Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PASIKALBĖJIMAS SU PROFESORIUM PETERIU REDDAWAY PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Marija Matulevičiūtė   
Profesorius Peter Reddaway, dėstantis Londono Ekonominių ir politinių mokslų institute, yra knygų "Rusija be cenzūros" ir "Psichiatrinis teroras" autorius. Jis ypač domisi Lietuvos tautiniu — religiniu sąjūdžiu, savilaidine spauda, ir yra pasisakęs Lietuvos klausimais anglų bei amerikiečių spaudoje, radijuje bei televizijoje. Šią vasarą su profesoriumi Reddavvay Londone kalbėjosi Marija Matulevičiūtė. Čia spausdiname ištraukų iš to pasikalbėjimo.

M. M. Profesoriau Reddavvay, jūs atidžiai sekate įvykius Lietuvoje. Kokia jūsų nuomonė apie Balio Gajausko nuteisimą balandžio mėnesį?
P. R. Man rodos, kad valdžios atstovų padėtis Lietuvoje nuolat sunkėja. Lietuvos tautinis sąjūdis yra toksai pajėgus, kad griežtomis disidentų ar opozicijos narių bausmėmis rizikuojama sukelti riaušes ir demonstracijas. Sovietų Sąjungos pareigūnai yra nepaprastai jautrūs ir nervingi tokių demonstracijų atžvilgiu — todėl jie daro visa, kas įmanoma šioms demonstracijoms išvengti. Jie žino — ar bent įtaria — daug žmonių, kurie leidžia ir platina įvairią savilaidine literatūrą, bet jie juos suima tik laikas nuo laiko ir nubaudžia, sovietiniu mastu, apyšvelnėmis bausmėmis.

M. M. Ar Gajauskas buvo išimtis?
P. R. Čia jie turėjo reikalą su žmogumi, kuris jau buvo atsėdėjęs dvidešimt penkerius metus. Kas žino, gal jie tikėjosi, kad ir lietuviai, ir užsieniečiai jį palaikys kokiu nors ekstremistu: Žiūrėkit, jis išeina iš lagerio ir vėl sugrįžta prie "antitarybinės" veiklos. Matyt, jis to nusipelno. Aš manau, kad užkraudami jam tokią sunkią bausmę, jie tikėjosi įbauginti kai kuriuos disidentus ir opozicijos narius Lietuvoje. Atrodo, kad jie jau seniai rengėsi tą padaryti.

M. M. Ar toji griežta bausmė tikrai atgrasins kitus? P. R. Kai kuriuos žmones — taip. Bet čia iškyla pavojus — jei ne dabar, tai netolimoje ateityje, — kad toksai griežtai nubaustas žmogus taps simboliu, kankinio figūra, ir tuo paskatins ne tik opozicininkus, bet ir dar beapsisprendžiančius jaunuolius, sutvirtins jų tautiškumą ir nepriklausomą mąstyseną. Tie jaunuoliai gal panorės pasekti griežtai nubaustųjų pavyzdžiu; jie visais įmanomais būdais parems juos kalėjime, padės jų šeimoms, tęs jų pradėtą darbą. Esama ir tokios rizikos. Tačiau, matyt, valdžios atstovai Lietuvoje buvo tvirtai įsitikinę, kad reikia nubausti kokį nors disidentą kraštutine bausme, ir jie pasirinko Gajauską kaip aukos objektą ir kaip pavyzdį. Aišku, jam tai yra ypač tragiška, nes jis jau kalėjime praleido tokią didelę savo gyvenimo dalį.

M. M. Kaip Gajausko byla siejasi su visasąjunginiais įvykiais?
P. R. Jo suėmimas artimai susijęs su Aleksandro Ginzburgo byla. Atrodo, kad Gajauskas bendravo su disidentais Maskvoje ir buvo užmezgęs ryšius su Solženicyno Fondu politiniams kaliniams ir jų šeimoms šelpti. KGB norėjo įkalinti žmogų, kurį jie laikė centrine figūra, ryšininku tarp Lietuvos ir Maskvos, kur leidžiama "Einamųjų įvykių kronika". Valdžia taip pat norėjo griežtai nubausti asmenį, susijusį su Solženicyno Fondu, ir tuo paruošti dirvą Aleksandro Ginzburgo teismui.

M. M. Kaip jūs interpretuojat Viktoro Petkaus suėmimą?
P. R. Jis buvo Helsinkio grupės narys — veiklus, dinamiškas narys, — ir kai Sovietų Sąjungos valdžia praėjusių metų pradžioje nusprendė, kad laikas visas tas Helsinkio grupes nutildyti, jis buvo parankiausias taikinys lietuvių grupėje. Aš nenustebčiau, jei ir jis bus griežtai nubaustas.

M. M. Nuo ko pareis jo bausmės didumas?
P. R. Jo bausmės didumą nuspręs Sovietų Sąjungos politiniai vadovai, o ne teisėjai; teisėjai tiktai padeklamuoja iš anksto nuspręstą bausmę. O politinių vadovų nuosprendis iš dalies priklausys nuo viešosios nuomonės. Jei jie jaus, kad viešoji nuomonė yra labai įsiliepsnojusi, jie gali pasitenkinti ir mažesne bausme. Bet jei jiems atrodys, kad jie gali išvengti riaušių ar demonstracijų, tada ir Petkus gali būti labai griežtai nubaustas (Deja, taip ir buvo. — Red.).

M. M. Nejaugi Sovietų Sąjungos valdžia atsižvelgia į viešąją nuomonę?
P. R. Lietuvos atžvilgiu — taip. Lietuva yra išimtis Sovietų Sąjungoje.

M. M. Kaip vienas Sovietų Sąjungos žinovų Vakaruose, jūs atidžiai sekat ir įvykius Lietuvoje, domitės lietuvių savilaidine spauda. Ant jūsų knygų lentynos matom penkis tomus Lietuvių Enciklopedijos anglų kalba. Kokia jūsų nuomonė apie šį leidinį?
P. R. Aš neseniai ją gavau ir man teko tik iš dalies su ja susipažinti. Bet jau spėjau įsitikinti, kad Lietuvių Enciklopedija yra labai naudingas leidinys, kurį būtina įsigyti bet kuriai rimtesnei, ypač universitetinei bibliotekai. Enciklopedija dailiai išleista, parašyta objektyviu stiliumi, su gausiais šaltinių nurodymais. Jos dvasia — liberali, tomų ratas platus — išvengia parapijinio siaurumo. Visa tai užtikrins jai akademinės bendruomenės dėmesį ir pagarbą, ypač kad iki šiol nieko panašaus nebuvo išleista anglų kalba.
Lietuvių Enciklopedija yra ypatingos vertės įnašas, kuris žymiai palengvins Lietuvos studijas ir padidins dėmesį joms.

M. M. Studijuodamas Lietuvos savilaidinę spaudą ir kitus šaltinius, jūs, regis, susidarėte įspūdį, kad Maskvos valdžia skaitosi su viešąja nuomone Lietuvoje ir kad Lietuva užima išskirtinę vietą Sovietų Sąjungoje. Gal plačiau pasisakytumėte šiuo klausimu. P. R. Lietuva išsiskiria daugeliu atžvilgių, ypač tuo, kad viešoji nuomonė joje yra jautresnė ir labiau išsivysčiusi. Įvairūs aktyvistų sambūriai — religiniai, tautiniai, žmogaus teisių, kultūriniai etnografiniai — glaudžiai bendradarbiauja. Lietuviai turi daugiau savilaidi-nių leidinių, kurie pasklinda po visą šalį ir kuriuos pertransliuoja užsienio radijo stotys. Žmonės Lietuvoje yra palyginti gerai informuoti. Valdžia žino, kad lietuviai jautriai reaguoja į naujus teismus, į įvairias persekiojimo formas. Kai kam gali atrodyti, kad jie baiminasi be reikalo. Aš esu kitokios nuomonės. Tik prisiminkime dideles riaušes Kaune 1972 metais, susideginimus protesto ženklan. Ir praėjusiais metais Vilnių sukrėtė kelios riaušės, susijusios su fotbolo rungtynėmis tarp lietuvių ir rusų. Todėl valdžia kreipia ypatingą dėmesį į viešosios nuomonės jvairavimus Lietuvoje. Kiek galiu spręsti iš turimų duomenų, Lietuva yra bene vienintelė šalis Sovietų Sąjungoje, kurioje dauguma gyventojų aktyviai ar pasyviai remia tautinį - religinį sąjūdį.

M. M. Kaip jūs įsivaizduojate Lietuvos ateitį kelerių metų būvyje?
P. R. Apie ateitį kalbėti visai rizikinga, bet būtina. Man atrodo, kad valdžios atstovai Lietuvoje neturi galutinio atsakymo į juos supančias problemas. Aš tikiu, kad Lietuvos tautinis ir religinis sąjūdis augs ir stiprės, ir valdžia nesugebės jo užgniaužti. Jei jie griebsis masinių areštų ir griežtų bausmių, tai gali sukelti demonstracijas, riaušes ir streikus, kurių valdžia negali sau leisti. Tokie įvykiai būtų neigiamu pavyzdžiu kitoms Sovietų Sąjungos respublikoms, kurių gyventojai galėtų susigundyti panašiai elgtis. Antra vertus, jei valdžia ir toliau pasitenkins dabartiniu areštų kiekiu, išskirdami tik keletą aktyvių žmonių kalėjimams ir lageriams, jiems nepavyks sumažinti savilaidos laikraščių skaičiaus — jų dar padaugės, bendras viešosios nuomonės lygis dar labiau pakils. Visai įmanoma, kad Lietuvoje gali šiek tiek padidėti laisvės plotas — gali atsirasti daugiau galimybės pabrėžti tautinį savitumą, praktikuoti religiją. Man atrodo, kad Lietuvoje valdžios pozicijos pamažu eižėja; kai kuriais atžvilgiais valdžios atstovų rankos yra surištos.

M. M. Ar toksai valdžios autoriteto eižėjimas negali sukelti pavojų ir privesti prie dar aršesnių represijų?
P. R. Be abejo. Jausdami partijos autoriteto menkėjimą ir matydami, kad jiems atsiveria vis daugiau galimybių puoselėti lietuvybę, lietuviai gali pradėti reikalauti dar daugiau teisių. Tai gali privesti prie didesnių neramumų, prie ribos, kurią priėjus valdžia pavartos jėgą. Įvykiai Rytų Europoje parodė, jog yra riba, kurios valdanti partija neleis peržengti. Tai buvo pademonstruota Čekoslovakijoje 1968 metais. Pačioje Sovietų Sąjungoje toji riba dar siauresnė, ir partija toleruos dar mažiau liberalumo, negu Čekoslovakijoje.

M. M. Pernai knygų rinkoje pasirodė jūsų ir dr. S. Blocho knyga "Psychiatric Terror" (Psichiatrinis teroras), apie piktnaudžiavimą psichiatrija Sovietų Sąjungoje. Koks buvo šios knygos poveikis?
P. R. "Psichiatrinis teroras" teigiamai paveikė Vakarų viešąją nuomonę. Didžiojoje Britanijoje ir Amerikoje, kur knyga pasirodė atskiromis laidomis, ji sulaukė daugelio palankių recenzijų ir straipsnių. Dr. Blochas, kaip ir aš, jaučiame, kad mūsų knyga padėjo supažindinti plačiąją visuomenę su šia svarbia problema. "Psichiatrinis teroras" neseniai pasirodė Vokietijoje; netrukus išeis ir olandiškos bei japoniškos laidos.

M. M. Kaip į knygą reagavo psichiatrai?
P. R. "Psichiatrinis teroras" pasirodė pasaulinio psichiatrų kongreso išvakarėse. Tai padėjo mūsų reikalui, nes knyga sukėlė daug susidomėjimo pačiame kongrese. Be to, Amerikos psichiatrų sąjunga suteikė jai savo premiją, kaip naudingiausiai knygai juridinėje psichiatrijos srityje. Britų Karališkoji psichiatrijos kolegija taip pat mūsų knygą rekomendavo.

M. M. O kaip "Psichiatrinį terorą" sutiko oficialieji Sovietų Sąjungos sluoksniai?
P. R. Kaip ir buvo galima tikėtis — su aršiu priešiškumu. Vienas vadovaujančių sovietinių psichiatrų prof. Sniežnevskis praėjusią vasarą Honoluluose sušaukė spaudos konferenciją, kurioje jis pareiškė, kad Blocho ir Reddavvay knygoje nesą nė gramo teisybės. Panašiai knyga buvo puolama ir Sovietų Sąjungos spaudoje.

M. M. O kaip į piktnaudžiavimą psichiatrija Sovietų Sąjungoje šiandien žiūri pasaulio psichiatrai?
P. R. Jų tarpe jaučiama vis daugiau susirūpinimo — ne tiek, kiek mes norėtume, bet dalykai eina gera linkme. Per kongresą Honoluluose Pasaulio psichiatrų sąjunga įsteigė komitetą, kurio uždavinys sekti piktnaudžiavimą psichiatrija visame pasaulyje. Deja, komitetas dar nepradėjo savo veiklos, nes gana sunku išrinkti narius ir susitarti dėl procedūros. O iš Sovietų Sąjungos tebeplaukia skundai ir apeliacijos, teberašo neteisėtai į psichiatrines uždaryti žmonės ir jų giminės, nes jie mano, kad komitetas jau veikia.

M. M. O kada gi komitetas tikisi pradėt savo veiklą?
P. R. Gal ateinančiais metais, jei neatsiras nelauktų kliūčių. Pasaulio psichiatrų sąjungai priklauso dauguma komunistinių valstybių, ir jos, kaip įmanydamos, trukdo komiteto darbą, stengiasi uždelsti jo atidarymą ir užtikrinti, kad jis būtų silpnas ir neveiksmingas. Panašų komitetą neseniai įsteigė Britų karališkoji kolegija. Šis komitetas tikrai bus veiksmingesnis ir bus pavyzdžių kitoms šalims.

M. M. Ko galima iš tokių komitetų tikėtis?
P. R. Jie galės paskelbti duomenis ir savo išvadas. Jei nusikaltusieji valdžios organai neskubės atitaisyti savo klaidų, Pasaulio psichiatrų sąjunga galės jiems pritaikyti sankcijas ir net pašalinti iš sąjungos narių tarpo. Maskvai labai rūpi jos tarptautinė reputacija, ir todėl Sovietų Sąjungos valdžia labai jautriai pergyveno įvykius Honoluluose ir energingai gynėsi nuo kaltinimų. Jie labai nemėgsta, kad bet kokia tarptautinė organizacija juos kritikuotų, nekalbant jau apie pašalinimą. Todėl pagrasinimas pašalinti būtų labai veiksminga sankcija prieš Sovietų Sąjungą. Ateitis parodys, ar Pasaulio psichiatrų sąjunga turės pakankamai ryžto taip elgtis. Kas žino, gal tokia sankcija paveiks ir Pasaulinę sveikatos organizaciją Jungtinėse Tautose, kuri turėtų rimtai susidomėti piktnaudžiavimu psichiatrija, bet kuri iki šiol tebetyli.

M. M. "Psichiatrinis teroras" neseniai buvo linksniuojamas ir Lietuvoje išeinančiame savaitraštyje "Gimtajame krašte". Kokia jūsų nuomonė apie tuos komentarus?
P. R. Lietuvos laikraščio komentarai tėra dalis plačios atakos prieš mūsų knygą sovietinėje spaudoje. Visa tai buvo aiškiai daroma Maskvos įsakymu. Estų profesorius Šarma, dalyvavęs pernykštėje psichiatrų konferencijoje Honoluluose, puolė mūsų knygą per radiją. Labai abejotina, ar jis tai darė spontaniškai, savo noru.

M. M. Ar tie puolimai nebuvo savotiška reklama jūsų knygai Lietuvoje ir Estijoje?
P. R. Be abejo. Aš nustebau, kad jie mūsų knygą taip aršiai puolė. Prieš keletą metų išėjo mano knyga "Rusija be cenzūros", kurios, kiek aš žinau, Sovietų Sąjungos spauda visai neminėjo, nors ji Maskvai lygiai nepriimtina. Manau, jie sąmoningai nusprendė neatkreipti dėmesio į šią knygą. Bet "Psichiatrinio teroro" atveju jie taip susijaudino ir susirūpino, jog jautė, kad būtina knygą pulti.

M. M. Jūsų knygoje aprašoma daugelis piktnaudžiavimo psichiatrija pavyzdžių Lietuvoje. Ar jūs ir toliau manot dokumentuoti Lietuvos atvejus?
P. R. Taip. Didžiojoje Britanijoje jau septyneri metai veikia Grupė tirti disidentų kalinimui psichiatrinėse ligoninėse. Ji buvo įsteigta kaip atsakymas į Vladimiro Bukovskio atsišaukimą susirūpinti šia problema Vakaruose. Ši grupė veiks tol, kol bet kur pasaulyje bus piktnaudžiaujama psichiatrija. Ji tirs ir dokumentuos tokius atvejus Lietuvoje ir aprašys juos savo leidiniuose, kurių daugumą aš redaguoju.

M. M. Ar jūs planuojate išleisti antrąją "Psichiatrinio teroro" dalį?
P. R. Ne knygos forma. Aš redaguosiu seriją brošiūrų, kurias išleis minėtoji grupė. Taip pat dabar galvojama išleisti rinkinį straipsnių apie įvairias Sovietų Sąjungos psichiatrines, kuriose prievarta laikomi politiniai kaliniai.

M. M. Kokiais būdais ši ir kitokia informacija apie Lietuvą pasiekia angliškai skaitančiąja publiką?
P. R. Vienas šaltinių yra užsienio žurnalistai, kurie kartais parašo apie Lietuvą. Tai gana retas įvykis, nes daugelis jų negali apsilankyti Lietuvoje arba jų vizitai labai apribojami. Ypač svarbi informacijos priemonė yra "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika", kuri palyginti greitai pasiekia Vakarus. Čia ji išverčiama į anglų kalbą ir spausdinama — dalimis New Yorke leidžiamame Eltos Informacijos biuletenyje, o ištisai lietuvių katalikų organizacijų leidžiamose brošiūrose. Daugiau skaitytojų pasiekia Maskvos Žmogaus teisių sąjūdžio redaguojama "Einamųjų įvykių kronika", kurią Vakaruose anglų kalba leidžia Tarptautinės amnestijos organizacija. Kiekvienas "Einamųjų įvykių kronikos" numeris turi platų skyrių apie Lietuvą, kuriame susumuojamas vieno ar dviejų lietuviškos "Kronikos" numerių turinys ir kartais paskelbiama papildomos medžiagos. Taip pat reikėtų paminėti Religijos ir komunizmo studijų centro leidžiamą žurnalą "Religija komunistų šalyse", kuriame dažnai rašoma apie Lietuvą ir spausdinami lietuvių savilaidos dokumentai. Aplamai, padėtis šiandien yra žymiai geresnė, kaip prieš dešimt metų. Profesoriams, studentams ar šiaip Lietuva besidomintiems asmenims dabar prieinama daug medžiagos apie Lietuvą anglų kalba.
M. M. Dėkui, profesoriau Reddavvay.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai