MIKAS ŠILEIKIS IR JO MENO KRITIKA Spausdinti
Parašė Mikalojus Ivanauskas   
1969 metų Aidų 6 numeryje buvo išspausdintas mano parašytas straipsnis "Mikas Šileikis ir jo kūryba" Trumpai ten paminėta jo biografija, apibūdinta kūryba. Straipsnis pailiustruotas jo tapybos realistinio impresionizmo gamtovaizdžiais.

Šiais metais dailininkui Mikui Šileikiui sueina 85 metai, todėl, tai sukakčiai besiartinant, pravartu yra duoti platesnę apžvalgą jo gyvenimo ir įnašo į Lietuvos kultūros istoriją. Šis straipsnis yra iliustruojamas jo padarytais portretais, kaip papildymas 1969 metų minėto straipsnio. Portretų forma yra, kaip esu minėjęs, linkusi giminiuotis su klasika. Daugiausia yra nutapęs savo žmonos Paulinos portretų, jiems duodamas specifinius pavadinimus. Iš Miko Šileikio portretų dvelkia asmenybių charakteris ir mąstančioji asmenybė. Didingumas ir paprastumas realizuojasi bendra humanistine samprata. Šileikio kūryboje atsispindi jo didžioji meilė Tvėrėjui, žmogui ir gamtai. Tolimesnieji šio straipsnio daviniai yra paimti iš mano pasikalbėjimo su dail. Miku Šileikiu.
Mikas Šileikis gimė 1893 m. spalio 15 d. Lietuvoje, Liminėlio vienk., Degučių valsč., Zarasų apskr. Tėvas Justinas buvo vidutinio pajėgumo ūkininkas, po valaką žemės pasidalinęs su savo broliu Jurgiu. Turėjo geroką dalį miško, tai aštuonių aš
menų šeimai duonos užteko. Motina Marija Klimanskaitė iš Siukščių kaimo. Tėvas buvo beraštis, o motina mokėjo skaityti ir išmokė skaityti vaikus, o rašyti ir skaičiuoti juos išmokė dėdės Mykolas ir Antanas Kli-manskai. Tėvo sesuo Marijona, be-ruošdama mažąjį Mikutį prie komu-nijos, taip išmokė katekizmo, kad ir šiandien dailininkas jį atsimena. Šiuo metu teliko tik dvi seserys, kurios gyvena Lietuvoje, o kitų giminių JAV neturi, jau yra mirę.

Jaunystėje M. Šileikiui teko buvoti Kronštate, kur prieš pirmąjį pasaulinį karą buvo statomos tvirtovės Baltijos įlankoje netoli Suomijos, be to, pačioje Suomijoje ir Petrapilyje. Būdamas 17 metų ir vengdamas patekti j Rusijos kariuomenę, 1913 m. su pusbroliu Jonu Šileikiu emigravo į JAV. Čia Leechburg, Pa., pateko į viengungių skurdų gyvenimą. Vieni iš jų dirbo kasyklose, o Šileikiui teko sunkus plieno fabriko darbas. Pasirinkimo nebuvo, teko dirbti net 16 vai. dideliame karštyje, gaunant vos 11 centų per valandą. Kiek vėliau susirgo ir ligoninėje su pertrauka išbuvo 9 mėn. Po to darbą susirado vengrų krautuvėje.
Leechburge Šileikis išbuvo tiktai porą su viršum metų. Tuo laiku jis su keletu vyrų suorganizavo Lietuvos sūnų ir dukterų draugiją, parašydamas tai draugijai įstatus. 1915 m. Šileikis išvyko į Bostoną pas "Keleivį". Čia dirbo raštinėje ir kartu mokėsi rinkti linotipu. 1915 - 16 m. lankė Bigelow vidurinę mokyklą. Jos nebaigęs, įstojo į So. Bostono miesto meno mokyklą. Tuose kursuose paišybos kursus vedė prof. Brovvn, o tapybos klasę — Adelaidė Palmer. Abu mokytojai 1918 m. patarė Šileikiui vykti į aukštesnes meno mokyklas ir nurodė Chicagos meno institutą ir Nacionalinę akademiją Phi-ladelphijoje, nes Bostono meno mokykla neturėjo pilnų meno kursų. Negalėdamas apsispręsti, Šileikis dar kuriam laikui pasiliko Bostone ir lankė Belle Arti Pelegrini vedamą paišybos klasę. Tuo metu Mikas Šileikis gavo netikėtai kvietimą iš "Naujienų" dirbti spaustuvėje. 1919 m. jis išvyko į Chicagą.

Bostonu Šileikis buvo patenkintas. Čia jis mokėsi, rašė, piešė, gyvai dalyvavo visuomeniniame gyvenime ir stengėsi kitiems padėti. Cia jis susipažino su savo būsima žmona Paulina Jautulyte, kuri dirbo drabužių siuvykloje. Abu dainavo "Kanklių" chore. Ji ir scenoje vaidindavo mėgėjų teatralų kolektyve "Lietuvių salėje". Paulina buvo labai pastabi, turėjo gerą skonį mene ir literatūroje, labai mėgo skaityti knygas ir daryti rimtas pastabas. Vestuvės įvyko Chicagoje 1928 m. Paulina mirė 1975 m.

Atvykęs rudenį į Chicagą, Šileikis tuojau įstojo į Meno institutą (The Art Institute of Chicago) ir po ketverių intensyvaus darbo metų jį baigė su diplomu ir pagyrimu (1923). Pragyvenimui ir mokslui užsidirbo naktimis dirbdamas spaustuvėje, kaip raidžių rinkėjas. Pietus nemokamai gaudavo už vienos valandos darbą restorane, rinkdamas indus nuo stalų.

Apie Chicagos meno institutą dail. Mikas Šileikis taip pasakoja: "Tuo metu mokėsi Walt Disney (Disney-land įkūrėjas), broliai Albrightai (mes buvome vienmečiai ir beveik visą laiką tose pačiose klasėse) ir daug kitų pasižymėjusių menininkų. Mokyklos programa, disciplina ir mokymo sistema buvo formali ir griežta. Mokėsi apie 5000 studentų, net iš kitų kraštų. Visuose skyriuose buvo 250 mokytojų. Institutas turėjo ir architektūros skyrių, mokytojų paruošiamuosius kursus, ketverių metų meno istorijos kursą, anatomijos — trejus metus. Anatomiją ir spektrolo-giją bei pigmento chemiją dėstė Chicagos universiteto profesoriai, vienas iš jų buvo Philbrick. Kiti žymieji profesoriai bei instruktoriai buvo: Anglas NVellington Reynoldas, prof. Albert Kreighbel, šveicaras Leon Kroli, Antonin Sterba iš Čekoslovakijos, Abe Pool — škotas, Scuk, Bene-dict, Van Papelendum, skulptorius Albin Polasek, Suomijos konsulas El-mer Forsberg ir daug kitų. Forsberg mane klausinėjo apie Chicagos lietuvius, kiek lietuvių yra Chicagoje ir t.t. Jis buvo labai mandagus ir draugiškas mokytojas, dėstė paišybą. Paskutiniame semestre portretūrą dėstė žymus portretistas Leopold Seyffert. Jis buvo griežtas, studentus labai kritikavo. Dažnai pats nutapydavo portretą visai klasei žiūrint. Dėstė ir rusas Boris Anisfeld, atvykęs iš Besarabijos. Buvo daug vizituojančių mokytojų bei paskaitininkų. Meno istoriją dėstė knygos "Visuotinė meno istorija" autorė Helen Gardner ir jos asistentai. Fakultetas turėjo visus studentų davinius, žinojo talentingus ir atsilikėlius, kurių pusė nebaigdavo mokyklos arba baigę nepraktikavo dailės".

Apie nūdienį Meno institutą dail. M. Šileikis atsiliepė kiek liūdniau: "Skirtumas tarp tuometinio ir dabartinio mokyklos standarto labai didelis. Daugelio tuometinių kursų nėra. Suprastinta visa mokymo sistema, labiau liberališka, nauja mokytojų karta, daugiausia dėsto buvusieji tos pačios mokyklos studentai. Institutas pasidarė daugiau taikomojo meno, technikos, elektronikos eksperimentų centras. Estetinės, humanitarinės sritys nelaikomos svarįiu dalyku. Politikai ir radikaliai filosofijai ten neturėtų būti vietos".

Tenka pastebėti, kad meno kuratorės Katharine Kuh Diana galerijoj Šileikis buvo pakviestas nuolatiniu meno kritiku. Nebuvo parodos Art Institute, kad apie ją nebūtų parašęs Mikas Šileikis.

Be Chicagos meno instituto, Šileikis vienerius metus Chicagos Field gamtos muziejuje gilinosi j gyvūnijos anatomiją, žmonių rasės negroidų ir mongoloidų padermes, augalijos sudėtį ir kt. 1922 m. vasaros metu lankė YMCA kolegiją, kaip privalomus kursus iš matematikos, anglų kalbos, geografijos, istorijos, fizikos, sociologijos ir kt. Priklausė prie Art Students League, o nuo 1925 m. priklauso prie Art Instituto alumnų susivienijimo; taip pat prie All-Illinois Society of Fine Arts, Hoosier Salon (Indianos menininkų organizacijos). Yra aktyvus Amerikos Lietuvių Dailininkų S-gos narys, SLA narys, Zarasiškių klubo garbės narys, Čiurlionio galerijos, Inc., direk-toriato narys. Priklausė prie kelių pa-šalpinių draugijų. Čiurlionio galerijos Chicagoje vienas iš steigėjų ir 1957-62 m. direktorius. Nuo 1930 m. iki šiol redaguoja Meno Žinių skyrių Naujienose.
Į klausimą "Kokia buvo priežastis pasukti Naujienų pastogėn? Ar Jūsų redaguotas Meno Žinias galima būtų priskaityti prie Jūsų asmeniškos kultūrai ugdyti pasaulėžiūros? Ar tai priešingybė katalikų ideologijai?' Mikas Šileikis taip atsakė: "Jokios priešingybės katalikų ideologijai. Religinėje ideologijoje ir kūryboje susikaupė didelis menas, mūsų laikais jis yra gyvas ir vertinamas. Į Naujienas pasukau ne galvodamas apie politines pažiūras, tik dėl to, kad jose dirbau. Politika beveik niekada nesidomėjau. Bet, kitų suklaidintas, padariau sau moralinės žalos, keletą karikatūrų nupiešęs ateistiniam šlamštui. Meno Žinias redaguodamas, jokio atlyginimo negavau, net padėkos žodžio. Man atrodė, kad mano darbo savieji neįvertina, gal tik kas kitas. Aš norėjau meno pasauliu dalintis su kitais. Daug skaičiau iš pasaulinės literatūros: Leibnitzą,



Dail. Jonas Kimša.
gegužės 12 miręs Santa Monica, Cal. Apie jį ir. Aiduose: 1951, Nr. 4, 1966, Nr. I, 1975, Nr. 10.


Desoir, Max Schoen, Felix M. Gatz, Kantą ir daug kitų filosofų bei estetų. Taip pat ir Amerikos meno kritikus bei autorius".
Dail. Mikas Šileikis bendradarbiavo, kaip meno kritikas ir publicistas, Naujienose (daugiausia), Drauge, Sandaroje, Keleivyje, Aiduose ir kt. Nuo 1922 iki 1925 redagavo Moksleivio Kelius, kurie du kartus per metus buvo spausdinami Naujienose.

Kaip tapytojas ir grafikas, Mikas Šileikis dalyvavo įvairiose amerikiečių ir lietuvių bendrose parodose ir buvo surengęs vieno asmens daugelį parodų. Už kūrybą jis buvo atžymėtas įvairiomis premijomis. 1925 Chicagos meno institute surengtoje Art Students' League muziejaus didžiojoje galerijoje už tris geriausius paveikslus jis gavo Wm. O. Goodman (Goodmano teatro steigėjas) premiją; 1936 Chicagoje Mandel Bros. meno galerijoje surengtoje lietuvių kolektyvinėje parodoje Mikui Šileikiui paskirta pirmoji premija (toje parodoje dalyvavo ir skulptorius Petras Rimša).

Iki šiol dail. M. Šileikis yra sukūręs apie tūkstantį paveikslų. Didžiuma yra aliejiniai darbai: apie 30 portretų, o kiti — gamtovaizdžiai, natiurmortai ir kompozicijos. Be to, 400 akvarelių, kiek grafikos, iliustracijų, plakatų ir knygoms viršelių. Daugiausia dail. Šileikio darbų yra įsigiję kitataučiai: vienas pateko į Texarkana muziejų, kitas į Kiniją, keturi į Pietų Ameriką, porą nuvežė į Lietuvą. Vėlesnių laikų daugiau paveikslų įsigijo kolekcionieriai gydytojai bei galerijos. Čiurlionio galerija turi 6 paveikslus.

Dail. Mikas Šileikis nuolat palaikė ir palaiko ryšius su dailininkais. Seniau susirašinėjo su Petru Rimša, Jonu Šileika, Ant. Žmuidzinavičium, Ant. Rūkštele, V. Vizgirda, A. Galdiku, V. K. Jonynu, P. Kiaulėnu ir su vietiniais kolegomis.
Apie praeitį M. Šileikis taip atsiliepia: "Prieš 50 metų rašinėjau šiaip straipsniukus, eilėraščius ir korespondencijas spaudai. Lietuvių dailininkų tada buvo tiktai vienas grafikas A. Dulbis ir Jonas Šileika, kuris 1922 metais išvyko į Lietuvą. Mūsų visuomenė apie juos nieko nežinojo, nebuvo nė parodų. Tiktai su kitataučiais menininkais turėjau ryšių, pats dalyvaudamas jų rengiamose parodose. Nežinau, kaip ir kodėl pradėjau rašinėti apie dailę. Nuo 1930 m. pastoviai įvedžiau Meno Žinių skyrių Naujienose, net nesusitaręs su redakcija, ar buvo reikalingas toks skyrius. Redakcija nekreipė į tai ypatingo dėmesio, gal dėl to, kad buvo ne "lietuviškas" dalykas. Per Meno Žinias perėjo šimtai straipsnių. Rašiau apie A. Archipenko parodas (jį pažinau asmeniškai), Modigliani Arp, Salvador Dali, De Kooning, Pi-casso, Hans Hofmann, Mahply Nagy, Lipchitz, Chagal ir daug kitų. Taip pat apie Rimšą, Čiurlionį, A. Žmuidzinavičių, Joną Šileiką ir beveik visus lietuvius dailininkus. Meno kritiku pasidariau ne tiek iš noro, kiek iš reikalo".
Mikas Šileikis yra žinomas mums kaip dailininkas ir meno kritikas, bet pasirodo, kad jį vienodai traukė tiek menas, tiek ir literatūra. Stambesni vertimai, kurie buvo spausdinami Naujienose, yra Arcibaševo romanas Saninas ir Connan Doyle Sherlock Holmes ciklo "A Study in Scarlet". Be to, Šileikis yra vertęs Čechovo, Zoščenkos ir kitų rusų gyvenimiškų apsakymėlių ir iš anglų kalbos nemaža novelių. Turi paruošęs savo apsakymų knygą — 12 trumpų novelių, kurios laukia išleidimo. Be lietuvių ir anglų, Šileikis dar praktikuoja beveik visas slavų kalbas, ypač rusų ir lenkų.
Liečiant Miko Šileikio meno filosofiją, ją apibūdina šis pasikalbėjimas.

— Kuo vadovavotės kritikuodami meno parodas ir pačius autorius?
— Visuomet stengiausi surasti meno esmę, prasmę ir estetines vertybes, nežiūrint, ar kūrinys modernus, abstraktus ar "tradicinis". Man rūpi meninė vertybė, nepaslepiama nuo faktų jokiomis gudrybėmis. Ne visi paveikslai yra menas.

— Kokie yra pagrindai Jūsų meno filosofijoje? Ar jūs prisilaikote istorinių meno autoritetų? Ar subrandinote savąjį požiūrį į meną?
— Turiu savo požiūrį, ir kitoks negalėčiau būti. Tačiau gerbiu istorinius meno autoritetus ir didingąjį meną. Mūsų laikų menas savo didžiuma yra pseudo menas.

— Kokie pasauliniai dailininkai jums imponavo prieš pradedant mokytis meno ir dabar?
— Pradžioje mane žavėjo klasikinis menas bendrai, lygiai ir literatūra. Visos meno šakos buvo patrauklios. Man tada ir dabar patiko John Sargento portretai todėl, kad jie turi tapybinę kultūrą. Dabar man artimesnė tapybos forma yra impresionistinė, kurios įtaka matoma ir mano tapyboje.

— Ar grožio ir gėrio pajautimas ir supratimas yra prigimties reikalas, ar išsilavinimo pasekmė?
— Grožio pajautimas ir supratimas yra prigimties trauka. Bet grožio pajautimą ir supratimą kiekvienas žmogus turi savotišką. Todėl reikia grožio pajautimą tobulinti, pažinti jo esmę, nes grožis ir gėris išplaukia iš žmogaus kultūros.

— Kas sudaro kūrybos stilių? Ar kūrybos lygis priklauso nuo stiliaus originalumo? Ar technikos impozan-tiškumo?
— Sakyčiau, kad kūrybos lygį sudaro visi kūrybiniai elementai: stilius, originalumas, tematika, na, ir technika. Bet svarbiausia — menininko pajėgumas. Stilių visi turi, tačiau stilius stiliui nėra lygus, taip pat ir meno lygis nėra lygus. Išimtį daro reti, talentingi menininkai. Tada kūryba prigyja visuomenėje, nes turi tvirtą ir aiškų stilių. Liaudies meno stilių daugelis autorių ima pagrindu tematikos, bet ne technikos. Primityvių tautelių menas nurodo jų to laiko civilizacijos epochą.

— Koks kriterijus yra pagarsėjimui?
— Šis klausimas atrodo yra filosofinio bei diskusinio pobūdžio. Meno raida keičiasi, atsinaujina, tarytum pereinamasis tiltas, kai ką pasiima iš seno, bet sukuria ką nors naujo, atsiranda nauja forma, naujas stilius, mažai panašus į buvusius stilius. Absoliutaus kriterijaus nėra. Vertinama tiktai to laiko kūrybinė kokybė to laiko supratimu. Pagarsėja tik tie žmonės, kurių menas tampa ne laiko rekordu, bet įsipilietina visuomenės sąmonėje arba religijoje. Pvz., mūsų Čiurlionis, Michelangelo, Leonardo da Vinci ir šimtai kitų, kurie atidarė duris naujam meno pasauliui ir paskleidė šviesių spindulių.

Dail. Mikas Šileikis per savo taupų gyvenimą daug prisidėjo prie mūsų ir amerikiečių kultūrinio lygio pakėlimo ir išprusinimo, ir jo nuopelnai toje srityje neabejotinai yra dideli; 85 metų amžiaus išvakarėse jis bodisi, kad laikas taip greitai prabėgo, ir jaučiasi, kad savo tikslo dar nepasiekė ir geriausio paveikslo dar nesukūrė. Tikėkime, Lietuvos kultūros istorija tą veiksmą atliks, ir kaip pionierius jis pasiliks ateinančių kartų atminimuose.
Mikalojus Ivanauskas