NUO VYSKUPŲ IKI "GRANDINĖLĖS" Spausdinti

Pastaruoju metu mūsų patriotinėn ugnin pateko ir Lietuvos naujieji vyskupai, ir Clevelando Grandinėlės šokėjai. Besipiktinant jais, piktinamasi ir visais kitais, kad abejingai laikomės, stokojame patriotinio budrumo.

Prieš Kalėdas Lietuvoj buvo įšventinti du nauji vyskupai: R. Krikščiūnas ir L. Povilonis, pirmasis vyskupo Labuko, antrasis vyskupo Pletkaus augziliaru, žinia nedžiugino: kai du jauni vyskupai — Kaišiadorių V. Slatkevičius ir Vilniaus - Panevėžio J. Steponavičius — tebėra ištremti iš savo vyskupijų, Kaunui-Vilkaviškiui ir Telšiams duplikuojami vyskupai — su sovietų pritarimu. Šio žurnalo sausio numery mūsų bendradarbis ir ryškino sovietinės taktikos vingį kaip užmojį tuo būdu senuosius vyskupus "paraližuoti ir diplomatiškai nuimti". Bet kiek šis užmojis pasiseks, priklausys nuo pačių naujųjų vyskupų: "Norisi laukti, kad jaunieji vyskupai bus išmintingesni ir atsparūs, tačiau teks toliau stebėti, kaip jie reikšis".

Bet maža buvo tik taip vėsiai reikalą analizuoti, o reikėjo "dėl Lietuvoje padarytos šios baisios prievartos" tiesiog protestuoti. "Neužtenka vien pečių patraukimo" — taip aliarmavo "Naujienos" (III.25), pasipiktinusios, kad katalikų spauda "iš esmės šiuo klausimu nepasisakė", nes "neturėjo drąsos pasisakyti". Drąsu būtų buvę paklausti, "kodėl popiežius Paulius VI-sis sutiko skirti vyskupais marksizmo kursus sėkmingai baigusius ir imperialistinei sovietų politikai pritariančius kunigus". "Naujienoms" iš anksto aišku, kad nebent "lenkas galėjo patarti popiežiui paskirti sovietų politikai pritariančius avantiūristus naujais vyskupais". Taigi "Naujienos" naujuosius Lietuvos vyskupus iš anksto laiko tautos išdavikais.

Nesunku čia būti patriotais — pakanka tik garsiai skelbti savo patriotizmą, o kitus įtarinėti jo stoka, Sunkiau būti patriotu tėvynėje, nes ten šiuo metu tai ne skelbiama, o be žodžių vykdoma. Kad gilaus patriotizmo tėvynėje nestokojama, akivaizdžiai matome: tauta lieka atspari ir gyvastinga. Neturime teisės iš tolo ar iš anksto nė naujųjų Lietuvos vyskupų apkaltinti parsidavimu.

O čia Grandinėlės šokėjai neseniai sužinojo, kad ėmėsi "pilvu šliaužioti prieš maskolį". Pirmasis bene Julius Smetona "Naujienose" (III.23) uždėjo "kryžių lietuviškai Grandinėlei" (tokia antraštė), įspėdamas visuomenę, kad Grandinėlė "nebevaizduoja lietuviškos kultūros" ir "pavirto į maskoliškai rėkiančią papūgą". Netrukus (IV. 2) tai parėmė minėtasis dienraštis ir savo vedamuoju. Iš "Naujienų" sužinojome, kad ir J. Lingys, Lietuvos dainų ir šokių liaudies ansamblio vadovas, gavo "Lenino medalį už nepaprastai gerai okupantui atliktą misiją". O tą misiją atliko tokiu būdu: viešėdamas Amerikoj, jis ilgiau buvo apsistojęs pas Grandinėlės vadovą L. Sagį, "sekė Grandinėlės šokius, tarėsi su Sagių ir davinėjo instrukcijas, kas lietuviška ir kas ne lietuviška".

Nėra ko komentuoti tokio patriotizmo įkvėptą tautini budrumą. Pakanka trumpai pasakyti: nors ir kaip lengva čia patriotais būti, vis dėlto nereikia gaivu pamesti nė dėl patriotizmo. Kas bendradarbiavimą su okupantu įžiūri ir ten, kur jo nėra, pasitarnauja tik šiuo klausimu sąmyšiui kelti, kurio ir taip užtenkamai yra.