Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PRODUKTYVUSIS GEORGĖS SIMENON PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Vytautas Gaigalas   
Tarp šiandieninių prancūzų romano meistrų dažnai minimas ir Georges Simenon vardas. Tai populiarus plačiųjų masių rašytojas, vienas žymiausių detektyvinio romano atstovų. Jo kūryba priklauso maždaug 1930 - 1960 metų laikotarpiui, nors ir dabar jis dar gana aktyvus.

G. Simenon gimė Lieže, Belgijoje, 1903 m. Jo motina buvo flamande, o tėvas — bretonas. Užaugo tarptautinėje ir poliglotinėje aplinkoje. Papildyti tėvo nedidelei algai motina išnuomuodavo kambarius studentams, dažniausiai svetimtaučiams, lenkams ir rusams. Tai aiškina Simenono ankstyvą susidomėjimą Gogoliu ir Dosto-jevskiu, su kurių raštais jis lygiai gerai susipažino, kaip su prancūzų klasine literatūra. Iš mažų dienų įgijo patraukimą kelionėms ir prisitaikymo dovaną įvairioms aplinkybėms ir papročiams tų kraštų, po kuriuos keliavo ir kuriuose gyveno. Nemaža laiko jis praleido ir Jungtinėse Amerikos Valstybėse.

Dar mokykloje būdamas jis pajuto norą rašyti. Dėl finansinių sunkumų turėjo palikti mokyklą būdamas 15 metų amžiaus. Kiek laiko praleido sekretoriaudamas knygyne, kurio savininkas, tiesa ar ne, jį atleido už tai, kad klientų akivaizdoje jis pasirodė geriau žinąs prancūzų rašytojus negu patsai savininkas. Simenon greit susirado žurnalisto darbą Liežo laikraštyje, čia ir pradėjo rašyti sava pirmas noveles.

1920 G. Simenon išleido savo pirmąjį romaną Au pont des Arches. Netrukus po to prasidėjo jo fenomenalus kūrybos tempas: kas mėnuo — romanas arba dvi ar trys novelės (turint dėmesy, kad kai kurios jo novelės nėra ilgesnės kaip 50-60 puslapių). Savo pirmus romanus Simenon išleido įvairiais slapyvardžiais: Georgės Sim, Christian Brulls, Georges-Martin - Georgės, Gom Gut it t.t.. viso net septyniolika.

1922 jis persikėlė į Paryžių. Čia iki 1933 jis išleido per 150 romanų. Pasidaręs žinomas, susirado pastovų savo knygų leidėją, Ar-tėme Fayard. 1930 pasirodė jo romanas Pietr le Letton, kuriame pirmąsyk sutinkamas inspektoriaus Maigret personažas. Per sekančius du metus išleido visą seriją romanų, kuriuose Maigret yra pagrindinis veikėjas. Po daugiau negu šešiasdešimt detektyvinių romanų inspektorius Maigret susilaukė tokio garso, kaip Sherlock Holmes ar Hercule Poirot.

Nuo 1934 iki 1948 Simenono knygų leidėjas buvo Gallimard. Su šiuo laikotarpiu sutampa antras rašytojo kūrybinis periodas, kurį jis vadina roman dur, arba rimtas romanas. Laikinai jis beveik visai pamiršo inspektoriaus Maigret personažą. Tame laikotarpyje jis sukūrė plataus garso romanus, kaip Le Testamcnt Donadieu, L'Homme qui regardait passer les trains, Cour d'assises. šio laikotarpio romanais Simenon nusipelnė psichologinio realizmo meisterio vardą ir užtikrino savo vardą prancūzų literatūroje kaip geras stebėtojas ir psichologas. Jis gabiai ir subtiliai derina charakterį su aplinka, pabrėždamas aplinkos įtaką charakterio formavime ir iškeldamas iš abipusio santykiavimo išplaukiančią psichologinę tiesą. Aplinka yra neatskiriama nuo personažo. Sunku kitaip įsivaizduoti inspektorių Maigret, kaip jo bute, Boulevard Richard Lenoir, tarp Bastilijos ir Vosges aikštės.

Trečias rašytojo kūrybos periodas, porą metų sutapdamas su antru, prasidėjo maždaug 1946 su pasirinkimu naujo knygų leidėjo — Presses de la Cite Šiame laikotarpyje Simenon progresyviai koncentruoja dėmesį į žmogaus aplinką, piešdamas individus jų gyvenimo dramoje, jų žmogiškose sąlygose. Jo realizmas, nors kiek siau-rokas, yra labai tikslus. Dauguma jo romanų personažų yra aplinkos aukos, jų pačių silpnybių pasmerktos nepasisekimui ir pražūčiai. Jie yra labai vidutiniški, prisirišę prie pilkos kasdienybės ir nerodą jokio noro jos atsikratyti. Jie paklusniai seka kasdieninį mechanizmą, kuriam tiek priešingas buvo Camus. Jei ne savotiška gatvių, peizažų ir prieblandų poezija, Simenono romanai būtų tik absurdiškos ir liūdnos egzistencijos kopija. Dauguma Simenon romanų yra rūstūs, net tie, kuriuose vyrauja sausas Maigret humoras. Tragiškas gyvenimo supratimas yra būdingas šio meto jo kūrybai. Jis tiksliai atvaizduoja žmogaus psichologinę būtį, naudodamas aiškų, paprastą ir kondensuotą stilių; piešia realistinius duomenis, jų ne-puošdamas optimizmo skraiste ir nedenatūruodamas iš anksto priimtą pasaulėžiūrą. Francois Mau-riac, kalbėdamas apie Simenono romaną Les Anneaux de Bicetre,
pastebėjo, kad Simenon atvaizduoja psichologinę tiesą geriau negu kas kitas prieš jį.

