PO PRERIJŲ DANGUM Spausdinti
Parašė JURGIS BRADŪNAS   
Saulei leidžiantis, pradėjo kilti vėjas iš anapus Baltosios upės išgraužto slėnio, iš ten, kur driekėsi neaprėpiama Pietinės Dakotos prerija. Šiapus slėnio, lyg senų rūmų, pilių ir bokštų milžiniški griuvėsiai, čia pat dunksojo "Badlandų" vėjo ir vandens išskaptuota uoliena.

Karšto ir sauso oro srautas kaskart didėjo. Prerijų laukinės avižos šnarėjo lyg barškuolinės gyvatės. Jokio kito garso. Tik į bepasirodančias žvaigždes įsirėmusiuose kanjonų bokštuose kažkas suaimanuoja, suvaitoja, ir vėl tik šnara avižos — laukinių vakarų prerijos daina, o gal rauda išnykusių buivolų kaimenių ir su jomis dingusių raitųjų indėnų, laisvai klajojusių plačiąja prerija.

Miegmaišyje per šilta net po atviru dangum. Rodos, jog pačios žvaigždės šildo, mirgėdamos kaitroje. Toli, gal net kitame slėnio šlaite, sukaukia kojotas, taip graudžiai, vienišai.

Atsikeliu. Tokią naktį užmigti tegali tik indėnai ar kokios antelopės. Išeinu į preriją. Sninga žvaigždėmis. Pamiršti, kad esi žemėje. Žvaigždžių tiek daug, ir jos visur, jog atrodo, jau nestovi prerijos žolėse, o skrieji erdvėse. Tačiau sučeža laukinės avižos, pasigirsta uolienose vaitojantis balsas, ir suvoki, jog esi vienas prerijos beribėje, kaip žemė erdvėse. Iki horizonto apskritimo juoda, juoda . . . tik ten, kur turėtų būti Baltoji upė, lyg nuo skliauto atitrūkę žvaigždės, spinksi keletas žiburėlių. Spėju, jog tai žemėlapyje pažymėtas indėnų kaimelis prie vieno didžiausio Amerikos indėnų rezervato ribos. Ne, ne — tai ne Interior miestelis, tai ne elektros švieselės, ne namai su laiptais, langais, durimis, o už jų iškrypusiuos minkšta-suoliuos sudribę raitųjų palikuonys siurbčioja Coors alaus šešiukę ir spokso į televizijos aparatą, kur San Francisco gatvėmis policija vaiko nusikaltėlius. Ne, ne. Ten dega laužai. Prie jų susikūprinę indėnai laukia aušros, kada jų vadas pradės giesmę Didžiajai Dvasiai ir ją baigs tik vakare, jiems jau pasiekus visų indėnų šventovę — Juoduosius Kalnus. Tenai miškai, upeliai — pavėsio ir žalumos oazė vasaros išdžiovintoje prerijoje . . .

Staiga kažkas švelniai brūkštelėja per kojas. Atsisuku. Juoda — nieko. Įsiklausau. Šnara, šnara avižos . . . vėjo gūsis ... ir vėl brūkšt per kojas, net šoktelėjau. Kažką primyniau, maniau, kad spurdės, bet tik brakštelėjo, ir viskas. Jaučiu, jog tai nemažas, šiurkštus krūmokšnis. Pakeliu, lengvutėlis, kaip plunksna, o veik užstoja trečdalį žvaigždėto dangaus. Dabar aišku — tai krūmas -klajūnas. Pavasarį sužaliuoja, sužydi, o vėliau, vasaros sausroms užėjus, išdžiūsta ir pasiduoda vėjui, kuris jį, lengvutėlį ir apvalų, ridina po plačiąsias prerijas tol, kol kelią jam pastoja griovys, uola, žmogus.

Ir kas per naktis! Iš tamsumos ryškiai grįžta visi pergyvenimai to, kas vyko vakar . . . šiandien. Gal tik mirtinan pavojun patekęs žmogus taip viską ryškiai trumpu laiku praregi. Visa prabėga lyg žybčiojančiam filme. Tačiau ekranas sustingsta. Jinai vėl stovi prieš mane, nenuleisdama aprasojusių akių. Tai buvo šiandien, o atrodo jau taip seniai, seniai . . .

Papėdėje Juodųjų Kalnų iš jų nuvinguriavusį kelią praryja asfaltu ir cementu preriją užklojęs Rapid City miestas. Čia ir medžių maža — prerijos čia kraštas. Tačiau ši plokštuma miesto vakaruose virsta kalnais, kurie iš tolo atrodo juodi su tamsių pušų miškais. Ieškojau žemėlapyje pažymėto indėnų muziejaus. Jis turėtų būti miesto parke. Dairausi medžių, žalumos salelės, gelsvame, dulkėtame mieste. Netikėtai išnyra parkas su veik akį veriančiu, retu žalumu.

Parke kone kas po antru medžiu sėdėjo arba gulėjo vienas ar net keletas į turistus nepanašių žmonių. Vieni snūduriavo, kiti iš maišelių neiš-siėmę užsiversdavo butelį. Priėjęs arčiau, pamačiau, jog tai indėnai, jie visi indėnai, radę gal vienintelę gamtos salelę šiame mieste. O gal jie čia, kur jų muziejus, todėl jų niekas nevaiko, kaip eilinių bomų?

Muziejuje vaikščiojau vienas. Taip tylu, jog net buvo girdėti, kaip už sienų medžiuose koncertuoja cikados. Puikiai įrengtos vitrinos rodė pilną, didingą pagarbą ir tragišką prerijos indėnų istoriją, jų legendas, mitologiją, gyvenimo būdą, kuris, baltam žmogui čia dar nepasirodžius, liudijo taikingą sugyvenimą tarpusavyje, su gamta ir Didžiąja Dvasia.

Išėjęs j lauką, nutariau pereiti per parką ir įsižiūrėti į šiandieninį indėno veidą. Ne visi jie buvo bomai, kaip iš pirmo žvilgsnio galėjo atrodyti. Daugelis jų jau buvo vyresnio amžiaus, sukryžiavę kojas ir atsilošę medžio kamienan snūduriavo. Kiti, įsižiūrėję į kokį tašką, nejudėdami tylėjo. Vienas būrelis lošė kortomis, o atokiau moteriškių būrys vos girdimai šnekučiavosi man nesuprantama kalba.

Gal taip ir būčiau grįžęs automobilin, tačiau iš užu medžio išniro sulinkusi moters figūra, artėjanti tiesiai į mane. Sulėtinau žingsnį. Iš ilgo juodo sijono supratau, kad tai indėnė. Kažkas sunkaus, parišto po kaklu, jai beskubant, siūbavo. Moteriškė greit priartėjo. Kad nesusidurčiau, šoktelėjau žingsnį atgal. Ji sustojo. Tik dabar pamačiau, kad po kaklu parišti du didžiuliai, suskirdę vyriški auliniai batai. Moteriškė, vos atgaudama kvapą, kažką bandė sakyti. Iš senų drebančių lūpų vos girdimai sugaudžiau:
— Juozuk, Juozuk, ar tai tu, Juozuk? — Ir žiūri sena indėnė į mane aprasojusiom akim. Ir matau, kad ji jau veik akla. Sumišau, pradėjau lyg ir atsiprašyti, o ji tik:
— Nieko, nieko, maniau, kad gal būsi Juozukas, jis toks į tave panašus. O gal jį matei? Ar nematei Juozuko, ar nematei, nematei?
— Nu nee, aš .. .
— Taip, taip, atleiski, einu, aš dar palauksiu. Matai, išbėgo, paliko batus, — ir, pakėlus akis nuo krūtinę slegiančių batų, lyg ir bandė nusišypsoti. Tačiau jos veide tik dar ryškiau įsirėžė raukšlės, jas perbraukė kaulėta ranka, giliai atsiduso, lėtai nusisuko, ir tik dabar pamačiau jos kakle batų įrėžtus randus. Pradėjo eiti, bet vėl apsisuko, kažką norėjo sakyti, bet tik perbraukė veidą gyslota ranka ir lėtai nulingavo į kitą parko kampą.

Stovėjau apstulbęs. Apsidairiau, ar kas nebus pastebėjęs šio keistoko susitikimo. Visi indėnai buvo kaip ir anksčiau savaip užsiėmę. Tačiau po vienu medžiu sėdįs senas indėnas į mane buvo įbedęs akis. Jau norėjau sprukti kitan šonan, bet nesuspėjau. Vienu galvos kryptelėjimu jis man davė suprasti, kad priartėčiau. Nedrąsiai priėjau. Cikados turbūt pradėjo ir baigė net visą simfoniją, kol pagaliau indėnas žvilgterėjo aukštyn.
— Gal turi cigaretę? — užklausė giliu, lyg iš po žemės balsu.
Užsirūkėm abudu.
— Prisėsk, — veik įsakančiai jis mostelėjo savo dešinėn. Pritūpiau. Bet kai jis tiesiai žvilgterėjo akysna, net nejaučiau, kaip atsisėdau.
— Čia pirmą kartą? — po kelių dūmų indėnas lėtai sumurmėjo.
— A, taip — atsakiau, nežinodamas, kas čia toliau bus.
— Well, ar neįdomu, nenori žinoti?
— Ko? — ir vėl indėnas galvos kilstelėjimu ir linktelėjimu mano žvilgsnį nukreipė į dabar po vienu medžiu prisėdusią senąją indėnę, kuri, nuo kaklo nusimovus suskirdusius aulinius batus, vis juos šluostė skudurėliu. Retkarčiais galvą kilstelėdavo apsidairyti ir vėl sulinkdavo prie batų.
— Kas ji? — užklausiau, suvokęs jo žodžius.
— Motina.
— Jūsų?
— No, Juozo.
— Juozo? A, tai to, kurio laukia?
Indėnas, traukdamas dūmą, linktelėjo, atsiduso ir tarė:
— Jinai jo jau nesulauks.
— Tai kur jis?
Kulnu betrindamas nuorūką, indėnas kratė galvą:
— Jo nėra, jau seniai nėra.
Padvelkė šiltas vėjelis, sausai sučežėjo medžių lapai, o jiems aprimus, cikados toliau virpino orą. O ar skubi? — atsilošdamas užklausė indėnas.
— Nu, ne visai . . .
— Gerai. Matai, čia dalis to, ką regėjai muziejuje. Taip sakant, paskutinis eksponatas, — veik su šypsena, patenkintas savo žodžiais, senasis indėnas mostelėjo į kitus, bet kaktoje vėl įsirėžė raukšlės.

— Klausyk, buvo taip. Prieš maždaug dvidešimt penkerius metus, o gal jau trisdešimt, degė Juodieji Kalnai. Tada dar gyvenom rezervate. Gaisrui ištikus, čia turėdavom rinktis. Gaudavom kastuvus, kirvius, ir veždavo į kalnus gaisro gesinti. Tada ir jos sūnus Juozas važiavo, bet pamiršo pasiimti mamos dovanotus naujus batus. Ji atskubėjo su batais iš paskos, bet vyrai jau buvo išvežti. Tais metais gaisre dingo apie dvidešimt vyrų, kuriuos, kaip manoma, apsupo ugnies uraganas, — dingo be ženklo. Kartu dingo ir tos našlės sūnus. O ji, nežinau, ar kas jai pasakė, kad jis žuvęs, ar ne, bet jo vis laukia ir kai pamato jauną vyrą, vis mano, kad tai jis, ir taip jau dvidešimt penkeri, o gal net trisdešimt keleri metai. Su kitais ji nekalba. Mes čia ją paglobo-jam, miestas mus prižiūri. Gal turi dar cigarečių?

Kartu betraukdamas dūmą, pastebėjau parko pakraščiu einantį jaunuolį, besiartinantį prie vandens fontano, nuo kurio, garsiai rėkdami, pakilo keletas varnėnų. Senoji moteriškė žvilgterėjo jo pusėn. Kai šis atsigėręs atsilošė, ji jau stovėjo priešais. Nereikėjo nė girdėti, kas buvo sakoma, viską pasakė vyruko galvos pakratymas ir moters žvilgsnis, palydintis atitolstantį jaunuolį.

— Ir mūsų motinos mūsų jau nebeatpažintų, — tylą pertraukė senojo indėno šnabždesys. — Mes jau dingę . . . dingę . . . mūsų jau niekas ir nebeieško . . . nelaukia . . ., palingavo indėnas ir išsitraukęs butelį užsivertė, lėtai nurijo ir man atkišo.
— No, ačiū, turiu skubėt... a, jau vėlu, dar nakvynės nesu susiradęs.
— O. k., o. k., suprantu. Well, geros kloties, o gal dar vieną cigaretę?

Grįžau atgal prie miegmaišio. Vakaruose švystelėjo krintanti žvaigždė. Užvirtęs ant miegmaišio dar ilgai žiūrėjau į deimantais nusėtą dangų, kol užliūliavo prerijos vėjo daina. Sapnavau buivolų kaimenes, liepsnojančias prerijas ir kalnus, indėnus ir motiną su kūdikiu. O protarpiais, kai nubusdavau, tik sudejuodavo kojoto tolimas šauksmas ir vėl užmigdydavo jau rimstantis prerijos avižų šnaresys.