CIANO DIENORAŠČIAI Spausdinti
Parašė Galeazzo Ciano   
Viskas praeina, viskas. Visokie Džingischanai, Atilos, Hitleriai ir Mussoliniai. Kai tik pavergiamas žmogus ir pasikėsinama į jo dvasinę laisvę, atėjus laikui, griūva visokios prievartos ir diktatūros. Griūva net ir tada, kai apie griuvimą — tų žmogaus dvasios tironų paties siautėjimo ir tariamai didžiausio pasisekimo metu — niekas net pagalvoti nedrįsta. Toks neišvengiamas istorijos dėsningumas, tokia geležinė įvykių logika. Tą tiesą žinome visi. Kas dar nuostabiau, kad ją žinojo ir vienas iš Mussolinio ramsčių, jo žentas grafas Ciano, buv. ilgametis fašistinės Italijos užs. reikalų ministeris. Ne tik žinojo, bet ir pats ją savo galva apmokėjo. Dučės leidimu jis drauge su kitais fašistų vadais, lemtingą valandą stojusiais už Italiją, bet ne už Mussolinį, buvo sušaudytas neužrištomis akimis ir ne iš užpakalio, o veikiai jo pėdomis pasekė ir pats dučė. Hitlerio nė lavono niekas gerai neatpažino.

Priešais ant stalo guli pilki puslapiai amerikiečių žurnalo „Omnibook“ ir „Weltstimme“. Juose atspaustos ištraukos iš Ciano dienoraščių. Pačius dienoraščius dar ne taip senai išleido ameriekiečių leidykla Duobleday and Co New Yorke. Jie apima 1939—1943 metus. 1943 m. gruodžio 28 d. dienoraščių autorius Galeazzo Ciano buvo paimtas iš savo celės Veronos kalėjime ir atgabentas į egzekucijos vietą. Su tuo momentu nutrūksta ir pats įvykių dėstymas.

Sulaukęs 33 metų amžiaus, jis, savo žmonos, o Mussolinio dukters įkalbinėjamas ir dučės spiriamas, tikėdamas fašizmo misija, pasidarė fašistų užsienio reikalų ministeriu. Tačiau valdžia ir garbė, nors ir su užpakalinėmis rankomis priimta, kaip kad pažymi didysis žmonių sielos analitikas Dostojevskis, yra saldūs nuodai: kad ir kaip saikingai pilstomi, jie vis dėlto su laiku pakerta širdį ir protą, užmušdami žmoguje žmogų. Tat aiškiai rodo ir minimieji dienoraščiai. O kai likimas kurdą dieną pareikalauja atsiskaityti, per vėlu iš jo ištrūkti.

Minimieji dienoraščiai nepaprastai rūpėjo ir vokiečių slaptajai policijai, tačiau Ciano žmonai vis dėlto po didelių vargų pasisekė 1944 metų sausio 10 d. pasiekti Šveicarijos sieną ir jų didesnę dalį išsaugoti. Ten ji ilgam laikui pasitraukė į sanatoriją ir susisiekė su amerikiečiais, kurių minimoji leidykla galiausiai nusprendė juos su tam tikrais komentarais išleisti.

Ką gi tie dienoraščiai byloja?

Hitlerio suteiktoji italams per Abisinijos karą parama, kaip iš jų paaiški, suartino abu diktatorius, tačiau ne abi tautas ir nepakeitė nusistatymo italų karaliaus, nors jis oficialiai ir pritarė būsimajai su Vokietija karinei sąjungai. Ciano tą įvykį taip komentuoja: „Dučė vokiečių negali pakęsti, prancūzais tiesiog šlykštisi.“ Tačiau fašistų partijos sekretorius Starace įspėjamas, kad vis dėlto nekeltų prieš prancūzus jokių ekscesų bent ligi numatomojo Chamberlaino vizito, kuris įvyko 1939 m. 11 ir 12 d. Chamberlaino vizitas nedavė jokių teigiamų rezultatų. Ciano įsitikinimu, Mussolinis susidaręs įspūdį, kad Anglija nors ir šaukia, bet nekariaus. Todėl Ribbentropas ta prasme ir buvo paimformuotas apie anglų vizito „farsą“. Tuo tarpu Mussolinis vis daugiau siunta ant prancūzų, ir Ciano 1939 m. vasario 19 d. savo dienoraščiuose pažymi: „Jei kils karas ir Prancūzija bus sumušta, jis (t. y. Mūssolinis) italams parodytų, kaip turi būti padaryta Europos taika. Jis nereikalaus jokių reparacijų, bet viską naikins ir visą eilę miestų sulygins su žeme.“

Vokietijos-Čekoslovakijos įtempimas atslūgsta. Hitleris įžygiuoja. Mūssolinis.iš to įvykio pasidaro taip pat plėšrias išvadas. Ciano 1939m. kovo 15d. įrašo: ,,... padėtis yra rimta, juo labiau, kad Hitleris pradėjo kiekvieną įtikinėti, jog nenorįs turėti nė vieno vienintelio čeko. Nėra reikalo meluoti, kad visa tai italų tautos nejaudintų ir nedarytų klusnios. Būtinai reikia jai ką nors duoti, kas ją patenkintų ir kuo jai atlygintų, — tai yra Albanija.

Fūhreris pranešė, jog taip pasielgęs todėl, kad čekai nenorėjo demobilizuoti savo karinių pajėgų, nesiryžo nutraukti santykių su Rusija ir kad blogai elgėsi su vokiečiais. Tokia priekabė gali įtikinti nebent Dr. Goebbelso propagandą, bet tik ne mus.

Kai gavo šią žinią, aš radau dučę nelaimingą ir parblokštą. Jis pradėjo tuoj pat kalbėti apie Albaniją, tačiau dar nieko tikro nėra nusprendęs.“

Ciano, kuris sakosi bijąs „prūsų hegemonijos“ Europoje, įspėja Mussolinį dėl karinės sutarties su Vokietija, nes ji gali neigiamai atsiliepti į italų laisvės sąjūdį. Mūssolinis pareiškia, kad sutartis italų tautoje nesukels entuziazmo, ir 1939 m. kovo 17 d. nusprendžia: „Šiuo atveju tėra tiktai viena išeitis: arba paleisti pirmąjį šūvį į Vokietiją, arba būti nušluotam fašistų revoliucijos. Niekas nepakęs prie Adrijos jūros hakenkreuzo.“ Tačiau, nepaisant to, jis vis dėlto pasisako už karinę sąjungą su Vokietija. Tdk šį kartą jo akys nukrypsta į Albaniją, nors tam ir priešinasi italų karalius. Tačiau ką reiškia karalius taip samprotaujančiam diktatoriui: „Jei Hitleris būtų peckiojęsis su tokiais karaliukais, niekados nebūtų užėmęs Austrijos arba Čekoslovakijos.“ Albanijai numatomas įteikti žinomosios sutarties projektas. Priims jį Zogu — gerai, nepriims — „... tada ketvirtadienį visoj Albanijoj prasidės didžiausi sąmyšiai, po kurių turės neišvengiamai eiti karinė intervencija.“ Tokiu būdu Albanijos problema buvo „išspręsta“. Tačiau ar jau viskas? Kur tau...

1939 m. kovo 14 d. į Italiją atvyko Goeringas. Kovo 16 d. Ciano rašo: „Aš turėjau su Goeringu du ilgus pasitarimus... Kas man daugiausia baimės kelia, tai tonas, kuriuo jis šneka apie Lenkiją. Tas tonas man vis kažkaip nesmagiai primena metodus, kurie buvo pritaikyti Austrijai ir Čekoslovakijai...“

Po Ribbentropo vizito gegužės 6 d. italų užsienio reikalų ministeris vyksta į Berlyną pasirašyti pakto. Ribbentropas iškilmingai šneka apie ilgą Europos taikos periodą („minimum bent trejiems metams“) o Hitleris savo ruožtu pats dar kartą patvirtina, kad „Viduržemio jūros politiką nuspręs ir ves Italija“.

„Tuo tarpu Italijos ir Anglijos santykiai vis blogėja. Per naujojo Britanijos atstovo sero Perey Loraine pasikalbėjimą su Mussoliniu įvyksta net incidentas. Tačiau santykius vėl kiek išlygina Chamberlainas, kuris pasiunčia Mussoliniui asmeninį laišką, nurodydamas vokiečių reiškiamas į Dancigo koridorių pretenzijas, dėl kurių susidarą pasaulio taikai pavojų. Tačiau Mussolinis duoda trumpą ir aiškų atsakymą: „Jei Anglija užsistos už Lenkiją su ginklu rankoje, tai Italija kariaus vokiečių pusėje.“

Tačiau su tuo karu iš tikro buvo ne taip jau lengva: pasirodo, buvo visiškai išsekę visos italų aukso ir tauriųjų metalų atsargos. Todėl Ciano išsileidžia į Salzburgą, norėdamas „dokumentais Ribbentropui įrodyti, kad būtų neišmintinga kaip tik dabar pradėti karą“. Apie tai rugpiūčio 11 d. dienoraščių puslapiai taip byloja:

„Nutarimas kariauti yra neatšaukiamas. Ribbentropas atmetė kiekvieną sprendimą, kuris apsieitų be karo... Todėl mūsų pasikalbėjimas darosi vietomis labai įtemptas.

Aš nebijau net pačiu brutaliausiu būdu pasakyti tai, ką manau. Tačiau tai jau nedaro jokio įspūdžio. Aš visą laiką pastebiu, kiek maža vokiečiai mus bebrarjgina.

Atmosfera yra a;škiai šalta. Mes vienas kitu nepasitikime.“

1939 m. rugpiūčio 12d.: „Hitleris, tiesa, labai patenkintas, tačiau ir jis apie sprendimo pakeitimą (kariauti) nenori nė kalbėti. Aš tuoj - pat pastebiu kad man čia nebėra daugiau ko veikti. Jis yra pasiryžęs muštis — ir tikrai mušis. Tiesa, čia pat jis pasistengia pakartoti, kad karą su Lenkija nori lokalizuoti, tačiau jo pastaba, kad didysis karas tur gi būti iškariautas, kol jis ir dučė tebėra dar nepasenę, mane kažkaip iš naujo verčia manyti, kad jis nežaidžia atviro ir doro žaidimo.“ Ciano grįžta atgal pasipiktinęs vokiečiais, jų fūhreriu ir tuo būdu, kuriuo sprendžiami reikalai. „Jam darosi baisu nuotykio, nes italų tauta mirtinai pasipiktins, išgirdus apie įvykdytą prieš lenkus agresiją.“ Dučė išsyk svyruoja,, bet paskum nusileidžia, pareikšdamas, kad jam garbė neleidžianti neiti drauge su Vokietija. Be to, jis norįs gauti sau karo grobio dalį Kroatijoj ir Dalmatijoj. Ciano betgi nenusileidžia, patardamas Mussoliniui „suplėšyti paktą ir jį sviesti Hitleriui į veidą“. Sako, jei reikia, „... tai aš vėl galiu vykti į Salzburgą ir su vokiečiais taip pakalbėti, kaip su jais iš tikro ir reikia kalbėti. Hitleris man neįsakys išsiimti iš burnos cigaretę, kaip kad tai padarė su Schuschniggu.“

Mussolinis svyruoja. Vokiečiai spiria, lenkų situacija artėja į lemiamą krizę. Ciano siūlo Mussoliniui rašyti Hitleriui asmeninį laišką, prašantį atsiųsti ginklų ir reikalingų žaliavų. Jo tikslas — laimėti laiko. Berlynas į tai atsako, kad jiems pirma rūpi susitvarkyti su Rusija — su ja pasirašyti paktą, Vokietija tegali atsiųsti tiktai geležies, anglių ir miško medžiagos. „Hitleris davė suprasti, kad jis mūsų padėtį įvertina, ir prašė mus ir toliau būti geravalius. Jis projektuoja pirma „sunaikinti Lenkiją, o paskum Prancūziją ir Angliją sumušti ar be jokios pagalbos iš šalies“ (1939 m. rugpiūčio 26 d.)

Prasideda karas su Lenkija.


Į karą išeina ir Anglija su Prancūzija. Italija išsyk nesikiša, laikosi neutraliai. Lenkija nukariaujama per 18 dienų. Į lenkų teritoriją įžygiuoja ir rusai. Mussolini pasidaro nervingas, nori kariauti ir ima teirautis apie italų kariuomenės padėtį. Ji bloga: tačiau savo Danzigo kalboj Hitleris pasirodo nuosaikus. Mussolinis apsidžiaugia, kad joje „Hitleris du kartus pamini ir jį“.

Rusų vokiečių karinė sąjunga padaro sprogusios bombos įspūdį. Ciano baisiausiai pasipiktinęs, kad pirma apie tai nepaimformavo italų. Ribbentropas šį kartą švelniai atsiprašinėja ir pasiūlo susitikti Hitleriui su Mussoliniu. Bet vietoj dučės nuvažiuoja Ciano. Hitleris per pasimatymą kalba apie dvi valandas, cituoja atmintinai daugybę skaičių, ir Ciano susidaro įspūdį, kad „jis yra arba haliucinacijų auka, arba genijus“ (1939 m. spalio 1 d.). Bet Hitlerio staigus iškilimas žeidžia Mussolinio savimylą.

Vokiečių ambasadorius von Mackensenas pristato naujosios fūhrerio kalbos tekstą. Ciano su Mussoliniu ją atsidėję išstudijuoja. Mussolinis galvoja, kad karą galima laikyti jau esant baigtą, nerimo kelia tik Chamberlaino atsakymas. Jis yra kietas ir aiškus — ir Mussolinis tik dabar anglus supranta: karas bus ilgas ir žiaurus.

1939 m. lapkričio 9 d. suruoštas atentatas prieš fūhrerį praeina veik nepastebimai.

1939 m. gruodžio 5 d. Dr. Ley atgabena fūhrerio laišką, kuriame „... pranešama vis dėlto labai reikšmingų dalykų, būtent:

l.Kad ruošiamasi užpulti Olandiją, pirma ją apkaltinus pretekstu, kad ji nesilaiko paskelbtojo neutralumo;
2. kad Rusija gavo laisvas rankas Švedijoje ir Norvegijoje;
3. kad Vokietija ateinančių metų būvyje numato įsivelti į konfliktą su Rusija;
4. kad Hitlerį yra apvaldžiusi viena vienintelė mintis toliau kariauti.“

1940 m. Mussolinį iš naujo išnervina. Vokiečių laimėjimai jam neleidžia nurimti. Kovo 18 d. į Romą atvyksta Ribbentropas, ir Ciano apima baimė: „Aš bijau to dučės susitikimo su vokiečiais. Jis apie nieką daugiau negalvoja, tik apie karą, ir tos minties bus dar daugiau apsėstas, kai Vakaruose prasidės ofenzyva. Tad Ribbentropui bus visai nesunku palenkti norima kryptimi, juo labiau, kad jis (Mussolinis) jos trokšta kiekvienu savo pulso plaktelėjimu.“ Tačiau ko Ciano bijosi, tat kaip tik ir įvyksta: Mussolinis įsipareigoja pradėti lygiagretį karą tik pareikalauja teisės pats pasirinkti terminą. Tai buvo kovo 11d. Po dviejų dienų telefonuoja Ribbentropas: kovo 18 d. didysis vadų susitikimas Brenneryje.

„Mussolinis išsyk kone sprogo iš pasipiktinimo: Jie nepakenčiami, tie vokiečiai — sako. — Jie žmogui neleidžia net atsikvėpti ir pagalvoti“...

Tačiau įvykių geležinė eiga veda toliau — prasideda jų tikras kaleidoskopas: užimama Danija ir Norvegija, atmetamas mandagus Roosevelto įspėjimas, prasideda žygis į Belgiją ir iį Olandiją.. Mussolinis džiaugiasi ir gailisi, kad pats negali žygiuoti drauge. Britanijoj Chamberlainą pakeičia Churchillis. Rooseveltas įsikiša energingai iš naujo. Mussolinis jam atkerta: „Amerika Viduržemio jūroj turi ne daugiau interesų, kaip kad mes Karibų jūroje.“

Birželio 10 dieną Italija paskelbia karą — o 17 prancūzai paprašo taikos. Tačiau taika Mussolinis nepatenkintas, nes „vėl mato, kaip dingsta jo sena svajonė — nupelnyti pergalę ir garbę karo lauke“. Berlynas įspėja, kad italai nemėgintų patys savarankiškai per daug suartėti su rusais, nepultų vieni jugoslavų ir nepradėtų jokių karo veiksmų Graikijoje, nes visos jėgos turi būti sutelktos Anglijai pulti. Mussolinis šiaip taip išsidera pradėti žygį Egipte, bet jis po pirmųjų pradžios laimėjimų — vėl sustoja. Vokiečiai užima Rumuniją. Mussolinis 1940 spalio 12 d. pareiškia savo pasipiktinimą. „... Hitleris visados mane pastato vis prieš įvykusį faktą. Šį kartą ir aš jam tuo pačiu atsimokėsiu — tegu ir jis iš laikraščių sužinos, kad aš užėmiau Graikiją...“ Tačiau su ta Graikija ne taip lengvai jau ėjosi: aštuntąją karo žygio dieną iniciatyvą į savo rankas paėmė graikai, o su laiku italų karo žygių garbė įgavo tokį kompromituojantį pobūdį, jog Hitleris buvo priverstas pasiųsti Mussoliniui net peikiamąjį laišką. Pagaliau iškilo „nelemtoji Hesso afera“. Kovo 31 d. Ciano pastebi: „... Hitlerio dešinioji ranka nusileido su lėktuvu Škotijoj... Pabėgo... Rimtas reikalas. Išsyk dučė manė, kad tas skrido į Ariją, norėdamas ten sukelti revoliuciją, ir buvo priverstas nusileisti Škotijoj, bet dabar jis šitam_ įvykiui teikia nepaprastai didelę reikšmę. „Reikalo „nudailinti“ skubiai atvyksta Ribbentropas, tačiau Mussolinis, nepaisydamas visų oficialiųjų patikinimų, į „aferą žiūri kaip į smūgį visam nacių režimui.“

Ta pačia proga Mussolinis pasiteirauja Rdbbentropą apie santykius su Rusija. Sis vengia duoti aiškų atsakymą, vis dėlto prasitaria, kad „jei Stalinas nebus pakankamai atsargus, Rusija bus partiesta per tris mėnesius,“ Italų gautomis iš Budapešto žiniomis, žygis į Rytus turėjęs prasidėti birželio 15 d. Faktiškai prasidėjęs aštuoniomis dienomis vėliau. Išsyk viskas eina gerai, bet nuo Minsko — stop. Italus ima kankinti viena bėda po kitos. Kas ten rūpi kraštui karas Rytuose, jei jis badauja. Ribbentropas giriasi italų ambasadoriui, kad raudonoji armija sumušta, o Anglijai išmušusi paskutinė minutė, bet Ciano nesupranta, kam tada vokiečių divizijos taip ilgai stovi prie Maskvos ir kam italai turi pasiųsti jiems 15 divizijų paramos. Vidaus santykius apkartina Mussolinio pradėtos meilės aferos su Petači. Pas italų vyr. kariuomenės vadą atvyksta Goeringas, kuris ten jaučiasi lyg karalius. Ciano piktinasi savo tautiečių pataikūniškumu: ,,... pasekdami šito klouno Cavallero pavyzdžiu, kuris nusilenktų net klozetui, jei, tat atrodytų jam reikalinga, - visos trys mūsų kariuomenės štabo galvos tūpčioja apie šitą vokietį, lyg jis butų jų viešpats. Ir jis veikia.“

Visai minorine, gaidą įneša savo pranešimu Vokietijoj gyvenąs italų diplomatas Luciollis. Net Mussoliniui jo raportas šį kartą pasirodo nepaprastai reikšmingas, ,,Jis sako tiesą“ pastebi Ciano ir toliau taip samprotauja: „Luciollis sako, kad Vokietijoje pradedama galvoti apie galimą nepasisekimą. Todėl vokiečiai nori visus žemyno kraštus taip išspausti, jog patys net pralaimėjimo metu būtų pakankamai stiprūs. Dučė tokios minčių eigos buvo priblokštas ir pastebėjo, kad jis iki 1943 metų galo Po slėnyje turės paruoštų žygiui ir kaip reikiant ginkluotų 15 divizijų. Labai puiku. Aš atsakiau, kad dabar vyksta alinamasis karas. Visko gali būti. Todėl mes turime savo pajėgas paruošti ir laikyti jas namie. Ką gali žinoti, gal vieną kurią gražią dieną, ir visai netolimą, nors ir mažutė, bet gerai paruošta ir kaip reikiant ginkluota armija gali nulemti visos Europos likimą.“

Toliau Ciano dienoraščiais užsimena apie Mussolinio meilužę Petači ir dėl jos kilusį skandalą, kuris plačiai nuskamba per visą kraštą. Prasideda ryšiai, intrygos, meilužės bendrininkai iš visos aferos stengiasi sau išgauti kuo didžiausią pelną. Padėtis pasidaro tokia nemaloni, jog Ciano džiaugiasi, kad bent jis pats neprikišęs prie tos aferos savo nagų.

Kokį pasisekimą turėjo Hitlerio kalbos.

Balandžio 29 d. įvyksta naujas susitikimas su Hitleriu ir jo štabu Salzburge. „Hitleris atrodo pavargęs, bet kalba, kalba, kalba... Antrąją dieną, po pietų, kai viskas buvo jau aptarta ir išsikalbėta, Hitleris be jokios pertraukos iššnekėjo ištisą valandą ir 40 minučių.

Jis nepraleido jokio argumento: taikos ir karo, religijos ir filosofijos, meno ir istorijos. Mussolinis automatiškai žiūrėjo į savo laikrodžio apyrankę; man galvoje sukosi savi rūpesčiai; tik Cavallero, šitas visokių šliužų tikras stebuklas, vaidino sužavėtą klausytoją.

Gen. Jodlis miegojo susigūžęs savo kamputyje; Keitelio galva taip pat nusvirdavo, bet jis šiek tiek stengėsi, atsiminęs, vėl ją iškelti ir laikyti tiesiai.“

Šį sykį vėl nusišypso ašiai laimė. Libijoj puola Rommelis, krinta Tobrukas, į nelaisvę patenka 25.000 anglų. Mussolinis savo svajonėse mato Rommelį Nilo deltoje, tik į tą jo spinduliuojantį džiaugsmą įliejamas lašelis vermuto: laimėjimai susiję ne su jo, bet su Rommelio vardu. Tačiau laimės ratas pasisuka vėl į kitą pusę — įvykiai pradeda griūti vienas po kito: Rommelio žygis sustoja prie EI Alameino, Libijos frontas pralaužiamas, tvarkingas traukimasis virsta bėgimu, rusai atsilaiko prie Stalingrado, pagaliau Alžyre ir Maroke išsikelia amerikiečiai. Ašies štabe panika. Ribbentropas reikalauja Mussolinį arba Ciano skubiai atvykti į Miuncheną. Ten pat laukiamas ir Lavalis. Ciano nuvyksta. Jam duotos instrukcijos taip skamba: lojaliai bendradarbiauti su Prancūzija, jei ji garbingai žais, jei ne okupuoti likusią zoną ir išsikelti Korsikoj. Taip ir padaroma, nes Hitleris tai buvo jau senai numatęs. Niekur nesipriešinama. Ciano tuo stebisi ir sakosi negalįs prancūzų bepažinti. Tiktai prancūzų karo laivynas paskelbia, kad jis lieka ištikimas Vieny vyriausybei ir nenori, kad Tulono karo uostas būtų vokiečių užimtas. Vis dėlto jis užimamas, ir prancūzų laivynas pats pasiskandina.

Įvykiai eina vieni po kitų žaibo greitumu. Rommelis galvotrūkčiais traukiasi iš Libijos, net susišaudydamas su savo sąjungininkais italais, pralaužiamas Rytų frontas. Gorlitzo miške, vyr. fūhrerio būstinėje, Ciano randa „prislėgtą nuotaiką.“ Kaltė, kad rytų frontą pralaužė rusai, suverčiama italams. Ten pat maišosi ir Lavalis. 1942 m. gruodžio 19 d. įrašyta Ciano pastaba taip jį apibūdina: „... nešvarus prancūzas, nešvariausias iš visų prancūzų. Tik tam, kad nenustotų savo vokietinau ponų malonės, jis nesidrovi išduoti savo tautiečių, savo paties nelaimingo krašte įstumti į pražūtį.“

Karo padėtis darosi vis katastrofiškesnė. Prasideda bėgimas, pergrupavimai, senųjų vadų atšaukimas ir paskyrimas naujų. 1943 m. vasario 5 d.: „Šiandien po pietų ketvirtą valandą trisdešimt minučių mane pasišaukia dučė. Vos tik įėjęs į kambarį, tuoj pat pastebiu, kad jis jaučiasi labai nesmagiai, lyg nesavas — Ką mes dabar darysime? — klausia jis mane ir kiek tylesniu balsu priduria, kad jis nutaręs pakeisti visą ministerių kabinetą. Aš suprantu reikalą ir pasakau savo nuomonę, nemėgindamas nė truputėlio prieštarauti. Aš kategoriškai atsisakau nuo pasiūlyto man Albanijos gubernatoriaus posto. Pasirenku ambasadoriaus vietą prie Vatikano. Tai rami vieta — ką gali žinoti, gal ji vieną dieną man pravers ateityje....“

Kovo 6 d. Mussolinis, tas amžinas svyruotojas, nori savo ankstyvesnį nutarimą pakeisti, bet Ciano pasirodė gudresnis ir atsargesnis — jis jau buvo Vatikaną atsiklausęs, ar tas sutiktų su jo kandidatūra. Atsisveikinimas su Mussoliniu buvo šiltas, ir Ciano tuo džaugėsi, nes rašo — „aš mėgau Mussolinį mėgau jį labai, ir su juo kontakto visą laiką pasigesiu.“

Nuo to momento, kai Ciano perdavė fašistų valstybės užsienio reikalų ministerio pareigas, būtent — nuo 1943 m. vasario 8 d., iki paskutinio jų įrašo 1943 m. gruodžio 23 d. dienoraščiai turi daug spragų. Kai kur jų visai trūksta, o kai kur nėra tiktai kai kurių ištraukų. Tuometinė vokiečių spauda plačiai rašė apie nesutarimus didžiojoj fašistų taryboj, kurioj Ciano su kitais pasisakė prieš Mussolinį, tačiau kiek jais galima tikėti, kitas klausimas. Viena aiškų, kad naujų ir tikslių detalių, kaip viskas iš tikro ten vyko, nėra paskelbta. Kai ką spėti leidžia šios paskutinės Ciano dienoraščiuose surašytos pastabos:

„Jei šios mano pastabos kada nors išvys dienos šviesą, tai tik todėl, kad aš jas pasistengiau nugabenti į saugią vietą pirma nei vokiečiai savo žemomis machinacijomis spėjo mane padaryti savo belaisviu. Surašydamas jas paskubomis, aš norėjau jas ne spaudai atiduoti, bet tik nužymėti faktus, įvykius ir būdingesnes smulkmenas, kurios, mano galva, galėjo turėti reikšmės ateityje. Jei Apvaizda būtų man leidusi sulaukti ramios, žilos senatvės — kokia tat būtų puiki medžiaga mano biografijai! Todėl į juos reikia žiūrėti ne kaip į kokį veikalą ar jo dalį, bet — greičiau kaip į medžiagą, iš kurios tokį veikalą būtų galima parašyti.

Aš būčiau mielai žmones iš vyriausybės ir jiems tenkantį atsakingumą pavaizdavęs gausesnėmis detalėmis, deja, tat padaryti neįmanoma, nors man net šiomis paskutinėmis mano gyvenimo valandomis ateitų į galvą sužymėti visa, ką aš mielai norėčiau pasakyti tiems, kurie rytoj analizuos įvykius ir apie juos spręs...

Netrukus po kelių dienų bus įscenizuotas Tribunolas, kuris paskelbs sprendimą, jau padarytą Mussolinio, pasidavusio įtakai tų prostitučių ir baltųjų vergų pirklių sluoksniui, kurie jau ištisą metų eilę yra lyg maras užkrėtę politinį Italijos gyvenimą ir mūsų kraštą privedę prie bedugnės. Aš ramiai laukiu savo gėdingo likimo. Mane šiek tiek guodžia mintis, kad į mane gali žiūrėti kaip į karį, kritusį kovos lauke ir kovojusį už tiesą, kuria jis tikėjo... Tiktai sunku ir sykiu skaudu, kad aš jau nebegaliu pažvelgti į akis savo trims vaikams, taip pat nebegaliu apsikabinti ir prispausti prie krūtinės savo motinos ir savo žmonos, kuri kietomis likimo valandomis pasirodė, kaip tvirta ir ištikima mano gyvenimo bendrakeleivė. Aš turiu nusilenkti Aukščiausiojo valiai, todėl į mano sielą nusileidžia didelė ramybė. Aš ruošiuosi stoti prieš Aukščiausiąjį Teismą.

Su tokia dvasios ir vidaus būsena, kur negali būti kalbos apie jokią netiesą, aš šiuo iškilmingai pareiškiu, kad į šiuos savo dienoraščius neįrašiau nė vieno vienintelio žodžio, kuris būtų išgalvotas, perdėtas ar padiktuotas keršto arba savanaudiškumo. Ir dabar, kad ruošdamasis atsiskirti su šiuo pasauliu, galvoju apie tai, kad šios mano paskubomis sumestos pastabos gali būti atspausdintos, tai tat darau ne todėl, kad paskiau už tai tikėčiausi kokio sau atpildo arba kad būtų perkainotos vertybės, bet todėl, kad tikiu, jog garbingas tiesos išpažinimas šiame liūdname pasaulyje galės prisidėti prie to, kad nekaltiesiems būtų suteikta pagalba, o kaltieji susilauktų nupelnytos bausmės.

(Pas.)
Veronos kalėjimo
27 celė, 1943 m. rugsėjo 23 d.