Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
A. TENISONO ATSIMINIMAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Antanas Skėrys   
ALEKSANDRAS TENISONAS: Žemaitijos girių takais. Lietuvos Miškininkų Sąjungos Išeivijoje Miškų Literatūrai Leisti Fondo leidinys Nr. 5. Technikinis redaktorius V. Žemaitis. Čikaga, 1975 m. 366 psl. Kaina 6 dol.
Leidėjų žodyje skaitytojas supažindinamas su autorium bei jo šeima ir rašytojo Vinco Ramono palankia nuomone apie šią knygą, kun susideda iš 25 pasakojimų. Autorius pradeda savo atsiminimus nuo 1902 ir baigia 1945 m. Girininku buvo nuo 1922 iki 1944 m. Plungės ir Telšių miškų urėdijose — Telšių apskrityje. Atsiminimai ir liečia tuos Žemaitijos rajonus. Juos rašydamas, autorius naudojosi savo dienoraščiu, dėl to juose nurodyta vietos, laikas, asmenys ir faktai.

Dėl gausumo pasakojimų čia suminima tik jų dalis.
Šlapgiryje. Tverų girininkijoje, kur autoriaus tėvas ištarnavo 27 metus, autoriui teko praleisti savo vaikystę ir mokyklinių atostogų dienas. Toje girininkijoje eiguliai buvo prie miško gyveną ūkininkai. Jie turėjo uniformas ir gaudavo iki 5 rublių mėnesinės algos, o žvalgas, kuriuo buvo Aleksandro tėvas, gaudavo 12 rublių ir turėjo tarnybinę žemę. Eiguliai turėjo ir šautuvus, bet, per Japonų -Rusų karą atsiradus neramumams, tuos šautuvus valdžia iš jų atėmė. Šlapgiris pasižymėjo savo eglynais, kurie yra jautrūs gamtos šiurkštiems pasireiškimams. Eglynus užpuolė šil-kaverpės vienuolės — plaštakės (ochneria monacha). Jų vikšrai nugraužia eglių spyglius, ir medis nu-džiūva. Šie kenkėjai yra labai pavojingi, ir kova su jais labai sunki. Jų antplūdis yra retas. Tverų girininkijoje nuo 1910 - 1912 m. antplūdžio jie daugiau nepasirodė. Tik 1938 m. pasirodė Tytuvėnų miškuose.

Per okupacijas į nepriklausomybę. Tverų giriose pirmoji miškotvarka buvo pravesta apie 1886 metus, dirbant Povilui Matulioniui, nepriklausomos Lietuvos pirmajam miškų departamento direktoriui. 1915 m. Tverų girias okupavo vokiečiai ir paskyrė savo miškininką joms administruoti. Okupantui rūpėjo kuo daugiau iškirsti miško karo reikalams. Autoriaus tėvas, būdamas žvalgu, daug prisidėjo prie miškų saugojimo nuo naikinimo. 1918 m. vokiečiai buvo suprojektavę nutiesti dvibėgį geležinkelį nuo Tilžės iki Tverų girininkijos miškų. Ėmėsi užsimoto darbo, bet rezultatai buvo menki. Į iškirsto miško apskaičiavimo darbus vokiečiai įtraukė ir autorių. Viršininkas Schlefereit, ištyręs upelių Aitros ir Pelos pavasario vandens debitus, pradėjo plukdyti medžius bet rezultatai buvo skurdūs. 1918 m. spalio mėnesį, dar vokiečiams iš Lietuvos nepasitraukus, buvo išrinktas Tverų parapijos komitetas, kuris laikinai tvarkė ir miškus. Greitai buvo suorganizuota centrinė miškų vadovybė, kuri pradėjo administracinį darbą.

Girių takais. 1922 metų rudenį autorius pradėjo tarnauti Telšių miškų urėdijoje girininku be girininkijos. Jam teko talkininkauti girininkijose, matuojant biržes bei vykdant kirtimus. Čia jis patyrė daug nuotykių. Dažnos kelionės buvo labai varginančios. Patirdavo nuoširdumo eigulių šeimose, ypač iš jų dukrų, kurioms būdavo gaila jauno "giri-ninkaičio". Aprašoma ir viena medžioklė, suorganizuota ūkininko Mačernio. Joje, be kitų, dalyvavo autorius ir Telšių karo komendantas Steponas Rusteika, vėliau buvęs vidaus reikalų ministeriu. Medžioklės užbaigtuvės buvo Mačernių ūkyje. Malonios išvaizdos šeimininkė, kreipdamasi į savo sūnelį, klausė: "Kažin, kas iš tavęs, Vyteli, išaugs?" — "O, ponia", linksmai atsakė komendantas, "iš jūsų sūnelio tikrai išaugs didelis vyras". Ir tikrai išaugo poetas Vytautas Mačernis.

Plungės kunigaikščio Oginskio my-kolinės medžioklės. Eigulis Budzins-kis papasakojo autoriui apie kunigaikščio Oginskio mykolines medžiokles, kurioms ruošdavosi bemaž ištisus metus. Prieš tai prigaudydavo įvairių medžiojamų žvėrelių ir juos laikydavo medžioklei. Į ją suvažiuodavo, be vietinės, net Vilniaus ir Petrogrado diduomenė. Per medžioklę prieš kiekvieną varymą ir ties kiekvienu medžiotoju būdavo dėžėje padedamas žvėrelis, kuris, artėjant varovams, būdavo paleidžiamas. Žinoma, žvėrelis atsirasdavo prieš medžiotoją. Toks žvėrelių surinkimas būdavo laikomas didelėje paslaptyje. Visi svečiai stebėdavosi, kad kunigaikščio Oginskio giriose esama tiek daug žvėrių. Po medžioklės būdavo didžiulė puota, o po to svečių išvežiojimas.

Kaip žydi Žemaitijos girios. Labai daug kas matė, kaip žydi rugiai, bet retai kas, kaip žydi girios — eglynai. Autorius jautriai tuos reiškinius aprašo. Taip jis vieną vėlaus pavasario rytą pergyveno Šlapgiryje eglių žydėjimą. Grįžo namo dulkinas, kaip pudruotas. Žydėjimo procesas tęsiasi trumpai ir yra įspūdingesnis, jei esama mažo vėjelio.

Lietuvos miškininko Liudo Reke-šiaus kryžiaus kelias. 1941 m. birželio 15 d. rytą enkavedistai areštavo Varnių girininką Liudą Rekešių su žmona ir dviem mažais vaikais. Prieš areštuodami, perėmė girininkijos kasą, kurią ir pasisavimo. Liudas buvo taikaus būdo, uolus pareigose ir silpnos sveikatos. Su juo dar autorius pasimatė Telšių geležinkelio stotyje ir įteikė jam pinigų. Ir taip slinko be žinios metai po metu. Kai autorius po 25 metų parašė Naujienose apie Liudą Rekešių, greitai gavo iš jo giminaitės Chicagoje laišką, kuriame rašo, kad Liudas Sibire po 6 mėnesių mirė, o jo žmona pagal mergautinę pavardę su vaikais grįžo į pavergtą Lietuvą. Vaikai motinos pastangomis buvo išmokslinti ir savarankiai gyvena.

Kadrų viršininkas. Telšių miesto burmistras apgyvendino pirmąjį ap-komo sekretorių Mironovą ir vyresnįjį politruką Alichiną autoriaus bute. Iš jų teko dažnai girdėti žodį "kadrai". Jie ieškojo tinkamo kadrų viršininko. Na, ir surado Juozą Kazlauską. Tai buvęs girininko zuikianešis, Kalnėnų dvaro kumetis. Kazlauskas greitai kilo karjeroje ir išdidume. Jis ne tik pamiršo savo prielankumą girininkui, bet leido pajusti ir savo valdžios svorį. Važinėdavo nusavinta vyskupo mašina. Girininkui teko turėti reikalų ir su apkomo sekretorium Rabučausku, kuris buvo ypatingai kandus. Po pasikalbėjimo jis pasakė: "Už tokią jūsų kalbą bus į jus blogai pažiūrėta . . . Atminkite". Ir pažadą, atrodo, ištesėjo, nes į ateinantį išvežimą buvo įrašytas ir Telšių girininkas Aleksandras Tenisonas.

Vieni metai "broliškoje respublikoje". 1940 m. rugsėjo 1 d. buvo gauti du miškų valdybos raštai. Pirmuoju Telšių girininkas Tenisonas atleidžiamas nuo rugsėjo 1 d. iš girininko pareigų, o antruoju Tenisonas skiriamas nuo rugsėjo 1 d. Telšių girininkijos girininku. Pagal šiuos raštus turėta piniginių nuostolių, o vėliau ėjo tarnybiniai sunkumai, nes partija ir okupanto kariniai daliniai kišdavosi į tarnybinius reikalus. Pvz. apkomo sekretorius įsakė per tris dienas iškirsti miške 60 ktm. rąstų ir pristatyti į Telšių geležinkelių stotį kariuomenės daliniui. Įsakymą su dideliu vargu pavyko įvykdyti, bet tą miško medžiagą atsiėmė tik po dviejų mėnesių. Metinė kirtimo norma girininkijai buvo padidinta dvigubai; vietoje 3000 ktm. buvo kertama 6000 ktm. ir be nustatytos tvarkos. Girininkas pinigus į banką turėjo nešti kasdien vakare; tai užsitęsdavo kartais iki vidurnakčio. Seniau reikėdavo nešti į banką pinigus vieną arba du kartus per mėnesį. Ir daugybė kitų nepaminėtų faktų girininką išvargino per metus iki kraštutinumo.

Paskutinė medžioklė. Kai 1944 m. medžioklės sezonas artėjo prie pabaigos, per urėdijos girininkų suvažiavimą buvo nutarta paskutinę medžioklės dieną surengti medžioklę Pušinės miške. Ten autorius prieš 42 metus su dėde buvo pirmą kartą medžiojęs. Šios medžioklės metu jam teko net tą pačią laukimo vietą užimti. Atbėgus ties juo zuikeliui, šauti negalėjo, nes 42 metų prisiminimas taip nostalgiškai nuteikė, kad net visos dienos medžioklė liko be laimikio. Urėdas, kaip medžioklės šeimininkas, paskelbė medžioklės pabaigą. Tada Pušinės eigulis Poškus medžiokliniu ragu sutrimitavo, o garsas nuėjo Pušinės miško viršūnėmis.

Velnynė. Autorius vaikystėje iš dėdės girdėjęs, kad senelis linų pirtyje turėjęs reikalų su velniu. Dabar savo girininkijos rajone greta Šarkalnio miško rado tyrą — Vel-nynę. Ji buvo įrašyta į girininkijos inventorių. Tai va kur susikraustė tos apylinkės velniai! Nors žmonėms daugiau ir nesirodė, bet Velnynės, Velniabaliai ir Velniaraisčiai liudijo apie velnių buvimą žiloje senovėje. Kai 1944 m. rudens popietę autorius, pasiėmęs šautuvą, vaikščiojo po Šarkalnį, žemiau pelkėje pastebėjo dūmus. Priartėjęs rado degtinės varyklą, o kiek toliau ir patį fabrikantą, maždaug 13 metų bernioką, kuris išsigandęs su buteliu rankoje, tarė: "Prašau, pone girininke, paragauti aukščiausios Velnynės markės gaminio". Paklaustas apie tėvą, atsakė, kad jo neturi. Buvo patarta jam fabriką uždaryti, nes galįs pakliūti į bėdą. Jis taip ir padarė.

Agonija. Autorius kalba apie pergyvenimus besitraukiant vokiečiams ir išsiskirsčius vietinei administracijai. Sutiktas senukas Pocius pasakė, kad reikalai atrodo blogai, nes vėl pateksime po rusu. Jis pasakė, kad karas baigsis tik tada, kai nebus duonelės. Tame pasakyme buvo daug teisybės. Vokiečių karo daliniams pasitraukus, pasirodė anarchijos ženklų. Žmonės apiplėšė degtinės varyklą, kur žuvo net trys žmonės. Tą pat padarė su cukraus ir druskos sandėliais bei vaistine. O vokiečiai repatriantai gabeno turtą iš Lietuvos į Rytprūsius, ypač gyvulius. Mišką kirto kariuomenės įsakymu iki pasitraukimo dienos. Autorius iš Telšių pasitraukė 1944 m. spalio 7 d. ir pradėjo odisėjinę kelionę į Vakarus. Gyveno Vokietijoje. Dabar gyvena Belgijoje.

Knygą "Žemaitijos girių takais" tenka vertinti kaip labai pozityvų įnašą į miško srities literatūrą. Reikia stebėtis autoriaus kruopščiu pergyventų faktų perdavimu ir lengvu bei aiškiu stilium. Knyga yra paįvairinta daugeliu įdomių nuotraukų (nemaža Broniaus Kviklio) ir keletu Žemaitijos srities žemėlapių. Įdomu ją skaityti ne vien miškininkui, nes čia gražiai pateikta eilė pasakojimų iš įvairių gyvenimo sričių.

Knygoje korektūros klaidų yra labai nedaug. Pasakojimuose "Žemės reformos brigada" ir "Kadrų viršininkas" pasikartoja keli tie patys asmenys ir jų veiksmai. Pasakojime "Juokas ne vietoje" rašoma, kad miškų departamentas pradėjo grąžinti buvusiems savininkams miškus. Tenka patikslinti, kad tai buvo tuometinės vyriausybės nutarimas, o miškų vadovybė dėl to nebuvo laiminga. Ten pat sakoma, kad Leizeris turėjo didelės įtakos Bagdanavičiui (aukštam savo rangu miškų dep-to tarnautojui). Tenka tuo suabejoti. Juk miškų urėdus skirdavo ministras.

Pastebėtina, kad autorius paruošė spausdinti medžiagą jau sulaukęs brandaus amžiaus — 75 metų. Jis plačiai bendradarbiauja ne tik lietuviškoje spaudoje, bet taip pat yra išvertęs bei parašęs keletą knygų svetimomis kalbomis. Jam tenka padėka, pagarba ir geriausi linkėjimai. Taip pat ne maža nuopelnų tenka ir Lietuvos Miškininkų Sąjungos Išeivijoje valdybai, kuri savo pastangomis šį vertingą veikalą išleido.
Antanas Skėrys

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai