų: "Lietuvių Tauta", ar kokiu kitu vardu". Rašinio gale J. Basanavičius kreipiasi į mūsų inteligentus ir "kitus tvirtus tėvynainius", kurie norėtų prisidėti prie tokios draugijos steigimo. Deja, teatsiliepė vos keletas "tėvynainių" . . .

J. Basanavičiui gyvenant Bulgarijoje, nebuvo lengva įgyvendinti savo sumanymą. Ir pačioje Lietuvoje ilgokai nebuvo sąlygų kokiai nors mokslo draugijai atsirasti. Tik lietuviams atgavus spaudą ir po 1905 m. revoliucijos, padėtis bent kiek pagerėjo. "Vilniaus Žiniose" pradėta judinti mokslo draugijos steigimo reikalą. Kun. J. Totoraitis siūlė steigti draugiją, kurios tikslas būtų tyrinėti Lietuvos istoriją, J. Basanavičius tose pačiose "Vilniaus Žiniose" (Nr. 153) siūlė, kad ta mokslo draugija sutelktų įvairių specialybių žmones ir vadovautųsi jo 1902 m. "Varpe" (Nr. 2) paskelbta programa.

Ir rusai 1905 m. viduryje norėjo steigti Vilniuje archeologinę draugiją vietos senovės paminklams globoti. Ne gana to, 1905.VII. 17 rusų laikraštyje "Severo Zapadnoje Slovo" (Nr. 2347) palankiai pasisakoma kultūrinių bei mokslinių draugijų steigimo reikalu: "Kad išvengtų nesusipratimų tautinėje dirvoje, būtų žymiai tiksliau suteikti kiekvienai krašte gyvenančiai tautybei teisę laisvai kurti draugijas ir sąjungas, kurių tikslas būtų studijuoti tautos kultūrą, istoriją ir rūpintis gimtosios šalies paminklų saugojimu".

Pagaliau gimsta Lietuvių mokslo draugija
J. Basanavičius, grįžęs iš Bulgarijos į Lietuvą, ėmėsi konkrečių žygių Lietuvių mokslo draugijai steigti. 1905.IX. 11 adv. Jono Vileišio bute Vilniuje buvo sukviestas gausus lietuvių inteligentų būrys ir sudaryta komisija įstatams paruošti iš J. Basanavičiaus, J. Jablonskio, P. Matulionio, kun. J. Stankevičiaus ir J. Vileišio. Spalio 16 d. įstatai galutinai paruošti pagal Vienos Antropologų d-jos ir Petrapilio Geografinės d-jos pavyzdžius. Tačiau po Didžiojo Vilniaus Seimo kilo reakcija, ir įstatų įteikimas rusų valdžiai nusitęsė iki 1906 m. gruodžio 2 d. Ir tik 1907.11.28 įstatai rusų valdžios patvirtinti. Draugijos tikslai šiaip nusakyti pirmajame skyrelyje (paragrafe): "Vilniuje įsteigta Lietuvių Mokslo Draugija rūpinsis ištardyti lietuvių tautą ir jos apgyventą kraštą. Todėl ji užsiiminės: a. lietuvių antropologija ir etnografija, b. Lietuvos archeologija ir statistika, c. geologija, flora, fauna ir kitais gamtos mokslais".

Ir pagaliau 1907.IV.7 Vilniaus "Imperatoriškosios muzikos mokyklos" didžiojoje salėje (Vilniaus g. 28) įvyko steigiamasis LMD susirinkimas, kuriame dalyvavo 44 asmenys. Iš ano meto įžymių lietuvių veikėjų susirinkiman atvyko: vaistininkas Kazys Aglinskas, "Šviesos" redaktorius kun. J. Ambraziejus, "Lietuvos Ūkininko" redaktorius dr. Juozas Bagdonas, dr. J. Basanavičius, Jonas Gediminas Beržanskis, dr. Barbora Burbaitė, dr. Andrius Domaševičius, Mečislovas Davainis-Silvestravičius, dr. Mikalojus Kuprevičius, Gabrielius Landsbergis, Donatas Malinauskas, dr. Stasys Matulaitis, Povilas Matulionis, kun. Vladas Mironas, med. stud. Vladas Nagevičius iš Petrapilio, Vincas Palukaitis, dr. Juozapas Rugys, Antanas Smetona, dr. Jonas Staugaitis, dr. Jonas Ipolitas Stonkus, kun. prof. Kazimieras Šaulys, dr. Rokas Šliūpas, "Vilniaus Žinių" redaktorius kun. Juozas Tumas, Emilija Vileišienė, dr. Antanas Vileišis, adv. Jonas Vileišis, "Vilniaus Žinių" leidėjas Petras Vileišis, kun. Antanas Viskantas, kun. Juozas Žiogas, dail. Antanas Žmuidzinavičius ir kt. Kiti (42 asmenys), negalėję atvykti į susirinkimą ir raštu pareiškę savo norą dėtis draugijon, buvo priimti nariais. Taigi, steigiamajame susirinkime draugijos nariais tapo net 86 žmonės. Susirinkimui pirmininkavo prof. E. Volteris, sekretoriavo J. Vileišis.

