Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Studentas iš Rudosios vaistinės PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Julius Kaupas   

Didžiojoj Vilniaus gatvėj, išdidžiai vingiavusioj per pačią Kauno senamiesčio širdį, stovėjo aukšti niūrūs namai ir susimąstę žvelgė dulkėto stiklo langais į baukščius praeivius. Tačiau visų nepaprasčiausias pastatas stovėjo priešais ledų krautuvėlę. Tai buvo ruda medinė vaistinė, be galo sena, pastatyta, kaip tvirtina miesto kronikos, senovės burtininko Samanio. Jos langai žėrėjo keistais spalvotais vitražais, o duryse slypėjo išpiaustyti bauginantys veidai ir, rodės, vis piktai šypsojosi, kam nors mieste susirgus.

Tad nenuostabu, kad eidamas vėlai vakare per ištuštėjusią gatvę, kai jau ir ledų krautuvė būdavo užrakinta, visuomet nejaukiai pasijusdavai ties tuo senu namu. Jis dunksodavo tada, visas paskendęs tamsiuose nakties šešėliuose, ir tik didelis raudonas žibintas, kabojęs sienoje, paslaptingai nušviesdavo mįslingas jo duris.
Vieną vakarą skaidri šviesa, žibėjusi vaistinės languose, staiga užgeso, ir trys linksmi studentai, išėję ant drėgnu laiptelių, skubiai rakino duris. Mat tada iš dangaus krito šaltas lapkričio lietus, ir tuščia gatve tik vėjas, liūdnai dejuodamas, nešė pageltusius lapus.


— Na, skubėkime alaus gerti! — sušuko vienas studentas, nusmaukęs sau ant pakaušio raudoną kepurę su aukso papuošalais.

— Bet pažiūrėkit į šį senį! — staiga sušuko antras, vardu Karolis, pažvelgęs į medinį durų veidą, nuo kurio akių varvėjo vandens lašai. — Ar neatrodo jums, kad jis verkia?

Abu kiti nusijuokė ir ėmė degtis trumpas pypkes.

Tuo tarpu suūžė vėjas ir staiga, nežinia iš kur, žibinto šviesoj pasirodė šviesiaplaukė mergina, apsivilkusi pilku apsiaustu su raudonom gėlėm. Palaidi jos plaukai — keista — nebuvo sudrėkę, nors aplinkui krito šaltas rudens lietus.

— Jei jūs į vaistinę, — nusijuokė vyriausias studentas (kuris šiaip jau didesnės reikšmės mūsų pasakoje nevaidina) ir pasitaisė kaklaraištį, — tai pačiu nelemčiausiu laiku. Mes ją ką, tik užrakinom.

— Bet mane, tikiuosi, dar įsileisite, — nusišypsojo ji, — nes šis receptas tikrai jau pats paskutinis šiandien.

Studentas metė nerūpestingą žvilgsnį lapelin.

— Ir vėl nelaimingas decoctum!... sušuko jis, dėdamas raktą į kišenę, ir pasistatė apikaklę. — Vis tie senoviški būdai!... Tai per ilgai truktų, brangioji. Ateikite rytoj.

— Vis dėlto neatsisakykite, — tęsė mergina, slėpiningai šypsodamasi, — nes nežinia, kada man teks kitą kartą čion atvykti.

Karolis, visą laiką tyliai stovėjęs šešėlyje, staiga tarė:

— Duokit man raktą. Aš lieku.

Jis davė žingsnį pirmyn, žibinto šviesa užkrito ant durų, ir medinio veido akys sužibo pikta šviesa.

— Ech, Karoli, tu iš tiesų turi per jautrią širdį... — tarė vyriausias studentas, — per jautrią grožiui, — pridūrė jis, žvilgtelėjęs į išblyškusį merginos veidą.

Mergina paraudo, abu studentai gi nusijuokė ir nuėjo švilpaudami gatve.

— Mes lauksime tavęs alinėj, — šūktelėjo jie dar atsisukę.

Karolis atrakino duris.

Vaistinėje buvo dar šilta. Studentas uždegė šviesą, ir spalvotos bonkos lentynose sužibo neramia ugnim.

— Sėskite čia ir lukterkit, — tarė Karolis, paėmęs receptą, ir nuėjo girgždančiom grindim iki stalo. Čia jis sustojo.

— Koks neįprastas receptas... — sumurmėjo jis, vartydamas lapelį. — Ir pasirašytas kažkokio negirdėto daktaro... Keista.

