Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
SOVIETINĖ ETIKA IR KRIKŠČIONYBĖ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANDRIUS BALTINIS   
A. Maceinos naujas veikalas

1. Komunizmas ir dorovė
Krikščionybės ir komunizmo santykiai yra daug sudėtingesni, negu jie paprastai vaizduojami. Tai nėra tik varžybų ar priešybės, bet ir priklausomybės santykiai. Šiuos sudėtingus krikščionybės ir komunizmo santykius A. Maceina nagrinėja savo naujoje vokiečių kalba išleistoje knygoje "Sowjetische Ethik und Christen-tum" (1969, 205 psl.).

Šios knygos turinį sudaro paskaitos, autoriaus 1962-65 skaitytos Evangelikų akademijoje Bochume, apie sovietinės etikos pamatus. Šie pamatai dar mažai pas mus ištirti, nes mūsų dėmesys daugiau nukreiptas į dialektinį ir istorinį materializmą. "Dialektinis materializmas, — sako autorius, — nori mums išaiškinti, kaip iš visuotinio ir amžino medžiagos keitimosi išsivysto sąmoninga ir laisva, todėl visai nauja ir net medžiagai priešinga būtybė — žmogus. Istorinis materializmas stengiasi parodyti, kaip ši nauja būtybė istorijoje egzistuoja ir kaip jos gyvenimas visada, bet nesulaikomai išsivysto į komunizmą. Tačiau pirmiausia etika nustato tas normas ir taisykles, kurių komunistinis žmogus, t. y. 'ateities žmogus', kaip jis šiandien oficialiai vadinamas, turi laikytis, kad savo ypatingą padėtį pasauly pateisintų ir prieš kitas žmogaus sampratas atsilaikytų" (p. 7).

Šiais trumpais, bet preciziškais žodžiais aptaręs dialektinį bei istorinį materializmą ir jame etikos vietą, autorius toliau ir eina prie jos pradžios ir pagrindų ieškojimo sovietinėje sistemoje.

Kalbėdamas apie etikos pradžią sovietinėje sistemoje, A. Maceina pabrėžia jos skirtingumą nuo krikščioniškosios etikos ir šį skirtingumą bando pravesti visame tolimesniame sovietinės etikos nagrinėjime. Krikščionybė antikiniame pasaulyje pasirodė kaip naujas dorovės mokslas, gi komunizmas iškilo kaip nauja istorijos vyksmo samprata. Krikščionybė skelbė vidinį žmogaus pasikeitimą pagal Kristų, o šis naujas krikščionis keičia ir visą gyvenimą. Komunizmas reikalauja pakeisti istorinį gyvenimo vyksmą pagal komunizmo sistemą, o šis vyksmas sukurs naują komunistinį žmogų su visomis jo dorybėmis: "Krikščionybės išeities pradžia buvo vidinis nusiteikimas, komunizmo — išorinė tvarka" (p. 9).

Dėl tokio priešingo dorovės pagrindimo susidarė įspūdis, kad komunizmas yra visai be moralės. Taip, pvz., mano italų istorijos filosofas Benedetto Croce ir vokiečių sociologas Wer-ner Sombartas. Tačiau A. Maceina pabrėžia, kad komunizmas yra ne tik būties mokslas ir istorijos samprata, bet ir doros mokslas. Ir būtent komunistinės doros dėsniai skelbiami kaip dėsniai atitinkantieji žmogaus kolektyvinę prigimtį. Iki komunizmo žmogus buvo nutolęs nuo savo prigimties, pasidaręs pats sau svetimas ir gyvenąs sau svetimame pasaulyje. Markso žodžiais, tai buvo nužmogintas žmogus "nužmogintame pasauly". "Tai yra iškreipta padėtis žmogaus su savimi, su gamta, su kitais žmonėmis, — padėtis, kurią sudarė magija, religija, privatinė nuosavybė ir darbo padalijimas" (p. 11). Kadangi senoji tvarka iškreipė žmogų, tai reikia ją visai sugriauti ir kurti naują tvarką ir naują žmogų. Tą naują tvarką ir naują žmogų turėtų sukurti neišvengiamasis istorinis vyksmas, tačiau pasirodo, kad jo neužtenka, ir dėl to iškyla reikalas kurti komunistinę etiką.

Šį reikalą iškelia sovietų pedagogas Maka-renko, pagal kurį sovietinė etika "nėra tik dorinių normų rinkinys, bet harmoningai suderinta ir praktiškai įvykdoma dorovinė sistema" (p. 17). Autorius nurodo ir priežastis, kurios privertė tokią etiką kurti. Tų priežasčių yra trys: pasaulinės revoliucijos siekimas, susidūrimas su Azijos tautomis ir socializmo išsivystymas į komunizmą.

Atitiesti iškreiptą žmogaus prigimtį pagal marksizmą gali tik revoliucija. "Jokios reformos, nors ir labai plačios, negali taip pakeisti gyvenimo, kad jis ir patį žmogų pakeistų". Atitaisyti reikia ne tik proletariato, bet visų žmonių iškreiptą prigimtį. Todėl revoliucija turi būti pasaulinė kaip visuotinio pasaulio istorijos vyksmo į pažangą išraiška, pradedanti naują erą žmonijos istorijoje. Šiam tikslui pasiekti ir reikalinga sovietinė moralė, kuri būtų "ginklas prispaustosioms masėms kovoti prieš esamosios santvarkos ekonominius pagrindus, politines santvarkas, viešpataujančią ideologiją ir dorovę" (p. 25).

Susidūrimas su Azijos tautomis buvo antroji priežastis pradėti kurti sovietinę etiką. Komunistai pradėjo skelbti šių tautų išlaisvinimą ir remti jų kovą prieš kolonizaciją. Azijos tautos šį pasaulį pergyvena kaip svetimą žmogui, jų visas žvilgis sutelktas į pomirtinį gyvenimą: "svarbu gerai mirti, ne gerai gyventi". Rytų žmogų komunizmas ne tik politiškai, bet ir eg-zistentiškai išlaisvinąs nuo jo vienašališko dvasingumo. Šį išlaisvinimą galinti atlikti tik sovietinė etika, kuri nukreipia žmogaus veiklą kaip tik į šią žemę.

Trečiasis sovietinės etikos pagrindas jau glūdi pačioje komunizmo esmėje. Pagal Leniną, komunizmo išsivystyme reikia skirti du tarpsniai: socializmas ir komunizmas. Socializmo tarpsnyje dar yra daug senosios tvarkos liekanų, ir socializmą jame vykdo valstybė įstatymo priverčiamomis priemonėmis. Gi tikrojo komunizmo tarpsnyje išnyks valstybinė prievarta, žmonės patys nustatys taisykles ir laisvai jas priims. Šių visuotinių komunistinės visuomenės priimtų taisyklių žmonės laikysis ne iš baimės, bet iš vidinio įsitikinimo. Moralė čia pasidarys svarbiausias ir niekuo nepakeičiamas veiksnys. Nuo socializmo į komunizmą perėjimas bus tuo pačiu perėjimas nuo teisės į etiką ir sudarys pagrindus komunistinei asmenybei.

Sovietinės etikos vystymasis privertė komunistus pripažinti, kad ne objektyvios sąlygos, bet subjektyvinis nusistatymas formuoja žmogų. Nors šis subjektyvinis apsisprendimas ir lieka istorinio materializmo ribose, tačiau individas gali veikti ir prieš šį vyksmą.

2. Dorovė — bendruomenės sąmonės išraiška
Pripažindami vidinį apsisprendimą, komunistai prisiartina prie krikščioniškosios sampratos. Tačiau jie dorovę atremia į bendruomeninę sąmonę, o šią bendruomeninę sąmonę pagal istorinį materializmą apsprendžia bendruomeninė būtis. Todėl marksistinė etika, pagal Šiškiną, "nenustato jokių normų, bet jas išveda iš bendruomeninės žmogaus būties" (p. 46). Tai reiškia: 'Komunistinė etika nenustato dėsnių bendruomeninei būčiai, kaip daro krikščioniškoji etika, bet tik prižiūri, kad bendruomeninę būti bendruomeninė sąmonė teisingai išreikštų" (p. 45). O bendruomeninę būtį apsprendžia ekonominė būtis — ekonominės gamybos priemonės, kurios sudaro bazę, o visa kita yra šios bazės anstatas. Ir moralė yra anstatas, kuris keičiasi su baze.

Kiekviena dorovė turi įpareigoti žmogų. Todėl ji turi būti atremta į ką nors aukštesnį už žmogų. Komunistinė moralė atmeta Dievą, žmogaus prigimtį, kategorinį imperatyvą ir vertybes. A. Maceina plačiai išdėsto komunistinę tradicinės dorovės pagrindų kritiką dialektinio ir istorinio materializmo pagrindu. Čia nesustosime prie šios kritikos, nes ją gali priimti tik tie, kurie tiki į sovietinį marksizmą.

Atmetęs krikščioniškąją žmogaus sampratą, komunizmas gali atremti savo moralę tik į komunistinę žmogaus sampratą. Pagal marksizmą, žmogus yra tik socialinė būtybė, tai į ją arba į žmogaus drauge buvimą su kitais yra atremta ir jo moralė. Žmogaus sociališkumas ugdo ir jo asmenybę, kuri išsivysto iš žmogaus padėties pasauly. Kad žmogus galėtų egzistuoti, jis turi užvaldyti gamtą ir ją nugalėti. Tai žmogus pasiekia savo darbu. Darbu jis išskiria save iš gamtos ir pajunta savo individualybę. Kadangi gamtą nugalėti jis gali tik kartu su kitais žmonėmis, su kolektyvu, tai žmoniškumas ir bendruomeniškumas yra vienas ir tas pats dalykas. Komunistinės asmenybės pagrindą sudarant su kitais kartu buvimui, komunistinė asmens samprata pirmiausia akcentuoja ne charakterį, bet tik atvirumą šiam kartu buvimui. Kolektyvui atviroji asmenybė neturi niekuo išsiskirti iš kitų, iš masės, bet visi turi būti vienodi, lygūs. Moralės atrėmimas tik į socialinę žmogaus prigimtį yra jau naujas dalykas, nuosekliai išvestas iš marksizmo.

Komunistinė etika atremta į "aš — tu" santykį, tik per "tu" savo "aš" suvokdama, apsaugo žmogų nuo pavertimo į daiktą, naudojamą tik kitų interesams. Nesuinteresuotas "aš" — "tu" santykis yra meilės santykis, jis jungia žmones į meilės bendruomenę.

Tai labai panašu į krikščionybės etiką, kuri irgi atremta į meilę. Tiek krikščionybė, tiek komunizmas sako, kad žmogaus egzistencija žemėje yra kova. Tačiau krikščionybėje ši kova skelbiama prieš blogį pasauly ir savy, o komunizme kova kyla iš pačios žmogaus sąrangos, iš dialektinių priešingumų, kurie jungiasi į sintezę. Kova tad yra esminė komunistui.

Kova reikalauja priešo. Ši priešo sąvoka komunistinėje etikoje užima pagrindinę vietą: priešų yra visur, ir dėl to reikia nuolat budėti. Pagal šią priešo sampratą, žmonės suskirstomi į dvi grupes, kurių viena yra priešų grupė ir su ja reikia kaip su priešais elgtis. Su priešais negalima jokių gerų santykių palaikyti. Priešai turi būti sunaikinti jei ne fiziškai, tai bent moraliai. Todėl komunistinis santykis su priešais yra atremtas į neapykantą ir kerštą.

Sovietinės etikos atrėmimas į "aš" — "tu" santykį sudaro objektyvinę doros normą. Bet komunizmas ieško ir subjektyvinės normos — sąžinės. Krikščioniškoji sąžinė sprendžia apie veiksmo atitikimą ar neatitikimą Dievo įstatymams konkrečioje padėty. Komunistinėje etikoje sąžinė neturi įpareigojančios galios, ji yra tik klasių kovos padėty esančio žmogaus išraiška. Kaip kinta klasės, taip nuolat kinta ir sąžinė. Ji yra ne mūsų asmens balsas, bet kolektyvo balsas. Jei asmens sąžinė sutinka su kolektyvo sąžine, tai žmogui lengviau savo pareigas atlikti. Sąžinė čia sudaro tik psichologinį veiksnį, bet ne dorinį matą. Iš to seka, kad sovietinei etikai nėra skirtumo tarp įstatymo ir dorovės; įstatymo pažeidimas yra ir dorinis nusikaltimas, kaltasis prisipažįsta ir gailisi teisme.

Todėl komunistinėj etikoj vertinama ne vidinis nusistatymas, ne motyvai, kuriais veikiama, bet veiksmo pasekmės. Jei pasekmės yra blogos, tai ir pats veiksmas yra blogas, nors jau seniai būtų atliktas geriausiais norais ir geriausiomis intencijomis. Komunistinės etikos atrėmimas į "aš" — "tu" santykį, į kurį įeina ne visi žmonės, o tik komunistai, reikalauja, kad apie veiksmo dorinę vertę spręstų ne asmuo, bet kolektyvas, praktiškai — komunistų partija, kuri neklaidingai sprendžia apie atskirų žmonių veiksmų naudingumą ar kenksmingumą komunizmui. Tad abi normos yra grynai objektyvios, ir subjektyvinis nusistatymas faktiškai neturi vertės.

3. Sovietinis ateizmas — žmogaus išlaisvinimas
Komunizmas atstovauja kovojančiam ateizmui. Ir tai, gal būt, pirmasis tokiu plačiu mastu organizuotas ateistinis sąjūdis pasaulio istorijoje. Komunizmas iš esmės yra antireligija. Į Dievo neigimą komunistai stengiasi įdėti pozityvų turinį — žmogaus išlaisvinimą nuo jo nutolimo nuo savęs, jam jo tikrosios prigimties sugrąžinimą.

A. Maceina toliau išdėsto, kad komunistinis ateizmas yra iš esmės nesuderinamas su jokia religija. Komunizmas priima N. Hartmanno postuliatyvinį ateizmą: pati žmogaus laisvė reikalauja, kad Dievo nebūtų. Religija atsiradusi, kai žmogus pasijuto bejėgis prieš gamtos jėgas žemėje ir todėl sukūrė transcendentinį pasaulį, antgamtinę būtį — Dievą, kuris jį gelbėtų ir apsaugotų. Religija tad yra didžiausias žmogaus prigimties iškreipimas, nes moko žmogų ne pačiam save ir savo aplinką kurti, bet pasitikėti Dievu, kurio visai nėra.

Sovietinis ateizmas tad atitiesia iškreiptą žmogaus prigimtį, nurodo žmogaus padėtį pasauly, skatina ją vis gerinti ir žmogų išlaisvinti. Bet žmogaus priešas yra ne tik Dievas, bet ir gamta. Išlaisvinti žmogų iš gresiančių jam gamtos jėgų ir technikos pagalba apvaldyti gamtą ir ją įjungti į tarnybą žmogui — antras didysis komunizmo uždavinys kelyje į žmogaus išlaisvinimą.

Kokiais pavidalais sovietinis ateizmas reikšis praktiškame gyvenime, A. Maceina plačiai nagrinėja, naudodamasis komunistine literatūra.

Čia iškyla objektyvinio ateizmo susidūrimas su subjektyvinių tikėjimu į Dievą ypač kraštutinėse gyvenimo situacijose. Tačiau tai laikoma kapitalistinių laikų liekama. Kai komunizmas ir šią liekaną nugalės, ateizmas bus ir vidinis komunistinio žmogaus įsitikinimas, ir jo išpažintis bus kasdienis jo atvirumas komunistinei bendruomenei.

Alb. Elskus Adrija

4. Sovietinis žmogus pats kuria gyvenimo prasmę
Marksizmas kelia ir žmogaus gyvenimo prasmės klausimą. Toji prasmė turi būti ne anapus, bet šiame gyvenime.

Bendruomeninis gyvenimas turi savo natūralų istorinį išsivystymą. Žmogus, kuris savo darbais prisideda prie šio vyksmo, vykdo objek-tyvinę gyvenimo prasmę. Gyvenimo prasmės objektyvumas yra jo kolektyviškumas. Kaip žmogus kolektyve kuria save, savo aplinką, taip ten jis pats kuria ir savo gyvenimo prasmę. Mūsų epochos gyvenimo prasmė yra komunizmo įvykdymas visame pasauly. Kas aktyviai dirba komunizmui įvesti visame pasauly, tas sukuria ir savo gyvenimo prasmę.

Komunizmo įvykdymas sukurs galutinę ir tobulą laimę čia, žemėje. Bet kad ji tokia būtų ir amžinai tęstųsi, žmogus turi nugalėti ir pačią mirtį. Sovietinio žmogaus gyvenimas tad nėra ėjimas į mirtį, bet į gyvenimą. Todėl komunistai smerkia egzistencinę filosofiją ir krikščionybę, kurios kalba apie mirtį.

Pagal marksizmą, žmogus pats sukuria savo gyvenimo būdą, pasipriešindamas gamtos jėgoms ir išlaikydamas savo gyvybę. Jei žmogus dabar miršta, tai dėl to, kad jo gyvenimo būdas dar nėra tobulas; daug gamtos jėgų, gyvybei kenksmingų, žmogus dar nežino. Tačiau žmogaus amžiaus vidurkis vis didėja, todėl ateis toks laikas, kada žmogus sukurs sau tobulą gyvybei išlaikyti gyvenimo būdą ir nugalės mirtį. Sovietų biologai daro tyrinėjimus ta kryptimi, kad nugalėtų žmogaus gyvybę griaunančius dėsnius ir žmogų padarytų nemirtingą. Tai komunistinės visuomenės galutinis laimėjimas ateities perspektyvoje.

Išdėstęs komunizmo ir religijos santykį, autorius taip pat paliečia krikščionių ir marksistų dialogą. Šis dialogas būtinas vieniems antrus suprasti ir santykius pataisyti.

A. Maceina iškelia tokio dialogo sunkumus — bendros plotmės nebuvimą, abiejų pusių nusistatymą nekeisti savo pažiūrų. Tačiau komunizmas gali integruoti krikščionybės vertybes, paversdamas jas laicistinėmis, gali tuo būdu integruoti į save net ir pačią krikščionybę, tik išskyrus Dievą. Dievo komunistai negali priimti, nes jį laiko žmogaus sukurtu. Dievas komunistams yra tik žmogaus idealinės esmės projekcija. Sovietų dievdirbiai tad bando patį žmogų sudievinti. Tikėjimą į antgamtinį Dievą jie keičia tikėjimu į žmogų. Lunačarskis skelbė, kad marksizmas išsivystys į religiją ir užims didžiųjų pasaulio religijų vietą. Tai būsianti religija be Dievo, pagal kurią laimę žemėje sukurs pats žmogus. Tačiau vėliau komunistų buvo išaiškinta, kad marksizmas nėra suderinamas su jokia religija, nežiūrint, ar ji pripažintų Dievą ar būtų religija be Dievo. Kiekvienu atveju religija esanti apgaulė ir žmogaus esmės iškreipimas.

5. Markszmas priklauso nuo krikščionybės
Šioje apžvalgoje iškėlėme tik kai kurias autoriaus mintis, kurios mums atrodė pačios svarbiausios. Daug labai įdomių klausimų mums reikėjo praleisti, nes šioj vietoj neįmanoma visko aprėpti. Nemažiau svarbu ir tai, kad autoriaus mintis yra labai preciziška, daugpusiška, visur kreipianti dėmesį ir į priešingas pažiūras.
Kalbėdamas apie sovietinę etiką, jos skirtingumą nuo krikščioniškosios etikos ir savarankiškumą, A. Maceina praleidžia komunizmo apskritai, o ypač jo etikos priklausomumą nuo krikščionybės. Tam tikru atžvilgiu galima tvirtinti, kad komunizmas yra krikščionybės gaminys arba bent prileisti, kad be krikščionybės nebūtų buvę nei komunizmo, nei jo etikos.

Visi socializmo pradininkai rėmėsi religiškai etiniu įkvėpimu, išskyrus Marksą, kuris skelbė ne naują dorą, bet naują istorinio vyksmo sampratą. Skaitant A. Maceinos knygą, iškyla klausimas, kas buvo tie veiksniai, kurie vertė daugelį žmonių, ypač Marksą, kurti komunizmą.

Marksas buvo kilęs iš žydų advokato šeimos, perėjusios į krikščionybę. Jis mokėsi krikščioniškose mokyklose ir užaugo krikščioniškoje įtakoje. Tai rodo jo pirmasis akademinis darbas: "Apie tikinčiųjų vienybę Kristuje pagal Jono Evangeliją". Evangelijoje yra šie žodžiai: "Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtu-mėt, kaip aš jus mylėjau. Niekas neturi didesnės meilės, kaip tas, kuris savo gyvybę atiduoda už savo draugus" (15, 1-14). Ar šie žodžiai negalėjo Marksą įkvėpti revoliucinei veiklai? A. Maceina sako, kad šioje knygoje Marksas išdėsto vienašališkai etišką religijos sampratą. Pasidaręs ateistas, Marksas negali atsikratyti krikščionybės įtakos, tik pakeičia Dievo garbinimą žmonijos dievinimu. Nesustojant čia prie Markso ateizmo smulkios analizės, pakanka pabrėžti, kad krikščionybės problematika nebuvo jam svetima, kad jis stačiai išėjo iš jos, nors ją tarsi paneigė, tačiau palaikė daug jos pradų, norėdamas jiems duoti "geresnį" sprendimą. Bent vienas yra dalykas, kurį jis pasilaiko iš krikščionybės, tai krikščioniškasis santykis su žmogumi, krikščioniškoji meilė ir užuojauta kenčiantiems.

Daug marksizmo elementų paimta iš krikščionybės: krikščioniškoji ir marksistinė pašaulio vizija turi bendrą mintį, kad žmonijos istorija sudaro visumą, kad ji yra nenutrūkstantis vyksmas. Krikščionybė į žmogaus gyvenimą žiūri kaip į įvykį, turintį pradžią ir pabaigą. Gamta krikščionybėje yra perkeitimo objektas.
Krikščionis, kaip ir marksistas, nori gamtą užvaldyti ir sau palenkti. Krikščionis laukia pasaulio pabaigos, marksistai — dabartinio istorinio vyksmo galo ir žemės rojaus pradžios. Remdamasis šiais ir kitais dalykais, anglų istorikas Arnold Toynbee ir sako, kad "komunizmas yra krikščionybės herezija" (A Study of History, vol. XII, p. 545).

Nors ir nesutiktume, kad marksizmas yra krikščionybės herezija, tačiau iš sovietinės etikos galima matyti, kad daug dalykų ir dabar marksizmas yra priverstas imti iš krikščionybės, pvz., psichinį žmogaus pradą, arba asmenį. Nors šis asmuo apsisprendžia "bazės" ribose, bet jis gali veikti ir prieš ją, bent sabotažu. Bet tai turi tolimų pasekmių. Kai tai priimta ir pripažinta, tuoj sugriūva istorijos fatališkoji ir neišvengiamoji dialektika: mistiškasis, tarsi predes-tinuotasis istorinis vyksmas praranda savo misticizmą bei predestinaciją ir pasidaro priklausantis nuo žmogaus jausmų, jo valios ir proto sprendimų. Užburtoji magija pranyksta lyg vaiduoklis, ir istorinis vyksmas ir po Markso pasirodo vykstąs, kaip ir visada, tarsi Markso visai nebūtų buvę.

Tas pat ir su nemirtingumu: yra tam tikri gyvybės ciklai, kurie keičia vieni kitus ir nyksta, ir nemirtingumo nepastebėta nei astronominėje, nei žemės erdvėje.

Labai svarbus marksizme yra nuo savęs nutolimas, pasidarymas sau pačiam svetimu, "susvetimėjimas". Jis kyla iš asmens ir jo darbo pavergimo kolektyvui. Komunistinio režimo darbininkui darbas nėra jo paties pasirinktas laisvas veikimas, bet priverstas darbas, ne vispusiškas, bet siauras, kuris ne praplečia, bet susiaurina asmenybę. Darbas čia pasidaro darbininkui iš vidaus svetimas. Šį svetimumo pergyvenimą proletariatas perkelia nuo savęs į gamtą, į visuomeninę ar valstybinę santvarką, į dorovę ir religiją. Religija žmogui pasidaro svetima ta prasme, kad Dievas, giliausias žmogaus ir pasaulio pamatas, pergyvenamas kaip kažkoks svetimas, esantis šalia pasaulio, kažkur "viršum pasaulio". Šis iš paties marksizmo kylantis svetimumo pergyvenimas norimas padaryti viso proletariato sąmoningu pergyvenimu ir iš jo išvystyti revoliucinę veiklą visai senajai tvarkai griauti.

Kalbėdamas apie krikščionių ir marksistų dialogą, A. Maceina mini, kad marksistai stengiasi ne tik perimti kaikurias krikščioniškas vertybes, bet ir pačią krikščionybę į save įjungti; kad krikščionybės atstovai yra gynimosi padėty, o marksistai pranašesni.

Krikščionybė nėra šios žemės religija, bet Dievo Apreiškimas. Todėl amžių būvyje ji yra įėmusi į save visokias besireiškiančias pasaulė-žiūras ir pasaulėvaizdžius, susiderinusi su įvairių mokslų pažiūromis ir politinėmis sistemomis, likdama ir dabar esanti nuo jų nepriklausoma. Visa visata yra Dievo kūrinija. Todėl, net apsigyvenus žmonių kolonijoms ant kurios nors planetos, jiems tiks ten krikščionybė. Kad ją galėtų komunizmas pakeisti, yra labai naivu galvoti.

Mūsų iškeltoji komunizmo priklausomybė nuo krikščionybės knygoje nepabrėžiama, bet ji savaime plaukia iš autoriaus dėstymo eigos. Todėl ją iškėlėme. A. Maceina labai nuosekliai, preciziškai ir įtikinamai išdėsto sovietinės etikos pagrindus, nesileisdamas į jų kritiką. Mums tad susidaro objektyvi, filosofiškai pagrįsta jos apimtis ir turinys.

Tai knyga, kuri tik retai pasirodo mūsų knygų lentynose. Kadangi ji išleista vokiečių kalba ir mūsų skaitytojams neprieinama, tai plačiau sustojome prie jos turinio. Jei ją išleistume savo kalba, ją turėtų perskaityti visi mokytojai, kunigai, visuomenės bei politiniai veikėjai ir jaunimas. Joje glaustai apžvelgtos visos marksizmo problemos, jų grėsmė krikščionybei, nurodyti keliai šiai grėsmei nugalėti santykiuose su komunistais.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai