Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
JAUNOSIOS VILTYS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Aušra Liulevičienė   
TILTAI IR TUNELIAI. Jaunųjų poezijos rinkinys. Literatūros serijos leidinys nr. 2. Išleido Ateities leidykla Brooklyne 1969. 125 psl. Viršelis G. žumbakienės.

"Ateities" leidyklos skoningai išleistas jaunųjų poezijos rinkinys atnešė mums nemažą pluoštą naujausių kūrybinių pastangų. Knygoje sutelkta dešimties jaunų autorių eilėraščiai. Duota taip pat trumpa kiekvieno biografinė apybraiža, iš kurių sužinome, jog su viena išimtimi (K. Gaidžiūnas) visi gimę ir augę svetur. Todėl, iš vienos pusės, jų kūryboje atsispindi jų gyvenamojo krašto patirtis ir vakarietiškos mąstysenos bei jausmo tradicijos. Iš kitos pusės, visas rinkinys dar sykį paliudija lietuvių kalbos, kaip kūrybinės medžiagos, gyvumą ir elastiškumą. Geresniuose rinkinio eilėraščiuose girdime, kaip mūsų kalbos žodžiai, o ypač jos sintaksės galimybės atsiskleidžia, auga ir plečiasi, kol jaučiame, kad kalba ne vien autorius, bet ir pats eilėraštis. Bet, be abejo, svarbiausia yra tai, ką kiekvienas iš jaunųjų autorių nori skaitytojui pasakyti arba bent pakviesti kartu su juo pergyventi, apmąstyti, pasigėrėti. Todėl į kiekvieno kūrinius pabandysime žvelgti atskirai, tikėdamiesi, kiek tai galima, suprasti jų savitą mintį ir formą.

Remigijaus Bičiūno eilėraščiuose aiškiai jaučiama sąmoninga konstrukcija: motyvai kartojami ir vystomi, naudojamos aliuzijos gilesnei reikšmei atskleisti ar abejonei sukelti, staigūs pasikeitimai eiliavime, kurie keičia toną. Būdingas tokių besikartojančių motyvų yra juodos ir rausvos (kartais raudonos) spalvos žaismas. Kartais šios spalvos naudojamos tartum priešingybės viena kitai:
rožė raudona
juodai rėdosi
lengviau iškęsti juodų šešėlių
karaliją (žiūronai, p. 13)

Rausva spalva skiriama saulės spinduliams, žvaigždžių šviesai, grožiui, juoda — tamsai, blogiui, demoniškumui. Tačiau ilgainiui jos abi tampa dviprasmiškomis, neaišku, kuri lydi gėrį ar blogį:
žemė juoda rausvai
sruvena spalvos lapų ir žolės rausvai
mirga
spaustos vynuogės rausvos
saulės spinduliai rausvi
kraujas rausvas ...
(Also sprach Eliaarchus, p. 19)

Raudona iš malonios šiltos spalvos tampa Paskutinio teismo ženklu:
Pastarajam Užrašų Knygoj
belieka pasirašyti prie raudonų
žvaigždžių
ir daryti atgailą,
atsiprašyti visų
neįprastų vardų.
(Also sprach Eliaarchus, p. 17)

Tokiu būdu raudona ir juoda, tradiciškai naudojamos pragaro ar žemės sąmyšių vaizduose, "Also sprach Eliaarchus" cikle tarnauja sukurti ir išlaikyti apokalipti-nei nuotaikai, kuri nurodoma eilėraščio prologe:
Žemės iškapotas kūnas —
gaisrų ir bombų randai,
įkarštis, juoda, riksmas
ir jautrių širdžių žaizdos.
(Also sprach Eliaarchus, p. 15)
Iš gausių aliuzijų paminėtina abiejų Vilniaus įkūrimo legendų užuomina:
Vaidila šaukias gyvo Kuro:
statysim miestą
Geležinio šūvio!
(Also sprach Aliaarchus, p- 19) Tfiilėraščio kontekste ši legendinė Lietuvos praeities detalė panaudojama universalios reikšmės besiekiant — visas eilėraštis kalba apie gyvas aukas, apie žmogaus siekimų tr troškimų susidūrimą su neracionaliomis galybėmis. Ryškūs ir tono pakeitimai:
Juokdarys vaidins Ofeliją!
Eliaarchus linksmai šaukia
(Eliaarchus turi ploną balsą),
lr inteligentai susibūrę
Šekspyrą nujojo į pragarą. O
Juodarys su socialistais susidėjo.
Anuo metu Nietzsche ir
Tiesa ir Kristus susitaikė. (Also sprach Eliaarchus, p. 21-22)

Perėjimas iš ritmiškai suskirstytų eilučių į pasakojimą pabrėžia ironiją, su kuria šie faktai perduodami kaip jau įvykę arba dar įvyksiantys; pasakojimui jie suteikia "ant švento Nikdo" (t. y. niekados) atspalvį.

Sustojome ties keletu Bičiūno poetinės technikos bruožų, kad pamatytume, kokiais dėsniais remiasi jo eilėraščių struktūra. Bičiūno neabejojamą talentą rodo jo sugebėjimas vien įvaizdžiais sukurti pasaulį, kuriame išryškėtų ir mūsų pasaulio opūs klausimai.baimės, viltys, ir jais sukurti norimą įspūdį, niekur nesigriebiant dėstymo. Todėl, jei savęs klausime, kas "Also sprach Eliaarchus" yra pasakyta, sunkiai atjungsime mintį nuo tų įvaizdžių, iš kurių eilėraštis susideda. Gal tai bandymas dramatiška forma įsivaizduoti visatos chaosą ("atskelti plieno dėžę, kurioje Pandora sėdi"), proto galutinį pralaimėjimą ir demoniškumo triumfą:
Problemų išspręstų Atsakymas
tinka, bet
pamirštas,
neskaitytas,
atmestas. -
šulinio dugne girdisi
gęstantis aidas
pasiutusio kvatojimo ... (Also sprach Eliaarchus, p. 23)

Nietzschės įvedimas taip pat lyg rodytų, kad eilėraštis sukasi apie racionalumo klausimą. "Also sprach Eliaarchus" įjungia visą visatą: žvaigždes, kometas, asmens gyvenimą, istoriją, karus, Lietuvos praeitį, Šekspyro dramas kaip žmogiškąją kūrybą, mirtį, pragarą, butelių tuštinimą ir arbūzo žievę. Sunku tad būtų tiksliai nurodyti šio kūrinio pagrindinę mintį, o tačiau neužmirštami jo vaizdai padaro Eliaarchus figūrą tam tikros žmogiškos patirties simboliu.

Eilėraštyje "Žiūronai" Bičiūnas norimą efektą išgauna ne tiek vaizdais, kiek paskirų žodžių garsais ir frazėmis. Atrodytų, kad eilėraštyje norima perteikti žmogiško pažinimo netikrumas; mūsų žinojimas tėra prielaidos, kurios remiasi kitomis prielaidomis:
Kai tau nežinomo vardo
atitinkamo pavadinimo vardu
stebėto
juodo pavadinimo nebebus
nakties pavidale bus tyla ir juodų šešėlių
karalija. (žiūronai, p. 13)

Pažinimas toliau tirpdomas invo-kacija nakčiai — "Tamsos vardu viešpatauk/ o naktie", ir dar labiau žodžiais, kaip
tykiai nykiai dingsta nyksta
aluminės žvaigždės ir plastikinis mėnulio rutulys
visa tai kas matyta.

Nevisada tačiau Bičiūnui pasiseka jo sukurtus vaizdus ir pasirinktus žodžius supinti į vieną visumą — eilėraštis " 'Vienuolikto ir Dvylikto'", nežiūrint jo ezoteriš-kų rėmų, nukenčia, nes ryšys tarp jo keturių poemų lieka miglotas. Skyrybos ženklų nenaudojimas, kuris tiko "žiūronams", atrodo, silpnina '"Vienuolikto ir Dvylikto'". Gramatikos dėsnių retkartinis laužymas taip pat be reikalo apsunkina kai kuriuos "Also sprach Eliaarchus" posmus.

Jurgio Bradūno eilėraščiuose randame visai kitą pasaulį ir kūrybinę techniką. Jo eilėraščiai vientisi, o eilučių suskirstymas padeda išryškinti mintį. Jo geriausi eilėraščiai lyg vinjetės — kelios eilutės padaro pasirinktą vaizdą gyvu. Taip, pvz., jis sugeba perteikti rudens vaizdo tikrovę:
Sukalkėjęs debesio klodas
ir jame įmūrytos nuogos šakos
liudija vėjo mirtį...
Pilka tyla,
sausio erškėčio drėskimas
tolyje virto duslia balandžio
rauda. (Ruduo, p. 30)

žodžiai, kuriais kuriamas vaizdas, taip pat perduoda ir mintį: "sukalkėjęs", "įmūrytos", "sauso erškėčio", "duslia" tarnauja sukelti nejudėjimo, negyvumo įspūdžiui, kuris baigiamas elegiška gaida. "Senas kluonas saulėtą vidudienį" atskleidžia vaizdą, savitai matomą tik autoriaus, ir skaitytojui suteikia progą pamatyti kalbamą kluoną iš autoriaus perspektyvos:
Išdžiūvus lenta įskilo
lyg plono stiklo klodas,
nulūžo sutrūnijusi tyla,
ištirpdama liepsnų sūkuryje
(Senas kluonas saulėtą vidudienį, p. 29)

Tuose eilėraščiuose, kur šitos autoriaus perspektyvos trūksta, Bra-dūnas neišvengia trafaretinių išsireiškimų:
Tenai už lango vilioja gyvybė.
žalios širdys
į save traukia:
mes gyvos, gyvos, pas mus!
(Laboratorija, p. 27)

Abstrakčios sąvokos, kaip "gyvybė", "žalios širdys" tampa blankios, kai naudojamos eilėrašty, kuriame vyrauja vaizdūs, konkretūs daiktavardžiai: "burzgia elektronai/ stiklinėse gėlėse", "gyslos neša ledinį kraują". Nudėvėti vaizdai susilpnina ir "Vakarą Dainavoje" (laužo liepsna, žvaigždės, daina, mėnesiena, sidabras), nors eilėraščio konstrukcija vykusi — labai ramiai eilėraštis pasiekia savo kulminacinį tašką, kartu pasiekdamas ramybę:
žvaigždės kaskart šviesėjo,
mėnuo įsipainiojo eglės viršūnėje
su juosta, rasa, migla.
(Vakaras Dainavoje, p. 31)

Antra vertus, eilėraštis, kaip "Pavasaris", taip ir lieka negyvas — įprastiniai vaizdai (pavasario vėjas, pavasario žiedai), nelabai gili mintis ir žodis "ramiai" sekantis "tyliai". Tačiau ir čia bent pirmas posmas rodo autoriaus pastangas savaip perteikti bendrą žmonėms pergyvenimą ir iš dalies pateisina eilėraštį:
Pavasario įkaitęs vėjas
barstė žiedus,
lyg žarijas,
pro atvirą langą
(Pavasaris, p. 33)

Todėl atrodytų, kad bent iki šiol Bradūnui sunkiau sekasi sėkmingai išreikšti vidinę nuotaiką, tiesiogiai apie ją kalbant. Stipriau jo talentas atsiskleidžia eilėraščiuose, kuriuose jis bando betarpiškai pavaizduoti jo savitai matomą tikrovės dalį.

Indrės Damušytės eilėraščiai rodo lakią vaizduotę ir norą kuo daugiau pasakyti. Todėl ir jos tematika labai plati: gamta, greitkeliai, Ikaro legenda, filmas "Doctor Ži-vago", žmonės pranašo ar valkatos rolėse, miestas naktį ir rytmetį, mirtis ir gyvenimas. Jos platus akiratis turtina jos eilėraščius, bet kartais verčia ją bandyti į vieną eilėraštį įjungti per daug elementų, kurių svorio eilėraštis pradeda nebepakelti. Pvz. eilėrašty "Metų laikai" nesukuriama jungties tarp eilėraščio "tu", senelio, kelrodžio, valties ir pietų šiltų kraštų. Kada jos eilėraštis palenkiamas atskleidimui vienos minties, kuri valdo jo konstrukciją, jis pasiseka — "Sapno nuotrupos" sukuria ir išlaiko sapno įspūdį, kurio pagalba tada galima išsakyti ir tokį sunkiai išsakomą pergyvenimą, kaip žmogaus mirtis. Ypač pasisekęs šio eilėraščio pirmas posmas:
Toli girdėjosi nerimstantis miško
ūžesys.
Kodėl jis nerimavo? Kodėl šlamesyje girdėjau
vienkartinį aidą? Naktyje plakės miško griaučiai. Tarp medžių skleidės įkapės.
(Sapno nuotrupos, p. 37)

Gaila tik, kad jį dar seka eilutė "Bet aš — nesupratau prasmės". Taip pat ir kai kurie simboliai atrodo nepasverti, ar jie tikrai pasako, ką autorė nori: "karštas kardas širdyje" skamba archaiškai skausmui išreikšti, o vilkas, kaip mirties nešėjas, palieka keistas eilėraščio kontekste. Sąvokų nesiderinimas pastebimas ir eilėrašty "Vilkas", kur "ištemptas" šešėlis bėga, eilėraščio "aš" tarsi "strėlė iššauta" praeina pro mišką. Bet eilėraščiuose kaip "Iš rytų" ir "Nesurinkti žodžiai", kur autorės žodžių parinkimas rūpestingesnis ir vaizdai labiau disciplinuoti, ji pasiekia vientisumo ir sugestyvumo:
Siūbavo valkata,
atsiremdamas sienon,
žodžiai byrėjo nuo išdžiūvusių
lūpų,
— žodžiai, kurių praeinantys
nerinko.
(Nesurinkti žodžiai p. 46)

Kęstutis Gaidžiūnas sukoncentruoja vaizduotę į vieną kurį nors pasaulio aspektą, kad atskleistų jį naujai, nematytai:
Kudloti nakties šunys —
juodi šešėliai glaudžiasi
prie kaimo triobų.
(šešėliai, p. 55)
Todėl ir kai kurie jo eilėraščiai išbaigti, žodžiai rūpestingai parinkti, nuotaika sugestyvi ("Nakties gėlės", "Varžovai", "Nepažįstamasis", "Tik"). Ypač eilėraštyje "Tik" jam pavyksta išreikšti žmogaus paradoksišką santykį su laiku:
nes laikas yra tik: saulė tekėjo kasdien, aušroje —
ryte.
Ir mes ją matėm kartą ar du, kaip kažką puikų, nepažįstamą.
(Tik, p. 53)

Tačiau ne visuose eilėraščiuose jam pasiseka pasirinktą pergyvenimą ar vaizdą atskleisti — "Atsisveikinimas aerodrome", "Prie gluosnio", "Rūkas", nors vaizdas sukuriamas, bet autoriaus atsitraukimas nuo kūrinio prilygsta abejingumui, kuriuo ir skaitytojas pradeda dalintis. Tas pastebima net tada, kai eilėraštis tiesiogiai kalba apie jausmą — žodžiai savotiškai tušti, bekraujai ir greičiau išsako jokio jausmo nebuvimą:
Keista,
ką jaučiu.
Žinau, kad tavęs jau nėra
(Kiti laikai, p. 59)

Kartais eilėraščio trumpumas kliudo jam susilieti į visumą — "Mėnesiena" neduoda jokio pagrindo suvokti, kaip "Tūkstantis/ Momentų/ Praeities ..." rišasi su tuo, kas seka. Tačiau didesnėje savo kūrybos dalyje Gaidžiūnas panaudoja šitas pačias poetines priemones — žodžių taupymą, atsitraukimą nuo kūrinio, lengvą ironiją, bet duoda neblogų eilėraščių.

Marikos Kvietkauskaitės eilėraščiai yra tarsi ieškojimas, bandymas suprasti, kas asmeniškai pergyventa ir patirta. Jai pavyksta žodžiais išsakyti nuotaiką, kur veržimasis, ilgesys, neaiškūs norai ir prisiminimai, kas buvo ir kas galėjo būti, susipina į vieną dvasinę būseną (Pėdsakas, Mėlyni sapnai, Viena). Eilėraščiai stipresni, kur ji panaudoja daiktus vidinei nuotaikai ir patirčiai išreikšti:
Mes gėrėm žalią arbatą
iš kristalinių stiklų ... ir valgėm šaltus apelsinus
užmerktom akim. (Jaunystė, p. 64)
Mediniai drugeliai galėjo skristi tada ...
(Mediniai drugeliai, p. 66)

Eilėraščių kompozicija rūpestinga — ji mėgsta paralelizmą: Duok man saulėleidžius vieną po kito —
degina mane teisybės spinduliai.
Duok man naktis
ir užmerktas akis —
aš jau per daug mačiau.
(Viena, p. 70)

Ypač gyvas jos ritmo pajutimas, ir yra eilučių, kur ritmas gal net labiau negu žodžiai neša jos mintį:
Šaltos rankos nusvirę, tavo akys užmerktos, ir aš negyvenu.
(Perkūnas, p. 71)
Visos šios jos kūrybos savybės atsiskleidžia tikrai vykusiame paskutiniame jos eilėrašty "Atėjus laikui":
Ir lietus lijo pamaži,
bet niekas nebėgo.
Ir baltas sniegas krito tyliai,
bet niekas nematė.
Ir pasaulis, atėjus laikui,
uždengs savo žaizdas paskutinį sykį...
Ir bus ramu, žylu.

Retkarčiais ji linksta į retoriką, gal būt, bandydama išsakyti sunkiai išsakomą jausmą — eilėrašty "Užmiršta daina" "amžinas, amžinas skausmas" skamba daugiau kaip nepagrįstas teigimas, nes eilėraštis kuria greičiau tik švelnią nostalgiją — "draugai, auksinės dienos". Panašiai ir eilėrašty "Pasirinkimas" pasiekti saulę ar kristi į žemę, pasiekti dangų ar pragarą — mintis patraukli, bet ji išreiškiama sąvokomis, kurios eilėrašty ir lieka tuščios.

Mirgos Pakalniškytės eilėraščiuose jaučiamas daug žadantis susižavėjimas žodžiais (tai anglų poetas W. H. Auden vadina esmine sąlyga tapti poetu). Neretai ji jais žaidžia, lyg bandydama kuo pilniau juos išgyventi, kartais naudoja juos kaip inkantaciją: eilėrašty "Jau lietus" tokia rolė duodama žodžiui PEPSI. Kitur ji lyg varto žodžius ant lūpų, stengdamasi iš jų išgauti ne vien reikšmę, bet dar kažką daugiau: "gel-tOnO lapO gyslOmis". Kartais žodis jai įgyja beveik fizines savybes: "sudužo" rašomas po vieną raidę eilutėje, taip kad ir pats žodis, kaip ir eilėraščio lėkštė, krinta žemyn. Kartais vienas garsas atkartojamas truputį vėliau — "Rūsy veidai pasisodino rūtą" — ir tuo būdu išryškinamas dviejų sąvokų prieštaravimas. Arba netikėtas kontrastas sąlygoja sakinio reikšmę: "Atsimindama Tavo stiprų petį/ Ir kopūstų galvas netoli, aš verkiu". Kitur eilučių ritmas ir tempas tobulai atliepia jų reikšmę:
Senas yra vėjas už lango.
Nuvargęs rytas iš lėto rieda
Į seną tuštumą
(Atsiminimai virtuvėje, p, 76)

Mėgstamos asociacijos: kiaušinienė tampa mėnuliu, mėnulis "gel-tOnO lapO gyslOmis".
Gal būt, ryškiausios temos Pakalniškytės kūryboje yra žmonių santykiai ir laikas. "Atsiminimai virtuvėje" vykusiai perteikia ryto nuotaiką virtuvėje, kada laikas atrodo sustojęs todėl, kad kito, anksčiau ten buvusio, žmogaus nėra. Laikas gaubia žmonių santykius, bet tik žmonių santykiai suteikia laikui prasmę — kito žmogaus laikas pergyvenamas kaip tuštuma:
Mes sukrovėm belaikes valandas senon dėžėn.
Grūsdamies į tuščius suolus,
Mes šypsojomės šluotom
surauktais ilgais veidais.
Dabar aš pražūnu tuščiose
miniose
Tarp senų šluotų.
Laikrodis jau paseno.
(Atsiminimai virtuvėje, p. 76)

"Jau lietus" kalba apie negyvus daiktus: pageltę lapai, senoviški puodukai ir lėkštės, pasenęs laikrodis. Tai lyg užuomina, kaip viskas dyla laiko tėkmėje. PEPSI reklama su jaunatvės ir draugystės pretenzijomis priešpastatoma šiai senatvės ir žmonių tarpusavio atitolimo nuotaikai ir gale įjungia-'ma į ją:
Po raudona ir balta reklama
Niekas nenugrėbė lapų.
Ir Naktį rankos dreba,
geriant PEPSI. (Jau lietus, p. 75)

Dauguma Pakalniškytės eilėraščių turtingi sąvokomis, todėl mintis nelengvai atsiskleidžia — eilėraštis "Rūsy veidai pasisodino rūtą", nors vaizdus ir intriguojantis, suteikia įspūdį, kad, gal būt, jame slypi simbolių sistema, kurią autorė palieka neatidengusi. Galima gal tik spėlioti, kad jame kalbama apie lietuviškumą ir viešus šių dienų rūpesčius.

Teresės Pautieniūtės kūrybą, gal būt, geriausiai apibūdina jos pačios pasisakymas: "Pasaulis, kasdien vis kitokiu veidu, mane stebina, verčia liūdėti, juoktis ir kartais — rašyti" (p. 82). Iš tiesų, jai pasaulis ir jos patirtis atrodo neišsemiami, ir ji nuolat stebisi tuo, ką mato, žavisi arba nerimsta. Nuolatos kartojasi augimo, brendimo temos, visų daiktų keitimosi paslaptis, žmogiškos patirties daugialypiškumas. Todėl, pavyzdžiui, eilėraštis "Indas" yra mąstymas apie molio tapimą kie-liku ir to tapimo implikacijas. "Bręstanti neramume" yra lyg veriantis žvilgsnis į kontradikciją, kuri per dažnai supa naujos gyvybės faktą. "Tenebūna sausros metai" kalba apie visuose dalykuose glūdinčią kaitos galimybę ir vykusiai nusako meilės galimą nykimą — vaizdai pavirsta į savo priešingybes:
rasa pakeičiama sausros metais, "meilės kūnas" draskomas pykčio, "meilės žarija įsidega naikinančia ugnimi" (p. 85). žmogiškoje patirtyje autorė irgi mato gėrio ir blogio santykio mįslę — žmogui nesuteptom rankom statomas klausimas:
Bet koks tu žmogus,
kurio rankos liko be randų,
nepalietę žmogaus skausme?
(Rankos be randų, p. 88)

Grožio, pilnesnio gyvenimo troškimas taip pat susiduria su žmogaus palinkimu į prievartą ir savęs apgaudinėjimą. Eilėrašty "Medžioklė" žmonės ilgisi to, ko jiems trūksta: "metalo miškams trūksta dainos". Bet dainuojančią paukštę jie nušauna ir, neradę balso, "užsidegė pykčiu/ ir nutarė, jog iš viso nebuvo/ sidabrinės dainos". Eilėrašty "Išplaukė jis" žiemos ato-lydžio vaizdas tampa priemone išreikšti jauno žmogaus mirties išgyvenimui, nes atšilusi žiemos gamta gali būti lygiai pavasaris, lygiai ruduo — vienas rodantis į draugo jaunystę, antras — jo mirtį. Mirties ir gyvybės paradoksas išreiškiamas vienu vaizdu — ežero ledas skyla nuo atolydžio, ir todėl laivelis gali išplaukti nešdamas draugą.

Eilėraščių forma įvairuoja su kiekvienu kūriniu, bet matosi kartais ir formos atliepimas turiniui — eilėraštis prasideda posmu arba sakiniu, kuriame klausiama, stebimasi, tada seka posmas, kuris tą klausimą vysto arba komplikuoja, ir baigiamas posmu, kuriame lyg duodamas sąlyginis atsakymas arba išvada ("Tik suraminimo", "Tenebūna sausros metai", "Indas", "Ar drįstum pasakyti"). Kartais ryški liaudies pasakų įtaka ritmui:
Kaip ilgai klesti gyvybė, meile,
dainos duona nepasotinta,
meilės rasa nepagirdyta?
(Tenebūna sausros metai, p. 85)

Pautieniūtės eilėraščių centre yra būties klausinėjimas, bet jie išreiškia ir tam tikrą laikyseną būties atžvilgiu, pasiruošimą dalyvauti gyvenimo vyksme. Gal todėl jie yra kažkas šviežia ir vertinga — norą žinoti, suprasti lydi švelnumas ir pagarba viskam žemėje: "Ar drįstum pasakyti ne/ pirmajam daigui?"
Ramūnės Sakalaitės eilėraščiuose aiškiai ir paprastai išsakomas savęs ieškojimas — noras, kad patiriami dalykai atsiskleistų ir į-žengtų į asmenišką autorės pasaulį (Ar, Jaunystė). Ir į savo kūrybą ji žvelgia kaip į dalį to reikalingo klaidžiojimo ir ieškojimo:
dainos tu
nesuprasi,
nesurasi,
jos nepasiekus, neieškoju
(žiemos pabaiga, p. 99)
Jai, atrodo, dar lyg trūksta žodžių jos temoms išsakyti, bet ritmo pajutimą rodo "žiemos pabaiga" ir "Jaunystė".
Laimos Švėgždaitės kūrybą ženklina jos sugebėjimas konkrečiais vaizdais ir daiktais išreikšti sudėtingą ir kartais abstrakčią mintį. Gyvenimui atsakymų ieškojimo procesas išsakomas kaip dalis "vienspalvių dienų" didmiestyje:
Giliai į susimąstymą
Nuleidai klausimų kibirą
Ir atradai bedugnę,
Apjuostą kietu cementu.
(Miesto vaikas, p. 103)

Praeitis, kurią bandoma suprasti dabarties reikalavimuose, vaizdžiai nusakoma daiktavardžiais: "Keisti, miglotų atsiminimų kamuoliai/ Verčiasi kaip dūmai iš anos dienos". Eilėraštyje "Vaidinimas" autorė sugeba pratęstos alegorijos rėmuose išsakyti ironišką pažiūrą j gyvenimą. Pasikartoja pastangos suprasti laiką ("Rožės vysta"), daiktų ir dalykų vertę ("Įvertinimas", "Takai ir supratimai"). Todėl atrodytų, kad pačiame jos kūrybos centre stovi pažinimo klausimas — eilėraštyje "Vandens miražas" tarytum mąstoma, kad nieko negalime betarpiškai pažinti, visur terandame tik savo atspindį. Tarp supratimo ir nesupratimo labai plona riba — "Jau sąmonė ir sąvoka plaukia vėl kartu —/ Gal susilies ... Gal dings ..." Iš vienos pusės šias pastangas suprasti kartais lydi negatyvi išvada: "O supratimas, kad niekas nieku ir lieka,/ Darosi skaudi jaunystės realybė" ("Takai ir supratimai"). Kitur supratimo vilties neatsisakoma, ir ji grakščiai išreiškiama paskutiniame eilėrašty "Rudens paslaptis" (p. 110):
Vargiai į dienos galą vasara dar
nusitęs:
Ant žolės jau gelstantys lapai,
Ant lango vabzdžiai
Paskutinius poterius kalba.
Kažkas nematomo baigiasi,
Kažkas iškeliauja paukščio
sparnuose...
Bet kažkas vėl gimsta lapo
drebuly
Ir man vėl prižada išduoti naują
paslaptį.
Gal būt, tiktai, nežiūrint švėgždaitės talento kalbėti daiktų pagalba, kai kur jaučiasi tam tikras sklandumo trūkumas — eilutės skamba lyg perkrautos ilgais, sunkiai tariamais žodžiais, dusliais garsais ir išeina plokščios (Miesto vaikas, Įvertinimas, iš dalies Vaidinimas).

Aldonos Zailskaitės eilėraščiuose vyrauja nuostabos nuotaika ir žodžių ieškojimas tai nuotaikai išreikšti. Ji tarsi sustoja ties vienu kuriuo nors pergyvenimu ir bando jį išsakyti labiausiai jį atitinkančiais žodžiais. Eilėraštyje "Lašai" smulkus lietus nusakomas kaip "pūko lietaus lašai" ir jie lyginami su smarkiu lietum — tuo skirtumu stebimasi ir jis paliekamas kaip klaustukas. "Balandis" perduoda ankstyvo pavasario skonį dideliame mieste. "RM 8274" lengvu tonu perteikia raštinės scenos nerealybę. Vykusiai panaudojama onomatopėja eilėrašty "Kryptis":
Švilpia šiurpus
Lėksmo vėjas,
Švilpia pro akis
šlifuotas Juodas
Marmurinis vamzdis.

Bet, gal būt, įdomiausias Zailskaitės eilėraštis "Mitologinis triptikas" išsiskiria iš kitų ir turiniu, ir forma — jis atrodo skirtas apeliuoti į mūsų "rasines gelmes", jeigu galima taip išsireikšti. Jame atlaidi liaudies dainos, pasakos, Karalių Miesto legendos ir, gal būt, mūsų tautos lūkesčiai ir vaizduotės turtai. Aušra Liulevičienė

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai