E. MATUZEVIČIUS — Lietuvos pajūrio dainius Spausdinti
Parašė PRANAS VISVYDAS   
Dabartinę lietuvių poezijos tematiką būtų galima suskirstyti į penkis žemynus — gamta, asmuo, pasaulis, laikmetis, tėviškė. Bet tuoj norėčiau pridurti, kad gamta savo galia ir apimtimi nenusileidžia nė vienam akiračiui. Pradedant B. Brazdžionio svetimoje padangėje rašytais eilėraščiais ir baigiant šiandien pavergtoje Lietuvoje pasirodžiusiais poezijos pragiedruliais, Lietuvos gamtovaizdis ir tradicija, tarsi paveldėtas turtas ir palaiminimas, lydi mūsų poetus. Visi jie myli savo kraštą.

Tos meilės priežasčių toli ieškoti netenka. Bolševikų valdomame krašte poetai, santykiuodami su gamta, atsiriboja nuo brukamų doktrininių motyvų, nuo agitatoriškos frazeologijos, nuo padlaižiavimo galingiesiems. Gamta yra jų skydas. Juk taip lengva yra paslysti kituose akiračiuose, ypač liečiant laikmetį ir pasaulio idealus. Brežnevo epocha, lygiai kaip ir Stalino, atviram poetui yra pavojinga. V. Palčinskaitė apie tai dviprasmiškai užsimena 1967 metų "Poezijos pavasaryje": "Eilėraščius rašyti sunku. Kartais plunksna ima ir nuveda ten, kur mažiausiai tikėjaisi pakliūti" (74).

Tuo tarpu lietuvių egzodo poezijoje natū-Tali nostalgija ir pareiga kraštui irgi sąmoningai ar nesąmoningai gimdo gamtos motyvus. Net ir žaismingo estetiko, patriotika tariamai "nesuinteresuoto" ("aš nevedu tautos") H. Radausko poezijos raštas 90 procentų žėri lietuviškais vaizdais ir garsais. Ant nugaros nešamas tvaskantis kirvis į mišką žiūri. Čia ir glūdi poeto stiprybė — tradicinių šaknų gyvastingumas.

Po tokios "iškalbingos" įžangos pats metas atkreipti dėmesį į Eugenijų Matuzevičių (g. 1917) ir suteikti jam gamtos bardo titulą. Bevartant jo poezijos rinktinę "Vasarvidžio tolumos", išleistą Lietuvoje 1968 ir apimančią kūrybinį dovį nuo 1937 ligi 1967, iš karto išsiskiria jo tauri meilė Lietuvai:
Nedidelis gimtasis mano kraštas,
Bet išmatuoti jį
Tiktai širdim gali. (112)

Žiūri jis į savo tėviškės gamtą su nuostaba ir matuoja širdimi nuo pat ankstyvųjų eilėraščių:
Kiek gėlių čia, kiek laimės, kiek saulės,
O kiek džiaugsmo surinkt čia gali! (10)

ligi vėliausių, jau elegine spalva paženklintų, dobilų lauke gimusių:
Ir man atrodo, kad mana būtis
Ištirpsta palengva
Ir tyliai susilieja
Su tuo lauku, kur saulė ir pietys
Gyvybės šiluma
Kvapus, bites pasėjo . . . (305)

Matuzevičiaus santuoka su gamta yra tiesioginė ir laiminga, nelyginant skliautų vieversio. Nėra joje nei paslapčių, nei sielvartingų konfliktų, nei rankų grąžymo, nei skyrybų. Didžia dalimi viešpatauja optimizmas ir atviras apraiškų stebėjimas — "chose vue". Galima todėl Matuzevičių vadinti šviesiu gamtos vaizduotojų ir net lyginti su škotų dainiumi Robert Burns, nors toks palyginimas, anaiptol, nėra originalus. K. Bradūnas vieno literatūros nagrinėtojo irgi buvo apibūdinamas kaip lietuviškasis Burns. Vargu ar teisingai, nes "Devynių baladžių" autorius, kad ir semdamas įkvėpimą iš lietuviško aruodo, savo metaforomis yra abstraktus, estetiškas ir dažnai labai atitrūkęs nuo liaudiško paprastumo. Kai skaitai Bradūną, atrodo, kad jam rūpi ne turinys, bet nutekintos formos grožis ir niekad negirdėta melodija.
Mano kaulai dūlėdami dega —
Siurbias kančios žarijom giliai.
Mano žirgo nasruos klaikiai žlega

Žalvario brizgilai. (Devynios baladės, 68) Šito posmo turinį gali suprasti ar nesuprasti, bet fonetikos ir liepsnojančių įvaizdžių sklandumą visuomet pajusi. Dainingumas čia yra laimimas išgalvotos formos ašmenimis. Ir Matuze-vičius, būdamas paprastas ir liaudiškas, nenusikalsta dainingumui, bet tai jis pasiekia tiesioginiu sąlyčiu su gamta, ne formos ar vaizduotės stebuklais. Nerasi pas jį išradingų metaforų, ultramodernių palyginimų, hiperbolių, aliuzijų, ritualų. Jis yra liaudiškas, kaip rusų Jeseninas, ir pernelyg nemoderniškas, nes perdaug suprantamas.

Žemininkų epochos dvelksmas yra palietęs irMatuzevičiaus 1941-42 metų kūrybą, tuo laiku, kai Mačernis rašė "Vizijas", kai Nyka-Niliū-nas, Nagys, Sereikis, Švedas, Kazokas ir kiti į-tampos ir nerimo augintiniai škicavo tragišką žemės veidą. Keli Matuzevičiaus eilėraščiai, ypač "Žemė" ir "Upė", eleginiu tonu ir mostu kaip tik ir primena aną laikotarpį:
Aš mačiau, kaip tu laisva, plati tekėjai,
Rovei krūmus, akmenis krantų,
Jaunos akys tolumon tave lydėjo,
Nes ir joms, ir tau nebuvo užtvankų
plačių ... (60)

"Vasarvidžio tolumų" paskutiniame skyriuje irgi randame stipria žemininkų gaida skambantį eilėraštį "Tenai toli". Pacituosiu tik pradžią:
Tenai toli,
Vaikystės mano šalyje
Dar tebėra lig šiol
Pirma žvaigždė,
Kurią lange speiguotą naktį pamačiau.

Žodžiai paprasčiausi, tiesiog vaikiški. Bet tie sintaksės "nukrypimai" (mano, lig šiol) ir tas penkiažodės eilutės patosas suvirpina pajautas. Nuotaika liūdna, bet nesentimentali. Primena Goethės "Kennst du das Land . . ." Recherche du temps perdu . . . Panašiu jausmu juk aidi ir ankstyvoji A. Nykos - Niliūno poezija. Panašiu ilgesiu skamba ir William Wordsworth "In-timations of immortality from recollections of early childhood". Pasirodo, romantikus visur ir visada jungia ta pati gija — spindinti vaikystė.

Vis dėlto Matuzevičius yra svetimas žemininkų tampriai laikysenai. Žemininkų vėjai, lygumos, medžiai, upės, ežerai, namai, lapkričiai dangstosi vienatvės skraistėmis. Jie žiūri į laikmetį kaip į didžiulį žmonijos santėmį. Jų pasaulyje, kaip veidrodyje, atsispindi ir jų pačių nerimas ir maištas. Be to, kad ir mylėdami žemę, jie kažkaip mėgina išsivaduoti iš jos tragiško glėbio ir pradingti meno ir minties orbitose. Tokį posūkį mes ir matome įvykstant pas Bradūną (Sonatos ir fugos) ir pas Nyką - Ni-liūną (Balandžio vigilija). Ištikimybę poezijai žemininkai rėmė ne gamta, bet asmeniniu "aš" ir estetiniais idealais. Žinoma, tuo pasižymi ir kiti mūsų iškilūs poetai: Putinas, Brazdžionis, Aistis. Žodžio estetika ir vidinė įtampa jiems rūpėjo labiausiai. Tiksliai A. Vaičiulaitis pastebi: "Ir vieni, ir kiti dainavo tą patį" (Lietuvių literatūra svetur, 50). Bet čia norėtųsi pridurti: jų dainavimo būdas yra skirtingas.

Matuzevičiaus kūryboje didelių šuolių ir posūkių į kitus akiračius beveik ir nesimato. Ištisą gyvenimą jis išlieka lyrikas, gimtojo reljefo dainius:
. . . kalneliai, ežerai
ir sidabrinės brastos,
Pajūrio kopos,
Lygumos,
Miškai žali (112)

Panašų Lietuvos bruožų paeiliui minėjimą sutinkame ir vėliausioje J. Aisčio poezijoje "Mano giminės giesmės". Pas Matuzevičių išryškėja ir jo ypatinga savybė — meilė Lietuvos pajūriui. Nepasakysiu, kad jūros motyvais mūsų poezija yra skurdi. Juk turime Maironio šedevrą "Jūratė ir Kastytis", turime dar kelis jo ir kitų poetų eilėraščius ir nuostabias žvejų dainas. Bet tai viskas. Šia linkme, man atrodo, poetus yra pralenkę mūsų tapytojai: A. Galdikas, A. Gudaitis, R. Kalpokas, Č. Janusas ir kiti. Jie yra nutapę daug gražių Nidos ir Palangos paveikslų. Apie tą nuostabią Kuršių neriją knygoje "Lietuvos gamta" rašoma: "Tai jūros tvarinys. Toje žemės juostoje sukauptas įstabiausias Lietuvos pajūrio grožis. Padangės mėlis ir pušų žaluma. Vaiski permatoma baltaliemenių beržynėlių ramuma. Reta, švyluojanti tyrų žolė. Ir amžinas, tarsi laiko žingsniai, jūros bangų mūšos gaudesys".

Įsižiūrėjęs į gražuolę pakrantę, į tas judančias kopas, į jūros motinėlės veidą, Matuzevičius savo įkvėpimo didesnę dalį atiduoda tam grožiui išreikšti. Su jūros ilgesiu jis retai kada ir skiriasi:
Nepamiršk, nepamiršk vieno jausmo,
Vieno žodžio brangaus iš gelmių —
Vėl atklys jūros ošiantis gausmas
Ir vilios, ir vadins iš namų (21)

Ypač jautri yra jo klausa jūros garsams: ošimui, šlamėjimui, gausmui, ūžesiui. Apstu onomatopėjinių įvaizdžių. Jam vandenai gieda lopšinę ir liūliuoja tvirta ranka. Kai jis pabunda, "ryto saulėje virpa krištolinė banga". Baltijos motyvai srovena ištisais ciklais. Juos randame skyriuose: "Negeski, švyturio ugnele", Mėnesienos krantas", "Plaukia debesys". Ritmingas, svaigus mūšos dundėjimas nuteikia poetą optimistiškai. Neringoje jis klausosi, kaip dainuoja "smėlio keliaujančios bangos". Nidoje, besilankydamas Tomo Manno name, vidudienį jis išgirsta, kaip
Gaivus pietys
Nuo kopų braukia auksines smiltis,
Paskui kažkur klebena langines. (151)

Saulėlydžio metu jis mato —
Jūrų žirgai lekia žąslus sukandę,
Ir putos lyg sniegas į krantą nutyška (154)

arba
Bangon susmigęs
lūžta saulės spindulys (156)
Tai gyvi, dinamiški vaizdai. Tačiau pati jūra savo visuma Matuzevičiui nėra dinamiška. Jam pavyksta atskleisti esminį skirtumą tarp jūros ir žemės. "Alsuoja žemė dosnumu ir pilnatve, rugsėjo vaisių brandumu". O jūra? "O jūra . . . lyg bekraštė lyguma. Tokia tyli, rami. Ramesnė, nei rugsėjo žemė". Maitintoja ir ramintoja. Abi yra motinos, Abi lietuviškos sielos globėjos.

Pajūrio impresionizmu Matuzevičius praturtino mūsų poeziją. Tuo jis lyg ir atvėrė antrąjį platų langą į Baltiją. Ne politika, ne kardu, bet plunksna atkariavo ilgą pakrantės ruožą ir įrodė, kad ši gintarinė vieta yra lietuviško būdo dalis. Ne vien romantiškam Kęstučio ir Birutės susitikimui skirta, bet ir pergyvenimui, poilsiui, grožiui. Matuzevičius puikiai supranta, kad lietuviui yra mieliau dainuoti apie kelią, lauką, kryžių ir mėlyną šilo juostą, negu apie putojantį krantą, kur tragiškoji Eglė laukia savo mylimo Žilvino. Dėl to ir guodžiasi poetas "Vienam Bičiuliui" klausdamas:
Nejau niekados nesapnuoji
Geltono saulėtekio
Ventos Rage,
Kur pažemiu paukščiai plasnoja
Ir šlama tarp nendrių pabudus daina (215)

Atidžiau pagvildenus šį posmą, paaiškėja Matuzevičiaus formos ypatumai. Rašo jis daugiausiai ketureiliais, bet dažnai suskaldo eilutes įvaizdžiams pabrėžti. Tai vykusi prozodija: skaitytojo dėmesys nepaskęsta ilgų eilučių vagoje. "Geltonas saulėlydis" ir "Ventos Ragas" reikšmingai išnyra prieš akis, tik po to skaitytojo sąmonė juos sujungia į vieną vaizdą. Tiršta aliteracija ir malonus balsių sąskambis pirmoje ir ketvirtoje eilutėje primena pagarsėjusią B. Brazdžionio techniką ("nemačiau niekada, niekada"). Matuzevičius gabiai išlaiko balsių ir priebalsių pusiausvyrą. Todėl eilutės plaukia natūraliai. Miela skaityti, ypač balsiai.

Tie eilėraščiai, kur šalia gamtos yra vaizduojamas ir žmogus ,nepasižymi poetiniu lygiu. Jam nesiseka dainuoti apie žvejus, jūrininkus, baltarusius, Majakovskį, liaudį. . . Socialinio gyvenimo "entuziazmas" ir laikraščių antraštiniai raginimai "brigados į darbą" tik darko poeto atsiekimus. Žmogaus esmės ar psichologinių atradimų čia nėra. Net ir tokia poetiškai dėkinga tema, kaip "Žvejo testamentas", nuskamba sentimentaliai, blankiai. Jauti, kad poetas savo socialiniuose eilėraščiuose mėgina tik atiduoti duoklę sovietiniam "rojui" ir pamosikuoti darbymečio vėliavomis. Tam tikslui ir žodynas yra saldus, prigrūstas "svajonių", "širdžių", mokyklinių epitetų "mielas", "mylimas", "geras", "artimas". Vis dėlto, nubraukus visą sovietinį sirupą ir tuos kovingus "tribūnus", "traktorius", 'intervencijas", "Kachovkos žiburius", poeto profilis išlieka ryškus. Jau vien eilėraščio "Kovas" pakaktų įtikinti skaitytoją, kad čia eiliuoja lietuvis poetas, o ne revoliucijos valdininkas.
Per dieną slūgsta kovo sniegas.
Šnarėdami akija ežerai. . .
O naktį pučia kovo vėjas
Ir išvynioja ilgą Paukščių Taką
(Nes jau ateina sugrįžimo laikas, 261).

Šituo eilėraščiu, kurio tik pirmojo posmo dalį cituoju, Matuzevičius yra pralenkęs save patį. Jis atvėrė didingą pavasario laukimo tarpsnį. Tuo pačiu simboliškai išsakė ir tautos gilų laisvės ilgesį — "Nes jau ateina sugrįžimo laikas".