Susirinkimą atidarė J. Basanavičius, plačiai nušvietęs visas ankstyvesnes pastangas tokiai mokslo draugijai steigti. Savo kalboje jis tarp kita ko pasakė:
Mes šiandien čion gana skaitlingai susirinkome prie Lietuvių Mokslo Draugijos" radynų. Pas kitas tautas, kultūroj už mus aukščiau stovinčias, tokios Draugijos įsteigimas, rasi, nebūtų taip įžymus, kaip lietuvių tautos gyvenime, tos būtent tautos, kuriai tik pastaraisiais metais palengvėjo kelias prie šviesos ir laisvės. (L. Gerulis, "Lietuvių Mokslo Draugija" ir jos įsteigimas, — "Lietuvių Tauta", kn. I, sąs. 1. Vilnius, 1907, p. 51).

Steigiamajame susirinkime išrinkta pirmoji draugijos valdyba, tuo metu vadinta komitetu: pirm. J. Basanavičius, vicepirmininkai — P. Matulionis ir dr. S. Matulis, iždininkas dr. A. Vileišis, sekretorius J. Vileišis, knygininkas A. Smetona.
J. Basanavičius baigiamajame žodyje išreiškė viltį, kad lietuvių tautai, jei ji žengs pažangos keliu, artimoje ateityje bus lemta susilaukti kitos tokios istorinės dienos, kada Lietuvių mokslo draugija pavirs Lietuvos Mokslų akademija (L. Gerulis, 1. c, p. 160).

J. Basanavičius — LMD ugdytojas
Taip gimė LMD, suvaidinusi reikšmingą vaidmenį lietuvių kultūriniame gyvenime. J. Basanavičius išbuvo draugijos pirmininku nuo jos įsteigimo dienos iki pat mirties (1927.11.16), net 19 kartų iš eilės nuolat perrenkamas. Ilgai dirbo ir tie patys valdybos anriai, kol I pasaulinis karas ir vėliau sekusi lenkų okupacija išblaškė pagrindinius LMD narius. J. Basanavičiaus pirmininkavimo metu atlikta labai daug ne tik organizacinių, bet ir mokslinių darbų. Pirmiausia draugijon buvo sutelktos kone visos mūsų ano meto mokslinės ir intelektualinės pajėgos. Leistas draugijos organas "Lietuvių Tauta". Užmegzti ryšiai su kitų tautų mokslininkais bei mokslinėmis institucijomis. Sutelkta didžiulė lituanistinė biblioteka, archyvas, suorganizuotas muziejus. LMD, kad ir dirbdama sunkiomis bent kelių okupacijų sąlygomis, kada daugelis jos narių buvo išsklaidyta, kad ir dėl valiutų devaliuacijos finansiškai jai teko labai nukentėti, kad ir ją vargindavo rinkinių kilnojimas iš vienos vietos į kitą, — draugija buvo pasidariusi lyg kokia lietuvių vieningo darbo tvirtovė. Draugijoje sutilpo visokio politinio ir ideologinio įsitikinimo žmonės, kuriems pirmoje eilėje rūpėjo Lietuvos mokslo ir švietimo kėlimas bei kitų lietuviškųjų reikalų puoselėjimas.

Visų tų darbų, su kuriais šiame straipsnyje susipažinsime, tikroji siela buvo J. Basanavičius — nepaprastai pareigingas ir darbštus žmogus. Jo ilgametis bendradarbis M. Biržiška savo atsiminimuose J. Basanavičiaus darbą Lietuvių mokslo draugijoje šiaip apibūdino:
Visą savo laiką skirdamas draugijai, kuriai kiti Komiteto nariai, tarnaudami ar dirbdami redakcijose ir kitur, nedaug tegalėjo benudirbti, jis atlikdavo ne tik savo — pirmininko — darbą, bet ir pavaduodavo, dažnai niekieno nepavedamas, ir kitus Komiteto narius — sekretorių, bibliotekininką ar kurį kitą pareigūną, tik savo dienoraštyje kaikada padejuodamas dėl tikro ar tiktai jam taip atrodančio kitų jųjų apsileidimo. Sekretorius advokatas Jonas Vileišis rašė (anais laikais dar maskoliškai, nes taip reikalavo administracija) posėdžių protokolus ir gyvai posėdžiuose dalyvavo, bet neturėjo laiko vesti draugijos susirašinėjimą, tad ir buvo natūralu, kad smulkiausiai žinodamas visus draugijos reikalus, daktaras, o ne kas kitas, klausiamas laiškuose kurio mokslinio ar kitokio patarimo, pats ir atsakydavo. Negi diktuos jis Vileišiui, lyg raštininkui, arba šis negi nusirašinės daktaro juodraštį laiškui pasiųsti nurodytu adresu! Literatūrinę rankraščio skyriaus dalį gražiai, kad ir neįprasta bibliotekose forma, surašė tarnavęs tuomet Vilniaus Žemės Banke Jurgis Šaulys. Seniausias bibliotekos lietuviškas knygas sukatologavo to paties banko tarnautojas Myk. Biržiška, kuriam, kaip literatūros istorikui, jos čia labiausiai rūpėjo, — o jų tarpe buvo Bretkūnas, Daukša ir Sirvydas . . (M. Biržiška, Lietuvių tautos kelias II. Los Angeles, 1953, p. 185-186).

Trakologijos skyriaus knygas, kurių dvi spintas J. Basanavičius buvo atsivežęs iš užsienio ir padovanojęs draugijai, tvarkė pats J. Basanavičius. O kur gi dar kiti darbai, kurie gulė ant J. Basa-anvičiaus pečių. Kaip rašo M. Biržiška,
Basanavičiui taip pat tekdavo atlikti ir susijusias su draugijos veikimu formalybes, kas jam pavykdavo geriau negu kitiems, nes maskolių administracijoje jis turėjo gerą vardą. Tiktai draugijos iždas — kasa buvo rankose tylaus ir sąžiningo, tarnybiškai nesuvaržyto ir turinčio kiek laisvesnio laiko daktaro Antano Vileišio. Ten dr. Basanavičius nesikišo, bet visa kita jis pats, kaip matėme, atlikdavo iš reikalo ar šio net nevergiamas (M. Biržiška, Lietuvių tautos kelias, II, p. 186).
Kaip matome, J. Basanavičius buvo visų LMD darbų vykdytojas ir skatintojas. Ta draugija, beveik 20 metų vadovaujama J. Basanavičiaus, yra atlikusi tiek daug reikšmingų darbų, kad ties jais reikia kiek ilgiau sustoti.

Darbo ir kūrybos kelias
LMD anais sunkiais kelių okupacijų laikais buvo labai reikšminga organizacija, subūrusi draugėn didžiulį būrį plačiai išsklidusios lietuvių šviesuomenės. Juk per visą savo veikimo laikotarpį draugija turėjo apie 2000 narių. LMD nariai buvo skirstomi į penkias grupes: 1. nariai labdariai,
taukoję draugijai ne mažiau kaip 100 rublių, 2. garbės nariai — nusipelnę draugijai mokslo darbais (jų galėjo būti ne daugiau kaip 25), 3. tikrieji nariai, mokantieji įstojamąjį ir nario mokestį, 4. nariai korespondentai — žmonės, dirbantieji draugijos užsibrėžtą darbą ir galintieji draugijai teikti mokslinę paramą ir 5. nariai bendradarbiai — asmenys, negalį dėl savo kvalifikacijų būti tikraisiais nariais, bet atliekantieji draugijai naudingą darbą, berinkdami tautosaką ar muziejinę medžiagą. Visi tų grupių nariai turėjo teisę dalyvauti visuotiniuose draugijos susirinkimuose, naudotis jos biblioteka, archyvu ir muziejumi.

Draugijos narių skaičius nuolat augo. Štai keletas skaičių: 1907.IV.7 steigiamajame susirinkime draugijon įsirašė 86 nariai; 1909.VII.23 buvo 156 nariai, 1911.VII.25 — 359, 1914.VI.24 — 650. 1918.X.2 — 679, 1923.XII.29 — 850, 1926.IV.6 — 855. Tačiau po J. Basanavičiaus mirties narių skaičius labai sumažėjo: 1929.IX.7 buvo likę tik 133 nariai ir 1930.XI.1 — 151 (A. Valaitis, Iš Lietuvių Mokslo Draugijos istorijos. — "Lietuvių Tauta", IV:3. Vilnius, 1932, p. 369).
LMD nuo 1907.IV.7 iki 1932.IV.7 turėjo 11 garbės narių: 1. Joną Basanavičių, 2. J. Baudouin de Courtenay, Rusijos Mokslų akademijos narį korespondentą, 3. Adalbertą Bezzenbergerį, Karaliaučiaus Universiteto profesorių, 4. Pilypą Fortu-natovą, Rusijos Mokslų akademijos akademiką, 5. kun. prof. Kazimierą Jaunių, 6. V. Lamanskį, akademiką, 7. Augustą Leskieną, Leipcigo Universiteto profesorių, 8. Antaną Prochaską, lenkų istoriką, 9. Aleksandrą Šachmatovą, akademiką, 10. prof. Eduardą Volterį ir 11. adv. Tadą Wroblewskį.
Iš užsieniečių nariais korespondentais buvo išrinkti: kalbininkas Aleksandras Doričas, kalbininkas Jonas Endzelynas, istorikas prof. M. Gruševs-kis, prof. R. van der Meulen, Helsinkio univ. doc. A. Niemis, Konstancija Skirmantaitė, kun. Adalbertas Srba.

LMD nebuvo uždara lokalinė mokslo institucija — ji palaikė ryšius ne tiktai su atskirais kitų tautų mokslininkais, kurie domėjosi lituanistika, bet net su 26 mokslo draugijomis: lenkų, rusų, ukrainiečių, vokiečių, čekų, bulgarų, latvių ir estų. Tie LMD kontaktai su užsienio mokslininkais bei mokslo draugijomis buvo labai naudingi: iš jų būdavo gaunama paskatų darbui, mai-nomasi leidiniais ir kt.

(Bus daugiau)