BROLIAI, PRADĖKIM Spausdinti
Parašė A. Rubšys   
BENVENUTAS RAMANAUSKAS, O.F.M.: Broliai, pradėkim. 750 metų sukaktį nuo šv. Pranciškaus mirties minint. Išleido ir spaudė Pranciškonų spaustuvė, Brooklyn, N.Y. 1976 m. 272 psl.

"Jubiliejus yra panašus į dvipusį veidrodį. Vienoje pusėje — praeitis, kitoje ateitis. ... Tačiau abiejose pusėse regime savo pačių atspindį", rašo autorius pratartyje (5 psl.). Tėvo Benvenuto asmenyje, 750 metų sukaktį nuo šv. Pranciškaus mirties minint, ir lietuviai pranciškonai pasižiūri į save pačius šiame dvipusiame jubiliejaus veidrodyje. Jubiliejaus šventimas — dabartis — yra ir autoriui proga pagalvoti širdimi apie gyvenimo įprasminimą, sekant patraukliai savitu šv. Pranciškaus Evangelijos išgyvenimu. Ir Broliai, pradėkim knyga, ir pats autorius alsuoja "gyvuoju Pranciškumi" (6 psl.).

Knyga turi 27 skyrius. Be to, ji prasideda taiklia pratartimi ir baigiasi patrauklia šv. Pranciškaus apybraiža. Tematika ir forma skirta reko-lektantams. Poros įžanginių konferencijų pagalba sukuriama rekolekcijoms reikalinga nuotaika. Išryškėja, kad norima prašnekinti pirmoje eilėje vienuolį (-ę). Tačiau nei pasaulietis (-ė) bei kunigas nepasijus paliktas už durų. Šiai rekolekcijų nuotaikai itin svarbu, kad Dievui reikia žmogaus, o žmogui gi reikia\Dievo. Gyvenimas — laukas, kuriame Dievas ir žmogus ne tik vienas kito ieško, bet ir vienas kitą susiranda. Šv. Pranciškus iš pasaulio nebėgo, bet "mylėjo miestus" ir nesiliovė liudijęs, kad "Dievas taip pamiloc pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą" (Jn 3, 16). Asyžiaus Beturtis buvo dainius Dievo, kuris žmogų myli ir jį prašnekina su viltimi ateičiai.

Šv. Mišių auka ir jos tematika tarnauja autoriui judančia dvipusio kasdienos veidrodžio sinteze. Kasdienis pabuvojimas su Dievu eucharistinėje paslaptyje padeda žmogui įsijausti į gerumą Dievo, kuris nori pasižmonėti žmonių tarpe ir duoti jiems galią gyventi viltimi. Nedarna, kurią sukelia nuodėmė ir mirtis, neužgožia pranciškoniškosios drąsos kurti ateitį su Dievu. Autorius ateities kūrimą su Dievu visų pirma išreiškia tikėjimo, vilties ir meilės poreikių analize. Po to jį pagilina ir vienuolinių — neturto, skaistybės, klusnumo — apžadų peržiūra.
Tryliktasis knygos skyrius yra lyg kasdienis išeities taškas pakeliui j Viršūnę (111 - 124 psl.). Pati antraštė jau pasako kodėl: "Altorius, tabernakulas ir šv. Pranciškus" (111 psl.). Mūsų tautos dainiaus B. Brazdžionio eilėmis skyriaus antraštė perkeliama iš galvojimo galva į galvojimą širdimi:
Kristaus Istoriją sudėjome vitražuos,
Altoriui — kaulus kankinių visų.
Bet Dieve, Tau šis rūmas buvo
mažas,
Tarei: — Aš jūsų širdyse esu!
Knygos pagrindinis tikslas yra Viršūnė — gyvenimas su Dievu kasdienoje. Tai išreiškiama daugeliu būdu likusiuose skyriuose. Temos čia margos ir vaizdingos. Pavyzdžiui: "Žodžiai moko — pavyzdžiai patraukia" (150 - 164); "Trys mazgai juostoje" (165 - 174); "Vsuomet džiaukitės Viešpatyje" (200-209); "Karžygiai už vienuolyno mūrų" (210 -224); "Tuo tarpu mūsų tėvynė danguje" (247 - 253); ir t.t. Taigi pranciškoniškasis gyvenimas kasdienoje — Ramybė ir Gėris (Pax et Bo-num) — pristatomas lyg paraštėmis. Jų tarpe yra ir skyrius apie pranciškonus Lietuvos istorijoje (225 - 234). Knygos autorius yra lietuvis pranciškonas — lietuvis šv. Pranciškaus sūnus.

Knygos autorius galvoja širdimi. Jam artimas šv. Augustinas su savo autobiografine Dievo ir žmogaus samprata. Jam smagu sekti savo garsiuoju sanbroliu šv. Bonaventūra, pasineriant mistiniame Dievo išgyvenime. Ir Asyžiaus Beturtis buvo širdies žmogus. Dievo samprata ir jam buvo autobiografinė. Dievo išgyvenime ir jis iš Dievo pėdsakų aplinkoje grįžo į save ir, save pažindamas, vienijosi su Dievu.

Galvojimas širdimi skaitytoją ir patraukia ir veda į nerimą. Autorius yra labai apsiskaitęs. Tai liudija istorinių duomenų ne tik gausa, bet ir patrauklus jų naudojimas. Be to, jaučiasi namie Vatikano II liturginės perkaltos pritaikyme savo tematikai. Istorinių duomenų gausa skaitytojo neapsunkina. Autorius, lyg darbšti bitutė, skuba nuo duomens prie duomens, kad sukurtų foną savo galvojimui širdimi. Skyriuje "Altorius, tabernakulas ir šv. Pranciškus" (111-124) jis istorinių duomenų pagalba piešte nupiešia altoriaus ir taberna-kulo teologinę prasmę krikščionybėje. Būdamas lietuviu, jis skaitytoją nuveda į bėglių stovyklas Vokietijoje ir tremtinių Gulago kalėjimus Sovietų Sąjungoje. Altorius, tabernakulas ir Auka augte suauga. Šiame fone Eucharistijos svarba šv. Pranciškaus gyvenime ir krikščionio kasdienai ryški (žr. taip pat 211 - 213; 225 - 234). Be abejo, daugelis knygos skyrių bus gimę gyvo žodžio lopšyje. Liturginė perkaita padeda autoriui pasekti liturginių ženklų bei simbolikos raidą Bendrijos Dievo garbinime (žr. 23 - 45).

Autoriaus galvojimas širdimi susiduria su sunkumais Šventraščio naudojime. Čia atidus skaitytojas turėtų sunerimti. Mat, dažnų dažniausiai pasitenkinama tik paviršutiniu Šventraščio minties pritaikymu. Citatos kontekstui mažai dėmesio teskiriama. Paimkime vieną iš nekaltesnių pavyzdžių: "Jis (Jėzus Kristus) įsteigė Bažnyčią 'neturinčią jokios dėmės, nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą' (Ef 5,27)" (95 psl.). Tačiau laiško Efeziečiams kontekste aiškiai rašoma, jog "Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų, apvalydamas vandens nuplovimu ir žodžiu, kad padarytų sau garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės" . . . (Ef 5, 25-27). Taigi prasmės svoris visai kitur! Iš Naujojo Testamento gerai žinome, kad Bendrijoje (Bažnyčioje' buvo ir esama ir gerų, ir blogų (žr. Mt 13, 24-30; 1 Kor 1, 10-15: 6, 1-20; 11, 17-22). Šis pavyzdys yra vienas iš daugelio. Bendrai paėmus, reikia sakyti, kad Šventraščio naudojimas yra tik nuovokos fone. Rūpestingesnis įsiskaitymas į autorių (ir Autoriaus!) mintį būtų padaręs Broliai, pradėkim įsakmesne knyga.

Turime prieš akis Tėvo Benvenuto. lietuvio pranciškono, dovaną lietuviams. Ir autorius, ir jo veikalas alsuoja patrauklia krikščionybe. Širdimi galvojama apie Asyžiaus Beturtį, kuriam kūrinija buvo milžiniška katedra, o žmogus — pašauktas būti kūrinijos dainiumi. Nesame turtingi panašia raštija nei tremtyje, nei tėvynėje. Verta už ją dėkoti Tėvui Benvenutui, ja domintis ir skaitant. Šv. Pranciškus išgyveno Dievą savo Tėvu, žmogaus ieškančiu ir žmogumi besirūpinančiu. Šis Asyžiaus Beturčio susitikimas su Dievu jam apreiškė, kad Dievas nori, jog ir jis gyventų Dievo žmogaus ieškojimu ir rūpesčiu. Pati pranciškoniškoji krikščionybė nėra kokia filosofinė idėja, bet istorinis įvykis, galįs uždegti žmogų galvoti širdimi ir rūpintis artimu.
A. Rubšys
Manhattan College