JUOZO ŠVAISTO PASAKOS Spausdinti
Parašė VI. Kulbokas   
JAV LB Švietimo taryba 1965 buvo paskelbusi jaunimo literatūros konkursą. Pirmąją premiją laimėjusi G. Banaitytės - Ivaškienės istorinė apysaka "Baltasis stumbras" išėjo anksčiau (1967, bet su 1966 data). Gi neseniai pasirodė ir antrąsias premijas laimėjusios J. Švaisto ir A. Norimo knygos.

Juozo Švaisto knyga "šaunus penketukas" (JAV LB Kultūros fondo leidinys Čikagoje 1969, 77 psl., kaina 3 dol.) apima tris pasakų pynes: "Penki milžinai ir jų nuotykiai", "Gyvosios raidės" ir "Laimės žiedas".

Pirmojo dalyko metmenys — Jono Kalnaverčio ir panašių pasakų nuotykių pynė. Liaudies pasakos dažnai kalba apie nuotykių troškimą, traukimą keliauti po pasaulį, nepaprastą jėgą, turtus, stebuklingus atsitikimus. Tiesioginio dorovės mokymo jose nėra, jis tik natūraliai išplaukia iš didvyrio darbų. O tas didvyris — liaudies svajonių ir geros širdies įkūnijimas. Pasakos turi savo tikrovę, į kurią paprastai nepinami šios dienos įvykiai ar galvojimai. Pasaka turi savo stilių su tipiškomis situacijomis, posakiais. Ji nemėgsta plataus gamtos vaizdavimo, subtilios psichologijos, nejaučiami pasakotojo jausmai, visur giedra, objektyvumas, visada teisybė laimi ir viskas baigiasi gerai. Tikslas — ne mokyti, o atskleisti įdomesnį, laisvesnį pasaulį, kur ir varguolis — turtingas, stiprus, išmintingas ir sveikas, nugali poną ar kitokį prispaudėją. Čia patenkinamas fantazijos reikalas, jausmų potroškiai ir harmoningais vaizdais — estetinis jausmas.

"Penkių milžinų" kalvio sūnus milžinas Branduolys ištraukia pasaulio pamatyti. Laumė jam duoda nuolatinės sėkmės dovaną. Jis rau-ja kelmus, užburtame malūne sumala smėlį į kviečių miltus, susidraugauja su kitais 4 milžinais: Marmūzu (jis pūsdamas pro nosį pasuka malūną), stebuklingu šauliu — Palaimuku, greituoliu Dunda ir stipruoliu Druidala. Jie nakvoja miške, išgelbsti plėšikų užpultą karalių, laimi suktas derybas su kitu karalium. Kyla karas; laimėję gyvena karaliaus dvare. Čia prieš juos kyla intrigos. Bet jų garbė atstatyta. Jie gyvena dovanotame dvare ir Branduolį apvesdina su Milžione.

Pasakojimas apskritai gyvas, stebuklingosios pasakos rėmuose. Įtikinimas, kur Branduolys aria, rau-ja kelmus, sutinka draugus, apgina karalių, laimi lažybas, bėga su savo karalium, peršasi ir veda. A-bejotinos vertės — laumės epizodas, pilies intrigos, nevykusi karaliaus puota, čia sumaišytas milžinų pasaulis ir stebuklingi nuotykiai su gana moderniomis dvaro intrigomis, sakytumei; šiandie-nykščia ir Branduolio psichologija: garbės įžeidimas ir atstatymas. Pasigendame stipriau įtemptos akcijos, kažkodėl pasaka nekelia šiurpo. Ar modernius vaikus patrauks Dundos greitumas, Dru-dailos jėga? Veikėjų vardai galėtų būti įdomesni, bent neapsileisti kad ir tokio Jono Kalnaverčio vardui, kaip yra pasakose.

"Gyvųjų raidžių" jaunas baudžiauninkas žvejys Jurgila vaikštinėja pamariais, sentimentaliai rašinėja smėlyje meilės prisipažinimą, mylimosios vardą. Iš laimės parašo: "Gyvenu be rūpesčio". Užeina piktas jo ponas ir įsako per 3 dienas sugauti auksinę žuvį deimantinėmis akimis. Jurgila sapnuoja klaikų sapną, neištesi, kas užduota. Ponas dabar liepia per pusmetį surasti žmogų be rūpesčio. Jurgila klajodamas užeina atsiskyrėlį, atgailojantį už jaunystės nuodėmes, kuris prašosi sudeginamas-Neįvykdžius ir dabar įsakymo, ponas nusprendžia, kad Jurgila sunkiausiai kankinsis, ilgėsis nesugautos žuvies ir nuolat galvos apie nesurastą žmogų.

Tikrovės ir pasakos elementai čia silpniau suaugę, kaip pirmojoj pasakoj. Sentimentalus žvejys, jo aplinka, Jurgilos pusryčiai, vakaruškos, pyktaujantis ponas nesiderina į pasakišką turinį. Atsiskyrėlis, atklydęs iš religinės legendos, dar labiau atšokęs nuo visumos, žodžiu, laimingo žmogaus, kenčiančio nusidėjėlio ir tikrovės motyvai tarp savęs piaujasi. Pasakos išvados: per daug nesidžiauk savo laime, o nusikaltimus išpirk gera žmonėms darydamas, ne girioj kankindamasis.

"Laimės žiedas". Kajetonas Raukšlys (pasakos nemėgsta tokių vardų!), nelaimėlis, eina į mišką pasikarti. Begaudydamas savo Laimę (laumę), griūva ant duobės, kurioje randa vilkų sudraskyto raitelio balną ir aukso žiedą. Apsinakvojęs miške, sapnuoja savo Laimę, kuri pasako, jog tas žiedas išpildys bet kokį prašymą, bet tik vieną kartą. Atidėdamas žiedą geresnei progai, Raukšlys pasidaro darbštus, linksmas. Smuklininkas, nugirdęs jį, pakeičia žiedą, ūkininkas laimingai gyvena, nė nežinodamas, kokį žiedą jis turi. šis nedidelis dalykėlis vie-ningesnis. Jo moralas toks: darbštumas, saikingumas atneša laimę, o neuždirbtas turtas — pražudo. Kai uždirbsi, tai ir turėsi.

Pasaka ir iš dalies kiekvienas pasakotojas turi savo stilių ir iš jo neiškrinta. Teko nemaža pasakų užrašyti. Nuostabu, kad palyginti net jaunas, apie 40 m. pasakoto
jas sugebėdavo pavergti savo klausytojus be jokių ypatingų priemonių, o tik išgyventu paprastu žodžiu. Ir suliteratūrintai pasakai ar jų pynei svarbu toks stilius turėti ir jo laikytis. Antai, V. Pietaris parašė "Lapės gyvenimą ir mirtį" labai artimu pasakai liaudies stiliumi. A. Vaičiulaitis ir K. Boruta liaudies pasakas pakylėjo į aukštos meninės vertės, savito stiliaus kūrinius. J. švaistas eina lyg vidurio keliu: jungia liaudies pasakojimų stilių su bendrinės kalbos vidutinio įtaigumo stiliumi. Svarbu, kad šiedu stiliai nesipiau-tų. Kartais pakanka vieno sauso posakio ar gerai neparinkto žodžio, kad pasakos iliuzija pražūtų. Pvz.: "Nusivylę nebūsit!" — užtikrina draugus Branduolys blogu laikraštiniu posakiu. Daugiau stiliaus sausumo, nelygumo pavyzdžių: "Virvę persimetė per pečius su aiškiu tikslu", "pirmas tikslas, kurio vedamas išėjo į mišką, buvo pamirštas"; "Visoje jo būtybėje nardo nebaigtos mintys ir vaizdai"; "Klausa ateina į pamainą"; "Buvo suprasta, lyg tai pasityčiojimu iš jo pusės"; "Raukšlys tvirtas savo nusistatymu"; "Aš noriu, kad dešra atsipalaiduotų"; "Atrodė, kad nori susikaupti padaryti išvadą"; "Palaimukas ... pasirodė su savo menu", "... kad nėra priešingas turėti žmoną"; "naudoja savo kuoką, kad prasiskintų taką"; "išėjo priešakin, kad pasveikintų savo išvaduotojus"; "Sūrus vėjas veidą raugins ir raukšlins" (?!); "Manyje sukaupta nesuvaldoma greičio jėga". Pasiteisinti, kad šie dalykėliai skiriami vaikams, negalima: svarbu jau vaikų stiliaus jausmą lavinti; be to, vaikai dažnai neblogesni kritikai už suaugusius ...

Autoriaus kalba apskritai gyva, sklandi, bet klaidelių, netikslumų ir čia netrūksta. Pvz.: atplyšęs lizdelis — iškritęs lizdelis; veislinis briedis — kas gi miške, ypač senovėje, laikė specialius veislinius briedžius?; už pagerklių — už pa-gerklės, nes kalbama tik apie vieną stumbrą; lūšiai — lūšys <mot. g.), prakeiktas malūnas — užkeiktas malūnas, oras susidarė — oras pasidarė; trinyčiai — drobinis apsiaustas ar švarkas, marškiniai, bet ne kelnės, kaip autorius vartoja; nugis — nagi, nugi; slogas — slogutis, sloga; strėlių pėdeliai — strėlių pluošteliai, ant smėlio brai-žytis — smėlyje braižyti, rašyti; paliegėliški žodžiai — paliegėlio žodžiai; guga ir guoga — pirmasis retas, o antro čia vartojama prasme visai nežinome; vilkai šūkau-jasi — vilkai stūgauja, šapalėlius — čia: šapelius; užkabaris — užkampis, būgnai graudė — būgnai griaudėjo; ankštės — ankštys; iš-tiška — ištykšta. Visai nevartotini žodžiai: pridėčkai — priedai, misingis — žalvaris, lelijava — violetinė, bonkos — buteliai, užvaizdą — prižiūrėtojas, prievaizdas, žėgliai — burės. Rašybos klaidos: labiausia — labiausiai, bruzgynai - brūzgynai, nesėkmė — nesėkmė, kiek gi — kiekgi, pokšinti — poškinti, žaislelis — žaislelis. Nereikalinga tarmybė: tenajos — tenai. Retybės: laukienė, pietmetis, sar-gybmetis. Jeigu jie ir neišgalvoti, tai vis tiek nekaišiotini vaikams, kurie teišmoksta nors jau įprastinių žodžių daugiau.

Drauge visa suėmus — knygelė nepeiktina. Gyvas pasakojimas ir gan geras stilius bei kalba, supažindinimas su mūsų pasakų lobiais, teisingais, gailestingais jų veikėjais, šis puošnus, Z. Sodeikie-nės iliustruotas leidinys mūsų vaikams bus pravartus.
VI. Kulbokas