šiame laikotarpyje vėl pasirodo inspektorius Maigret, bet psichologiškai įvairesnis ir daugiau subrendęs. Intuityvinė įžvalga ir geras žmogaus prigimties pažinimas išaiškina Maigret garsą, šituo atžvilgiu Simenoną galima bandyti lyginti su tokiu psichologinio romano kūrėju, kaip Stendahl. Simenono romanų kintančiuose peizažuose atsispindi autoriaus - keliautojo gyvenimas, Paryžius ir jo kvartalai bei priemiesčiai, Sancerre regionas (Monsieur Gallet dėcėdė), Saintonge, tiksliau La Rochelle (Le Testament Donadieu), Normandijos pajūris, Dieppe (Homme de Londres), Elzasas, Olandija, Niujorkas. Iš esmės Simenon yra mi-niatiūristas, nagrinėjąs smulkias situacijas.
Su laiku Simenon susilaukė į-vertinimo abiejose Atlanto pusėse, nors prancūzų kritikai buvo kiek sunkiau palenkiami. Andrė Gide gyrė rašytoją kaip tikriausią novelistą prancūzų literatūroje. Robert Brasillach kalbėjo apie "Simenono fenomeną". Thorton Wil-der įvertino jo meninius gabumus. Somerset Maugham, J. B. Priestley ir Ernest Hemingway stebėjosi jo išraiškos lengvumu ir jo interesu rašytojo darbui. Jean Cocteau, Henry Miller ir C. P. Snow vertino jo romanus. Susilaukęs garso, Simenon 1952 išleido Pedigree, autobiografiją, ir tais pačiais metais buvo priimtas į Belgijos Karališką akademiją.

Dabar, sulaukęs 67 metų amžiaus, G. Simenon dar tebėra pats produktyviausias rašytojas, nors jo tempas kiek sulėtėjo. Dažnai keisdamas pypkes (iš savo 40 ar daugiau pypkių kolekcijos) šių metų balandžio mėnesį jis baigė rašyti savo 408-tą romaną. Po Lenino jis yra daugiausia į kitas kalbas verčiamas autorius. Anksčiau Biblija užėmė antrą vietą, bet dabar Simenon jau pralenkė ir Biblijos vertėjus. Apie 143 jo knygos yra išverstos į įvairiausias kalbas. Iš 46 knygų yra padaryti filmai, kaip La Mort de belle (1961). Inspektoriaus Maigret serijas, kurių Simenon sukūrė 67, galima matyti net sovietų televizijoje. Simenon sukurdavo nuo šešių iki dvylikos romanų ir novelių per metus, bet dabar jo tempas nukrito iki 3-4 romanų. Atliekamą laiką jis naudoja kontraktų skaitymui ir pasirašymui, o jų yra nepaprastai daug — nuo 200 iki 250 per metus.

Kai Simenon pradeda rašyti romaną, jo negalima pertraukti, kitaip jis jo niekada neužbaigia. Prieš pradėdamas rašyti, jis paprašo daktarą patikrinti jo ir šeimos sveikatą, kad nenumatyta liga nepertrauktų jo darbo. Jis turi net atsarginę rašomąją mašinėlę. "Po trijų valandų darbo aš turiu imti vonią ir keisti drabužius, nes plaukiu prakaite" — sako rašytojas.

Nuo 1957 Simenon gyvena Epa-linges, prie Lausanne, Šveicarijoje, 26 kambarių name, kur yra vidaus maudymosi baseinas, gimnastikos salė, teatro salė, konferencijų kambariai, kabinetai jo dviem sekretorėm ir dvigubi studijų kambariai, kur rašytojas gali netrukdomas dirbti.
Nėra abejonės, kad Simenon užsitikrino sau vietą prancūzų literatūros istorijoje. Tačiau lieka klausimas, ar jis užims vietą tarp pirmaeilių šio šimtmečio prancūzų rašytojų. Dvidešimto šimtmečio prancūzų literatūros vadovėliai ir universitetinės antologijos dar neduoda Simenono sykiu su Proust, Gide, Romains, Du Gard, Mau-riac, Saint - Exupėry, Bernanos, Sartre, Malraux ar Camus. Rašytojas, sulaukęs 67 metų amžiaus, atrodo, jau išvystė savo pilną genijų. Antra vertus, laiko artumas dažnai yra didelė kliūtis tinkamai įvertinti kūrėją. Kai kurie rašytojai susilaukia pilno garso tik po mirties. Gal būt, Simenon nesusilauks garbės būti laikomas pirmaeiliu rašytoju. Jis yra talentingas rašytojas, turįs greitą ir lakią vaizduotę, bet jo talentas ir vaizduotės apimtis ir pajėgumas nesiekia tokių proporcijų, kad būtų galima jį lyginti su Balzac, Zola, Proust ir Gide, didžiaisiais prancūzų romano meistrais. Simenon yra populiarus ir geras antraeilis rašytojas, gal būt, jų tarpe pirmas.

(Turime G. Simenono romanų ir lietuvių kalba. Lietuvoj 1965 išleisti jo du romanai: "Geltonas šuo" ir "Dėl žmogaus gyvybės". Šiais metais pasirodė jo trijų romanų rinkinys: "Pirmoji Megre užduotis" (tokia ir rinkinio antraštė), "Megre ir lavonas be galvos" ir "Megre ir žmogus ant suolo" (vertė R. Jankevičiūtė). — Red.).
Dr. Vytautas Gaigalas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai