MAIRONIO DIDYBĖ POETO 15 METŲ MIRTIES SUKAKTĮ MININT Spausdinti
Parašė A. Gražiūnas   


1. Nenykstančio populiarumo poetas


Maironis neabejotinai ligi šios dienos populiariausias lietuvių poetas, nors tasai jo populiarumas kartais kiek ir svyruoja. Didžiai jis išpopuliarėjo carinės priespaudos laikais. Nepriklausomybės laikais jo populiarumas nedaug buvo sumažėjęs. Naujoms nelaimėms užgriuvus tautą, Maironis vėl pasidarė labai prie širdies.

Dėl šio savo populiarumo Maironis ne kartą vadinamas didžiausiuoju lietuvių tautos poetu, tik dažnai šiai jo didybei taikomas gana savotiškas matas. Kadangi poeto populiarumas šiek tiek kyla arba mažėja ryšium su kai kurių jo poezijos idėjų didesniu ar mažesniu aktualumu, vienam kitam susidaro įspūdis, kad Maironis esąs didžiausias lietuvių poetas ne tiek dėl savo poezijos grynai literatūrinių ypatumų, kiek dėl jo idėjų aktualumo ir įtakos tautos gyvenime. Ypatingai po to, kai vienas kitas naujų literatūrinių madų apaštalas apie Maironio poeziją yra net su pašaipa pakalbėjęs, ne vienam išrodo, jog grynai literatūriniu atžvilgiu Maironis, turbūt, nėra jau taip labai didelis poetas.

Literatūros istorikas ir kritikas, žinoma, nesiryš teigti, kad Maironis yra didžiausias lietuvių tautos poetas, nes literatūros moksle iš viso nėra vietos „didžiausio“ poeto sąvokai. Poetų kuriamosios vertybės yra tiek įvairiarūšės, kad jokiu būdu neįmanoma savo tarpe jas palyginti ir konstatuoti, kuris poetas yra „didžiausias“. Juo labiau literatūros istorikas ir kritikas nevadins poeto didžiausiuoju dėl jo idėjų populiarumo, nes kartais didelės Įtakos gyvenime turi net ir nedidelės literatūrinės vertės dalykai, o kartais ir labai didelės meninės vertės literatūros kūriniai beveik jokios įtakos platesniame gyvenime neturi ir yra visai nepopuliarūs. Poeto idėjų populiarumas dar nėra jo kūrinių aukšto meninio lygio rodiklis.


Toks rodiklis yra tik tai, kiek menininkas yra sukūręs nuo laiko sąlygų nepriklausomos meninės vertės kūrinių ir kiek jo kūryba reiškia literatūros meno pažangą. Tad ir Maironį skelbti didžiausiuoju lietuvių tautos poetų tik dėl jo idėjų populiarumo negalime.

Vis dėlto Maironis ligi šios dienos traukia ir literatūros nagrinėtojo dėmesį. Tuo pačiu laiku, kaip Maironis, rašė ir A. Vištelis, P. Arminas, P. Vaičaitis, V. Kudirka, Margalis, Jakštas, J. Mačys — Kėkštas ir eilė kitų mūsų poetų. Palyginę jų ir Maironio poezijos motyvus, matome, kad dauguma Maironio ir šių poetų poezijos motyvų yra bendri. Ypatingai ne tik visiems bendras, bet ir beveik jų visų poezijoj yra vyraujantis patriotinis motyvas. Bet kartu mes pastebime ir kitą dėmesio vertą reiškinį — daugelio ano meto mūsų poetų kūriniai, bent didžioji jų dalis, šiandien jau teturi tik istorinės vertės. Literatūros istoriką jie domina kaip tam tikro laikotarpio būdingos apraiškos, bet meniniu atžvilgiu visai nebetraukia dėmesio. Maironio gi likimas yra visai kitoks. Nors tais pačiais motyvais, kaip ir kiti jo meto mūsų poetai, dažniausiai yra kūręs ir nors jo poezijoj yra daug ryškių epochos žymių, Maironis nėra užmirštas. Jis vis aktualus ir mielai skaitomas.

Šis faktas įdomus kiekvienam; besidominčiam literatūra. Kuo gi išsiskyrė Maironis iš kitų savo laiko mūsų poetų, kad jo likimas yra tiek skirtingas?

2. Maironis lietuvių literatūros istorijoj


Ligi „Aušros“ laikų, kada Maironis mūsų literatūroje pasirodė, mes jau turėjome visą eilė poetų. „Aušros“ ir poaušrio metu šalia seniau jau žinomų lietuvių poetų — S. Stanevičiaus, D. Poškos, Aleknos, A. Strazdo, A. Baranausko, A. Vienažindžio, S. Gimžausko — mūsų literatūroje pasirodo jau minėtieji A. Vištelis, P. Arminas, P. Vaičaitis ir kt. Nemaža dalis mūsų ankstyvesniųjų ir vėlyvesniųjų poetų buvo menki poetai. Šiokia tokia vietelė mūsų literatūros istorijoj jiems teko tik dėl ano meto mūsų literatūros skurdumo. Kitas ir patsai į poeto vardą nepretendavo — sueiliuodamas savo mintis, norėjo tik patarnauti tautos aktualiesiems reikalams. Bet tarp jų buvo ir tikrų talentų, pav. A. Strazdas, kad ir trumpai švystelėjęs A. Baranauskas, A. Vienažindys. Vis dėlto, nors buvo sukurta paskirų kūrinių ir žymesnės meninės vertės, apskritai imant, mūsų ligtolinės poezijos lygis buvo labai žemas. Jos, būdingas bruožas buvo turinio ir formos primityvumas, o dažnai ir naivumas. Gilesnių ir originalesnių idėjų nerandame, o forma paskolinta iš liaudies dainų arba be jokios kritikos pasisavinta iš kitų savų ar svetimų, dažnai atraeilių, autorių. Ne visuomet trūkdami talento, tie mūsų poetai trūko visos eilės kitų dalykų, neleidusių jiems sukurti didesnės meninės vertės ir aukštesnės meno kultūros kūrinių. Net ir gabesniuosius jų — ir tai geriausiu atveju — jų kūrybos primityvumas pastatė vienoj eilėj su visais kitais liaudies poezijos kūrėjais, nes jie neįstengė pasiekti savo kūryboj ryškesnio originalumo ir jų kūryba, neįstengdama išeiti iš tradicinių rėmų, nereiškė literatūros meno pažangos net ir skurdžioje mūsų to meto literatūroje. Dalies gi poezija buvo tik sklandžiau ar mažiau sklandžiai sueiliuota didaktinė proza, skirta liaudies švietimo reikalams.

Maironis iš visų tų mūsų poetų labai ryškiai išsiskyrė. Nėra abejonės, kad daugumą jų Maironis pralenkė ir savo įgimtu talentu, nors apie visus to pasakyti gal ir negalėtume, bet lemiamos reikšmės turėjo ir visa eilė kitų dalykų.

Pirmiausia Maironis nuo ankstyvesniųjų ir savo laiko mūsų poetų daugumos skyrėsi aiškia menininko kūrėjo sąmone. Net žymiausieji mūsų ligtoliniai poetai, pav. A. Strazdas ir A. Vienažindys, tebuvo, anot teisingo V. Putino-Mykolaičio pastebėjimo, tik savaime dainuojančios sielos, o ne sąmoningi kūrėjai. Jie kūrė taip, kaip liaudis kūrė savo dainas, — be aiškesnės kūrėjo sąmonės tradiciniu būdu išdainavo savo jausmus. Maironis jau aiškiai ir sąmoningai jaučia, kad jį „Viešpats dainiumi pašaukė savo malonėje“, jo dvasia „veikalo ilgisi“. Nors ano meto visuomenės tendencijos jam nebuvo svetimos, bet į savo kūrybą jis žiūri ne kaip į visuomenininko uždavinį, bet kaip į menininko pašaukimo realizavimą.

Būdamas sąmoningas menininkas, Maironis nuo daugelio kitų mūsų poetų dar skyrėsi savo ne tik bendrosios, bet ir estetinės kultūros lygiu. Daugelis ano meto mūsų poetų buvo žmonės nedidelio išsilavinimo, tad plačiau nesusipažinę ir su literatūros menu, neturėję sąlygų išlavinti savo estetinį skonį Dėl to jų idėjos dažnai buvo gana primityvios, o poezija banali. Kiti, būdami ir aukštojo mokslo žmonės, neturėję buvo progos šalia tiksliųjų mokslų dar plačiau susipažinti ir su filosofiniais bei humanitariniais dalykais. Tai taip pat ribojo jų poetinio pasireiškimo galimybes. Maironiui tokio išlavinimo netrūko, o tai turėjo labai žymios reikšmės, kai jis ėmėsi poetinės kūrybos.

Pirmiausia tai turėjo didelės įtakos Maironio idėjoms. Jis daug platesniu ir gilesniu žvilgsniu žvelgia į gamtą ir antgamtę, į žmogų ir jo likimo tragiką, į tautą ir jos kovas. Ir patriotiniais motyvais sukurtoje Maironio poezijoje mes nerasime tokių naivumų, kaip, pav., A. Vištelio poezijoj, kuriam lietuvių kalbos žodžius „pats Wieszpats prie pasauliu sutwerimo yr atweręs“ ir kuriam lietuvių kalba „danguje karaliauja... tarp szwentujų“. Tokių naivumų Maironis nekalba ne tik apie lietuvių kalbą, bet ir apie tautos praeitį, didvyrius, būdą, nors to buvo gausu mūsų to laiko ir prozos ir poezijos raštuose. Maironio tiek tautinės, tiek kitos idėjos yra tokio kultūrinio lygio, kad ir šiandien jos mums ne tik suprantamos, bet labai dažnai ir priimtinos, nors nuo jo kūrybos laikų mus skiria nemažas laiko ir kultūros raidos tarpas.

Kultūra įgalino Maironį susikurti ir mūsų ligtolinėj poezijoj neaptinkamą į apdainuojamąją tikrovę dispoziciją. Laikydamiesi J. A. Herbačiausko žodžių, galėtume pasakyti, kad ligi Maironio, mūsų poezijoj vyravo žemės piemenėlio dvasia. Ligtoliniai mūsų poetai daugiausia buvo „gailių raudų berneliai“, labai panašūs į mūsų liaudies dainų kūrėjus, jei tik jie nebuvo paprasti eiliuotojai didaktinės prozos, kuri su poezija iš tikro neturi nieko bendro. Maironis, giliai ir plačiai įžvelgianti bei subtiliai jaučianti asmenybė, šią žemės piemenėlio dvasią keičia, vėl Herbačiausko žodžiu sakant, dangaus karžygio dvasia. Jo dispozicija į žmogų, jo likimą ir jo pareigas, į tautos gyvenimą ir kovas yra herojinė. Gilus žvilgsnis ir subtilus jausmas įgalino Maironį pajusti visą žmogaus bei jo gyvenimo ir didybę ir tragiką, o idėjinis sąmoningumas — nusiteikti herojiškai.

Platesnis bei gilesnis žvilgsnis ir herojinė dispozicija nulėmė ir tai, kad Maironis dainavo nebe tai ir nebe taip, kaip ir apie ką dainavo ligi jo „žemės piemenėlis“. Herojiškai nusiteikusio poeto širdį ir vaizduotę ypatingai patraukia tai, kas yra tauru, didinga, herojiška. Žemės piemenėlis dainavo apie kasdieninę savo aplinką, savo visų dienų darbus ir rūpesčius, savo liūdną dalį ir mažus džiaugsmus. Herojiškai nusiteikęs poetas dainuos apie tėvynę ir tautą, apie žmogų ir jo likimo tragiką, apie didvyrius ir jų kovas, apie Apvaizdos didybę ir Jos nesuprantamus kelius.

Šitokios dvasios poetas, anuo metu pradėdamas rašyti lietuvių kalba, iš tikrųjų atsistojo prieš labai sunkų uždavinį. Reikia atsiminti, kad tuo metu mūsų kalba šitokiai poezijai kurti buvo dar labai mažai tinkama. Bendrinė lietuvių kalba tuo metu buvo dar tik tesusi-daranti ir jos kūrimas dar nebuvo pasuktas tinkama vaga. Primityvios liaudies kalbą pritaikant kultūrinio gyvenimo reikalams, trūko žodžių, ir prasidėjo jų kalimas, kuris ne visuomet gerai pavykdavo. Tuomet atsirado įrėdis (programa), svaraunas (fizinis), antviršis (lauko pusė), sugabos (sugebėjimas), genčiažymis (etnografija), išvilkis (ištrauka), priėmis (įspūdis) ir tokie žodžiai, kaip givena, rašliava, nuomoningas, ieškinis (idealas), tevyniškumas, apšvaista ir pan.

Be to, reikėjo atsikratyti daugybės svetimybių, ir prasidėjo kalbos valymas. Vieni buvo labai smarkiai užsimoję mūsų kalbą valyti ir kalė jau minėtus, dažnai labai grubius, naujadarus. Kiti, kai iškilo mintis, kad lietuvių kalba esanti visų kalbų seniausia, galvojo, kad visos beveik kalbos iš lietuviškosios išriedėjusios, todėl jokių svetimybių joje nė būti negalį, tad nereikią jos nė valyti. Pav., A. Vištelis atkakliai tvirtino:

„Lenkai turi perdirbtą lietuviszką liežuvį, nekitoniszką. Vokiecziai turi pusę žodžių lietuviszkų savo rėdoj — kalboj, tiktai baisiai perdirbtų.... Todėl — gi netiktai visos slaviszkos kalbos lažuviai (laižuviai), bet ir Romos, romiszkos arba latiniszkos tiesiog iš latiszkos vėl lietuviszkos atskilo ir iszidirbo. Tai-gi nebijokite raszyti taip, kaip žmonės kalba, o kad ir būtų ženklu, jog nekurie žodžiai lenku ar slavu perdirbti isz lietuviszkos kalbos,, o lietuviai vėl juos saviszkai persidirbę, mislydami kad svetimi, bo lietuviszkoji kalba kaipo motina lenkiszkos negali atstumti ir panėkinti savo dukteries!...“

Tokiose sąlygose jau elementariniai poetinės kalbos reikalavimai — grynumo, taisyklingumo, aiškumo — lietuviui poetui anuo metu buvo beveik neįvykdomas uždavinys. O dar didesnė kliūtis buvo jos funkcinis netobulumas. Minėtas žodžių kalimas rodo, kad kasdieninio pašnekesio ir liaudinės poezijos kalba negalėjo patenkinti net ir ano meto neaukšto mūsų kultūrinio lygio dalykinės, mokslo ir poetinės kalbos reikalavimų. Sis to meto mūsų kalbos kultūros lygis iš Maironio reikalavo atlikti labai didelį uždavinį — sukurti lietuvių lyrikai poetinį žodyną ir poetinę sintaksę, nekalbant jau apie reikalą rašyti taisyklinga, gryna, aiškia kalba.

Mes neturime galimybės čia visą šį Maironio darbą aprašyti, bet turime konstatuoti, kad savo uždavinį jis atliko nusistebėjimo vertu sugebėjimu. Jo raštų kalbą vis dėlto privalome laikyti gana gryna ir taisyklinga. Tiesa, ilgainiui jis ją taisė, bet reikia atsiminti, kad tai eilėraščių kalba, kurią taisyti ir keisti yra nelengvas, o kartais ir neįmanomas dalykas. Ji palyginamai gana gera buvo jau ir pradžioj. Ypatingai pažymėtina, kad toninėje eilėdaroje taip reikšmingoj kirčio ir priegaidės srity net šiandien Maironio raštuose nerandame labai ausį badančio netaisyklingumo, ko neišvengia net šios dienos kai kurie žymūs mūsų poetai. Su lygiu sėkmingumu Maironis kūrė ir naują lietuvių lyrikos poetiką. Jos vertę geriausiai iškelia faktas, kad ji plačiausiai mūsų literatūroje prigijo ir buvo naudojama. Net ir šiandien šiais Maironio darbo rezultatais mes naudojamės. Jo poezijoj įgiję taurumo žodžiai, epitetai, tropai ir kitos poetinės priemonės tebėra ir šiandien raštuose populiarūs.

Pažymėtina ir jo naudojimas toninės eilėdaros vietoj ligi tol mūsų poezijoj tvirtai tebesilaikiusios silabinės. Tai taip pat reikia laikyti dideliu laimėjimu ir gražia pažanga.

Eidamas šiuo keliu, Maironis davė mums poezijos, kuri pati poetą padarė mūsų literatūroje epochiniu žmogumi. Tai buvo poezija naujo turinio ir .naujos formos. Ir ji buvo ne tik originali, bet savo idėjomis, dispozicija, tonu, poetinėmis priemonėmis buvo ir aukštos kultūros menas.

Kai dabar iš perspektyvos žiūrime į Maironį, turime pasakyti, kad jis iš tikrųjų buvo didelis poetas, nes tik tikrai didelė asmenybė ir didelis talentas galėjo tose Sąlygose taip. pasireikšti. Ne be pagrindo net visas jo kūrybos meto mūsų literatūros laikotarpis dažnai vadinamas maironiniu.

3. Maironio poezijos meninė vertė


Pažvelgę, kokia vieta Maironiui tenka lietuvių literatūros istorijoj, mes privalome dar dirstelti, kokios vertės Maironio poezija nepriklausomai nuo laiko sąlygų, nes tik tuomet galėsime suvokti, kiek didelis poetas iš tikrųjų Maironis buvo. Poeto svoris istorinėj literatūros raidoj ne visuomet yra proporcingas grynai meninei, nuo laiko sąlygų nepriklausomai, jo poezijos vertei.

Tikros meninės vertės mes tegalime pripažinti kūriniui, kuris savo idėjiniu turiniu yra nugalėjęs savo epochos ribas ir turi deramo svorio visų laikų žmogui, o savo forminiais ypatumais taip pat ir kitos epochos žmogui sukelia estetinių emocijų, įstengia į jį prabilti jam suprantamu ir jį veikiančiu žodžiu.

Tokį matą taikindami Maironio poezijai, žinoma, turėsime pripažinti, jog dalis jo kūrinių yra per daug susiję su jo epocha ir turinio ir išraiškos atžvilgiu. Jie teturi istorinės vertės. Vis dėlto didžioji Maironio kūrinių dalis turi nepraeinančios vertės. Jau mes konstatavome, kad daugelis Maironio idėjų ir šiandien mums priimtinos. Jos nėra tik tam tikram laikotarpiui būdinga pažiūra, bet išreiškia gilią ir esminę dalykų prasmę, todėl jos yra reikšmingos ir šių dienų žmogui. Kalbėdamas apie žmogų ir jo likimą, apie gamtą ir Dievybę, tėvynę ir tautą, Maironis reiškia tokias pažiūras ir gyvena tokiais jausmais, kad mes jaučiame, jog tos poezijos žodžiais prabyla ne tik pats poetas, bet ir mūsų pačių širdis bei siela. Mes jaučiame, kad jo susižavėjimas, jo pasiryžimai ir norai, jo skundai ir maldos, tai mūsų pačių norai, mūsų pačių susižavėjimas, ilgesiai, skundai ir maldos.

Panašiai, tenka pasakyti ir apie forminius Maironio poezijos ypatumus. Jo žodis vis tebeturi tos slaptingos jėgos į mus prabilti ir žadinti mūsų jausmus bei vaizduotę, jo poetiniai įvaizdžiai ir mums tebėra gyvi ir įstengia mus nuteikti melancholiškai, didingai, tauriai ar ilgesingai, vesti į svajų ir apsapnių pasaulį, jo poezijos muzika ir mums maloniai skamba.

Visi šie dalykai rodo, kad Maironis nebuvo tik savo epochos dvasios reiškėjas, kuris kitos epochos žmogui ir svetimas ir nesuprantamas. Jis savo poezijoj iškėlė tiek universalias idėjas, tiek bendrus žmogaus psichikos bruožus ir tai išreiškė tiek visiems žmonėms suvokiamais ir visus veikiančiais poetiniais įvaizdžiais, kad jo poezija, gyvai prabilusi į jo laikų žmogų, su dideliu sugestyvumu prabyla ir į mus ir, reikia tikėtis, prabils ir į ateinančias kartas. O tai mums sako, jog tai yra tikri meno kūriniai ir kad jų jėga glūdi ne tiek kokioj dėl laiko aplinkybių suaktualėjusioj temoj (nors ir tai ne be reikšmės), bet jų slaptingoj jėgoj prabilti į mus ir žavesiu svaiginti mūsų sielą.