Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
JUNGTINĖS TAUTOS IR LAISVĖS BYLA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. Pakalnis   

Kovoje dėl Lietuvos laisvės užsienio lietuviai į Jungtines Tautas atsikreipia jau ne pirmą kartą. 1945 m. į JT steigiamąjį suvažiavimą San Francisco mieste buvo atvykusi Antano Olio vadovaujama Lietuvai vaduoti sąjungos delegacija, kuri Lietuvos reikalu atliko vertingą darbą. Tačiau šią dinamiškai pradėtą veiklos taktiką ilgainiui (vienybės vardan!) nuslopino rivalizuojančios grupės. Amerikos Lietuvių Taryba, į kurią vėliau grįžo ir Lietuvai vaduoti sąjunga, savo strategiją per šimtmečio ketvirtį parėmė Roosevelto lietuvių delegacijai 1945 m. padarytu pareiškimu, jog Lietuvos nepriklausomybė nesanti panaikinta, bet tik laikinai nuslopinta, ir Amerika dėsianti visas pastangas Lietuvos nepriklausomybei atstatyti. Nekritiškas pasikliovimas tuo pažadu ALTo veiklos taktiką gerokai sustingdė. Pagrindinai būdavo pasitenkinama okupacijos nepripažinimo pakartojimais ir šiokių tokių ryšių su Valstybės departamentu palaikymu. Gaunamos iš valdiškų šaltinių nedidelės subsidijos vadovybės žmones gal perleng-vai lenkė derintis prie oficialios užsienio politikos linijos, nebūtinai nuoširdžios ir naudingos Lietuvos laisvės reikalui.

1961 m., t. y., praėjus šešiolikai metų nuo Olio "partizaninės" veiklos, vėl atsikreipta į Jungtines Tautas, šios iniciatyvos ėmėsi naujas "partizaninis" sąjūdis — Rezoliucijoms remti komitetas. Lyginant tuos du sąjūdžius, nesunkiai galima pastebėti ir daugiau panašumų: atramos ieškojimas JAV Kongrese, veržimasis į amerikiečių spaudą, pasipriešinimas iš ALTo pusės ir kt. Tačiau vėlyvesnis sąjūdis nėra kilęs iš ankstyvesniojo. Jis iškilo savarankiškai. O tie panašumai, gal būt, tik išreiškia abiejų sąjūdžių vadovų, Antano Olio ir Leonardo Valiuko, politinės filosofijos giminingumą, kurį būtų galima formuluoti taip: patys būdami neturtingi politiškai ir finansiškai įtakingais žmonėmis, kovoje už Lietuvos laisvę atramos ieškokime įtakingoje amerikiečių visuomenėje. Lengviausiai iš tų įtakingųjų Amerikoje yra pasiekiami visuomenės rinktieji valdžios pareigūnai ir spaudos žmonės. Iš jų talkos labiausiai tikėtasi ir daugiausia susilaukta. Dabar taip pat jau turime stiprią lietuvių ekonominę visuomenę, kuri pajėgtų mūsų kova sudominti ir amerikiečių akademinio pasaulio sektorių. Tačiau iki šiol pastebimų pastangų čia nepasirodė.

1966 m. JAV Kongresas galutinai priėmė H.C.R. 416 rezoliuciją, ir nuo to laiko Rezoliucijoms remti komiteto — RRK dinamika tarsi ėmė silpti. Kai kam susidaro įspūdis, kad sustota prie pirmojo laimėjimo, nors sąjūdis visą laiką skelbė tris kovos etapus: pravesti rezoliuciją Kongrese, išgauti vyriausybės palankumą Baltijos valstybių bylai kelti Jungtinėse Tautose ir čia laimėti bylą. Pirmasis tikslas pasiektas. Tomis pačiomis jėgomis tenka siekti ir antrojo, o trečiasis, bylos laimėjimas Jungtinėse Tautose, taptų Amerikos vyriausybės rūpestis.
Viešumoje aptilus RRK intensyvumui, jautresnioji visuomenė su pagrindu kelia klausimą, ar komitetas savo planus dar tebevykdo. Tuo pačiu metu iškeliamas ir abejojimas: ar nepavojinga su Lietuvos laisvės byla šiuo metu pasirodyti Jungtinėse Tautose?

Tur būt, niekas kitas geriau nepavaizduoja užsienio lietuvių politinės vadovybės pasimetimo, kaip susiskaldymas pažiūrose į Lietuvos bylos kėlimą Jungtinėse Tautose. Ne tik Lietuvių Bendruomenė, VLIKas ir ALTas tuo klausimu neturi vieningos nuomonės, bet ir diplomatinės - konsularinės tarnybos žmonės. Būtų normalu, jei rimtos studijos privestų prie tam tikrų išvadų ar nuomonių išsiskyrimo, tačiau blogiausia, kad nesutarimas yra mūsų vadovaujančių institucijų apsilenkimo su ta problema išdava. Juk per šešerius metus, kai visoje Amerikos lietuvių bendruomenėje vyko gaivališkas sąjūdis laimėti rezoliuciją JAV Kongrese, nė viena laisvinimo institucijų konferencija niekad nepaskyrė nė vienos sesijos tam klausimui nagrinėti. O kiek laiko beprasmiškai praleista "jėgoms rikiuoti" ir "vieningai veiklai" sutarti. Vis nenorima suprasti, kad tikra vienybė negali būti sutarta, o turi organiškai išaugti iš sąžiningų pastangų siekti rūpimo tikslo. Sutartimis pasiekiamos tik paliaubos. Bet jos ne daugiau yra veiksmingos, kaip dabar tarp žydų ir arabų.

VLIKas ir Lietuvių Bendruomenė įvairiomis progomis yra padarę nutarimus, paremiančius RRK pastangas. Balsingiausiai prieš kalba ALTo žmonės, nors pats ALTas, kaip institucija, oficialiai savo nepritarimo nėra pareiškęs. Įtakin-giausiame poste esąs Lietuvos diplomatas, Vasario 16 proga prieš kelerius metus kalbėdamas vienoje bendruomenėje, RRK darbą palaimino išskirtinai entuziastiška kalba, gi Lietuvos konsulas Kanadoje tai pačiai auditorijai patarė nuo žygio į JT susilaikyti.

Toks visuomenei siūlomas nuomonių išsiskyrimas demoralizuojančiai veikia laisvės kovą aktyviai remiančią visuomenę. Ji su pagrindu turi teisės laukti, kad politinės viršūnės, ypač diplomatinės -konsularinės tarnybos žmonės, tuo klausimu nuomones turėtų išlyginti. Bet kaip išlyginti, jei net nenorima tuo klausimu kalbėtis?

Dr. J. žmuidzinas, Lietuvos gen. konsulas Kanadoje, ėjimą į JT stabdo tokiais argumentais: "Tačiau, kita vertus, Afrikos ir Azijos naujosios tautos labai mažai žino apie Lietuvą ir nėra politiškai bei kultūriškai pribrendusios ir nepriklausomos, kad, aplamai paėmus, galėtume iš jų laukti sau užtikrintos paramos tarptautiniame forume. Taigi, Jungtinių Tautų sudėtis yra tokia, jog draugiškų mums valstybių vyriausybės nepataria, kad Lietuvos išlaisvinimo klausimas būtų pateiktas Jungtinėms Tautoms spręsti balsu dauguma, kurios galim techniškai ir neturėti ir netiesiogiai susilaukti aneksijos pripažinimo iš tos organizacijos pusės" (Lietuvių Dienos, 1970 vasario mėn).

Kad tos tautos nepribrendusios, tai tiesa, bet kad mes jų savo labai riboto pajėgumo informacija nepribrandinsime, irgi tiesa. Kai Amerika pradėtų pasiruošimus kelti Baltijos valstybių bylą JT, tik tada prasidėtų paveiki informacija, kurią ji vykdytų savo jėgomis ir finansais. Tik tada galėtų atsiverti tų tautų akys. Kalbant apie mums "draugiškų valstybių" duodamus patarimus, reikia tuoj pat iškelti abejojimą, ar tie patarimai yra nuoširdūs. Politiškas apdairumas reikalautų aklai nepriimti ir draugišku valstybių patarimus. Prieš eilę metų tokį įspėjimą yra padaręs ir prel. M. Krupavičius. "Draugiškume" gali tūnoti klasta Lietuvos klausimą užliūliuoti, užmigdyti ir pamiršti. Vakarų demokratijoms mandagiai, bet tvirtai nuolat reikia priminti apie neišpirktus Baltijos valstybių vekselius ir bylai laimėti ieškoti draugų, kuriuos moraliniai ir formalūs įsipareigojimai dar saisto. Su "draugiškais" oficialių pareigūnų patarimais tektų būti labai atsargiems.
Taip pat perdaug lengvai ir nekritiškai yra priimama kažkieno padaryta prielaida, jog Lietuvos klausimas būtų palaidotas, jei JT iškeltos bylos nepasisektų laimėti. ALTo pirmininkas viename viešame pranešime iš tos prielaidos padarė tiesiog fantastiškas išvadas. Girdi, Amerika tokiu atveju uždarytų Lietuvos atstovybę, konsulatus, nutrauktų "Amerikos balso" Lietuvai transliacijas ir t.t. Bet čia jau nebe klausimo svarstymas, o visuomenės gąsdinimas.

Jungtinių Tautų istorija rodo, kad vienas nepasisekimas dar nebūtinai palaidoja keliamą klausimą. Iš antros pusės, Amerika, jei imtųsi kelti bylą, pirma laimėjimui ruoštų dirvą. Tam būtų skirta daug laiko ir daug pinigų. Amerikos diplomatai tikrai susiorientuotų, kada pateikti klausimą balsavimui. Gi prieš tai turėtų būti nueitas netrumpas procedūrinis kelias, kurį neabejojamai savo blokadomis ilgintų sovietai. Jau vien procedūrinė kova mūsų reikalą iškeltų į pasaulio viešosios opinijos paviršių. O to didele dalimi savo politine veikla mes ir siekiame. Pagaliau tarptautinės politikos žaidime padarome ir tokių ėjimų, kurių nepasisekimą galima iš anksto numatyti. Jie skiriami klausimui ar problemai sudrama-tizuoti, jei situacija to pareikalauja. Pats laimėjimas gali ateiti kitu laiku ar kitoje vietoje.

Kaip pavyzdį šioje vietoje galima priminti Rumunijos delegacijos "25 valstybių" nusiginklavimo konferencijoje Ženevoje š. m. kovo mėnesį padarytą pasiūlymą pasirašyti tarptautinę konvenciją, draudžiančią karinius manevrus svetimos valstybės teritorijoje ar arti jos sienų. Rumunai nebuvo naivūs, tikėdami, kad Rytai ar Vakarai tokį pasiūlymą priimtų, nes ir vieni, ir antri nuo tokių manevrų atsisakyti negali. Tas "nerealus" pasiūlymas iš tikro buvo atmestas, bet jis ne palengvins, bet pasunkins sovietams manevrų pretekstu įvesti savo karo jėgas į Rumuniją. Politikoje kartais galima laimėti ir "pralaimėjime".

Politikai, nesurišti su nustatyta valstybės užsienio politikos linija, gali duoti sąžiningesnius patarimus, negu oficialūs valdžios pareigūnai. Jie gali savarankiškiau galvoti ir nuoširdžiau kalbėti, ir ne kartą jų patarimais galima labiau pasitikėti. 1970 metų Nepriklausomybės šventės minėjimo proga patarimų dėl ėjimo į Jungtines Tautas davė tikrai patyrę politikai, kaip buvęs Kanados premjeras J. G. Diefenbakeris (kalbėjęs Toronte), "Reader's Digest" editoria-listas, buv. kongresmanas O. K. Armstrong (Filadelfijoje), kongresmanas J. D. Dingell (Detroite) ir daugelis kitų, Vasario 16 proga kalbėjusių JAV Kongrese. Los, Angeles apskrities taryba, atstovaujanti 7.2 mil. žmonių, rezoliuciją, prašančią Baltijos valstybių klausimą iškelti Jungtinėse Tautose, pasiuntė prezidentui, valstybės sekretoriui ir Amerikos ambasadoriui prie JT. Ta linkme, o ne į lietuvių spaudą ir minėjimus turėtų būti kreipiamos ir visų miestų bei valstijų rezoliucijos ir proklamacijos.

Taigi, yra draugiškų balsų, kurie pataria visai kitaip. Sprendimą tenka padaryti mums patiems. Mūsų žymiausio sovietologijos eksperto prof. dr. V. Vardžio nuomone, Baltijos valstybių okupacijos byla sovietams būtų sunkiai apginama. Bylos iškėlimas suduotų jiems skaudų smūgi.

Reikia manyti, kad Rezoliucijoms Remti komitetas yra sąmoningai apsisprendęs šiuo metu bylos kėlimo akcijos neforsuoti. Matyt, norima leisti Nixono administracijai derybose su sovietais nusvilti pirštus, gi tylos laiką sunaudoti išvidiniiam organizacijos stiprinimui ir papildomos talkos amerikiečių tarpe organizavimui. Kas žino, gal patogus momentas gali ateiti tik antroje Nixono prezidentavimo kadencijoje.
Baltijos valstybių bylos kėlimas Jungtinėse Tautose galėtų būti ta dirva, iš kurios išaugtų lietuviškų ir baltiškų veiksnių vienybė. Tik ar mes pasiruošę tuo keliu lietuvišką vienybę kurti?
J. Pakalnis


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai