LENINO MITAS IR TIKROVĖ Spausdinti
Parašė JULIUS VIDZGIRIS   

Leninas ir "coca-cola" Kai pasibaigia mugė, belieka tik didžiulė šiukšlių krūva. Juo didesnė mugė — juo didesnis šiukšlynas, juo daugiau darbo šlavėjams ir valytojams. Nejučiomis toks palyginimas iškyla, mąstant apie šįmet vykusi Lenino 100-jų gimimo metinių minėjimą sovietijoje. Juk tai buvo tikra mugė — ir kokia! Pasaulis dar tikrai nematė tokios milžiniško masto propagandinės kampanijos, kurią dvejetą metų vedė totališkai sumobilizuota pasaulinė galybė, jos vergų, sąmoningų ir nesąmoningų talkininkų masės. Smulkmeniškai užplanuotas spektaklis pasibaigė, mugės klegesys baigia nutilti. Bet šleikštulį kelia ne tik pasilikusios šiukšlės, kurias reikia nuvalyti. Šleikštulį dabar kelia pats Lenino vardas ir paveikslas, besaikės reklamos nuvalkiotas, subiaurintas, sušiukšlintas. Čia peršasi kitas palyginimas.

Kai kuriuose pasaulio kampeliuose šiandien galima pastebėti savotišką reiškinį: žmonės mielai malšina troškulį amerikietiškos kilmės gėrimu, bet labai nemėgsta jo pavadinimo. "Coca-cola" kai kam yra tiesiog peikimo, pašaipos, paniekos žodis, kuriuo apibendrintai išreiškiamas neigiamas nusistatymas prieš kai kurias amerikines įtakas. Tokia laikysena atrodo prieštaringa ir negudri, bet tik iš pirmo žvilgsnio. Giliau pažvelgus, nesunku ją suprasti. Ne pats produktas susilaukia pasmerkimo, bet būdas, kuriuo jo etiketė brukama vartotojams, įkyrus reklamavimas kiekviename žingsnyje. Žmonės instinktyviai ginasi nuo sąmonės prievartavimo.

"Gerkite coca-cola" reklamos — tai tik vaikų žaidimas smėlio dėžėje, palyginus su masyviai ir beatodairiškai Kremliaus brukama Lenino idolatrija. Juo labiau suprantamas tas pasišlykštėjimo atoveikis, kurį ji sukelia. Vienus jau pats Lenino vardo paminėjimas suerzina, jie nenori ničnieko apie jį girdėti. Kiti užsisklendžia savo prietaruose, stato mitą prieš mitą. Iš tikrųjų, jei dar būtų pasaulyje koks nuoširdus Lenino gerbėjas, jis turi jaustis pats nelaimingiausias žmogus dėl tokio nupiginimo ir išpardavimo, kuris ištiko besaikiai reklamuojamą ideologinę prekę. Ir vis dėlto! Galima būti prieš "coca-cola" reklamą ir nenustoti jos gerti. Galima piktintis lenininio mito kampanijos neprotingumu ir neprarasti blaivaus žvilgsnio į sudėtingą ir prieštaringą Lenino istorinę asmenybę.

XX amžiaus mitas
Lenino bendražygis ir protarpiais jo idėjinis priešininkas Trockis, ištremtas iš Sov. Sąjungos, išrėžė daug karčios tiesos žodžių stalininių bolševikų adresu. Be kita ko, jis jiems priekaištavo, kad jie prieš Leniną pastatė balzamuotąjį lavoną. Iki šiandien jie saugo Lenino mumiją, it šventenybę, stiklo karste, o mauzoliejus prie Kremliaus mūrų laikomas sovietine šventove, savotiškų maldingųjų kelionių vieta. Tačiau Trockis nebuvo visiškai teisus. Drauge su mumija sovietai išsaugojo šį tą daugiau — būtent Lenino mitą.

. .. "Ateina genijai ir vėl išnyksta, atėjo Leninas visiem laikam" . . . "Leninas visada su mumis" . . . Kada nors žmonija atlaidžiai šypsosis iš tokių naivių pareiškimų ir tik stebėsis, argi tikrai mūsų išdidaus XX amžiaus antrojoje pusėje, žmogaus protui pažabojus atomo jėgą ir praskynus kelius į žvaigždynus, dar galėjo būti vietos tokioms neprotingoms kalboms. Juo labiau, kad jose neatsispindi kokios praėjusių laikų primityvaus galvojimo liekanos, bet mū-sasis šimtmetis. Tai grynas be priemaišų XX amžiaus mitas.

Kada nors iš jo bus galima šypsotis, bet tik ne šiandien. Lenino mitas tuo tarpu yra nūdienio pasaulio tikrovės dalis. Juo kvailinami milijonai žmonių ne tik sovietinės imperijos viduje, bet toli už jos ribų. Nebėra mūsų planetoje vietos, kur nebūtų jis platinamas. Jį platina ne tik sovietų šalininkai, simpatikai, bet ir jų priešininkai. Net kritiškai galvojantieji žmonės jaučiasi bejėgiai prieš užsuktą propagandos aparatą, ne tik nesipriešina, bet savo ruožtu pataikauja, lankstosi, smilko. Padėtis tokia, kad ką besakytum šiandien apie Leniną — viskas tarnauja jo mitui išpūsti. Be saiko aukštinamas, be saiko niekinamas, paverstas dievaičiu ar demonu, Leninas tampa mitine būtybe, nors buvo tik žmogus.

Tai ne vienintelis mūsojo amžiaus mitas. Mitus kūrė ir piršo Sorelis, Parėto, Mussolinis, jau neminint dar vieno liūdnai pagarsėjusio XX amžiaus mito autoriaus, kuris su vienminčiais savo gyvenimą negarbingai užbaigė ant Nūrnber-go kartuvių. Bet iš visų gajausias, ilgiausiai ištvėrė Lenino mitas. Jį išplėtojo niekas kitas, kaip Stalinas, kai, Leninui mirus, jam reikėjo atsikratyti savo varžovų ir užsitikrinti įpėdinystę. Dar labiau jis buvo išpūstas po Stalino mirties, kai reikėjo nuvainikuoti nelemtąjį diktatorių ir "grįžimu prie Lenino" įsitvirtinti valdžioje kitiems Kremliaus valdovams. Šiuo metu Lenino mitas atrodo pasiekęs savo paroksizmą.

Sukakties prasmė
Neužbaigtame veikale "Valstybė ir revoliucija" 1917 vasarą Leninas rašė, kad didieji re-voliucininkai po savo mirties paprastai paverčiami šventaisiais, kokiais gyvenime nebuvo, ir jų vardas apgaubiamas aureole, kad masės būtų neva paguostos, bet iš tikrųjų apgautos. Taip lygiai jam pačiam nutiko. Prieš jo paties įsakmų norą.

Netrūksta liudijimų, kad savo asmeniniame gyvenime jis buvo kuklus, paprastas, nemėgo jam rodomos ypatingos pagarbos. Kai 1918 vasarą per pasikėsinimą jis buvo sunkiai sužeistas ir jo asmuo atsidūrė viešumos dėmesio centre, jis kreipėsi į komisarų tarybos sekretorių Bonč-Bruevičių, kad šis sustabdytų jo asmens garbinimą. "Man sunku skaityti laikraščius" — skundėsi Leninas. — "Visur matau, kad jie apie mane rašo. Aš manau, kad toks vieno žmogaus aukštinimas yra visiškai nemarksistiškas . . . Tai blogai, tai perdėm neleistina ir visiškai nereikalinga. O tie portretai? Pažiūrėkite — visur, prie kiekvieno kampo . . . Neįmanoma nuo jų apsiginti! . . Kam visa tai tarnauja? . ."
Sunku beįsivaizduoti, kokiais žodžiais jis būtų kritikavęs šiandieninį leninomanijos įsi-siautėjimą Ne, ne Leninas kaltas dėl susidariusio jo mito, bet nesveikuojantis mūsų pasaulis, kuriam tokio mito reikia ir kuris jį pakenčia. Kritiškai mąstantis žmogus negali to nematyti. Ta ir yra sumitinto Lenino sukakties pozityvi prasmė, kad ji primena nūdieniam pasauliui jo netobulumą ir verčia rimtai susimąstyti dėl savo ateities. Tai labai rimtas įspėjimas ne-apsvaigti akį veriančios pažangos laimėjimais.

XX amžius daug pasiekė, bet ir daug prarado. Jis suskaldė atomą, atpalaidavo branduolines jėgas, išvystė technologiją ir mokslus, sukūrė didingus miestus ir pramoninius pajėgumus, pasiekė ligi tol neregėtos gerovės. Bet . . . du baisūs pasauliniai karai, nesiliaujantis kraujo praliejimas, brolžodiškos kovos visose pasaulio dalyse, masinės žudynės, koncentracijos stovyklos, visagalės slaptosios policijos siautėjimas, fizinis ir dvasinis žmonių prievartavimas — visa tai yra kita neatskiriama mūsojo amžiaus pusė.

Tamsiosios amžiaus pusės simptomas yra ir toji klaiki dvasinė struktūra, kuri išsirpino tarpstantį lenininį mitą. Jo vieno pakanka, kad žmonija su baime ir drebėjimu išgyventų savo padėtį. Negalima visiškai pasitikėti protu tokio pasaulio, kuriame randa vietos neprotingas mitinis galvojimas. Išdidus įtikėjimas proto visagalybe šiandien, kaip dar niekad istorijoje, gresia žmonijai visuotinio susinaikinimo beprotybe.

Išgarsėjęs nepažįstamasis
1901 gale, kukliame rusų socialdemokratų emigrantų žurnale "Zarja", pasirodė pirmą kartą šiandien taip plačiai linksniuojamas Lenino vardas. Tas pats autorius anksčiau pasirašinėdavo Iljinu, Mejeru, Petrovu, Tulinu ir dar kitaip, bet Leninas ilgainiui juos visus nustelbė, net tikrąją žmogaus pavardę, kurią dargi ne visi jo gerbėjai žino. Tas slapyvardis priklausė tada vos per 30 metų persiritusiam advokatui, kuris, neseniai atlikęs bausmę Sibiro ištrėmime, dabar savo noru paliko Rusiją, kad visas jėgas paskirtų revoliucinei kovai su nekenčiamu caro režimu.

Šio amžiaus pradžioje Vakarų Europa knibždėte knibždėjo tokių neramių dvasių: turtingų tėvų vaikai su neišsenkančiais pinigų maišeliais, gabūs vertelgos ir tikros vargo pelės — gryni proletarai; išprusinti dvasios aristokratai ir vos prasiskutę savamoksliai pusinteligenčiai; revoliucijų mėgėjai ir profesionalai, o jų tarpe visoki nuotykių ieškotojai, agentai, provokatoriai.

"N. Leninas" — iš tikrųjų Vladimiras Uljanovas — šitame raibame revoliucininkų emigrantų margumyne anaiptol nebuvo pati stambiausio dydžio žvaigždė. Pradžioje jis buvo dargi labai menkai žinomas net negausių rusų socialdemokratų tarpe. Slaptoje pogrindinėje veikloje pasinėrusiam sąmokslininkui daugiau rūpėjo išlaikyti savo bevardiškumą, negu pasidaryti garsenybe. Lenino garsas pasiekė Rusiją ir pasaulį tik 1917 metais. Tada ir gimė mitas, kuris tolydžio augo ir galutinai paslėpė žmogų.

Kiekvienas žmogus yra neįžvelgiama mįslė. Jeigu jį būtų galima išnarstyti į sudedamąsias dalis ir vėl sudėlioti, nebūtų mįslės, bet nebūtų ir žmogaus, tik mašina, automatas. Lenino žmogiškąją mįslę įspėti dar ir todėl sunku, kad po jo mirties prasidėjęs garbinimas sukliudė bet kokias galimybes rimtai ir objektyviai tyrinėti. Gausūs biografiniai mėginimai pilni spragų, nutylėjimų, pagražinimų, šališkumo. Ypač menkai nušviesta vaikystė, nedaug medžiagos, kuri padėtų įžvelgti Lenino asmenybės gelmėse tas prielaidas, dėl kurių aristokratinė atžala išsižadėjo savo klasės, ėmė jos ir tuo pačiu savęs nekęsti, prisiėmė proletarinės ideologijos skiepą ir visam gyvenimui liko aistringas revoliucininkas. Nėra abejonės, kad tokį lūžį ir griežtą apsisprendimą sąlygojo atitinkama pasąmonės ir aplinkos veiksnių sąveika, nors ją dengia mįslingas šydas.

Šiltnamio augintinis
Vladimiras Uljanovas gimė 1870 balandžio 22 Simbirske (dabartiniame Uljanovske), kur jo tėvas buvo gubernijos mokyklų inspektorius, paskui — direktorius. Tai buvo aukštos pareigos, savo rangu prilygusios carinio generolo laipsniui. Už uolumą darbe ir ištikimybę sostui jis buvo pakeltas į bajorus su įpėdinystės teise. Tad Leninas pagal tėvą buvo bajoraitis. Uljanovų šeima priklausė aukštuomenei ir naudojosi privilegijuota kilmingųjų padėtimi. Motina Marija Blankaitė buvo vokiečių (pagal kitus — žydų) kilmės gydytojo, vadinasi, miesčionio duktė, paveldėjusi tėvo dvarą, kuriame praleisdavo atostogas, rūpindamasi, kad jos šeši vaikai, visi būsimi revoliucininkai, išlaikytų savo luomui deramą nuotolį nuo liaudies, nesusimaišytų su vienaamžiais prasčiokais.

Santykiai šeimoje atrodo buvę harmoningi. Tėvas, pareigingas uolus caro pareigūnas, religingas ortodoksas, nuolat kelionėse, užimtas, neturėjo daug atliekamo laiko šeimai. Motina, šviesi, išsilavinusi moteris, buvo tikrasis šeimos židinys, apie kurį spietėsi vaikai. Juos ji auklėjo humanistine liberaline dvasia. Kai vyriausiasis sūnus Aleksandras buvo pasmerktas mirti, ji giliai respektavo jo revoliucinius įsitikinimus ir nekalbino rašyti malonės prašymo carui. Vladimiras savo gymiu buvo daugiau panašus į tėvą. Jis buvo labai prisirišęs prie savo vaikystės dalininko Aleksandro, kuris buvo tikras motinos paveikslas.

Aplamai Vladimiro vaikystė buvo nerūpestinga, kiek tokia gali būti, pilnai aprūpinta, neaptemdyta vargo, nepaliesta visuomeninių neteisybių, kurios slėgte slėgė daugybę liaudies vaikų. Sunku įsivaizduoti, kad joje savaime būtų galėję atsirasti proletarinės sąmonės daigai.
Lenino brendimo amžius buvo sukrėstas dviejų artimų žmonių mirties išgyvenimo. Būdamas šešiolikmetis, jis neteko tėvo. Šeimos padėtis dėl to medžiagiškai nepasikeitė, nes motina gavo stambią našlės pensiją ir iki savo mirties 1916 m. nesiliovė rėmusi sūnaus. Praėjus metams nuo tėvo mirties, septyniolikmetį abiturientą giliai sukrėtė vyresniojo brolio Aleksandro likimas. Jis buvo pasmerktas mirti už dalyvavimą nepavykusiame sąmoksle nužudyti carą. Oficiali sovietinė legenda skelbia, kad, sužinojęs apie bausmės įvykdymą broliui, Vladimiras pasakęs: "Ne, mes eisime ne tokiu keliu".

"Mes" — tai būsimieji bolševikai. Iš to daroma išvada, kad jau tada jis buvęs apsisprendęs liaudininkų (narodnikų) ir jų teroristinės kovos priešininkas. Bet tai tik legenda. Faktiškai Aleksandras Uljanovas priklausė tiems liaudininkams, kurie jau domėjosi Marksu, kaip tai matyti iš to, kad jis buvo pradėjęs versti jo raštus. Veikiausiai brolio paveiktas ir saugodamas jo tragiškos mirties prisiminimą, septyniolikmetis Leninas visam gyvenimui persiėmė marksizmu, lygiai kaip rusų liaudininkų sukurta pogrindinės kovos tradicija.

Dar tų pačių 1887 metų gale, vos įstojęs į Kazanės universitetą, jis buvo iš jo pašalintas su "vilko bilietu" už dalyvavimą studentų demonstracijoje. Galimas dalykas, jog tokia skaudi bausmė jam buvo pritaikyta kaip atentati-ninko broliui. Nuo dabar Leninas yra mirtinis carizmo ir valdančiosios klasės priešas.

Atostogos Sibire
Gyvendamas policijos priežiūroje, jis savarankiškai studijavo teisės mokslus, Markso raštus, užmezgė ryšius su revoliuciniu darbininkų rateliu. Pakartotini motinos ir jo paties malonės prašymai suminkštino carinių biurokratų širdis. 1890 jam buvo leista pašaliečio teisėmis laikyti egzaminus Petrapilio universitete. 1891 išlaikė teisės kursą, gavo advokato teises, maždaug metus vertėsi praktika Samaroje. Bet jį jau traukė Petrapilis, kuriame matė didesnes galimybes dalyvauti revoliucinėje veikloje.

Čia tuojau įsijungė į marksistų kovą su liaudininkais, savo poziciją išdėstė rašinyje "Kas tokie 'liaudies bičiuliai' ir kaip jie kariauja su socialdemokratais" (1894). 1895 jis dalyvavo Petrapilio socialdemokratinių grupių susijungime ir tuojau po to išvyko pirmą kartą į užsienį ieškoti ryšio ir paramos. Šveicarijoje susipažino su Plechanovu ir jo grupe, Paryžiuje su Markso žentu Lafargu, Berlyne su Kautskiu. Grįždamas aplankė Vilnių, kuris tuo metu buvo pats žymiausias revoliucinis centras carinėje Rusijoje.

Labiau praktinėje veikloje pasireikšti nesuspėjo, nes jau tų pačių 1895 metų gale pakliuvo į caro žandarų rankas. Tačiau aristokratinės kilmės miesčioniškai išprusintam revoliucinin-kui caro kalėjime nebuvo sunku: jis čia nekliudomai toliau rašė veikalą apie Rusijos kapitalizmo raidą, ruošė rusų socialdemokratų programos projektą. Po to trejiems metams ištremtas į Jenisėjaus sritį, kur išbuvo 1897 - 99. Sibire Leninas taip pat galėjo vesti normalų aprūpinto žmogaus gyvenimą. Būtų grynas įžeidimas lyginti jo ištrėmimą su tomis žmonių naikinimo ir vergų darbo stovyklų sąlygomis, kokios iki šiandien praktikuojamos Sov. Sąjungoje.

1898 pas jį atvyko Sibiran ištremta Nadiež-da Krupskaja, su kuria buvo susipažinęs Petrapilio revoliuciniuose rateliuose, ją vedė. Pavyzdinga santuoka ištvėrė iki mirties, jos neaptemdė vėliau artima draugystė su Inessa Ar-mand. Medžiaginiais reikalais galvos kvaršinti nereikėjo. Kiek neužtekdavo iš valstybės iždo tremtiniui mokamų kišenpinigių, pridėdavo siuntiniais mama. Lenino laiškuose iš Sibiro randame tokių pageidavimų, kaip, pavyzdžiui, pasiųsti jam odines pirštines, jeigu įmanoma iš akies parinkti reikiamą dydį. Turėjo medžioklinį šunį, eidavo medžioti, duodavo teisinius patarimus apylinkės žmonėms.

Būdamas Sibire, Leninas daug rašė. Drauge su žmona išvertė C. ir B. Webbų dvitomį apie anglų profesinių sąjungų teoriją ir praktiką, skaitė filosofų raštus, rašė Rusijos žemės ūkio, socialdemokratų programos klausimais, tęsė ginčus su ideologiniais priešininkais — liaudininkais ir revizionistais, užbaigė veikalą apie kapitalizmo raidą Rusijoje (išsp. 1899).

Už naujo tipo partiją
1900 pradžioje, pasibaigus ištrėmimui, atnaujino organizacinius ryšius su revoliucinėmis marksistų grupėmis ir apsisprendė persikelti į užsienį, kur buvo lengviau gaminti literatūrą ir vesti agitaciją. Emigrantų sluoksniuose jis tuojau pasižymėjo griežta ir nenuolaidžia laikysena. Save laikydamas vieninteliu tikru mark-i tu, jis buvo, kaip sakoma, popiežiškesnis už popiežių. Nei Rusijos marksizmo tėvas Plecha-novas, nei žymiausi to meto vokiečių socialdemokratijos teoretikai Bebelis su Kautskiu jam nebuvo pakankamai gryni marksistai. Tik jis vienas tarėsi teisingai suprantąs marksizmą ir pašauktas aistringai ginti jo grynumą nuo visų išorės ir vidaus priešų.
1901 parašytame programiniame veikale "Ką daryti?" (išsp. 1902 Stuttgarte) Leninas išdėstė savo pagrindines pažiūras į partiją ir proletariato judėjimą. Jis metė šūkį —"be revoliucinės teorijos nėra revoliucinio sąjūdžio!" Patys vieni darbininkai negali susidaryti tokios teorijos, juos reikia šviesti, sąmoninti iš šalies. Tai gali atlikti tik sąmoningų profesinių revoliucininkų organizacija — vienintelis proletariato išsivadavimo ginklas. Tik marksistiškai įsisąmoninusi ir griežtai susidrausminusi partija gali dvasiškai ir medžiagiškai suvienyti ir sutelkti revoliucinį sąjūdį. Ji nebūtinai turi būti gausi skaičiumi, bet susidėti iš rinktinių kovotojų — "duokite mums tokią revoliucinę organizaciją, ir mes ap-versime Rusiją!".

Atkakliai siekdamas užsibrėžto tikslo, Leninas nesvyruodamas suskaldė vos pradėjusią organizuotis Rusijos socialdemokratų partiją 1903 suvažiavime, pasidarė vad. "daugumiečių" (bolševikų) vadas ir nenuolaidžiai kovojo su priešininkais partijos viduje. Tokiu būdu jam pavyko susidaryti tvirtą šalininkų branduolį. Trockis, kuris tuo metu rėmė Martovo vadovaujamus "mažumiečius" (menševikus), dar 1905 taikliai pastebėjo: "Lenino metodai veda prie to: pradžioje partinė organizacija vietoj visos partijos, paskui centro komitetas vietoj partinės organizacijos ir pagaliau — vienas diktatorius vietoj centro komiteto". Tai buvo pranašiški žodžiai, kurie raidiškai išsipildė Stalino laikais.

Iš emigracijos į valdžią
Lenino sukeltais vaidais susilpninta partija neturėjo didesnės įtakos 1905 revoliuciniame sąjūdyje. Jis pats, nors ir buvo nuvykęs į Rusiją, jokio žymesnio vaidmens taip pat nesuvaidino, daugiausia laikėsi Suomijoje ir mezgė ryšius. 1907 trečią kartą išvyko į užsienį, kur išbuvo iki 1917. Tai buvo bene pats sunkiausias laikotarpis jo gyvenime. Revoliucijos bangai praūžus, atsigavo carinė reakcija, revoliucinis masių pakilimas atslūgo. Leninas visais būdais mėgino išlaikyti kietąjį savo šalininkų branduolį, skirdamasis su visais, kas jam nepritarė, pagal dėsnį — kas ne su manim, tas prieš mane.

Nesant galimybių praktinei veiklai, didžiausias dėmesys buvo skiriamas ideologinio grynumo klausimui. Naujoji gamtos mokslų pažanga sukrėtė iš pamatų pasenusį mechanistinio materializmo pasaulėvaizdį. Bijodamas, kad tuo nepasinaudotų revizionistai, Leninas 1908 parašė savo pagrindinį filosofijos veikalą "Materializmas ir empiriokriticizmas" (išsp. 1909 Maskvoje), kuriame savaip apibrėžė medžiagos ir pažinimo sąvokas.

Galutinai atsiskyręs nuo kitų revoliucinių grupių, 1912-14 jis apsigyveno Rusijos pasienyje, netoli Krokuvos, ir atsidėjęs tvarkė partijos ryšius. Čia jį aplankė, jo žodžiais, "nuostabusis gruzinas" — Stalinas, su kuriuo bendrai sprendė tautinį klausimą. Kilus I pas. karui, nepatenkintas Vakarų Europos socialistinių partijų patriotine laikysena, jis nutraukė ryšius su II internacionalu ir vienišo tyruose šaukiančiojo balsu reikalavo imperialistinį karą paversti pilietiniu karu. Juo susidomėjo kaizerinės Vokietijos generalinis štabas, kurio paslaugomis Leninas tuojau po 1917 vasario revoliucijos sugrįžo Rusijon.

Čia jis paskelbė garsiąsias "Balandžio tezes", atmetė bet kokį bendradarbiavimą su laikinąja vyriausybe. Tiksliai įvertinęs susidariusias galimybes perversmu užgrobti valdžią, įtikino savo partiją jomis pasinaudoti — "dabar arba niekada" — ir, veiksmingai remiamas prisidėjusiu Trockio, nulėmė vad. Spalio revoliucijos sėkmę.

Tragiškas žmogus
Lygiai po 30 metų atkaklios kovos pogrindyje ir emigracijoje Leninas išėjo į viešumą. Istorija vainikavo septyniolikmečio pasiryžimą, jo svajonę pavertė tikrove. Penkerius metus jam buvo lemta išbūti atsakingame poste, vairuoti revoliucinės Rusijos likimą, savo sprendimais pakreipti pasaulinės istorijos tėkmę. 1922 pavasarį ištikęs staigus priepuolis jį jau išskyrė iš veikliųjų istorijos kūrėjų tarpo. 1924 sausio 24, 6 vai. 50 min., kaip skelbia sovietinė hagiografija, jis užbaigė savo žemiškąjį kelią. "Leninas mirė — tegyvuoja leninizmas!" — tuo Zinovjevo šūkiu prasidėjo nemirtingumas mito pasaulyje.

Leninas mirė nesulaukęs 54 metų amžiaus, pačiame amžiaus pajėgume, vos pradėjęs tvarkyti naujo tipo valstybę, kuriai padėjo pamatus. Trumpas buvo jo valdžios ir galybės laikotarpis, palyginus su tuo, kaip ilgai ir ištvermingai jam reikėjo ruoštis ir laukti. Nebuvo kada į-vykdyti visų slaptai puoselėtų svajonių ir planų, kuriuos su dideliu įsitikinimu dešimtmečiais kūrė. Intensyvus, bet trumpas valingo žmogaus gyvenimas pasibaigė tragedija. Ypač skausmingi buvo paskutiniai gyvenimo metai, kai, ligos sukaustytas, jis nebegalėjo pasijudinti iš lovos. Negalėti veikti — kokia baisi kančia žmogui, kuriam veikla buvo viskas!

Tai nebuvo vienintelis jo gyvenimo nusivylimas. Išsvajotos revoliucinės pergalės triumfas buvo trumpas. Susidūrus su tikrove, daug kas kitaip atrodė. Atsilikusios Rusijos uždegto revoliucijos deglo labiau prakutusi Europa neperėmė. Pasaulinės revoliucijos galimybė pasirodė pakibusi ore. Izoliuotos Rusijos ateitis kėlė rūpesčių. Padėtis viduje vertė atsisakyti komunistinės programos, daryti nuolaidų valstiečiams, privatiniam kapitalui, keisti ūkio politiką, vis daugiau remtis masiniu teroru, paverčiant jį pastovia institucija, karpyti demokratiją partijos viduje, vis labiau stiprinant partinio aparato biurokratinę galybę. Leninas visa tai matė. Jo paskutiniai raštai pilni tamsios nuojautos ir įspėjimų, kurie liko bergždi, kaip ir jo testamentinė valia atleisti Staliną iš generalinio sekretoriaus vietos.

"Pergalė nėra tokia graži" — sakė jis, kai jam buvo parodyta daili skulptūra, vaizduojanti pergalę. Tai jis žinojo iš savo asmeninės patirties. Visas jo gyvenimas, o ypač pabaiga, neturi visiškai nieko bendra su tuo triumfuojančiu Leninu, kuris su nugalėtojo pasitenkinimu į mus žvelgia nuo sovietinių pjedestalų aikštėse, muziejuose, ekranuose, spaudos puslapiuose. Leninas buvo giliai tragiška asmenybė. Jis išgyveno žmogiškosios būties trapumą kaip tik tada, kai istorija atrodė jį iškėlusi į pergalės viršūnę.

Homo militans
Leninas visą savo gyvenimą atidavė kovai prieš senąją visuomenę, už naujo tobulesnio pasaulio viziją. Jis buvo visų pirma siekio, valios, totalinės kovos žmogus. Vieną kartą nusistatęs tikslą, jis jo siekė visu rimtumu, kantriai, ištvermingai, nuosekliai eidamas iki paskutinių išvadų, nepamesdamas iš akių tikslo net mažiausiose smulkmenose. Jis nebijojo kovos, nebijojo būti mažumoje, pasipriešinti, likti vienas, nes buvo nepaprastai įsitikinęs savo pažiūrų teisingumu. Visą gyvenimą paaukoti vizijai — tai "praktikuojančiojo" idealisto bruožas.
šito praktinio idealizmo šaknys glūdi totaliniame kovos samprotyje. Lenininė dialektika pabrėžia ne prieštaravimų išnykimą aukštesnėje vienybėje, bet jų nesutaikomą kovą. Nuo jos nelaisva jokia gyvenimo sritis ir joks žmogus, ji nepalieka nieko nuošaly, jokios neutralios zonos. Viskas tarnauja ar kenkia siekiamam tikslui. Totalinėje kovoje kiekvienas žmogus neišvengiamai tampa šalimi, tekyla klausimas: už ką ir prieš ką? Šališkumą (partiškumą) Leninas iškėlė aukščiausia sąmoningo ir nuoseklaus kovotojo dorybe.

Kiaurai persiėmęs mintimi, kad kovotojas turi aiškiai žinoti, ko nori, o po to visomis priemonėmis siekti tikslo, ir visiškai nepajėgus suprasti, kad žemos priemonės nužemina tikslą, jis daug kam atrodė nemoralus, paneigęs dorą. Taip, tradicinės doros jis nepripažino ir ta prasme buvo amoralus. Doros klausimą jis sprendė dialektiškai: dora — kas tarnauja revoliucijos reikalui, nedora — kas jam kenkia.

Leninas nepažino Markso jaunystės raštų, kuriuose didžiausias dėmesys skiriamas žmogaus susvetimėjimo problemai. Jam ji nerūpėjo. Žmogus jam nebuvo pagrindinė nelygstama visuomeninių santykių vertybė. Jis suabsoliutino kovą už abstrakčiai suprastą tikslą, buvo genialus jos technikas, visuomenę ir žmogų vertino inžinieriaus žvilgsniu, kaip statybinę medžiagą ar gamtinę kliūtį. Maksimas Gorkis, kuris iš arti jį gerai pažino, yra teisingai pastebėjęs, kad Leninui proletariatas — kas metalurgui rūda. Tai ne humanisto žvilgsnis. Leninas nebuvo humanistas. Neatsitiktinai jo sukurtoji sovietinė sistema išsigimė į socializmą "be žmogiško veido".

Granitas ir gyvatė
Totalinis kovos samprotis neleidžia atskirti teorijos nuo praktikos. Todėl Leninas aukštai vertino filosofiją, kaip retas politikas ar strategas; teoriją laikė būtina revoliucinio sąjūdžio sąlyga — "be revoliucinės teorijos nėra revoliucinio judėjimo". Nemėgo tuščių žodžių. Žodis jam buvo susietas su veiksmu. Žodyje jis į-prasmindavo konkretų kovos siekį ir tada nedarydavo nuolaidų (pvz., ginčydamasis su menševikais dėl partijos nuostatų).

Jis turėjo prigimties dovaną analizuoti konkrečią padėtį, greitai pastebėti priešininkų klaidas, sukurti patrauklius šūkius, kurie visiems suprantamu būdu nurodydavo, kaip veikti. Kai jam atrodė, kad revizionistai gali pasinaudoti mechanistinio materializmo krize ir kritinio idealizmo populiarumu, jis tuojau griebėsi pats lukštenti filosofines sąvokas. Nesvyruodamas jis atmetė vulgarųjį materializmą, atskyrė gamtamokslinę medžiagos sąvoką nuo filosofinės. Tik pirmoji kinta su mokslų pažanga. Antrosios nekintančioj i esmė remiasi tikrovės nepriklausomu santykiu žmogaus sąmonės, jo pažinimo galių atžvilgiu. Šia prasme Lenino materializmas faktiškai yra sveikas kritinio realizmo požiūris. Labiau ginčytina jo gnoseologinė "atspindžio" teorija, tačiau ir čia turime reikalo su realizmu.

Jis vertino teoriją tik ryšium su veikla. Iš marksizmo ėmė tik tai, kas jam atrodė naudinga kovai. Kaip eksperimentuotojas, praktikoje ieškojo tiesos patvirtinimo. "Daug maloniau ir naudingiau išgyventi revoliuciją praktikoje, negu apie ją rašyti".

Nepalenkiamas, nenuolaidus, nesutaikomas principuose, jis buvo lankstumo pavyzdys praktinėje veikloje — granitas ir gyvatė. Kietas kaip granitas, kur buvo liečiama jo vizija. Susidūręs su konkrečia kliūtimi, jis kaip gyvatė aplink ją apsirangydavo. Taktikos reikaluose nebuvo užsispyrėlis, lygiai kaip priemonių pasirinkime neturėjo skrupulų. Ir čia jis buvo realistas: "Kas nesusipranta prisitaikinti ir nenori pilvu purvyno peršliaužti, tas ne revoliucini n-kas, bet plepys, nes taip elgtis siūlau ne dėl to, kad tai man patinka, bet dėl to, kad kito kelio nėra". Jis pašaipiai išjuokdavo tuos, kurie mano, kad revoliucinė kova gali būti nekruvina, be aukų. Už tai jis nei pergalės, nei kovos nelaikė gražiomis.

Ir todėl, kad kovą suprato ne romantiškai, bet realistiškai, Leninas reikalavo visur ieškoti sąjungininkų, išnaudoti kiekvieną mažiausią plyšelį priešo stovykloje, daryti sandėrius, nuolaidas, neišleidžiant iš akių galutinio tikslo, veikliai reikštis visose organizacijose, išnaudoti visas legalias ir nelegalias priemones, tobulai apvaldyti visas priešo vartojamas kovos priemones, mokėti ne tik pulti, bet ir planingai pasitraukti, įsiklausyti į masių balsą ir į jas prabilti suprantama kalba.

Žiurkė iš skęstančio laivo
Lenino asmeninis kovotojo būdas sujungė Rusijos revoliucinę tradiciją su marksizmu. XIX a. paskutiniais dešimtmečiais pasireiškusios rusų revoliucinės nuotaikos apėmė visus visuomenės sluoksnius, neišskiriant nė aukštuomenės. Visos tuometinės idealistinės jėgos buvo opozicijoje autokratiškam caro režimui. Narodnikų — pradžioje liaudies švietėjų, vėliau teroristų • — metodai pasirodė neveiksmingi. Nebuvo jokių vilčių greitu laiku pasiekti permainų valstybės ir visuomenės gyvenimo evoliucijos keliu. Nusivylę valstiečiais, kurie nepasitikėjo "ponaičiais" agitatoriais, rusų narodnikai susižavėjo Vakaruose iškilusiu marksizmu, kuris pasiūlė naują revoliucinės veiklos programą, paremtą darbininkų sąjūdžiu. Socializmas tapo madingu laiko šūkiu. Tačiau Rusijos istorinės sąlygos labai skyrėsi nuo europinių, todėl socializmo žodis čia turėjo gauti kitokį turinį.

Leninas įspaudė jam savo voluntaristinį bruožą, paversdamas jį revoliucinės kovos metodika, atsieta nuo esminio marksizmo prado — humanizmo. Jis nenorėjo jame nieko daugiau matyti, kaip praktinį revoliucinės veiklos vadovėlį. Marksistinė klasių kovos sąvoka atitiko jo paties pesimistinį visuomeninio sambūvio sam-protį. Tai buvo jo visraktis, kelrodė žvaigždė. Pagal tai jis sprendė, kas dora ir nedora, kas draugai ir priešai. Pagal tai dialektiškai sprendė tautiškumo, valstybės, proletariato diktatūros problemas. Šiuo lenininiu visrakčiu iki šiandien uoliai naudojasi sovietų oficialioji ideologija.

Šiame sąryšyje verta dar kartą atkreipti dėmesį į paties Lenino visuomeninę kilmę. Šitas proletariato vadas, varguolių išsivadavimo kovos ideologas nebuvo proletaras, bet miesčioniškai išauklėtas aristokratas, savo gyvenime nematęs skurdo. Jeigu klasių kova iš tikrųjų toks lemiamas dalykas, jeigu jų interesai visiškai nesutaikomi, jeigu revoliucinis smurtas yra vienintelė priemonė privilegijuotajai klasei priversti atsisakyti išnaudotojiškos padėties, kaip tad galėjo atsitikti, kad pats Leninas, privilegijuotosios klasės reprezentantas, išdavė savo klasės interesus, jų išsižadėjo, pasidarė jos prisiekęs priešininkas?

Iš tikrųjų, savo gyvenimu jis buvo ne tik materialisto antipodas — praktinis idealistas, bet ir suabsoliutintos klasių kovos dogmos griovėjas. Įdomu pastebėti, kad ne vienas Leninas, bet visa eilė rusų revoliucinio judėjimo vadų, kaip ir kituose kraštuose, buvo kilę iš aukštuomenės. Negalima paneigti įžvalgumo tiems, kurie iš anksto numatė, kad jų visuomeninė klasė istorijos pasmerkta žlugti, bet tai buvo žiurkės, kurios palieka skęstantį laivą. Lenino atvejis rodo, kad žlunganti klasė pati gamina savo duobkasius. Jie neateina iš kitos socialinės barikados pusės. Kitaip sakant, klasių kovos mechanizmas nėra toks jau šimtanuošimtinis.

Jei pridėsime, kad revoliucija kilo kaip tik Rusijoje, kuri pagal marksistinę schemą buvo mažiausiai jai pasiruošusi, su menkai išvystyta pramone, negausia ir nesąmoninga darbininkija, su gausiomis valstiečių masėmis, tai tik patvirtina išvadą, kad leninizmo šaknų reikia ieškoti ypatingose Rusijos sąlygose, bet ne marksizme.

Aristokratiškas kraitis
Ne marksizmas padarė Leniną revoliucinin-ku, bet revoliucinės kovos aistra jį padarė marksistu. Mes tiksliai nežinome, kokios aplinkybės paveikė jaunuolį, kad jis prisiekė mirtinai kovoti su atgyvenusia Rusijos santvarka, išsižadėjo savo visuomeninės padėties ir pasidarė proletariato ideologu. Iš esmės tai buvo tas pats istorinis procesas, kuris jau anksčiau gamino rusų narodnikus, ėjusius į liaudį nešti jai visuomeninį išganymą. Su jais Leniną riša bendra socialinė kilmė ir elito teorija, kurioje šita kilmė aiškiai atsispindėjo.

Tiek narodnikai, tiek Leninas nepasitikėjo liaudies masėmis, žiūrėjo į jas iš aukšto, laikė jas tamsiomis, nesubrendusiomis, nesąmoningomis. Todėl jas reikia šviesti, nešti joms sąmonę iš šalies. Masių sąmoninimo, žadinimo, vadovavimo vaidmuo priklauso nedideliam skaičiui išrinktųjų, kurie geriau už pačias mases suvokia, ko joms tariamai reikia. Nusivylę valstietiškųjų masių inertiškumu, narodnikai nusikreipė nuo liaudies, palinko į terorą, paskui į marksizmą. Panašiai ir Leninas, nepasitikėdamas gaivaliniu darbininkų sąjūdžiu, ypatingai pabrėžė profesinių revoliucininkų partijos reikšmę.

Marksui ir Engelsui partija buvo tik antraeilės svarbos dalykas, tik priemonė socializmo idėjoms skleisti, jokiu būdu ne elito organizacija, ne pašauktųjų vadų sąjunga. Jiems galiojo istorinio materializmo dėsnis, kad visuomeninė būtis apsprendžia sąmonę, o ne atvirkščiai. Lenininis partijos samprotis šitam dėsniui prieštarauja. Pagal jį proletariato sąmonę gamina ir neša klasiniai perbėgėliai. Kaip matėme, toks buvo pats Leninas. Gal būt, čia ir reikia ieškoti giliausios priežasties, kodėl jis vienašališkai suprato marksizmą kaip veiklos metodiką pasauliui ir žmogui pakeisti. Leninizme kovos technika nustelbė marksizmo pagrinduose glūdintį humanizmą — sugrąžinti paniekintam žmogui jo vertybę ir orumą.

Ietis ir skydas
Nors Leninas save laikė vieninteliu tikru marksistu, tačiau tarp leninizmo ir marksizmo negalima dėti lygybės ženklo. Leninizmas nebuvo paprastas marksizmo pratęsimas ar jo kūrybinis išvystymas naujomis istorinėmis sąlygomis. Lygiai tą patį galima pasakyti apie leninizmo ir stalinizmo santykius. Stalinizmas išsivystė iš leninizmo, bet nebuvo vienintelė jo galimybė ar logiškai būtina išvada. Todėl neteisinga už viską, kas po Lenino mirties įvyko Sov. Sąjungoje, jį kaltinti.

Žymusis prancūzų sociologas ir visuomenės kritikas Raymond Aron marksizmą yra pavadinęs daugiaprasme ir neišsemiama tema. Tai galioja ir leninizmui. Jo kūrėjas neturėjo galimybės visais klausimais apgalvotai pasisakyti. Jam teko įvairiais atvejais daryti skirtingus ir net prieštaraujančius pareiškimus. Tokiems aplinkybių iššauktiems pareiškimams jis pats daug reikšmės neskyrė. Žinomas jo posakis: "Pasakiau — užmiršau, o jie iš to programą padarė!".

Lenino raštų Maskvoje surinkta ir išleista 55 tomai (5-sis rusų leidimas, 1960-65). Juose yra tiek daug visokiausių prieštaraujančių minčių, jog kiekvienas gali pasirinkti tai, kas jam labiausiai patinka. Priešingų pozicijų šalininkai čia randa sau reikiamų argumentų. Lenino mintys yra ne tik ietis, kuria partija puola savo priešus, bet drauge ir skydas, kuriuo pastarieji nuo tų puolimų ginasi. Taip jau buvo Stalino laikais. Juo labiau po jo mirties, prasidėjus "grįžimui prie Lenino".