Ji uždegė lempelę ir uždėjo stiklą ant virpančios liepsnos.

Po to jis susimąstė ir ėmė lėtais žingsniais vaikščioti po vaistinę. Tylu buvo kambary, girdėjosi tik duslus laikrodžio takšėjimas ir tylus lietaus barbenimas į vaistinės langą.
Studentas ilgai žiūrėjo į keistus vaistų indus, sustatytus ant stalo.

— Bet palauk! — staiga dingtelėjo jam. — Trūksta dar vieno!

Jis dar sykį perskaitė receptą ir nuėjo tyliu kambariu link spintelės.

Tik ilgai paieškojęs, jis rado keistą senovišką bonką, matyt seniai bevartotą, nes visą apipintą dulkėtais voratinkliais.

Atsargiai, kaip ir visada, jis ėmė pilti skystį į bonkutę, bet vos tik pirmi jo lašai palietė verdančius vaistus, iš stiklo pakilo rausvi garai, pilni svaiginančio rožių kvapo. Nustebęs studentas pajuto svaigų virpesį, nutekėjusį nuo rankos, laikiusios bonką, iki pat širdies.

Pilnas keisto nerimo, jis pakėlė akis ir pažvelgė į merginą, kuri tyliai susimąsčiusi sėdėjo suole. Tik tada studentas pastebėjo, kaip nepaprastai gražus buvo, išblyškęs jos veidas, — gal būt dėl to, kad iš abiejų pusių, suolo atloše, klastingai žvelgė du rūstūs mediniai veidai.

Truputį drebančiom rankom jis nuėmė vaistus nuo ugnies, vis negalėdamas atitraukti akių nuo merginos.

Karoliui kažkodėl prisiminė senovės burtininkų virti meilės gėrimai, ir jis metė dar vieną žvilgsnį į receptą.

— Virgilija!... tarė jis tada pašnabždom. — Vis dėlto geras įprotis įrašyti recepte ir vardus. Virgilija!... gražus vardas, — ir jis garsiai pakartojo: — Virgilija.

Nustebus mergina pakėlė galvą, o studentas kažkodėl ilgai dėliojo bonkas, neskubėdamas, užmiršęs ir draugus, laukiančius jo netolimoj alinėj.

Net ir pažvelgęs į niūrų laikrodį sienoje, jis matyt neatsiminė jų, nes tarė:

— Žiūrėkit, kaip vėlu! Jums tikriausiai bus baugu grįžti tuščiom gatvėm tokiu laiku. Jei leisite aš mielai jus palydėsiu.

Mergina neatsakė, bet tik nežymiai linktelėjo galva, susimąsčiusi ir visai į jį nepažvelgusi.

Studentas užgesino šviesą, ir jie, išėję pro duris, paskendo lietuje.

Kažkuriam name skambino pianinas, tylūs garsai skrido per geltonus gatvės žiburius ir krito, tarsi sudužę žaislai, kartu su lietum ant drėgno šaligatvio.

Jie ėjo tylėdami, ir nebylus studentas juto tik nuostabaus rožių kvapo dvelkimą (keista, nes nuvytusiuose soduose jau nebebuvo gėlių) ir jautė vis smarkiau plakančią savo širdį.

Netrukus jie pasiekė didįjį skelbimų stulpą, sužėrėjusį tamsoje šviesiais plakatais. Čia studentas sustojo, pavergtas nenugalimo ilgesio ir, atsisukęs į merginą, paėmė ją. už rankos.

— Aš noriu jums pasakyti vieną nereikšmingą paslaptį, — tarė jis, — kuri tik be reikalo nustebins jus.

Aš myliu jus.

Mergina nusišypsojo, matyt visai netikėdama, kad tie žodžiai sakomi jai, ir tarė, ištraukdama ranką:

— Eikime tolyn.

Studentas paraudo. Jis ėjo, nuleidęs galvą., o sumišusios jo mintys, nežinia kodėl, vis sukosi apie įstrigusį atmintin plakatą — geltoną begalinę dykumą ir puošnų turtingą karavaną, einantį lakiu jos smėliu.

Mergina sustojo siaurutėj ir tamsioj kaip naktis Seminarijos gatvėje.

— Toliau nelydėkit manęs. Man jau nebetoli, — ir ji padavė studentui ranką, — dėkui tau, tu, laimingas sapnuotojau, — ir ji dingo tamsoje, tarsi niekad daugiau nenorėdama apie tai kalbėti.

Studentas liko vienas akloj gatvėj, apsiaustas begalinio lietaus, kurio ribų niekur nesimatė. Jis pabėgėjo kelis žingsnius Virgilijai iš paskos. Bet ji, nuostabu, buvo išnykusi staiga pakilusio vėjo sūkury.

Kažkuriam name sužibo dideli šviesūs langai. Vienplaukis studentas ilgai žiūrėjo į juos, svajodamas ir laukdamas, gal pasirodys juose šviesi jos galva, nes kas žino — gal būt ji gyveno čia — gal būt...

Po to jis nuėjo, kankinančio nerimo apimtas, dusliai skambančia gatve.

Eidamas pro alinę, jis stabtelėjo. Pro rakto skylutę sklido linksma šviesa, juokas, triukšmingos kalbos ir sudaužiamų stiklų garsai. Studentas liūdnai nusišypsojo, pasistatė palto apikaklę ir nuėjo tolyn dusliai skambančia gatve, per paskendusį vandenyse miestą.

Ilgus vakarus studentas klaidžiojo lynotomis senamiesčio gatvėmis, pilnas ilgesio ir laimingo nerimo, vildamasis sutikti Virgiliją.

Skaidrūs pianino garsai skrisdavo, tarsi stikliniai paukščiai, per liūdnus nakties šešėlius, ir puošnusis karavanas plakatų stulpe vis ėjo per begalinę dykumą, tarsi sapnuodamas apie tolimas nepasiekiamas oazes.

Vieną vakarą Karolis ilgai stovėjo ties vaistine ir susisvajojęs žvelgė į nebylų medžio veidą jos duryse. Bet kai jis nusisuko ir ruošėsi eiti tolyn, iš užpakalio pasigirdo duslus ir bauginantis balsas:

— Nueik, Karoli, į senąjį užkeiktą dvarą!..

Nustebęs studentas atsigręžė. Nieko gatvėj nesimatė.

Tik staiga pakilęs vėjas siūbavo raudonąjį žibintą, ir paslaptingi šešėliai žaidė keistai atgijusiame durų veide, besišypsančiam daug žadančia šypsena.

— Negi aš pats būčiau nejučiom tai pasakęs? — tarė sau sunerimęs studentas, ir jo širdis ėmė smarkiai plakti...

*


Jis klaidžiojo, palikęs miesto gatves, mėnulio šviesos pilnais laukais.

Keisti medžiai metė baugius šešėlius, tolumoj girdėjosi duslūs garsai, primeną surūdijusiu durų girgždėjimą, durų, atsiveriančių į nežinomą pasakų pasaulį.

Studentas svajojo, pilnas liūdno ilgesio, ir tyliai dainavo, raudona jo kepurė žėrėjo migloje, tarsi raudonas žiburys.

Jis priėjo užkeiktąjį dvarą. Čia tyliai šlamėjo alėjos medžiai, o toliau, laukinių rožių krūmuose, juodavo rūstus apirusios pilies bokštas. Studentas priėjo artyn. Tačiau vos tik jis įžengė į griuvėsius, bokšte pasigirdo baugus šūksmas, ir didelis juodas paukštis raudonai žėrinčiom akim nuplasnojo virš sugriuvusių sienų ir pranyko migloje. Per studento krūtinę nuėjo šiurpus drebulys, ir jo širdis ėmė neramiai plakti.

Jis įsiklausė. Buvo tylu; mėnesio šviesa be garso sruvo numirusiais laukais, tačiau studentas galėjo prisiekti, kad jis girdi tylius balsus po žemėm ir tylią nuostabią muziką. Jis neramiai apsidairė. Senojo bokšto samanose švietė silpna rausva švieselė, tokia neryški, jog jis pamanė, kad tai švento Jono vabalėlis. Studentas priėjo artyn. Bet ne, tai nebuvo vabalėlis, tai skverbėsi šviesa pro sunkių žalvarinių durų rakto skylutę. Studentas, netikėdamas savo akim, pridėjo ausį prie durų. Viduj pasigirdo raktų žvangėjimas ir tolimi balsai, durys nejaukiai girgždėdamos atsidarė, ištryško raudona šviesa, nužėrusi griuvėsius, ir du šarvuoti riteriai išėjo pro duris.

— Įeikite vidun, studente, — tarė vienas, pasipuošęs sidabriniu šalmu su mėlyna plunksna, ir giliai nusilenkė. Jo rudai įdegusiam, tarsi mediniam veide buvo sustingusi keista šypsena, primenanti bauginantį juoką vaistinės durų veiduose.

Nustebęs studentas įžengė vidun.

Jie ėmė leistis apgriuvusiais akmeniniais laiptais žemyn. Nišose stovėjo geležiniai paukščiai stiklinėm akim, plačiai išskėtę sustingusius sparnus, apšviesti iš apačios sklindančios auksinės šviesos, tačiau viena niša buvo tuščia.

Jie nusileido į puošnią menę ir nuėjo žibančiom grindim, mirguliuojančiom nuostabiom mozaikom, apsupti laimingos šviesos, srūvančios iš fantastiškai išgraviruotų žvakidžių.

Riteriai sustojo ties ąžuolinėm durim, išmargintom keistais raižiniais, ir, sužvangėję sidabro šarvais, iškilmingu mostu atvėrė duris.
Studentas įžengė į nuostabią salę.

Jos viduje vyko šauni puota, ir nepaprastas tai buvo vaizdas.

Linksmi muzikantai grojo nematytais senovės instrumentais, gi prie didžiulio stalo, begaliniam žvakių mirgėjime, sėdėjo daugybė puošnių dvariškių ir puotavo. Tarnai skubiais žingsniais nešiojo kepsnius, pilstė vyną iš žibančių aukso indų, girdėjosi juokas ir smagus ūžesys.

Jiems įėjus salėn, triukšmas nutilo, ir riteriai tarė:

— Valdovė, dar vienas paukštis išskrido į pasaulį. Bet užtat tau atvedam retą svetį — studentą.

Tuomet karalius, sėdėjęs stalo gale su auksiniu vainiku ant žilos galvos, pakilo šypsodamasis ir mostelėjo studentui ranka, rodydamas tuščią sostą šalia savęs:

— Sėskis, svety!

Bet studentas stovėjo, netekęs žado ir nejudėdamas, įsmeigęs akis į šviesiaplaukę karalaitę mėlyno aksomo rūbais. Jis stovėjo, nerasdamas žodžių, smarkiai plakančia širdim: tai buvo jo pamiltoji Virgilija.

— Sėskis! — švelniai pakartojo, karalius, rodydamas puošnų krėslą tarp savęs ir karalaitės.

Sumišęs studentas atsisėdo kėdėj ir nuleido akis į krištolinę taurę, stovinčią priešais jį.

Prisiartinęs greitas tarnas įpylė jo taurėn ir tuščion karalaitės taurėn tamsiai raudono vyno, kvepiančio svaiginančiu rožių kvapu, ir Studentas, nežinia kodėl, pagalvojo apie keistojo gėrimo kvapą, supusį jį vaistinėje.

— Tad išgerkime, svajotojau, vyno stiklą už tavo atvykimą išsipildžiusių svajonių pilin, — ir karalius palenkė galvą virš vyno, tarsi neišlaikydamas vainiko naštos.

Studentas pakėlė taurę ir pažvelgė į karalaitės akis, slėpiningai žiūrinčias į jį. Jis išgėrė stiklą, ir keistas drebulys vėl nubėgo jo kūnu.

— Antrą kartą sutinku tave, — pagaliau tarė jis virpančiu balsu karalaitei, — ir klausiu save, kada gi tai buvo sapnas — pirmiau ar dabar?

— O ne, dabar tu nesapnuoji, — atsakė ji nusišypsojusi ir uždėjo pirštus ant studento rankos. — Reikia pamiršti sapnus, — ir studentas pajuto lengvuose jos pirštuose tą patį drebulį, neraminusį jį. Ar tai buvo vynas, o gal buvo tai meilė?

Jis įsiklausė į linksmas dvariškių kalbas, į ūžiantį jų juoką ir į muzikos garsus,,— ir jam ėmė svaigti galva.

— Tau karšta, tiesa? — tarė karalaitė atsistojusi ir paėmė studentą už rankos. — Einame sodan.

Ir juodu, pakilę nuo stalo, nuėjo per salę.

Sode švietė pilnatis, senose obelyse geltonavo nuostabūs vaisiai, gi toliau, po žaliom palmėm, ilsėjosi laimingi kupranugariai, tarsi atradę išsvajotą oazę, nuvargę po ilgos kelionės dykumomis.

Studentą apėmė begalinė ramybė.

Jie atsisėdo baltam marmuriniam paviljone, apaugusiame turtingom rožėm. Studentas atsilošė suole, jo veidas paskendo rožių šešėlyje, ir jis ilgą laiką tylėjo.

— Nežinau, kaip man kalbėti, — pagaliau tarė jis, — šalia tavęs aš jaučiu tokį nesuvaldomą virpesį, kad neberandu žodžių pasakyti viso, kas yra mano širdy.

Karalaitė pažvelgė į jį tamsiomis akimis ir paraudusi perbraukė ranka per šviesius jo plaukus.

— Nekalbėk... tarė ji. — nes aš žinau... Kaip gera, kad tu esi čia!

*

Universiteto archyvuose galima rasti raštas, pasirašytas universiteto rektoriaus ir užantspauduotas didžiuoju universiteto antspaudu, taigi visiškai patikimas raštas, kad studentas Karolis ilgą laiką nesirodė mieste. Jis nesilankė paskaitose, nevaikščiojo į vaistinę, nelaikė egzaminų ir veltui draugai jo ieškojo ūžiančiose auditorijose.

Karolis gyveno užkeiktoj pily, prasmegusioj po žeme, atidėjęs į šalį savo raudoną studento kepurę ir apsivilkęs karališkais auksu siuvinėtais rūbais. Mat artėjo jo vestuvių su karalaite diena. Studentas turėjo paveldėti tą keistą karalystę, ir ramindamasis tuo — pažymi anie garsūs archyvų raštai — mūsų miesto universitetas įgavo visai užpelnytą teisę vadintis karališkąja akademija.

Vieną rytą studentas nubudo brangioje rūmų lovoje ir mostelėjo ranka riteriui, kurs nusilenkė, laukdamas įsakymų.

— Sakyk man, — tarė studentas, neramiai susimąstęs, — juk keista: aš dar nė sykio čia nesu susapnavęs. Argi pas jus niekas nesapnuoja?

— Sapnai! — atsakė riteris, mandagiai nusilenkęs.

— Kam gi mums sapnai! Argi nepastebėjai, o karaliau, kad visas mūsų gyvenimas yra išsipildęs sapnas?

Riteris susimąstė ir ėmė tyliai pasakoti:

— Garsus buvo mūsų dvaras senovėje, — pradėjo jis, — ilgas dienas mes medžiodavome girioje, vakarais klausėme gražių (ak, kaip gražių!) dainių pasakojimų ir nekantriai laukėme karalaitės gimimo dienos.

Čia riteris stabtelėjo, susisvajojęs, jo šarvai minutei sužibo žvakių šviesoje, ir medinis jo veidas akimirkai atgijo.

— Bet pagaliau ta laukiamoji diena atėjo. Suvažiavo daug svečių, stalai lūžo nuo valgių ir gėrimų, — ir prasidėjo šauni puota. Viduryje puotos mūsų karalius atsistojo ir sušuko: „Tai laimingiausia mano gyvenimo valanda! O, kad ji niekados nepraeitų! ..“ Jis liepė pašaukti burtininką Samanių, galingiausiąjį burtininką mūsų krašte, ir jam tarė: „Tu galingas, burtininke, ir daug gali. Padaryk, kad mūsų puota nesibaigtų niekada.“ Ilgai galvojo tada nustebęs Samanius ir pagaliau tarė liūdnu balsu: „Sakyk, o karaliau, geriau kitą norą, __ nes kas bus, kai tavo laimė bus amžina?“ Karalius gi atsakė: „Kito noro, burtininke, aš neturiu. Išpildyk tą, kurį tau sakau“. — „Jei jau įsakai, karaliau, — tarė Samanius, tai padarysiu, tik reikia išnešti smėlio laikrodį iš pilies.“ — „Paimk laikrodį ir įmesk į ežero gelmes,“ — tarė man karalius, bet Samanius tada suklupo prieš karalių ir sušuko: „Aš išpildysiu tavo norą, karaliau, bet išpildyk ir tu šį mano paskutinįjį — leisk man pačiam jį išsinešti su savim iš tavo pilies.“ Karalius sutiko su tuo keistu burtininko noru ir šis išėjo, rūpesčių pilnu veidu, su auksiniu laikrodžiu pro duris. Lauke gi jis tarė savo galingus burtų žodžius, ir pilis pasinėrė po žeme. Neramūs sakalai pavirto geležinėm statulom, dvariškiai ėmė šypsotis smagia šypsena, ir laiminga mūsų puota nesibaigia amžinai. Studentas susimąstė.

— Ir jūs nieko daugiau nesiilgit?

— Čia ilgesio nėra, — atsakė riteris, — užtat čia yra puotos stalai.

Studentas svarstė.

Lėtais žingsniais prisiartinąs prie spintos, jis atidarė puošnias krištolo duris. Ten kabojo seni studentiški jo rūbai, ten raudonavo ir miela, nuo lietaus išblukusi jo kepurė. Jis ilgai žiūrėjo į ją ir svajojo. Su baime jis juto, kad ir jo ilgesys yra miręs jame, ir kad jis tejaučia tik, o Dieve, tik! — laimę širdyje. Jis peržvelgė brangakmeniais žėrintį kambarį: tai buvo jo turtai, bet, ak, jie jau nebesislėpė jo širdy! Jo širdis buvo tuščia.

Tada nuliūdęs studentas nusivilko auksu siūtus rūbus ir apsivilko pilką savo švarkelį; jis susijuosė diržu ir užsidėjo raudonąją kepurę ant galvos. Ir jis tarė pasiryžusiu balsu:

— Išvesk mane, riteri, iš mano pilies.

Riteris klusniai sužvangino pentinais ir išėjo pro duris į menę. Rami žvakių liepsna sušvito laimingoj rite-rio šypsenoj, tačiau nuleistas ir sunerimęs studento veidas skendėjo šešėlyje.

Tuo tarpu tyliai atsivėrė karalaitės kambario durys. Išbalus karalaitė, susisupusi nuostabiu auksiniu rūbu, stovėjo slenkstyje. Pamačiusi studentą, ji viską suprato ir nuleido ant krūtinės šviesią savo galvą, nesakydama nė žodžio. Bet kai studentas priėjo prie akmeninių laiptų, vedančių į bokštą, karalaitė nebegalėjo suvaldyti savo susijaudinimo; pribėgusi prie studento, ji plakančia širdimi paklausė:

— Argi tu nebemyli manęs?

Studentas atsisuko laiptuose. Jis ilgai žiūrėjo į ją su liūdna šypsena veide ir pagaliau tarė:

— Aš myliu tave, karalaite, ir tu esi man taip nepaprastai brangi. Aš palieku tave, kad ta skaidri meilė būtų vienintelis mano turtas lietingose rudens naktyse, turtas, kurs skaudžiai kankintų mane savo nepasiekiamumu. Ir tavo pilis man bus tokia brangi, kai žinosiu, - kad jos atrasti tuščiuose laukuose aš negaliu.

Karalaitės akyse pasirodė ašaros.

Tada susijaudinęs studentas skubiai nulipo laiptais ir paskutinį kartą pabučiavo ją į lūpas. Po to jis nubėgo, keisto nerimo apimtas, akmeniniais laiptais į bokštą, plačiai atplėšė žalvarines duris ir, kvapo netekęs, sustojo užkeikto dvaro griuvėsiuose:

Durys sugirgždėjo ir užsitrenkė, užverdamos pasakų pasaulį.

Studentas stovėjo blyškioj mėnulio šviesoj, trapiam marmuro paviljone, sudužusiam, tarsi nuostabus ir pasakiškas žaislas.

Rudenio vėjas judino tuščius, apleistus rožių krūmus ir nuvytusios obelies viršūnėje geltonuojantį obuolį, paskutinį ir gal todėl tokį mielą obuolį.

Studentas pasilenkė prie šviečiančios rakto skylutės, norėdamas dar sykį pažvelgti į pilį. Bet ak! tai jau nebebuvo pro duris sklindanti šviesa! Ten spindėjo mažytis švento Jono vabalėlis, pasislėpęs žaliose bokšto samanose. Pasakų pilis buvo amžinai užverta.

Studentą apėmė ilgus liūdesys, ir jis, nė žodžio netardamas, priglaudė veidą, prie šaltų akmenų.

*


Netrukus jis vėl stovėjo ties vaistinės durim ir neramiai klausė save, ar nepaprastas jo nuotykis nebuvo tik keistas sapnas. (Kai kurie studentai ir dabar dar tiki, kad visa tai tebuvo tik sapnas, kas, žinoma, yra didelė neteisybė, nes juk jo nuotykis, kaip minėjom, yra įrašytas niekad nemeluojančiuose universiteto archyvų raštuose.)

Kuo ilgiau jis žiūrėjo į durų veido šypseną, tuo nejaukesnė ji jam rodėsi. Tada jis nuleido galvą ir nuėjo lapkričio vėjo pilna gatve — tik ilgai dar švytėjo raudona jo kepurė tolimuose gatvės žiburiuose, o kai ir ji pradingo tamsoje, tolumoj vis dar girdėjosi liūdnas ir svajingas jo dainavimas.

 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai