Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIŲ TAUTOS VALSTYBINĖS SĄMONĖS REIKŠMINGIEJI ETAPAI (2) PDF Spausdinti El. paštas
7. Lietuvių valstybingumo pastangos rytų erdvėje ir totorių sulaikymas.


Tuo pačiu laiku, kai lietuviai vedė atkaklią gynimosi kovą vakaruose, jie pajėgė skleisti savo valstybingumą į rytus ir iš jų semtis jėgos prieš vakarus. Į tuos plotus, kur anksčiau lietuvių protėviai buvo gyvenę, jie buvo pradėję plėstis prieš pirmąjį savo karalių Mindaugą, t. y., dar 12-tame amž., o puldinėjo jie tas sritis jau 11-tame amž. Gal būt, dar ir anksčiau būta karinio pobūdžio santykių, bet apie tai neturime žinių.

Eidami Nemuno aukštupiu prieš srovę, lietuviai anksti įkėlė koją į taip vadinamą Juod. Rusiją (gudus), nes suskilusios dalinių kunigaikštijų rusų žemės nerodė didelio atsparumo.

Pagaliau kai 13-tojo amž. pradžioje didelė dalis rusų žemių buvo iš Azijos įsiveržusių mongolų kilmės totorių porai šimtmečių pavergtos, lietuviai“ stojo kaip užtvara prieš šitą, azijatų tautą, griaunančią europijinės kultūros pagrindus.

Jau Mindaugas pajėgė atsispirti prieš totorių veržimąsi į vakarus ir juos sulaikyti. Tiesa, keršydami tam karaliui už jo puolamuosius žygius, totoriai (1258) nusiaubė rytinę Lietuvos dalį, bet toliau prasimušti į vakarus totoriams nepasisekė. Paprastai Europos vidurio tautų istorijoje iškeliamas 1241 prie Liegnitz'o Silezijos ir kitų kunigaikščių susitikimas su totoriais. Lietuvių pastangos labai menkai teužsiminamos arba nutylimos.


Lietuviams daug labiau sekėsi tvarkyti tą plačią rytų erdvę ir santykius su totoriais, negu tai buvo pajėgusi senoji rusų (Kijevo) valstybė. Ji buvo juk turėjusi daug vargo tvarkydama iš Azijos stepių plūstančias (pečeniegų, polovcų) tautas. Viena iš priežasčių tos garsiosios Kijevo valstybės žlugimo ir buvo rusų nesėkmė atsispirti prieš minėtų nomadų veržimąsi į turtingą Kijevo valstybę. Jie sugriovė ją ir/ apiplėšė. Lietuvių santykiavimas su nomadais buvo laimingesnis.

Pažymėtinas yra Algirdo nusistatymas rytų erdvės ir totorių atžvilgiu. Jis buvo pareiškęs, kad „visa Rusija turi be niekur nieko (tiesiog) priklausyti Lietuvai“ („Omnis Russia debet ad Litwinos simpliciter pertinere“, Scriptores rerum Prussicarum, II, 79). Stambius tėvo laimėjimus rytuose ir pietuose jis žymiai padidino, užimdamas Dniepro-Desnos upyną (Brianską, Trubčevską, Novgorodą Sieverską ir kt.), išplėsdamas savo Įtaką į Pskovo ir Novgorodo respublikas, Tverės kunigaikštiją, laikinai įsitvirtindamas Smolenske.

Bet Algirdo laikais Lietuva nuėjo dar toliau ir į stepę. Su totoriais Gediminaitis rungėsi ir pietų Rusijoje, tikroje šios raitelių tautos žemėje. Sulaužydamas totorių galybę prie Mėlynųjų Vandenų (ant Dniepro) 1362, Algirdas atėmė Kijevą ir Podoliją, kurią jie patys buvo betarpiškai valdę.

Kaip totoriai, taip ir lietuviai, siekią užvaldyti visus rusų plotus, vienas kitą būtinai turėjo pašalinti. Lietuviams, kurie nesuardydavo rusų žemių vieningumą ir institucijas, labai sekėsi rinkti tas rusų žemes, senosios Kijevo valstybės likučius, nes jokio vidurio kelio nebuvo. Priklausyti Lietuvai — reiškė būti laisvam nuo totorių valdžios, nepriklausyti jai — reiškė pasirinkti azijatų jungą.

Tad lietuviai erdves rusų žemes užiminėjo ne vien karu, bet ir taikiu būdu, net šeimyniniais ryšiais. O taikos keliu prijungimai rusų žemių prie Lietuvos, suprantama, vykdavo todėl, kad rusai mieliau rinkdavosi lietuvius, negu totorius. Savo valstybingumą rytuose paskutinieji pajėgė skleisti labai tolerantiška politika, kuriai tvirtus pagrindus buvo padėjęs Gediminas.

Daugiausia totoriams tvarkyti prisidėjo Vytautas. Nežiūrint jo pralaimėjimo (1399) prie Vorkslos (kairysis žemutinio Dniepro prieupis), jis atėmė iš jų ne vien rusų žemes, bet vertė pripažinti viršenybę, skyrė jiems chanus. Pietų Rusijoje jis saugojo Europą nuo tų azijatų naikinančių puolimų, statė tvirtoves, kolonizavo pačius stepės gyventojus nomadus—totorius, susiskaldžiusių giminių puolimus atremdamas pačiais totoriais. Šitaip Vytautas įveikė stepę ir jos klajoklius. Jis pasiekė Juodąją jūrą, išlygindamas.Lietuvos valstybės perdėm kontinentalinį charakterį. Ten turėjo būti suorganizuotas ir ekonominis gyvenimas. Šalia statomų tvirtovių buvo įtaisytos ir dvi muitinės (Tavan, Chortica). Ten dar 17-tame amž. buvo likę Vytauto veiklos atminimų. Apie tai rodė Dniepro žemupio vietovių pavadinimai „Vytauto Pirtis“, „Vytauto Brasta“ ir t. t.

Vytauto laikais Lietuva rytuose pasiekė ir didžiausio išsiplėtimo. Jis labiausiai buvo perėmęs dėdės Algirdo užsibrėžtąją programą. Kairysis Okos prieupis Ugra, toli anapus Dniepro, buvo padarytas Maskvos ir Lietuvos žemių riba. Vytauto autoritetas čia buvo pajungęs daug vasalinių kunigaikštysčių. Dar Kazimieras Jogailaitis (1492) pajėgė išlaikyti jo palikimą ir pusiausvyrą. Bet šitas labai tolimas periferines žemes apginti, kurių gyventojai ir tikyba, ir etniškai buvo tie patys, kaip ir stiprėjančios Maskvos, palikuoniams ėmė darytis sunku.

8. Maskvos veržimasis į Lietuvą.


Ten labai toli rytuose, ant Maskvos upės kranto, 14-tajame amž. ėmė bręsti toks politinis branduolys, su kuriuo nuo 16-tojo amž. pradžios tik beveik vienai Lietuvai reikės turėti pastovių karinių reikalų. Tiesa, Lietuvos valstybė — tos Maskvos akimis — buvo sulėtinusi Rusijos žemių susibūrimą ir ilgam laikui ją atstūmusi nuo Baltijos ir Juodosios jūros. Todėl beveik iki Petro Didžiojo laikų „Moskowiter“ — maskviečiai buvo Europai ir jos kultūrai visai svetima tauta. Bet toji Maskva tapo Rytų Romos — Bizantijos palikimo saugotoja. Ji tai simbolizavo išoriniai dvigalviu Bizantijos ereliu. Jei Lietuva-Lenkija saugojo vakarų Romos katalikybę ir stengėsi ją nustumti, kiek galima toliau, į rytus tarp savo gyventojų rusų stačiatikių bažnytinės unijos pavidalu (1596),- tai Maskva savo uždaviniu laikė perkelti ortodoksinių stačiatikių tikėjimą labiau į vakarus arba bent jį apsaugoti.

Bet po šitais jos tariamais konfesiniais persekiojamųjų stačiatikių reikalais buvo užmaskuoti grynai politiniai ir aneksiniai teritorialiniai interesai. Todėl ir ginkluoti susibūrimai 16-tame amž. pasidarė neišvengiami ir tokie dažni. Lietuvai vokiečių ordino vietą užėmė Maskva. 16-tojo ir 17-tojo amž. karuose Lietuva turėjo kęsti nuolatinį trupinimą tų rytinių plotų, kurie buvo už labai nenatūralių sienų beribėje erdvėje anapus Dniepro.

Kaip karai su ordinu buvo suvedę 14-tojo amž. pabaigoje Lietuvą į personalinę uniją su Lenkija, taip 16-tajame amž. varginančios ir daug lėšų reikalaujančios (samdyta kariuomenė) kovos su Maskvos valstybe Lietuvos smulkiajai bajorijai sudarė įmanomas sąlygas jungtis su Lenkija. Jai vienai atrodė per sunku nešti gynimosi jungą. Toji būsimosios pagalbos viltis ir rodė kelią į uniją.

9. Lietuvių pastangos išlaikyti savarankišką valstybę.


Tiesa, nuo Vytauto mirties Lietuvoje buvo stipri nepriklausomybės, vad. „separatizmo“ srovė. Vytautiniais laikais valstybinė sąmonė labai išryškėjo. Ji atsispindėjo net jo metu kilusioj istoriografijoje. Lietuvių didikai tas pastangas palaikė per visą 16-tąjį amžių. Jos ypač pasireiškė per unijinį seimą Liubline (1569). Ten lietuviai didikai buvo.ypač priešingi lenkų unijiniam projektui, stipriai pažeidžiančiam Lietuvos savarankiškumą. Sudarydami su lenkais realinę uniją, jie tesi-jungė kaip lygus su lygiu. Bendras ryšys tos susijungusios valstybės buvo karaliaus asmenyje, bendrame senate ir seime. Bet Lietuvai liko ir toliau atskira vyriausybė, atskira kariuomenė, atskiras iždas.

