1969 METAI MŪSŲ IR TARPTAUTINĖJ POLITIKOJ Spausdinti
Parašė T. R.   

Laisvųjų lietuvių, taip pat latvių bei estų, 1969 pastangose dėl savo kraštų laisvės atgavimo konkretus ir reikšmingas laimėjimas buvo nuo spalio 1 atnaujintos Madrido radijo lietuvių, latvių, estų kalbomis transliacijos į okupuotojo Pabaltijo kraštus. Turint galvoj Vašingtono nuolaidžiavimus Kremliui ir paramos sovietų pavergtųjų tautų laisvės reikalams palaips-ninį siaurinimą, taip pat Amerikos Balso transliacijų anemišką bespal-viškumą ir Romos radijo transliacijų lietuvių kalba apolitiškumą, o Vatikano radijo lietuvių kalba transliacijų ribotumą, Madrido radijo transliacijų atgaivinimas įgauna ypatingo svorio. Tai tikra prošvaistė laisvųjų lietuvių 1969 laisvinimo kelyje. Visi veiksniai ir asmenys, kurie vienokiu ar kitokiu būdu lėmė ar padėjo lemti šią sovietų pavergtų tautų laisvės bylai paramą, yra verti didelės padėkos.

Paskirų mūsų veiksnių — Vliko, Alto, Laisvės komiteto — 1969 veiklos bendras vaizdas nėra spalvingas. Vlikas buvo žadėjęs išleis-dinti "Baltąją knygą" apie Lietuvos Sovietų Sąjungos santykius. Jau 1967 veiksnių konferencija Vašingtone tą leidinį buvo numačiusi. Diplomatai jį turėjo paruošti, bet neištesėjo. 1969 ėmėsi ruošti Vlikas. Teberuošia. Buvo žadėjęs Vlikas ir studijų apie okupuotos Lietuvos rusinimą. Taip pat nesulaukėme. Pagrindinis Vliko informacinis ginklas ir 1969 buvo ELTOS biuleteniai lietuvių, anglų, italų, vokiečių kalbomis, o protarpiais ir ispanų, prancūzų kalbomis. Šiems biuleteniams kasmet išleidžiama apie 16,000 dol. Klausimas, ar tokia investicija apsimoka.

Lietuvių kalba biuletenis, be abejojimo, mūsų dienraščiams ir gal savaitraščiams sutaupo darbo bei lėšų okupuotos Lietuvos gyvenimui stebėti bei vertinti, bet taip pat aprėžia ir jų to gyvenimo stebėjimo lauką ir vertinimo galimybes pagal vieną šabloną. Plačiau, įvairiau ir giliau Lietuvos gyvenimą mūsų spauda galėtų apčiuopti tuo atveju, jei kiekvienas laikraštis pateiktų savo stebėjimo bei vertinimo duomenis. Atskiri spaudos organai galėtų pasiskirstyti atskiras gyvenimo sritis. Ne be pagrindo yra kai kieno nusiskundimas, kad lig šiol laisvieji lietuviai per paviršutiniškai tepažįsta Lietuvos gyvenimą, tautos nuotaikas, rūpesčius bei aspiracijas. ELTOS biuletenis tuo atžvilgiu atlieka tam tikro stabdžio vaidmenį. Pats jis negali Lietuvos gyvenimo aprėpti ir išsamiau konkrečiais duomenimis pavaizduoti. O mūsų spauda, turėdama gatavą ELTOS patiekalą, taip pat nelinkusi imtis dar papildomo savarankiško tos pat rūšies darbo. Lietuvių spaudai ELTA buvo reikalinga, kol okupuotos Lietuvos spauda buvo neprieinama. Šiuo metu lietuvių kalba ELTA jau nebeatitinka pasikeitusių sąlygų bei reikalavimų Lietuvos gyvenimui pažinti ir faktiškai tokiam pažinimui netgi kliudo. Ir juo toliau, juo labiau ji taps 1945-1955 laisvinimo veiklos savotiška atgyvena. Suprantama, ELTOS biuleteniai apskritai yra ir bus reikalingi. Tik jų paskirtis ir turinys turi atitikti laiko reikalavimus.

Iš visų svetimomis kalbomis EL-TŲ plačiausio atgarsio turi italų kalba ELTA. Turint galvoj prel. V. Mincevičiaus neeilinį žurnalistinį talentą ir Italijos vidaus politinio gyvenimo veiksnius, italų kalba ELTOS pasisekimas yra visai natūralus. Bet jei italų kalba ELTA pasiteisina ta prasme, kad apginkluoja Italijos politinius veiksnius kovai su vietos kompartija, tai ELTA kitomis svetimomis kalbomis neturi nė tokio pateisinimo. Tai veikiau primena kalbėjimą telefonu, kai antrame gale niekas neklauso. Tiesa, įspūdingai atrodo pasakymas: Vlikas leidžia ELTĄ septyniomis kalbomis. Bet tai tik įspūdingas fasadas. Už jo esanti tikrovė jau anaiptol netokia įspūdinga. Negali būti kalbos apie svetimomis kalbomis ELTŲ likvidavimą. Iš to būtų džiaugsmo tik Lietuvos okupantui. Bet yra klausimas, kam, ką ir kaip svetimomis kalboms pateikti. Jau eilė metų į-vairių "partizanų" pastangos bei siūlymai reformuoti veiksnių informacijos padėtį bei organizaciją nesusilaukia vaisių. Ir 1969 Vli-ko seimas pasitenkino tik bendrybių plotme, primindamas Vliko valdybai informacijos reformų galimybių tyrimą. Rutina visada buvo ir tebėra išradingumo priešas, o da=nai ir priedanga nesugebėjimui.

Vlikas buvo taip pat žadėjęs į-jungti "daugiau intelektualinių pajėgų į Lietuvos laisvinimo darbą". 1969 tam tikri žingsniai ta kryptimi žengti. Balandžio 26-27 Vlikas drauge su Laisvės komitetu suorganizavo simpoziumą Lietuvos laisvės ir bendravimo su okup. Lietuva klausimais, o birželio 7-8 Vlikas vienas suorganizavo seminarą jaunimui. Tai naudingi renginiai. Tačiau neužtenka tik vienkartinio intelektualinių jėgų pasitelkimo vienam ar antram uždaviniui. Reikia jų nuolatinės talkos, nuolatinės integracijos. O šiuo atžvilgiu intelektualinių jėgų įjungimas į Lietuvos laisvinimo darbą ir 1969 tebebuvo aklavietėje, nes kai kurios Vliko grupės tebelaiko tikslinga tik tokią Vliko sudėtį, kuri apima tik nepriklausomos Lietuvos buv. politinių susigrupavimų laisvajame pasaulyje esančius simbolius, ir griežtai tebesipriešina, kad lygiagrečiai šiems simboliams į Vliko sudėtį ateitų išeivijos gyvųjų jėgų atstovai. Yra pagrindo nuogąstauti, kad juo ilgiau šioks kai kurių vlikininkų atitrūkimas nuo tikrovės apspręs Vliko sąrangą, juo daugiau ir daugiau išeivijoj brendusių intelektualinių jėgų ne tik nuo Vliko, bet ir nuo Lietuvos laisvinimo uždavinių bei darbo nusišalins.

Antra, vertus, jau ir dabartinis vlikinis intelektualinis lygis, kaip vokiečiai sako, "laesst sich zu wįįnschen ūbrig". Lietuvos laisvinimo uždaviniams ir jų vykdymo priemonėms tirti ir planuoti yra Vliko taryba, kurią sudaro 15 narių. Po vieną iš kiekvienos Vliko grupės. Taryba taip pat sudaro Vliko valdybą ir kontroliuoja jos veikimą. Taryba tad yra ir vilkinių smegenų koncentratas ir vyriausias Vliko veiklos vairuotojas. Tačiau, kaip iš tarybos ataskaitinio pranešimo 1969 Vliko seimui girdėjos, tas vilkinių smegenų koncentratas yra arba dėl senatvės jau labai su-kalkėjęs, arba išvis joks koncentratas, o, atsiprašant, tik paprasčiausia grupinė mišrainė. Tokia Vliko taryba jo veiklai apskritai ir ypač jo valdybai negali sudaryti intelektualinės atramos ir paramos. Tuo galima paaiškinti Vliko valdybos rūpestį šalia Vliko tarybos sudaryti įvairias veikmenines komisijas kur nors Clevelande. Tik ir tos komisijos vargiai ar esamą padėtį iš esmės gali pataisyti, kai tos padėties negalių priežastis yra atgyvenusioj Vliko sąrangoj.

Buvo Vlikas taip pat žadėjęs 1969 "laisvajam pasauliui išryškinti tikrąją prasmę Ribbentroppo -Molotovo suokalbio". Intencija graži, tik mes patys per maži jai į-vykdyti. Stigo dviejų sąlygų: Vilkui atitinkamų intelektualinių bei materialinių priemonių, o laisvajam pasauliui atitinkamos nuotaikos Sovietų Sąjungos atžvilgiu. 1969 laisvojo pasaulio nuotaika tam netiko. Pasak Vliko pirmininko, "plačiuose visuomenių sluoksniuose tų (Baltijos) kraštų problema nėra aktuali". Netgi Vasario 16 JAV Kongrese 1969 blankiau paminėta negu seniau. Pvz., senate ta proga jau nebebuvo nė tradicinės lietuvio kunigo maldos.

1969 pasibaigė Vliko valdybos kadencija. Naujam trimečiui valdybos sudėtis nedaug tepakito. Vietoj pasitraukusių A. Budreckio ir P. Vainausko į valdybą atėjo St. Dzikas ir dr. J. Puzinas. Pirmininkas dr. K. Valiūnas ir nariai J. Audėnas, R. Kezys, dr. Br. Nemic-kas ir J. Valaitis pasiliko pareigose. Ypač dera pozityviai vertinti dr. K. Valiūno pasilikimas poste, šalia Madrido transliacijų atnaujinimo tai antroji prošvaistė 1969 laisvinimo kely. Valiūno pirmininkavimas patikrina Vlikui ne tik kai kurias praktinės veiklos specifines galimybes, bet ir, palyginti, dar jauną laisvinimo estafetės tęstinumą.

Altas, jo steigėjams ir ilgamečiams vadovams pasitraukus, apskritai gyvena iš palikimo. Alto paveldėtojams, kaip kad paprastai gyvenime didelių tėvų įpėdiniams, nelengva atsižymėti. Ir Amerikos lietuvių kongresas Detroite 1969 rugpiūčio 30-31, techniškai visai vykusiai Detroito lietuvių veikėjų paruoštas, savo turiniu neišryškino jokio konkretaus, eiliniam lietuviui suprantamo bei patrauklaus, o pačios Lietuvos reikalui reikšmingo objekto ar plano, kaip kad savo metu buvo Kersteno komitetas ar genocido konvencija. Dr. K. Šidlausko "Federal Freedom Adminis-tration of the Captive Baltic States" projektas yra per gražus ir per trapus, kad jį ir labai apdairūs Alto inžinieriai gebėtų ne-sudužusį pristatyti nors tik iki Vašingtono, jau nekalbant apie Baltuosius Rūmus. Išskyrus Amerikos lietuvių kongreso pozityvų poveikį pačiai lietuvių visuomenei, kitų aktyvų Alto 1969 veiklos balanse nesimato.

Lietuvos Laisvės komiteto dėl jo gaunamos Free Europe Inc. paramos kai kas nenori tikru veiksniu laikyti. Neteko girdėt, kad panašių insinuacijų susilauktų tokia pat parama besinaudojantys Vengrijos, Rumunijos, Lenkijos, Čekoslovakijos, Bulgarijos, Albanijos "vlikai". Tiesa, tik lietuviai turi Vliką ir Laisvės komitetą, kiti teturi po vieną tokį veiksnį. Bet ko dėtas Laisvės komitetas, jei, 1951 min. žadeikiui jį komplektuojant, Vlikas negalėjo ar nenorėjo jo padaryti sava emanacija ar savo ir min. Zadeikio kondominiumu. Vėliau, kai Vlikas atsisakė Lietuvos pilietybės, o tuo pačiu ir pagrindo nepriklausomos Lietuvos valstybiniam kontinuitetui atstovauti, tarp Vliko ir Laisvės komiteto atsirado esminis skirtumas ir jų suliejimas būtų nuostolingas Lietuvos reikalams. Šalia diplomatų Laisvės komitetas liko vienintelis Lietuvos valstybinio kontinuiteto reprezentantas, kaip sakoma, egzilinis veiksnys. Tokiais pat veiksniais tebėra ir kitų sovietų pavergtų Rytų Europos valstybių "vlikai". Ir tik tokie egziliniai "vlikai" sudaro Pavergtųjų Europos tautų seimą, atstovauja savo kraštams Europos Tarybos patariamajame seime, Europiniame sąjūdyje etc. Tuo būdu Laisvės komitetas atstovauja Lietuvai, kur Vlikui tatai neprieinama. Neteko girdėti, kad tarp Laisvės komiteto ir Vliko būtų buvusi kokia trintis. Šių veiksnių bendradarbiavimas, Lietuvai laisvės siekiant, primena aną istorinę Algirdo - Kęstučio diarchiją. Laisvės komiteto pagrindinė silpnybė yra pakaitų stoka. Lietuvos piliečiai laisvajame pasaulyje neišvengiamai retėja, o naujų iš pavergtos Lietuvos, juoba politiškai išprususių, nepribūva. Ogi kai komiteto narių amžiaus vidurkis įkopia jau į aštuntą dešimtį (enciklopedijos duomenimis), tai, nors tie nariai būtų ir labiausiai patyrę ir neįprastai vitališki, vis tiek jų intelektualinis supasyvėjimas yra neišvengiamas. Tik tuo, tur būt, galima paaiškinti ir Laisvės komiteto 1969 veiklos skurdumą. Buvo žadėta okup. Lietuvos gyvenimo apžvalga, bet ir ta nepasirodė. Susidaro įspūdis, kad Laisvės komiteto bene bus tik toks konkretus indėlis Lietuvos laisvinimui, kad kai kurie jo nariai yra ir Vliko valdybos nariai, kad jo patalpos yra ir Vliko patalpos ir prireikus Vlikas gali pasinaudoti komiteto mašininkės pagalba. Beje, komitetas dalyvauja Pavergtųjų Europos tautų seime. Bet apie tai vėliau.

Turint galvoj, ypač Alto ir Laisvės komiteto, nevaisingumą, taip pat ir Vliko netesėjimus, dėmesio prašosi veiksnių susiglaudinimo mintis. Argi negalėtų veiksnių pirmininkai, gal būt, net periodiškai susieiti ir visai konkrečiai sutarti, kuris jų vadovaujamas veiksnys ką, kaip ir kada atliks. Tai būtų, regis, ne tik tarpusavis koordinavima-sis, bet ir tarpusavė paskata, o prireikus ir atitinkama tarpusavė parama. Kas iš to, kad veiksnių turime tirštai, kai jų veiklos metinei apžvalgai reikia mikroskopo.

Iš baltiečių bendrųjų veiksnių 1969 buvo judrus Batunas (Baltic Appeal to the United Nations). Jam vadovauja labai energingas latvių katalikų kun. N. Trepša, talkinamas daugiausia lietuvių 'N. Umbrazaitė, D. Bulgarytė ir kt.) bei latvių jaunimo. Rugsėjo 20 Ba-tuno suorganizuota New Yorke protesto manifestacija išėjo gana įspūdinga. Batuno tikslas — kelti Baltijos valstybių nepriklausomybės klausimą Jungtinėse Tautose — yra labai artimas L. Valiuko vadovaujamo Rezoliucijų komiteto (Americans for Congressional Action to Free the Baltic States) tikslui. Tik Rezoliucijų komitetas, respublikonams atėjus į valdžią, atrodo lyg būtų praradęs savo pir-mesnį veržlumą, nors, dabartiniam Amerikos prezidentui esant tos akcijos garbės komitete, atrodo, kaip tiktai galėtų būti gera proga Rezoliucijų komiteto siekimams pro administraciją pravesti.

1969 savo veikla visai nesiskar-deno Baltijos valstybių laisvės taryba (Baltic States Freedom Coun-cil), kurią sudaro Lietuvos, Latvijos ir Estijos laisvės komitetų pirmininkai, taip pat Amerikos baltiečių komitetas (American Baltic Committee), kurį sudaro Amerikos estų, latvių ir lietuvių "Altų" atstovai. Nejaugi šiedvi baltų organizacijos savo veiklai neranda objekto? O gal ir jas senatvės impotencija merdina?

Savo metu daug gražios iniciatyvos ir pastangų reiškusio Pavergtųjų Europos tautų seimo veikimas pastaraisiais metais taip pat labai suliesėjo. Tam crančios dvi priežastys. Suseno pradinė seimo pamaina, kurią daugiausia sudarė tremties diplomatinės žymenybės. Pasikeitė Amerikos santykiai su Sovietų Rusija. Tų santykių dabartinei padėčiai bet kuris egzilinių veiksnių antisovietinis bruzdėjimas nepakeliui, juo labiau tokių organizacijų, kurias patys amerikiečiai savo lėšomis remia.

Labai jau yra sumenkę ir egzi-liniai ideologiniai bei profesiniai internacionalai. Vienintelis tos rūšies valstiečių internacionalas (International Peasant Union) ir 1969 dar gyvai reiškėsi.

II
Nors 1969 tarptautinės reikšmės įvykių buvo gana apstu ir kai kurie jų tikrai epochinės reikšmės žmonijai, tačiau tiesiogiai Lietuvos likimo nė vienas jų nelietė, o ir vienoks ar kitoks netiesioginis jų poveikis Lietuvai aiškės tik ateities įvykių sąveikoje. Pirmaujančio 1969 pasaulinės bei epochinės reikšmės įvykio — Amerikos astronautų pradinių kelionių į mėnulį — mokslinės, ūkinės, strateginės išdavos ryškės tik pamažu. Tuo tarpu yra aiškus tik tų kelionių didžiulis laimėjimas Amerikos prestižui. Erdvių užkariavimą pirmoji pradėjo Sovietų Rusija, neabejotinai planavusi parodyti pasauliui savo "socialistinio" mokslo ir sovietinės technikos pranašumus prieš kapitalistinio mokslo pajėgumą. Tačiau faktiškai išėjo priešingas rezultatas. Nors Amerika į erdvių užkariavimą vėliau įsijungė, vis dėlto pralenkė Sovietų Rusiją. Sovietų "socialistinis" mokslas ir technologija tuo būdu pasirodė nepajėgūs varžytis su Vakarais ir patyrė didelį moralinį pralaimėjimą. O kiekvienas Sovietų Rusijos pralaimėjimas, vis tiek kurioje srityje, savaime yra tam tikras laimėjimas Sovietų Rusijos pavergtoms tautoms.

šia prasme sovietų pavergtos tautos išgyveno ir JAV prezidento apsilankymą Rumunijoje, ir JAV karinių laivų vizitą Juodojoj jūroj. Sovietų pavergtos tautos tatai suprato kaip Amerikos atitinkamo dėmesio jų padėčiai pareiškimą, kaip padrąsinantį mostą. Bet daug toliau už dėmesio pareiškimą ar padrąsinimo mostą einančių padarinių sovietų pavergtoms tautoms gali duoti JAV pasitarimai su Sovietų Rusija dėl strateginių ginklų. Jų abiejų interesai strateginių ginklų kai kuriais klausimais gali sutapti. Rusai, turėdami galvoj esamą Europoj jėgų santykį — NATO 22 divizijas, 5500 tankų ir apie 7000 taktinių raketų (ne strateginių) ir vadinamo Varšuvos pakto valstybių 56 divizijas, 13,000 tankų ir apie 1000 strateginių (ne taktinių) raketų, — be to, reikalą stiprinti savo jėgas Kinijos pasienyje, gali sutikti savo strateginių jėgų dali iš Europos atitraukti, kad panaudotų Rytuose. Be to, Maskvai labai rūpi įpiršti vadinamą Europos saugumo konferenciją. Susipratimas su Amerika strateginių ginklų klausimais galėtų tapti prietilčiu į tą vadinamą Europos saugumo konferenciją.

1945 Potsdamo konferencija II pasaulinį karą su Vokietija kariavusių valstybių taikos sutarties klausimą paliko atvirą. Tatai tarp* kita ko reiškė Lenkijos - Vokietijos, sienų nustatymo atvirumą, Karaliaučiaus srities likimo atvirumą ir įvairių kitų II pasaulinio karo padarinių, tarp jų ir Baltijos valstybių užgrobimo, atvirumą. Bet, jei 1945 tas atvirumas Sovietų Rusijai buvo parankus, tai 1969, akivaizdoje Sovietų Rusijos - Kinijos konfrontacijos, jau pasidarė pavojingas saugumui. Todėl Sovietų Rusijai parūpo Potsdamo konferencijos paliktus atvirumus užsklęsti, bet užsklęsti, apeinant Potsdamo konferencijos sutartą Vokietijos taikos konferenciją, t. y., apeinant tų atvirumų dėjimą į tarptautinę darbotvarkę, o tik juos kaip status quo užantspauduojant Europos saugumo konferencijos autoritetu. Baltijos valstybių atžvilgiu tai labai pavojingas sovietinis manevras. Ryšium su šiuo manevru NATO 1969.XII.5 pareiškimas teisingai pastebėjo, kad "Europoje taika ir saugumas turi atsiremti į kiekvienos Europos valstybės suverenumo lygybės, politinės nepriklausomybės ir teritorinės neliečiamybės principų visuotinį respektavimą, į Europos žmonių teisę patiems tvarkyti savo likimą". Bet tik 1970 aiškės šio Sovietų Rusijos manevro išdavos.

Nors Vietnamas nuo Rytų Europos ir nuo Lietuvos yra toli, bet Amerikos įsikišimo į Vietnamo karą vienoki ar kitoki padariniai atitinkamai rikošetuotų į sovietų pavergtųjų tautų nuotaikas, jų atsparą okupantui.
Juo labiau sovietų pavergtosios tautos yra dėmesingos europiniams reiškiniams. Europai, ir ne tik Europai, toli einančių padarinių gali turėti 1969 įvykęs V. Vokietijos vyriausybės pasikeitimas. Nors V. Vokietijos valstybiniai interesai su socialdemokratų atėjimu į valdžią nieku nepasikeitė, bet priemonės ir būdai jiems tenkinti gali net labai pasikeisti, palyginus su ligšioliniais. Tiek nepriklausomos, tiek ir okupuotos Lietuvos interesai daug kur susiliečia ir persipina su Vokietijos interesais. Beje. Vokietija kaip Ribbentroppo Molotovo slaptų sandėrių bendrininkė yra Lietuvos užgrobimo byloje bendraatsakovė sykiu su Sovietų Rusija. Todėl ir V. Vokietijos politika Lietuvai ypatingai rūpi ir rūpės.

Su De Gaulle 1969 pasitraukimu nuo politinės scenos pasibaigė pokarinės Europos didžiųjų statytojų epocha. Jos ryškiausi atstovai buvo Vokietijos Adenaueris, Italijos De Gasperi, Prancūzijos Robert Schu-mann ir De Gaulle. Tik kai pirmieji trys Europos stiprybę rėmė Europos vieningumu ir visų tautų lygybės principu, tai De Gaulle turėjo skirtingą Europos viziją. Nors po De Gaulle pasitraukimo Prancūzijos vairas atiteko jo paties numatytam įpėdiniui, tačiau didžiojo generolo asmens poveikis Prancūzijos tautinei ir tarptautinei politikai nepaveldimas.

Kai Izraelis buvo gimdomas, Lietuva jau buvo okupuota. Todėl apie Lietuvos santykius su Izraeliu ir apie jos poziciją arabų -žydų byloj galima tik įvairiai spėlioti. Okup. Lietuva savo linijos tarptautinėj politikoj negali reikšti. Kremliaus marionetės ir sovietinė spauda tarptautinius reiškinius gali interpretuoti tik taip, kaip Sovietų Rusijos užsienio politika reikalauja, vis tiek, ar tai bus arabų - žydų byla, ar Sovietų Rusijos - Kinijos santykiai, ar Sovietų Rusijos invazija į Čekoslovakiją. Faktiškai arabų - žydų byla Lietuvai reikšminga ta prasme, kad, kol ji nebaigta, žydams labai rūpi puoselėti Amerikos sugyvenimą su Sovietų Rusija. Deja, arabų - žydų bylai greitos pabaigos nesimato.

Kai laisvasis pasaulis 1969 nedavė nieko, ką būtų galima laikyti pozityviu indėliu Lietuvos laisvei priartinti, tai komunistinis pasaulis tuo atžvilgiu tikrai buvo dosnesnis. Sovietų Rusijos - Kinijos santykių įtampos prasiveržimai net ginkluotais susikirtimais Ussurio ir Amūro upių salose ar Kazachstano -Sinkiango pasienyje netoli Kinijos Lop Nor atominio centro konkrečiai ir reikšmingai pavaizdavo faktą, kad pasibaigė komunistinių valstybių orkestro su vienu dirigentu Maskvoje istorinis tarpsnis ir kad Sovietų Rusija turi skaitytis su rimtu pretendentu ne tik į komunistinių valstybių orkestro dirigentus, bet ir savo metu Rusijos užgrobtas kai kurias Azijos sritis. Tokia Sovietų Rusijos-Kinijos santykių padėtis diktuoja Kremliui atidžiai peržvelgti Sovietų Rusijos politiką tiek su laisvuoju pasauliu, tiek su savo pavergtaisiais kraštais. Dėmesio vertas faktas, kad Kremliui nepavyko įbauginti V. Europos kompartijų geltonuoju pavojumi Europai. Atvirkščiai, Sovietų Rusijos - Kinijos santykių įtampa padrąsino V. Europos kompartijas pasukti į savarankiškumo kelią ir visai atvirai išdėti Kremliui ne tik nusikalstamą sovietų agresiją prieš Čekoslovakiją, bet ir Rusijos kompartijos hegemonijos brutalumą kitų kompartijų atžvilgiu. Birželio pasaulinė kompartijų konferencija Maskvoje ne tik "neekskomunikavo" Kinijos kompartijos, bet ir kompromisinę formulę iš 75 dalyvių 14 atsisakė pasirašyti.

Jei prie tarptautinių Sovietų Rusijos problemų dar pridursim vidines — tą fermentaciją, kuri vyksta pačių rusų intelektualuose prieš sovietinį totalizmą (pvz. 54 skundus Jungtinėms Tautoms) — tai tikrai turėsime pripažinti, kad įvykių raida 1969 komunistiniame pasaulyje Lietuvos laisvės bylai turėjo palankesnių reiškinių, nei įvykių raida laisvajame pasaulyje. Tuo būdu 1969 tarptautinė raida dar kartą patvirtino genialiojo vokiečių stratego grafo Schlieffeno tezę, kad visada turime skaitytis ne tik su savo ir savo draugų pastangomis, bet ir su savo priešo eventualia talka T. R.