Ožio balsas Spausdinti
Parašė Antanas Vaičiulaitis   

Teta Tutkuvienė turėjo triobelę su dviem langais, sena otelį, kuri jau vaisių nevedė, šuniuką Muckį ir ožį su ožka. Tasai ožys buvo žymiausias gyventojas visame Smilgių kaime. Jo ragai buvo dailiai užriesti, kailis baltas, o barzda bemaž siekė žemę.

Ožka tetai Tutkuvienei davė pieno, obelis pavėsio, šuniukas ją gynė nuo vagių, ožys gi staipėsi pririštas prie baslio ir nuo ryto ligi vakaro mekeno. Reikėjo biaurybė pririšti, nes taip išdyko jisai, kad, būdavo, atsistoja vidury vieškelio ir laukia, kas pasirodys. Jeigu ratai atitrinkėdavo ar raitelis atjodavo, ožys pasitraukdavo į šalį. Jeigu eidavo senis, ar moteriškė, ar vaikas, praleisdavo keleivį, o paskui, įsibėgėjęs iš užpakalio, binkstelėdavo anam ragais į pakinkius.

Už tai jį. reikėjo pririšti žardyje prie stulpo. Bet jisai ir dabar nebuvo dykas. Ragais daužė tvorą, rupšnojo žolę ir mekeno, kaip iš galvos išėjęs.


— Me-e-e! — šaukė jis drebenančiu balsu.

Ožys mekeno vis garsiau ir garsiau. Pagaliau jis buvo patenkintas, nes įrėkė tiek, kad jo balsas atsi mušė aidu tuščioje tetos Tutkuvienės daržinėje.

— Ožka, ožka, ar girdi? — sušuko ožys į savo pačią.

— Ką girdžiu? — paklausė ji.

— Ką, tu man dar ginčysies! — užsipuolė jisai. — Ar girdi, kaip mano dainą kluonas atkartoja?

— Matyt, jog tu tikras ožys, ir dar dvoki, kad net nosį riečia, jeigu taip giriesi, — atsiliepė kėkštas iš obelies šakos.

— Ko ten rėkauji? — supyko ožys. — Ar nori, kad aš tau per pakinkius duočiau su ragais!

— Pabandyk, jei moki! — atsikirto paukštis ir pra gydo, kaip jis mokėjo.

Teisybė, jo balsas nebuvo pagirtinas ir skambėjo, kaip kokio rėksnio, bet kėkštas vis tiek pasipūtė ir pasakė:

— Štai ką gali vadinti daina, jeigu nesi ligi šiol dar girdėjęs dainos, tu ožy su nutriušusia barzda.

Ožys taip supyko, kad trinktelėjęs išvertė baslį, prie kurio buvo pririštas, ir nutraukė virvę. Su likusio viržio galu ant kaklo, jisai pribėgo prie obelies, daužė ją ragais ir bliovė:

— Tu kuoduotas kėkšte, aš obelį taip supurtysiu, kad tu iškrisi ant žemės, ir tada tu man peiksi mano dainą!

Kėkštas nusišvirkštė ir kleketuodamas nulėkė į girią.

— Ko tu daužaisi? — iš priemenės amtelėjo šuniukas Muckis ir išbėgo į kiemą.

Ožys puolė ant šunelio ir šaukė:

— Ar tu sakysi, kad mano mekenimas nėra gražiausas visame kaime?

Ir prispyręs kertėje, ožys atrėmė abu ragus į Muckį. Šuniukas drebėdamas suunkštė:

— Tu mekeni dar maloniau, negu aš loju.

— Taip seniai reikėjo tau prisipažinti, — atrėžė ožys ir bakstelėjo šuniui į šoną.

Tas vargšelis tik sucipo ir nubėgęs pasislėpė po tetos Tutkuvienės sijonu.

— Kas man šunelį muša? — prašneko moteris ir, iš kertės paėmus rykštaitę,. kuria vanodavo katiną, kai tas ožkos pieną prižagdavo, išėjo iš pirkaitės.

— Ar tu nori mano balsą paniekinti! — šokosi ožys, net nelaukęs, kol teta į jį prabils.

— Tavo balsas gergžda, kaip šios triobelės durys, — atsakė ji.

Nespėjo baigti ji savo žodžių, kai ožys puolė prie jos ir žiuptelėjo į blauzdas. Teta tik skėstelėjo rykštaite ir keberiokštelėjo aukštininka ant žemės.

Ožys prirėmė ją ragais ir paklausė:

— Ką tu dabar sakai apie mano balsą?

— Ak, tik nebadyk manęs, oželi. Kas nežino, kad nė žąsinas gagonas taip dailiai negagena, kaip tu mekeni.

Ožys, tai išgirdęs, pasistiebė ant pasturgalinių kojų, pakratė savo retą barzdelę ir nustraksėjo per kiemą, žąsino ieškodamas.

Rado jis žąsiną javuose. Gagonas buvo taip patenkintas avižomis, kad nieko nematė, tik briauškė jas ir rijo, kaklą pakraipydamas ir retkarčiais girktelėdamas iš džiaugsmo. Su juo avižas lesė dar šešios žąsys su šešiais žąsiukais, kurių vienas buvo raibas.

— Žąsine gagone, žąsine ilgakakli! — dar iš tolo bliovė ožys.

Žąsinas manė, kad ožys bėga jo iš avižų varyti, todėl dar greičiau lesė, kad juo daugiau skilvį prikimšus. Negi kasdien tokia puota pasitaiko!

— Žąsine, žąsine! — stygavojo ožys. — Būk mandagus ir atsakyk, jei tave kalbina toks žymus dainininkas, kaip aš.

— Koks dainininkas? — sugageno žąsinas.

— Teta Tutkuvienė sakė, kad aš gražiau už tave giedu ir dainuoju, ir mekenu.

— Nesipūsk perdaug, kad neplyštum iš puikybės. Visi juk žino, kad po lakštingalos suokimo aš turiu dailiausią balsą pasaulyje.

— Ar tu nori muštis su manim, jei taip šneki? — subliovė ožys.

Ir nelaukdamas atsakymo, jis šokosi ant žąsino. Gagonas buvo taip netikėtai užkluptas, kad iš to išgąsčio pats nepasijuto, kai. pradėjo bėgti, girksėdamas ir sparnais taip smarkiai mušdamas, jog ėmė ir pakilo į orą. Pakilęs jis taip nustebo, kad suriko iš džiaugsmo, nes jis lekioti labai retai telekiodavo — tik vieną kartą per metus. Jis pasikėlė viršum avižų lauko ir klegėdamas vasnojo ligi ganyklų, kol pailso ir nutūpė prie kai minės, visai netoli buliaus keršio.

Neilgai trukus atpūškavo ir ožys, apsiputojęs iš pykčio. Jis žinojo, kad naminės žąsys toli nenulėks. Už tai ir vijosi.

— Ko tu man žąsiną gagoną gąsdini? — užsipuolė ožį bulius, kuris buvo didelis ir gražus, ir turėjo ilgus ragus ir piktas akis.

— Jis mane įžeidė ir mano balsą išpeikė, — atsakė ožys.

Tai išgirdęs, bulius smeigė ragu į velėną ir užpakaline koja pažėrė žemą. Po to jis suriaumojo:

— Tavo balsas nė skusbezdalio nevertas. Ar tu moki taip mukti ir riaumoti, kaip aš? Štai, pasiklausyk. Bulius Sumūkė ir suriaumojo, net jo gurklys išsipūtė ir drebeno, o nuo jo balso visos karvės, avys ir kiau lės, kiek tik jų ten buvo ant pūdymo, pakėlė galvas ir klausėsi gėrėdamosios.

— Kurki, kaip varlė! — atrėžė ožys ir atstatė ragus j bulių.

— Ar tu mano dainą niekinsi! — subliovė bulius ir žengė prie ožio.

Ožys buvo narsus ir, sumekenęs, puolė ant keršio.

Kaip ten paskui atsitiko, nei pats ožys, nei bulius negalėjo atsiminti. Bet avys, kiaulės ir žąsinas gagonas sakė, kad ožys, buliaus ragų tvokstelėtas, tik suvirbėjo ore, ir tiek jį teregėjo ten. Nukritęs jis tetos Tut kuvienės žardyje ir paslikas ligi vakaro gulėjęs.

Tas jo puolimas buvo laimingas, nes jisai išsinarino tik vieną ragą ir tik du mėnesius buvo raišas dešiniąja koja.

Bet viena bėda vargšą ištiko: bekrisdamas susitren kė savo gerklę ir jau negalėjo taip mekenti, kad kluone aidėtų, o tik švokštė švokštė, kaip tasai gaigalas prūde, Užtai teta Tutkuvienė pradėjo jį mylėti net labiau už ožką, vadino ji pupūnėliu, atnešdavo jam dobilų ir papešiodavo nušepusią jo barzdą, o tai jam labai patikdavo.