Politinio lenkėjimo procesui dar labiau buvo uždarytos durys. Tiesa, pagal Lietuvos įstatymus net unijinės Lenkijos piliečiai negalėjo gauti vietų ir įgyti turtų Lietuvoje. Taip pat ir Lenkijos ministeriai bei valdininkai prie Lietuvos sienų nustodavo savo teisių. Bet šalia šito aukšto laipsnio politiškai valstybinio įsisąmoninimo, vis tik ėjo pamažu kultūrinis suartėjimas. Ir Lietuvos bajorija, Lenkijos pavyzdžiu, ėmė transformuoti Lietuvą į grynai luominę valstybę, kurioje vienas luomas turėjo visas teises, bet mažiausiai pareigų. Bajorijos vaidmuo visame valstybiniame gyvenime (ypač seimuose) pasidarė toks reikšmingas, jog visai nebebuvo surasta kelio iš tos grynai luominės respublikos į absoliučią monarchiją. Tas bajorijos nepaprastas įsigalėjimas vyko tuo metu, kai kaimynuose (Rusija, Prūsija, Austrija) sustiprėjo valdovo absoliutizmas, kai ten buvo įveikti luomai, kai ten vis buvo didinamos nuolatinės kariuomenės.

Nuostabu, kad viena pagoniškoji Lietuva anksčiau buvo pajėgusi ir spirtis prieš vokiečių agresiją, ir skleisti savo valdžią rytuose. O abi susijungusios valstybės nebeįstengė kovoti prieš stiprėjančios Maskvos galybę. Tai buvo laikoma unijos padaru.

Į tą uniją lietuvių tauta jau nuo seniai žiūrėjo, kaip į jai nenaudingą politinį žingsnį, didelę praeities klaidą. Kiekviena pastanga nuo tos unijos pasitraukti buvo laikoma labai pozityviu ir sveikintinu dalyku. Todėl ir suprantama, kodėl visais laikais lietuvių tautoje buvo toks populiarus Vytautas Didysis, kiekviena proga ieškojęs paardyti unijos ryšį. Ir 15-tojo, ir 16-tojo, ir 19-tojo amžių lietuviui visada imponavo, kad tas Kęstutaitis, nors formaliai ir unijinėje valstybėje, pajėgė iškovoti Lietuvai faktinį politinį nepriklausomumą, kurį užbaigti karaliaus vainiku jam sutrukdė mirtis.

Lietuvis visada žavėjosi Vytauto žygiais, persunktais nuolatine kova už politinę Lietuvos valstybės laisvę. Šito valdovo politinėje mokykloje išaugę Lietuvos bajorai 15-tojoamž. gale sėkmingai kovoja už Lietuvos „separatizmą“. Dar 16-tojo ir 17-tojo amž. lietuvių didikams Vytauto kovos už nepriklausomumą, kovos panaikinti arba susilpninti nepopuliarų unijos ryšį, vis būdavo kelrodžiu ar tai Liublino seime (1569), ar vėliau (17-tame amž.). (O patys bajorai, iki pat 18-tojo amž., kai tik reikėdavo įrodinėti ar apginti savo teises į bajorystę, dažniausiai teismams bei įstaigoms pateikdavo popierius ar jų nuorašus (neretai ir falsifikatus), jog jie tą bajorystę yra ištarnavę ar gavę iš Vytauto.).

Liublino seimas parodė visiškai skirtingą nuo lenkų lietuvių pažiūrą į uniją. Kad ir daug buvo dedama vilčių, tačiau lenkiškoji tezė, sudaryti „vieną nedalomą kūną“, nepraėjo. Liublino unija buvo kompromisas, įkūręs dviejų valstybių federaciją.

Ano meto Lietuvoje susiduriame su savotišku reiškiniu, Kai Lietuva tapo krikščioniška, Gediminaičiams valdant Lenkijos karalystę, ji savaime pasidarė vienintelė valstybė, iš kurios lietuviai galėjo imtis vakarietiškos santvarkos pavyzdžius. Todėl savos vidaus santvarkos atžvilgiu Lietuva, ypač po 1563—66 m., performuojama pagal lenkų, t. y., krikščioniškos valstybės modelį. Ir taip — nota bene — Lietuvos bajorams nuolat veržiantis prie lenkų šlėktos laisvių, vis daugiau ir daugiau atsiranda lenkiško tipo organų, panašių į „Karūnos“ valstybines institucijas. Kai abiejų valstybių bajorija, išeidama iš savų luominių nusistatymų, jautėsi sudaranti vieną socialinį sluoksnį — tikrąją visuomenę ar „tautą“, tai ir Lenkijos institucijos sukuriamos ar perkeliamos į Lietuvą, nes Kunigaikštystės aukštesniesiems luomams jos atrodė labai naudingos. Jos nesiaurino jų laisvių, nedėjo naujų prievolių. Šitoji žymė išliko iki pat Rzeczpospolitos (bendros respublikos) galo. Bet šalia to lenkų santvarkos persodinimo, iš kitos pusės labai ryškiai krinta i akis buvimas valstybinės sąmonės. Lietuvos didikai ir bajorai turi aiškų savo valstybės pajautimą ir ilgai rūpestingai saugoja jos savarankiškumą. Šitoji valstybinė sąmonė aptinkama iki pat respublikos galo, bet labiausiai ji reiškiasi poliublininiais dešimtmečiais.

Štai keli faktai. Per pirmuosius trejis karalių rinkimus (po Liublino unijos) Lietuva vis išsiskiria iš Lenkų: ji arba stato savo atskirus kandidatus, arba derasi su jais atskirai, su lenkais palaikydama ryšį tik per pasiuntinius, savo reikalus svarstydama atskiruose savo seimuose, atskirai prašydama tvirtinti Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės privilegijas. Ir vėliau išliko faktų, rodančių net atskirą Lietuvos valstybės užsienio politiką.

Steponą Batorą lietuviai pripažino savo valdovu, kai jis Lietuvos delegacijai padarė atskirą priesaiką ir atskirai patvirtino lietuvių privilegijas. Trečioje elekcijoj, kai buvo renkamas Žygimantas Vaza, lietuviai taip pat išėjo atskirai. Jie pripažino Vazą savo valdovu tik tada, kai naujasis kandidatas patvirtino Lietuvos Statutą (1588).
Tas aukštos teisinės kultūros paminklas, žinomasis Lietuvos įstatymų rinkinys, patiektas trečioje redakcijoje, išbuvo Lietuvoje galioje iki 1840 m. Pirmą savo teisės koodifikavimą lietuviai buvo atlikę 1529 m. Pirmojo Lietuvos Statuto spragos buvo pataisytos taip vadinamoje antroje jo redakcijoje (1566). Tretysis Statutas buvo išleistas žymiojo Lietuvos valstybininko Leono Sapiegos, kuris, kaip anksčiau kunigaikštis Mykalojus Radvila Juodasis, rūpestingai saugojo Lietuvos valstybinę individualybę.
Pagal Lietuvos Statutą aiškiai buvo nusistatyta, jog Lietuvos valstybės sienose, kurios po ilgų ginčų tiksliai buvo pravestos, vietas tegali gauti tik Lietuvos piliečiai, ir, pavyzdžiui, 18-ka metų.Lietuvos vyriausybė 16-tojo amž. gale atkakliai vedė ginčą dėl lenko vyskupo perkėlimo Vilniaus vyskupijon. Tas paskyrimas buvo buvęs, be to, atliktas ne Lietuvos kanclerio antspaudą. Tad ginčas įgijo dar didesnį aštrumą. Pagaliau lietuviai bylą laimėjo.

Labai budriai pagal Statutą taip pat buvo žiūrima, kad karaliui iš Lenkijos pervažiuojant į Lietuvos valstybę, nuo pasienio į Lietuvą oficialiai jį jau lydėtų Lietuvos ministeriai ir kiti palydovai. Net medžiokliniai šunes turėdavo būti pakeičiami lietuviškais. Šitaip lietuviai užsibarikadavo tuo Statutu. Tas su unijos dvasia nesiderinąs Statutas pasidarė bajorų Evangelija 300 metų. Juk ant to Statuto paguldę bajorai ir savo vaikus krikštydavo.

Jau iš anksčiau minėtų faktų gali būti aišku, jog Lietuva ne tik turėjo savo vyriausybę, bet ši veikė lietuvių tautai ir tam tikroje aiškiai nustatytoje teritorijoje. Lietuviai, pvz., yra turėję eilę konfliktų Lietuvos-Lenkijos pasienyje, kai lenkų administracijos bei mokesčių pareigūnai įsiverždavo į Lietuvos sritį. Pagaliau, kai buvo laimėta Livonija, ji buvo abiejų valstybių bendrai valdoma (condominium). O ginčuose dėl teritorijų Lietuva apgynė savo teises ir 1611—1613 m. iš Maskvos atgautoms Smolensko ir kitoms teritorijoms. Vadinasi, Lietuvos teritorija buvo aiškiai atskira. Tik tokioje aiškiai apibrėžtoje teritorijoje buvo galima vykdyti „indigenatą“, t. y., teisė gauti vietas tik tiems, kurie yra tenykščiai, ten turi savo žemes.

Lietuvai pasiliko ir toliau atskiros teisės, atskiri jos įstatymai. Tiesa, buvo bendras įstatymų leidimo organas — seimas. Bet jis turėjo leisti kiekvienai valstybei atskirus įstatymus. Lietuviai nepriėmė ir bendro valdovo koncepcijos. Jie buvo šventai įsitikinę, kad tas bendrasis abiejų valstybių valdovas Lietuvą valdo tik Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio titulu, o ne kaip jungtinės valstybės monarchas.

Reikia pažymėti, jog tada buvo dar visa eilė kunigaikščių — magnatų šeimų, kurios įkūnijo lietuvių valstybinę sąmonę: Radvilai, Chodkevičiai, Giedraičiai, Valavičiai, Oginskiai, Pacai, Sapiegos ir 1.1. Tų magnatų šeimų istorija parodė, kad per 16—17 šimtmečius Lietuvai labiau vadovauja vis kuri nors viena didikų giminė, politiniame gyvenime prasikišdama savo svoriu. Liublino unijos metu labai dominavo Radvilų šeima, paskui atėjo Pacų gadynė, vėliau prasikišo Sapiegos. Tai giminei pralaimėjus kovą su jos priešų sukurstyta bajorija, Lietuvos interesus ginančios šeimos nebeatsirado. Vėliau stambieji Lietuvos magnatai (Visniovieckiai, Čartorickiai), būdami abiejų valstybių piliečiai, stengėsi įgyti svorį visoje respublikoje. To meto politinės partijos ir šalininkai jau nesibaigdavo vienoje valstybėj. Bet ir tokiose sąlygose Lietuvos valstybinė individualybė tebėra gyva ir neginčijama, tik ji mažiau beakcentuojama.

Iki pat jungtinės valstybės galo, nors, tiesa, trijų iš eilės Vazų laikais abi valstybi susigyveno ir kultūriškai suartėjo, lietuviai vis jautėsi skriaudžiami, kad jų didysis kunigaikštis nuolat rezidavo Lenkijoje. Buvo reikalaujama, kad valdovas kas treti metai gyventų Lietuvoje, kur jis atvykdavo tik medžioti ar šiaip trumpai užvažiuodavo. Bet lietuviams pavyko iškovoti, kad nuo 1663 m. kas trečias seimas vyktų Lietuvoje, taip kaip kas trečio seimo maršalka buvo lietuvis.

O tie ano meto jungtiniai seimai buvo greičiau panašūs į kongresą, kur derasi dviejų valstybių atstovai. Tuose bendruose seimuose „Koronos“ reikalais lietuviai nesidomėdavo. Jie savo reikalus svarstydavo atskirai, nes ir bendrų įstatymų abiems valstybėms nebuvo: kaip taisyklė — atskiros konstitucijos Lietuvai ir atskiros Lenkijai. Bendros konstitucijos (t. y“. įstatymai) yra labai retas dalykas. O lenkų priimta konstitucija Lietuvoje tol negaliodavo, kol jos atskiru nutarimu Lietuvos atstovai nepriimdavo.

Apie konfederencinius seimus, kuriuose negaliojo „Liberum Veto“, žinome, kad juose būdavo renkami du maršalkos (seimo pirmininkai): vienas — Lenkijai, kitas — Lietuvai. Toks seimas skaitėsi susidėjęs iš dviejų tautų konfederacijų. Pažymėtina dar, kad Lietuva ir vėliau išlaikė visiškai atskirai organizuotą kariuomenę. Iš Lietuvos į Lenkiją ir priešingai ji tegalėjo pakliūti tik kaip talkininkė, pakviesta abiejų valstybių suvereninio seimo.

10. Tolimesnis valstybinės sąmonės palaikymas.


Šitaip Lietuva nesidavė įglaudžiama į bendrąjį junginį — Rzeczpospolitą. Jos bajorėj saugojo savo valstybinę sąmonę, vis besireiškiančią įvairiais skirtingumais. Įdomu pažymėti, kad lietuviai darydavo bendro seimo metu atskirus savo posėdžius, organizuodavo atskirus priešseiminius suvažiavimus ir apskritai šaukdavo atskirus Lietuvos seimus, taip vadinamas konvokacijas. Ir po Liublino unijos Lietuva buvo tiek savarankiška, tiek ji pati rūpinosi savo reikalais, kad dažnai Batoras ir visi trys Vazos šaukdavo atskirus Lietuvos seimus. Per Batoro valdymo dešimtmetį (1576—86) tokių suvažiavimų buvo 6—7.

Kai stipri magnatų poliublininė opozicija ėmė netekti savo aštrumo, 16-tojo ir 17-tojo amž. sąvartoje ir vėliau atsirado bajorijoje lietuviškų tendencijų, kurias galime pavadinti lietuvišku patriotizmu. Jis reiškiasi reformacijos metu katalikų kunigų ir protestantų tarpe. Čia paminėtini Abraomas Kulvietis, G. Petkevičius, K. Sirvydas, Jaknavičius ir t.t. Bet juos pereina Žemaičių vyskupo Arnulpo Giedraičio bendradarbis, kanauninkas Mykalojus Daukša, dideliu uolumu raginęs viešajame gyvenime neniekinti lietuvių kalbos. Bet ir priimdama lenkų kultūrą, to meto Lietuvos visuomenė, t. y., bajorija palaikė valstybinę sąmonę. Per kelis šimtus metų ji įsirėžė į smegenis net etnografiškai Lietuvos kūnui nepriklausantiems gyventojams. Štai 16-17 amž. yra daug pavyzdžių, kaip Lietuvos rusas, jausdamasis Lietuvos piliečiu, buvo solidarus visiems jos reikalams, o ištikus pavojui traukdavo prieš Maskvos rusus ginti Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės sienų. Šitoji Magni Ducatus Lithuaniae piliečio „Civis Lithuanus“ sąvoka išliko kai kur iki 19-tojo amž. galo, net iki šių laikų.

Mokslinėje istorinėje literatūroje yra išlikęs klaidingas vaizdas, būk Liublino unija Lietuvą ir Lenkiją suliejusi krūvon. Ypač tas vaizdas buvo gilinamas, kai lenkų kultūrininkai - istorikai, informuodami anglosaksų ir prancūzų kultūrų visuomenę, darydavo sugestijų ir ateičiai, istorikas profesorius I. I. Lappo, savo dešimtmečius trukusiose studijose apie tretįjį Lietuvos Statutą ir Liublino uniją yra atidengęs į Lietuvos ir Lenkijos valstybinius santykius tiesai artimesnę pažiūrą. Atskiruose stambiuose moksliniuose veikaluose jas yra originaliai tyrinėję du lietuvių istorikai (Dr. A. Šapoka ir Dr. K. Avižonis).

Vadinasi, Lietuvos valstybė ir po Liublino unijom ilgai išlaikė savaimingą tipą, ir veltui prieš šimtą metų, rašydamas devynių tomų Lietuvos istoriją, Teodoras Narbutas užbaigia sakiniu, „laužau savo plunksną ant Žygimanto Augusto grabo“. Ano meto romantikai dar negalėjo tinkamai pažinti tų dviejų valstybių santykių. Jie nepastebėjo, pvz. kad iki 18-tojo amž. pabaigos respublikoje nebuvo nei vieno organo, nei vieno dignitoriaus ar ministerio posto, kurio kompetencijos įgalintų į jį veikti abejose valstybėse. Tik po pirmojo padalinimo (1772) buvo įkurta bendra institucija — Švietimo įstaiga — Edukacijos Komisija, 1776 m. — Nuolatinė Taryba, 1778—92 veikė „Įstatymų Sargyba“. Tada iš Lenkijos jau ėjo pastangos sukurti bendrą valstybę. Tos pastangos buvo atbaigtos 1791 gegužės 3 d. konstitucijoje, iššaukusioje reakciją ir Lietuvoje ir Lenkijoje (Targovicos konfederacija).

Toje Targovicos konfederacijoj susipynė Lietuvos savarankiškumo žymės su interesais Maskvos, kuriai buvo labai svarbu nugriauti gegužės 3 d. konstituciją. Vienas iš svarbiausių motyvų Targovicoje buvo, kad V. 3. d. konstitucija, panaikindama Lietuvos savarankiškumą, pavertusi ją paprasta Lenkijos provincija. Lietuvos generalinė konfederacija reiškė protestą, kad ,.lietuvių tauta, kuri su Lenkija yra surišta iškilmingu aktu, pasidarė tarytum užkariauta provincija, reiškianti ne daugiau, kaip pavergtieji kraštai, nes mato palaipsniui sulaužytas visas savo teises ir į Lenkiją perkeltas magistratūras. Vargas mums, jei ne patys savo likimą spręsime, bet pasidavę despotizmui, leisim svetimiesiems tą daryti ...“ (A. Šapoka, Lietuva ir Lenkija po 1569 metų Liublino unijos. Jų valstybinių santykių bruožai, 1938, 307 p.)

Nors tas atsišaukimas ir buvo inspiruotas Maskvos, tačiau jame atsispindėjo ir tos tendencijos, kurios tuo laiku gyvavo Lietuvos bajorijoje. Tiesa, toji Targovica buvo savotiškas reiškinys. Didysis taip vad. „Ketverių metų seimas“ (1788—92) turėjo sustiprinti centro valdžią tame didžiųjų reformų laikotarpyje. Atrodė, kad kiekvienas tikras patriotas turėjo toms reformų pastangoms pritarti. Bet čia buvo kliūtis — Lietuvos valstybinis savarankiškumas. Todėl atsirado dalis lietuvių, reformų partijos šalininkų, kurie buvo linkę paaukoti ir dalį to valstybinio savarankiškumo. Užtat jo gynėjai, kovodami prieš Lietuvos įjungimą, tuo pačiu save statė į atsilikėlių, net išgamų padėtį. Lietuvos savarankiškumo siaurinimas atrodė griovimas visos ikitolinės tradicijos.

Vadinasi, ne tik 16-tojo, bet ir 17-tojo ir 18-tojo amž. Lietuvos-Lenkijos respublikos struktūra buvo federalinė ir perdėm dvilypė. O Lietuvos stambieji magnatai-didikai vis norėjo pabrėžti savo savarankiškumą. Kaip žinome, Lietuvai-Lenkijai netekus savo Gediminaičių dinastijos, kurios ryšiai su įvairiais valdovų dvarais ir kunigaikščiais buvo siekę iki pat Italijos ribų, 1572 m. prasidėjo renkamųjų karalių laikotarpis. Tada dviejų dinastijų priešingumai sudarė turinį dviejų amžių vakar. Europos istorijos. Tai buvo Burbonai ir Habsburgai. Tų dviejų dinastijų priešingumai reiškėsi gana akivaizdžiai ir per karalių elekcijas respublikoje.

Palaikydami santykius su priešinga dinastija, Lietuvos didikai vis sudarydavo karalių opoziciją. Kai lenkai rinko Henriką Valois, lietuviai palaikė Habsburgą Ernestą ir t.t. Norėdami nuspausti karaliaus įtaką kokie nors Pacai, Oginskiai ar Sapiegos pasirinkdavo sau vis priešingą dvarą. Jie būdavo, be kitko, nepatenkinti karalium, kuriam įtakos turėjo tik lenkai dvariškiai.

17-tojo amž. pusėje buvo jaučiama stipri „separatizmo“ srovė, kuri paprastai kvalifikuojama magnatų nesantaikos ar neklusnumo vardu. Ir Lietuvos hetmano Jonušo Radvilos 1655 m. sutartis su švedais, naikinanti uniją su Lenkija, negali būti vertinama kaip eilinė intryga.

Nors karus abi valstybės drauge vesdavo, bet Lietuva darydavo separatines paliaubas, kada lenkai tebekariaudavo, O 1655 m. Radvila darė ne tik taiką, bet ir naują uniją, būtent su švedais. Ir kito karo metu, taip pat su švedais, vadinamajame Didžiajame šiaurės kare Lietuva laikėsi gana savarankiškai ir atskirai darė sutartis su Petru Didžiuoju.

Tiesa, šiaip jau lietuviai akivaizdoje vis gresiančio rusų pavojaus, nesiryždavo galutinai nutraukti unijos ryšio, nes buvo tikimasi pagalbos prieš stiprėjančią Maskvą, šėlstančius kazokus ir grėsmingus švedus. Bet iš kitos pusės reikia pažymėti, jog tas formalus unijos ryšys nebuvo gilinamas. O buvo jam statoma visokiausių kliūčių dar ir' tada, kada pats gyvenimas suartino visuomenes, nors valstybių ir nesuliejo.

11. Rusijos užuomačios ir Lietuvos-Lenkijos padalinimas.


Lietuva, kaip ir Lenkija, 17-tajame amž. išvirto į „auksinių laisvių“ respubliką. Karalių rinkimai buvo geriausia proga pasireikšti svetimoms įtakoms. Bet vakarinių Europos valstybių (Habsburgų ir Burbonų) įtaka nebuvo tiek pavojinga, kiek artimiausio rytinio kaimyno, .turinčio tiek daug bendrų sienų su Lietuva ir pirmiausia pretenduojančio į stačiatikius, priklausančius tai pačiai etninei grupei.

Po laukiniškai destruktyvių ir respublikos jėgas labai alinančių kazokų maištų Ukrainoj (17-tojo amž. pusėje), lygiai kaip ir po nelaimingų karų su Švedija ir Maskva, 18-tojo amž. pradžiai buvo paveldėtas liūdnas palikimas. Didžiojo Šiaurės karo metu, dar labiau nusiaubusio ir sunaikinusio ypač Lietuvą, politinė rusų įtaka vis augo. Nuo 1717 metų ji nebepasiliovė egzistavusi iki pat respublikos galo.

Verta šia proga atkreipti dėmesį, kad jau labai anksti Rytų Europos istorijoje susitinkame su savotišku ir nelengvai suprantamu reiškiniu. Tai pastovi ir nesiliaujanti Rusijos ekspansija į vakarus. Keista! Žemės rusui visada turėjo pakakti. Juk jis paveldėjo arba įgijo sau tokius, tiesiog beribius, plotus rytuose ir Azijoje iki pat Vladivostoko. Bet jis istorijos bėgyje pastoviai vis veržėsi į Vakarus, į Baltiją.

Jau Algirdui Maskva skaitėsi toks priešas, prieš kurį jis žygiavo tris kartus. Nuo 15-tojo amž. galo latentinės Maskvos pavojus perėjo į aktyvią agresiją. Rytuose, anapus Dniepro, tolimose vasalinių rusų kunigaikščiukų žemėse, Lietuva neturėjo pastovių sienų. Todėl prasidėjo jos žemių trupinimas. Tuos beribius plotus apginti, siųsti ten iš tolimo Vilniaus pilių įgulas, apskritai organizuoti tų sienų apsaugą, buvo sunku. Tad per 16-tajį amžių, pagrobusi Dniepro raktą Smolenską, Maskva grūmojo Lietuvai arba vis skverbėsi į vakarus...

Didelėmis pastangomis Lietuvos-Lenkijos valdovas Steponas Batoras buvo užtveręs kelią Jono IV-jo (Baisiojo) agresijai prasimušti į Livoniją ir jūrą. Bet tos pastangos dar efektyviau atgimė Petro Didžiojo laikais. Tada prasidėjo apgalvota ir nuosekli politika, sistemingas spaudimas^link vakarų. Tad ir Rzespospolitos atžvilgiu buvo vedama tokia linkmė, kad šioji nebepajėgtų sustiprinti centrinės, t. y. karaliaus valdžios, nebegalėtų, dėl Liberum veto teisės pagerinti tvarkos, ar sutvarkyti ir padidinti kariuomenes. Rusų caras ėmė ypač reikšti savo įtaką per karalių elekcijas.

Pagaliau tą apgalvotą politiką atbaigė Kotryna II-ji, privesdama prie Lietuvos-Lenkijos padalinimo, kurių pirmame ir trečiame dalyvaVo ir Austrija, o visuose trijuose Prūsija ir Rusija. Toks žemių grobimas, didinimas savo valdomų teritorijų ir ,,dūšių“ skaičiaus - anais absoliutiškai kabinetinės politikos laikais buvo Įprastas dalykas. Bet vis tik ir tada nebuvo randama teisės, kuria remiantis būtų buvę galima pasidalinti valstybę, teisės, kuria naudojantis rusai būtų galėję užimti Lietuvą. Čia tebuvo vienintelė teisė, būtent jėgos, kuri ir vėliau apsprendė lietuvių ir rusų santykius iki pat šiol.

Po pirmojo smūgio, t. y, po pirmojo padalinimo (1772), Lietuvoje ir Lenkijoje visuomenė praregėjo ir atgavo realybės pajautimą. Bet visokiais būdais iš kaimyno ėjo pastangos besistengiančios nudelsti ar sunaikinti visų reformų bandymus. O, kai sprogdinant valstybę iš- vidaus ir nuneigiant bet kokias jos kylančias sustiprinimo pastangas, po Targovicos konfederacijos buvo privesta prie antrojo Lietuvos-Lenkijos padalinimo, šis buvo išreikalautas elementaria jėga Gardino seime (1793).

Čia peršasi tuojau paralelė. Tas inscenizuotas seimas davė respublikos valstybingumui panašų smūgį, kokį lietuvių tauta iš tos pačios Maskvos patyrė už 147 metų, t. y. Kaune 1940 metų „Liaudies Seimo“ scenoje. Šis seimas buvo toks pats nebylys kaip ir Gardino. Ano meto visagalė Kotryna turėjo savo įrankį. Brutalus ir su priemonėmis nesiskaitąs Sieversas, kai kuriais atžvilgiais priminęs 1940 metų polpredą Kaune Pozdnia-kovą, įbauginimui areštavo keletą atstovų, sunaikino kai kurių dvarus. Pats seimas buvo apstatytas kariuomene, o posėdžių salėje rusų karininkas pareiškė, jog atstovai tol negalės išsiskirstyti, kol nutars patį padalinimo pripažinimą. (Be kitko, jiems gulėti į salę buvo atgabenta šiaudų).

Istorija taip pat kartojosi, kai 1940 metų liepos mėn. 21—22 d. Liaudies Seimas, kuriame komunistinio teroro baimės akivaizdoje neatsirado jokio protesto, vykdė Lietuvos prijungimą Sovietų Sąjungai. Tada visa Lietuva buvo užtvindyta Maskvos kariuomene (Pati Sov. Rusijos spauda pripažino, jog raudonajai armijai padedant buvo įvykdytas Baltijos kraštų įjungimas). Istorija taip pat kartojosi per naujas generacijas, jeigu dar palyginti Katrynos II-sios manifestą su 1941 metų propagandine deklaracija. Carienės manifeste buvo, be kitko, pasakyta, jog „iš Lenkijos susigrąžintos gubernijos, senos rusų žemės, turi būti rusiškos ne tik iš vardo, bet ir savo dvasia“.

Lietuva ir Lenkija nesusitaikė su savo likimu, kuris joms buvo Gardino Seime formaliai neva „patvirtintas“. Lietuvos Naugarduko generolas Tadas Kosciuška, pats ne kartą pasivadinęs lietuviu, atsistojo sukilimo priekyje. Įdomu, kad tam 1794 metų sukilimui prasidėjus, pulkininkas Jokūbas Jasinskis visai savarankiškai sudarė laikiną sukiliminę Lietuvos vyriausybę. Bet gen. Kosciuška užėmė centralistinę, t. y. antilietuvišką poziciją. Jis tą vadovybę likvidavo ir Lietuvos sukilimui vesti atsiuntė savus žmones. Šie mėgino atsiremti ir į lietuvišką liaudį, nes sukilimo pozicija Lietuvos bajoruose susvyravo. Tad sukilimo -metu pirmą kartą buvo kreipiamasi lietuviškai į lietuvių valstiečius su asmeniškos laisvės pažadais.

Bet ir Kosciuškos sukilimo metu visgi buvo atsisakyta valdyti abi sujungtas valstybes iš vieno centro. Lietuvos reikalams tvarkyti buvo sudaryta vad. Centrinė Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės Deputacija. Ji buvo visai panaši į Lenkijos Vyriausią Tautos Tarybą. Tik joje nebuvo užsienio reikalų skyriaus. Charakteringa, kad net tokiais nepaprastais bei revoliuciniais laikais nebuvo galima aplenkti Lietuvos atskirumo tradicijų. Lietuvos bajorija tik ypatingai sunkiu momentu, veikiant pašalinėms jėgoms ir rūpindamasi savo privilegijų išlaikymu, buvo pasukusi abiejų respublikų suvienodinimo linkme. Bet kai tik pasitaikydavo proga, lietuviai senąjį dualizmą atstatydavo, nuosavos valstybinės organizacijos niekad neatsisakydami (A. Šapoka o. c. 317).

Kai sukilimas tuščiai pasibaigė tik didelėmis kraujo aukomis, Rusija pasiglemžė ir visą etnografinę Lietuvą, iki pat jūros, o prūsai užėmė kairįjį Nemumo krantą, vadinamą Suvalkiją. Tai skaitėsi tretysis padalinimas. Kada Vienos kongrese (1815) Rusija gavo iš Varšuvos kunigaikštijos sudarytą „Lenkų Karalystę“, visa buvusi didžioji Lietuvos Kunigaikštija atsidūrė po rusų jungu. Bet ir Rusijos imperijos sudėtyje Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos žemės buvo išskirtos į atskirą administracinį vienetą.

Juozas Bagdonas Po pamaldų

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai